Etiudas Nr 3. Eternal Return. Eau d’Italie Eau d’Italie

Tiesiai į širdį. Prieš kelias savaites lankiausi Vilniuje. Išvažiavau Rūta kaip visada, o grįžusi pajutau, kad esu visa savo esybe gyva.

Kartais gyvenimo rutina taip įsuka, kad lengva pamiršti kas tokia esi. Kur eini. Tie klausimai toli gražu nebūtinai turi turėti konkrečius atsakymus. Greičiau reikalas yra krypties pojūtyje, intuityviame žinojime, kas teisinga, reikalinga, būtina, nors nebūtinai žiba auksu, o kas- tiesiog neskirta, nereikalinga, ne tavo, kaip beviliotų ir masintų.

Stebuklingas žodis „būtina“. Būtina yra tai, kad palaiko, stiprina individualią būtį. Ir tai visai nebūtinai tai, kas patiks kaimynams ar net patiems artimiausiems. Nebūtinai tai, kas bus lengva ar smagu. Ir gal dėl to tai, kas būtina, ir tai, ko norime, susimaišo, ir vidinės įžvalgos balsą užtemdo įvairios iš išorės, o kartais ir vidaus atplaukiančios vibracijos. Ir vieną akimirką, kai regis viskas, ko reikia, yra, pajuntame- gyvenimas eina pro šalį, tarsi upė teka nedrėkindamas viduje vis plintančios dykumos, ir džiaugsmas, pojūtis, kad esi gyva kiekviena ląstele, jis- kažkur kitur, gal pas tuos, kurie neturi viso to, ko jiems reikia. O mes, mes viską turintys- tarsi kvėpuotume ne tuo deguonimi.

Ir dar ta baimė, kad jei jau suradai tai, kas yra TAI, tai negalima paleisti, reikia gyventi TAME, terpti tame, saugoti kad godus pasaulis nepagrobtų to, kas skirta tau. Tai juk taip žmoniška- saugoti, ginti tai, kas labai brangu. Lengvai, labai lengvai, išgaruoja sena kaip pasaulis tiesa, kad nuo likimo nepabėgsi. Tai, kas tikra, tau skirta- nedings. To nereikia saugoti. Puoselėti, maitinti, palaikyti- taip, bet ne ginti. Tai, kas turi įvykti- įvyks. Tai, kas turi likti- liks. Arba sugrįš tada, kai jau bus ir pamiršta, kai tikėjimo bus belikęs tik paskutinis, vos pastebimas, lašas. Tai, kas tavo- liks. Kaip bebūtų keista.

Kažkada žalioje jaunystėje aš, kaunietė, buvau pametusi galvą dėl Vilniaus. Mane žavėjo tas miestas, jo atmosfera, dulkėtos gatvės, jo rimtas, mistika, kavlos ir oras. Oras.

Įkvėpdavau jo pilnus plaučius, kol net suskausdavo, ir jausdavausi gyva. Po to sekė ilga ilga pauzė- kol ir vėl išpuolė laimė būti Vilniuje taip, kad nereiktų skubėti ir planuoti, kad tiesiog galėčiau tiesiog būti, tiesiog kurį laiką alsuoti pačio miesto ritmu.

Pagaliau. Nors atvažiavau darbiniais tikslais, ketvirtadienio vakare, tik nusileidus lėktuvui, šiltas vakaro vėjas aiškiau nei aiškiai žadėjo, jog darbas bus tik viena, ir ne pati svarbiausia, šios ilgai lauktos mozaikos dalis.

Pirmojo vakaro teisė teko Užupiui- tikresnis Lotynų kvartalas, nei bet kur kitur Rytų

Europoje (išskyrus nebent Prahą). Skandinavijoje hipsteriai vietomis yra gan varginantis reiškinys- kankina pasąmoninis įtarimas, kad toks šaunumas- tai tam tikras gyvenimo stilius, kuriame nemažai investuota į socialinį vizualą. Vilniuje to jausmo nėra, čia tas pusiau antisocialus bohemiškumas kažkoks tikras, autientiškas.

Visada maniau, kad Vilniaus kvapas- tai susimaišę žydinčių liepų ir šlapio, vasaros karščiu alsuojančio asfalto aromatai. Tą vakarą, sėdėdama Vilnelės pakrantėje ir grožėdamasi kadaise tikėjimo laisve garsėjusio Vilniaus įvairiausių konfesijų šventovių bokštais atradau dar vieną Vilniaus kvapą- tai vakaro sutemas pasitinkantis, blėstantis ankstyvos vasaros karštis, mirguliuojančios

vakarėjančio miesto šviesos, džiūstanti, ką tik nupjauta žolė, salsvas dobilų kvapas, dar vos tik išsprogę gležni lapai, ir drėