Vesi. Tilk tilga järel. Ja viimane karikasse.

Isaac Levitan, Shadows, Moonlit Night

Mõni aeg tagasi kurtsin heale tuttavale, et mind ussimoodi seest närib saudade. Ei anna rahu, röövib kogu elurõõmu, väljas on kevad aga mul on sellest poogen. Et ei leia endas jõudu välja tuua sellest poolhüpnootilisest seisundist- mõistus justkui saab aru, et tuleb vaadata ja minna edasi, kuid sisemusele see arusaamine ei tähenda midagi. See on selline lühike kokkuvõte, kaebus iseenesest oli pikem, venivam ja veel nukram. Minu vestluskaaslane kannatlikult kuulis seda kogu tiraadi ära ja mehiselt lausus ainult „Joo rohkem vett. Sa kuivad seespoolt“. 

Lihtne, kuid up to point soovitus. Nende paari nädalaga, kus hakkasin rohkem vett juua, saudade on oluliset sulanud. Ta on kaotamas oma magneetilise, paeluva jõu ning tasapisi, nagu läbi hõreneva seina, hakkab kostma järjest tugevamini pulseeriv elu rütm. Ja muidu ka- hakkas paistma päike, sulama lumehanged, isegi kõige paksem jää läks liikvele.... Ühe sõnaga- suurepärane võimalus kirjutada veest kui nähtusest, mis omab nähtamatu kuid kõike liikuma paneva jõudu. 

Seekord võtsin vaatluse alla kaks tootjat, kes, nagu minagi, on võtnud vaevaks teha põhjalikuma tutvuse Eau’dega, ehk veebrandid’ega.

Esimene pähe tulnud mõte oli Giorgio Armani Gio, millest on alguse saanud pikk erinevate eau’de rada. Originaalne Gio on loodud aastal 1996 Alberto Morrilas’e poolt. See oli akvaatiliste aroomide laine algus- akvaatiliste parfüümide ajastu oli alles algama. Meeste versioonist ei oska arvata midagi- tavaline, tsitruseline, pisut teravmeelne akvaatiline odekoloon, mida kasutada peale habe ajamist. Naiste Acqua di Gio on pisut huvitavam, tavalisest lillelisest- puuvilasest veest teda pisut eristab viina ja piibellehe noodid, lisaks vägagi tavalisele valge liilia ja ananassi kooslusele. Meeldiv, aga mitte märgatav aroom, mida saab kasutada lihtsalt selleks, et oleks mingi lõhn peal- ja minu meelest ta kõige paremini avaneb ja sobib mitte naha, vaid hoopis sali peal.

Järgnevatel aastatel anti mitmeid mitte eriti huvitavaid flankereid ja eau’de vibe vaibus ning Armani maja sammus teistele jahimaadele. Teema juurde tuldi jälle tagasi aastal 2010, millal taas algas kergete lõhnade laine ning oma alla profid Anne Flipo ja Dominique Ropion tulid kokku ja lõid Acqua di Gioia, mis mitte ainult tänani püsib turul vaid tõi endaga kaasa lugematu arvu enda lapsukesi, variatsioone mohjito teemal, nagu seest kuivav inimene võiks öelda. Kui Acqua di Gio oli omamoodi lakooniline ja lihtne, siis Gioia, kuigi samuti kergete vesiste aroomide esindaja, ei ole enam midagi nii lihtsat ja lihtsakoelist. Aroomis on mitmeid arutamisväärt külgi- ta on muidugi värske, kuid ka magus, samuti kergelt vürtsine ja jaheda allatooniga. Ma pole kaugeltki vesiste aroomide armastaja, kuid Gioia mõjub rahustavalt- ta ei kleepu, magusus ei pane hambaid valutama, ning temas on piisavalt kompleksust, et olla huvitav.

Pisut keerulisem nootide järgi minu jaoks oleks olnud Acqua di Gioia Eau de Toilette versioon- nimelt ta sisaldab minu jaoks nii pahatihti saatusliku pirni ja peoni kooslust. Kuid imelisel kombel see võimatu konflikt antud lõhnas on lahendatud ülimalt tsiviliseeritult- peoon küll tekkitab puuderjat tunnetust, kuid pirni magusus ei pane seda ei kleepuma ega tõuga eemale- lõhn on puuderjas, samas pole suletud, vaid mündi toel ikka püsib positiivselt värskena ja lõbusana. Ta ka kõige rohkem kõikidest Acqua di Gioia versioonidest tuletab mulle meelde minu lemmikut- münditeed. Lõhnas, mis on nii harva veede puhul, on peale puhtust ka tundlikust ja peensust, teatud kristallset kompleksust. Vaatamata vägagi traditsioonilistele nootidele märgin aroomi enda jaoks rasvase plussiga.

Pisut rohkem mittemidagiültev on minu jaoks Acqua di Gioia Eau Fraiche versioon. Oluliselt rohkem akvaatilisust ja oluliselt vähem iseloomu. Tunda on veel lisaks tsitruseline kokteil, kuid ta on piisavalt ilmetu, et tekkitada midagi. Tugevasti meenutab lahja mohito lõhna, kuid miks peaks tahtma lõhnata suhkrustatud alkoholi järgi? Kui juba vesi, siis ma eelistan selliseid kargeid või isegi pööraselt kargeid vedelikke nagu Rochas Eau de Toilette- kus ikkagi antakse aru, et vesi on elu alus, mis siis et ta on läbitaistev, värvitu ja (oletatavalt) lõhnatu- ta on ikkagi aine, kellel on oma iseloom ja olemus, mitte mingisugune tapeet muuks tühjaks tegevuseks.

Acqua di Gioia Essenza on selle eest midagi sellist, millel iseloomu on küll- iseküsimus on muidugi, kas see iseloom on kõikidele võluv ja meeltmööda. Lõhn on jällegi piisavalt tihe- jasmiin, suhkur, münt on siin tegijad, tsitruss ja punane pipar ornamenteerivad kompositsiooni ning heleda puidu baas paneb aroomi kestma ja kestma ja kestma. Siit on kadunud akvaatilisus ja ilmunud varjatud puuderjas konsistents, tihedam kooslus, mis sugugi ei pruugi olla väga meeldiv näiteks sooja või rasvase naha puhul. Mind see magusus ega kriiditaoline konsistents ei häiri ning minu külma, heleda nahaga aroom soovib oivaliselt- võiksin teda kanda hea back up variandina päevadel, kui fantaasia ei viljele, kus lihtsus- teksad, ühevärviline teesärk, tossud ja äsja pestud, veel märjade juustega pea ongi see kuvand, millega sisenen päevasse. Kergelt magus mündilõhnaline kehapuuder, miks mitte?

Acqua di Gioia flankereid on veelgi- ja see suvi ilmale tulevad veel Air di Gioia, mida juhtumisi olen juba proovinud ja mis mulle, tuule ja õhuiilide armastajale, imponeerib isegi väga. See flanker on sootuks teiste nootidega, peamised tegijad on siin sool ja patšuli. Püramiidis välja toodud pojengi asemel ma tunnen hoopis roosi. Aroom struktuurist on sarnane kaasaaegse šipriga, ta ei ole akvaatiline, vaid õhuline ning imeilusa lainelise avanemisega. Selline võiks olla meretuul, kus on ka päikeseloojangu sügavust. Ilus, ja soovitan kindlasti proovida.

Teine flaker Sun di Gioia on mul paraku läbi proovimata. Nootides on frangipani, iiris, vanilje ja ambra. Teoreetiliselt see aroom peaks olema (erinevalt teistest Gioiadest) soe, ja ilmselt magus. Kes on proovinud, palun kommenteerige!

Teine eau’de liin, millest tuli mõte kirjutada, oli Serge Lutens’i eaud (seda rohkem, et maestrol äsja oli sünnipäev). Maestro 2009 aasta pööre luua eaud oli üllatuseks nii mõnelegi parfümeeria huvilisele- siiani see maja on tegelenud, vürtiste, vägagi nähtavate ja eredate lõhnade loomisega. Ja nüüd tuleb üks eau- nagu eaud ikka- tsitrused, valge muskus, münt. Kuid Lutens ei oleks Lutens- siin pikalt võiks rääkida, et täiuslikkus on lihtsuses, et ilu on detailides jne. Mõned „lihtsad“ detailid- aldehüüdid, mangoolia, salvei, ja turule tuli L’Eau Serge Lutens, kõik muu kui tavaline akvaatiline briiz. Paljud Lutensi fännid kriipsutasid nina- oli ju see maja tuntud oma komplekssete, väljapaistvate, orientaalsete lõhnade poolest. Mina jällegi ei ole ei raske ega kerge artileeria pooldaja- hea lõhn on hea lõhn, ja eau’de nišš oli selgelt liiga tühi, eriti kui juhtud olema valiv pedant, nagu siin kirjutaja. L’Eau minu jaoks oli väga teretulnud uudis- see ei olnud vesi, vaid pigem aur, mis tõuseb triikrauast, triikides tärgeldatud valget särgi, mis on eelnevalt lõhnastud. Mulle meeldivad sellised aldehüüdid- ergsad, selged, tärkli tekstuuriga, kaunistatud ürtide nootidega. Aroom on minu meelest õnnestunud, universaalne, lakooniline ja veatu.

Teisena ilmus L’Eau Froide (niisiis, flanker).  Kui olete palaval suve keskpäeval seisnud vana, mahajaetud kaevu juures, siis kindlasti teate seda tunnet. Sügava vee jahedus, isegi pimedus, kaevu kiviseinte kõle ehho ja märja kivi aroom, kaevu kõrval kasvav poolmetsistunud rohelus ning kibedad metsiku mündi noodid. Nootides on kasutatud vaigu, mündi, suitsusust, ingveri, pipra... tulemuseks on komplekssne, läbipaistev kuid väga keeruka struktuuriga lõhn, mis on minu jaoks saanud eau’de ideaaliks. Täpselt nii ma tahan lõhnata siis, kui tahan tunda end puhta ja puhanuna. Oivaliselt hea näide, kui häid asju tegelikult saab valgest muskusest, kui ainult tahta.

Edasi asi läks veidramaks ja aastal 2014 ilmus Laine de Verre (pr. klaasivill). Kui olete kunagi nuusutanud seda substantsi, siis täpselt nii see vedelik lõhnabki. Mulle, kui friigile, muidugi see meeldib- nagu meeldib ehituspoodide materjalide lõhnad- nad on omamoodi joovastavad, kuid pean tunnistama, et see pole just see tavaline asi, millega rahvast peibutada. Klassvill tasapisi aga muutub kuumeneva radika lõhnaks, ja see on see koht, kus ma ise hüppan alt. Kuid mulle jääb ikka küsimuseks, kuidas on ikka võimalik sellist imet saavutada pelgalt kombineerides aldehüüde, tsitruseid, valget muskust ja heledat puidu. Veidruse mõttes lõhn tõesti õnnestus ja see on kindlasti üks leid origiaalsust taotlevale inimesele või näiteks Comme des Garcons’i fännidele.

See aasta Serge Lutens tuli kapist L’Eau de Paille’ga (pr. kõrede vesi). Nootideks hein, vetiver ja suitsused noodid. Hein on minu jaoks selline kuiv materjal, mis mingil moel sarnaneb teepuruga. Ohtlik materjal ka- ei ole just kerge välja tuua üsna peeneid nüansse. Mu lemmik heinanootide paradiis on Annick Goutal Duel. Siin aga lood teised- vetiver muudab heina kuivaks, teravaks ja tõrksaks, justkui ebamugav uinak heinakuhi juures kus vaatamata idüülilisele ootusele nahk on ebamugavalt häiritud torkivatest heinadest. Aroom on kuiv, isegi kragisev. Suitsusus minu nahal on väga tagaplaanil ja seda peaaegu ei ole tunda. Selle eest on tunda kuivust, rangust ja teatud meheliku odekolooni noodi. Ma ise kannan unisex’e ja isegi meeste lõhnu hea meelega, kuid see on see variant, kus ka mulle on see too much, nahk tundub liiga õrn ja hing liiga poeetiline selliseks tõsiseks asjaks. Kindlasti on omamoodi aroom tänu oma kuivusele ning ilmselt tasuks proovida seda mehe naha peal. Kuiv vesi- kui huvitav metafoor. Omamoodi ju paeluv, kui vedeliku pudelist ilmub välja.... kuivus.

Niipalju siis veedest. Ongi väljas liiga kuiv ja vihma on hädasti vaja. Et tärgaks elu. Nii sees kui väljas. Et voolaksime välja kinnisest ringist. 
Ka pisarad on vesi ja võivad veemodi lasta sulatada seda, mis on kivistunud nii, et on kivina hinge peal.

Vee teemaga seoses julgen soovida ka kaunist, hingelist ja mõtlema panevat filmi Water

http://www.imdb.com/title/tt0240200/

Mis on teie lemmikud eau aroomid?

Mėnesio nata. Tulpės- hearts on fire.

Nors dabar visa tai- tik istorija, prieš kelias savaites, savaitės viduryje, vidurdienį, važiavau iš Tartu į Jõhvi (taigi- link rytinės ES sienos). Po dešine plytėjo vienas iš nuostabiausių mano akimis peizažų- ryškioje ankstyvos pavasarinės saulės šviesoje po storu ledo sluoksniu vos juntamai alsuojantis, bundantis Peipsi (Čiudo) ežeras. Ant ežero, tarsi Breigelio paveiksle, keletas tuzinų žmonių ir vaikų traukė rogutes, čiuožinėjo pačiūžomis, žvejojo, tiesiog vaikštinėjo ir mėgavosi akinančia saule. Paveikslas- kupinas reljefo ir detalių, o spalvu- tik trys: juoda, mėlyna, balta. Visa ati kvepėjo džiaugsmu. Galbūt tas džiaugsmas buvo tik mano- stebėtojos- širdyje. Gyvenimas buvo tobulas- elementariai paprastas, tobulas savo paprastumu.

Tokios akimirkos, vienok, nedažnos- kai pavasarį žiūrint į storu sniego patalu apklotą žemę iš džiaugsmo sąla širdis (juk tai greičiau sielos būsena, o ne vizualas sukelia tokį jausmą). Pavasarį, kaip taisyklė, akys ilgisi ne su horizontu susiliejančkos baltumos, o žalios spalvos ir visų jos atspalvių, ir šiaip- ryškių spalvų.  Kas labiau galėtų tikti pavasario išsiilgusioms akims nei tulpės...

Tulpės pas mus atkeliavo iš mistiškos, pasakomis apipintos pasaulio dalies- Persijos, kur tulpės simbolizavo rojų žemėje. Persijos poetai, mistikai tulpę garbino kaip tobulą mylinčios širdies simbolį- žiedlapiai kaip aistros liepsnų karūna, o juodas vidurys- tarsi aistros ir kančios širdyje išdeginta juoda bedugnė, kuri tuo pačiu yra ir vartai, atveriantys kelią, kuris veda pas Dieva. Juokdarį, Magą, Karalių ir Velnią žyminčiose Taro kortose taip pat randame tulpę. Tulpė- vyro meilės simoblis, vyriškame prade slypinti aistros ugnis, astrologijoje tulpė- Marso augalas. Tad nenuostabu, kad ši gėlė taip garbinama Islamo pasaulyje. Gan logiška atrodo ir tai, kad būtent tulpė yra ta gėlė, kurią vyrai dažniausiai moterims dovanoja Moters dienos proga. Vienok pergalingas tulpės žygis Olandijoje tikrai kelia nuostabą.

Tulpių rūšų, spalvų ir formų įvairovė- kone beribė. Ir vistik, nežiūrint į karts nuo karto pasigirstančius tvirtinimus, kad tulpė nekvepia, daugelis ir užsimerkę pažintų tulpės kvapą. Mano nosis labiausiai išskiria du stiprius niuansus- mėsingas, žalias, sultingas kotas ir saldus, bet su tam tikru kartumu,šiek tiek pudriškas piestelių ir žiedadulkių kvapas. Tulpių aromatas parfumerijoje išgaunamas laboratorijoje, cheminiu būdu (ne iš natūralių žaliavų), jam būdingas žalias, sultingas, su citrusų pustoniais startas, pudriška, kiek primenanti narcizo aromatą širdis ir saldi, net meduota, animalistinio muskuso natomis papuošta bazė. Kadangi tulpė nėra lengvai išgaunama nata, olfaktorinių jos replikų taip pat nėra daug. Kai kurias, įsiminusias, pasistengsiu aprašyti.  Mõned siiski.

Sąvokų teorija arba idėjų tikrovė

Byredo La Tulipe- Platonas manė, kad  tai, kokie daiktai yra savo esme, kokios jų idealios, dieviškosios formos- tą žinojimą mes atsinešame jau gimdami, dar prieš tai kai siela susiduria su pirmosiomis žemiškomis patirtimis. Jau gimdami mes savo būtimi žinomi, kokia yra saulė, kokia yra motina ir koks- pavasarinių gėlių kvapas.  Gyvendami ir išgyvendami žemiškasias patirtis mes tiesiog pildome sąvokos indą konkrečiais praktiniais niuansais- asmenine patirtimi. Byredo La Tulipe man- pati tikriausia tulpės sąvoka, jos archetipas. Žalias, mėsingas kotas ir stangrūs lapai oriniame, vaiskiame, beveik ozoniniame fone, kuris pamažu vis labiau skleidžiasi.  Pasirodo šilkiniai, lengvai vaškiniai žiedlapiai, saldus, vis stiprėjantis žiedadulkiais aplipusių piestelių aromatas, pro kurį juntamas nestiprios, tačiau aiškiai juntamos animalistinio muskuso natos, tarsi žemės grumstai pavasarinio tyrumo fone. Aromatas gan pretenzingas, ant dažno odos arba nelabai juntamas, arba juntamas cheminėmis viską pramušančiomis buitinės chemijos švaros natomis. Man pasisekė- mano odos chemija su aromatu draugauja ir galiu mėgautis pavasariniu tulpių aromatu visame jo grožyje. Tai mano šio pavasario parfumerinė signatūra.

Rytas Amsterdamo gėlių turguje

Il Porfvmo Songe le Tulipe-arba viskas apie tulpes. Taip kvepia pavasarinis Amsterdamas- nieko  kito, tik milijonai tulpių. Galbūt tik dar žalsvas kanalų vanduo, vėsus, vos juntamai druskingas nuo jūros pučiantis vėjas ir įvairiaspalvių, margų tarsi papūgų tulpių jūra. Aromatas tinkamas tikriems tulpių fanams, nes jis- tikroji soliflora (vienos gėlės aromatas).

Saldus sekmadienio rytas

Salvatore Ferragamo Parfum Subtil. Labiausiai sekmadienio rytais man patinka tai, kad nereikia niekur skubėti. Galima neskaičiuojant minučių gerti kavą ir ramiai suktis virtuvėje negalvojant apie tai, kiek dabar vaalandų, apie dienos planą ir savaitės bėgyje laukiančius iššūkius. O po to neskubant dengti stalą ir šnekučiuojant su vaikais bossa novos ritmu valgyti ką tik iškeptus blynus. Sekmadieniais, be blynų, ant stalo visada dar yra uogienė ir gėlės- bent jau sekmadieniais, gyvenimas galėtų būti gražus. Pavasarį tos stalą puošiančios gėlės dažnai yra tulpės. Parfum Subtil- būtent toks uogienės (aromate naudotos vyšnios natos) ir abstrakčios gėlių puokštės aromaatas. Nieko ypatingo, tiesiog sekmadieniškai saulėtas, truputį saldus ir smagus savo paprastumu. Pastebėjau, jog tam, kad kvapas atsiskleistų, būtina šiluma. 

Laukimas

Frau Tonis Parfum No 58 Tulipe. Mano sode tulpės auga ne gazone, o laisvai- pievoje, savo spalvingais žiedais džiugindamos akį ir primindamos, kad už lango- laisvos stichijos- pavasario- metas. Kai tulpės skleidžiasi, kiekvienas pasivaikščiojimas sode- tarsi kelionė į naująją žemę. Pavasarį aš kasdien apeinu kiekvieną sodo kampą, smalsiai stebėdama, kur, kaip ir kiek paaugo kiekvienas augalas, atrasdama vis naujus sukrautus žiedus, naujas spalvas ir kvapus. Bet pačios paslaptingiausios, labiausiai jaudinančios akimirkos- stebint besiskleidžiantį žiedą, stebuklo laukimas- tada laukimas pavirsta viskuo, dingsta laikas, realybės ribos, lieka tik gėlė ir per ją beatsiveriantį sutvėrimo paslaptis. Toks ir Parfum No 58 kvpas- dar nepribrendęs, uždaras tulpės pumpuras, kurio gyvenimas dar tik viduje, paslėptas nuo stebėtojo akių, dar tik nujaučiamas ir apčiuopiamas tik širdimi ir vaidzuote.  

Įkyrėjusios pliažinės atostogos

Michael Kors Island. Gyvendami mes keičiamės- kartais prisiminus save prieš kelis dešimtmečius atrodo, tarsi prisiminčiau kitą žmogų, tai niekaip ne dabrtinė aš. Tiesa ta, kad kiekvieną vakarą, sumerkdami akis mes mirštame, o kiekvienas rytas- tai prisikėlimas, nauja viltis ir galimybė. Jei visai rimtai- gyvendamas žmogus keičiasi. Kažkada, ne taip ir senai, man visai patiko pliažinės atostogos, neerzindavo nei šalia zujančių žmonių keliamas erzelys nei pusiau sintetinė pliažinių kurortų atmosfera. Vienok dabar, jei jau pajūrys, tai geriau- tuščias, toks, kuriame gaudžia jūros vėjas, vyrauja jūros, gamtiniai kvapai (o ne maisto aromatai),  toks pajūrys, kuriame galima medituoti, pajusti gamtą ir save viename. Seniai seniai mintis apie negyvenamą salą būtų sukėlusi nebylų siaubą, o dabar netgi esu linkusi manyti, kad tai, kad galų gale nutiko Napoleonui Bonapartui, galbūt buvo pats geriausias jam visame gyvenime nutikęs dalykas. Taip ir su Michael Kors Island- kažkada man tai buvo nuotaikingas, gaivus ir nuotaiką keliantis sūroko jūros vandens, žalio obuolio ir salsvų tulpių žiedų kvapas. Gražus, linksmas, atviras ir tikras. Vienok kvapą „perdarė“, perleido, natos ir struktūra pasikeitė ir aromatas prarado bent pusę savo ypatingumo ir charakterio ir tapo tokiu, kaip kiti- eiliniu penkių žvaigždučių turistų nutrintu Turkijos kurortu. 

Odė pasaulio kryžkelei

Ahmet Ögreten, Istanbul dreams

L’Artisan Parfumeur Traversee du Bosphoree. Vienas iš gražiausių miestų, kurį man teko regėti, yra Istanbulas. Tai miestas- tarsi neišsenkanti skrynia, jame galima rasti viską, ko trokšta akys, ausys, oda, skrandis ir, žinoma, nosis. Tas miestas į save tarsi sugėręs viską, kas yra pasaulyje- jame kuo aiškiausiai jaučiu, kad stoviu pasaulio kryžkelėje, taške, kuriame laikas sustoja, o erdvė tampa visai kitokia, nei įprasta.  Nepaliaujamas zujimas, miesto garsai, kurių pagrinde vienok slepiasi ramybė ir meditacija, miestas svetingai priima kiekvieną ir kiekvienam klajokliui turi ką pasiūlyti. Jis dosniai duoda ir tiesiog yra. Vienas nuostabiausių vaizdų yra Bosforo sąsiausiu visomis kryptimis ir trajektorijomis xxxxxxx visų dydžių keltai, laivai, valtys ir valtelės.... stebint jų nepaliaujamą judėjimą tarsi juntu alsuojant amžinybę.

Istanbulo gatvės kvepia saldžia obuolių arbata, odinėmis striukėmis ir batais, kaljanais, lukumu ir žydinčiomis tulpėmis. Toks ir genialus Bertrand Duchaufour sukurtas aromatas- minkštutė, plona išdirbta oda, padengta tulpių žiedlapiais, saldi obuolių arbata, kartokos granato vaisiaus sėklos ir masinantis kaljano dūmas. Daugiasluoksnis, įvairialypis, harmoningas ir mistiškas tarsi rytus ir vakarus jungiantis amžinybės tiltas.   

Pasivaikščiojimas parke

Bond No 9 High Line- man labai patinka, kai nereikia skubėti, man labai patinka ilgi, neskubūs pasivaikščiojimai. Parkai tam puikiai tinka. Kažkada net svajojau sudėlioti nuotraukų seriją apie įvairių miestų parkus. Man atrodo, kad miesto parkuose gyvena to miesto ir jo miestiečių dvasia (galbūt toks sentimentalumas kyla iš to, kad studijų metais gyvenau visai šalia Kadriorgo parko, ir tai buvo pati įprasčiausia vieta, kurioje kasdien leisdavau laiką). Gera stebėti parke pasivaikščioti išėjusius žmones- man atrodo, kad jei žmonės gali tiesiog būti kartu, be jokios funkcionalios veiklos, tai viskas su jais ir tarp jų gerai. Tokiais pustoniais man kvepia ir High Line- švarus (bet ne sterilus), paprastas (bet žavus savo paprastumu) kartu praleistų valandų kvapas. Žalia pavasarinė žolė, rabarbaras, žalioji citrina, pavasarinės gėlės- hiacintų, tulpių klombos- ryškus, gaivus, malonus nosiai aromatas, tarsi pavasario rytas, šaltinis, jo tyras vanduo ir šalia žydinčios pavasarinės gėlės. Tai- ne laukinės gėlės ar stichinė gamta, tai kvapas kuriame yra kažkoks geras paprastumas, tyrumas, harmonija. Vienas iš mėgstamiausių nelabai mėgstamo gamintojo kvapų.  

Kuklus moteriškumas

Gullietta Tocca. Sukurti kvapą įkvėpė Frederico Fellini jo mylimosios, vėliau tapusios jo žmona Gullietta Masina’os meilės istorija. Nors tada, kai susipažino, abu šie žmonės nebuvo laisvi ir jų kelias link vienas kito buvo ilgas ir nelengvas, turūt kaip tik šis kuklus, bet savo esybe bekraštis jausmas juos surišo visam likusiam gyvenimui. Tai jau vėlyvesnio pavasario aromatas, tokio pavasario, kai tulpės žydi jau paskutines dienas, skleidžiasi pirmieji alyvų pumpurai, ore dūzgia pirmosios darbštuolės bitės. Išskirtinai gėlinis, vos pudrinis aromatas su ryškiomis žalio obuolio natomis. Rami, graži sandalmedžio ir kedro bazė išlygina visus kampus, nuramina garsėjančius gėlinius solo ir lieka vientisas, šilkinis, darnus ir ramus kvapas, kuris jo dėvėtoją papuoš visais atvejais. 

... ir viskas kada nors pražysta. Norime mes to ar ne, laukiame ar ne, gyvenimas atneša tai, ką turi atnešti. Mums tenka tik išskleisti rankas ir priimti tai, ką neša gyvenimo tėkmė. Ir stengtis, kad širdyje glūdintis netikrumo, įpročių, baimės krislas netrukdytų ateiti tam, kas turi ateiti. Kad ištirpdytume tą krislą- arba leistume jam ištirpti.

Nes kaip rašė didelės širdies žmogus Pablo Neruda- you can cut all the flowers, but you cannot keep spring from comming.

PS- pavasarį sveikina gruzinai!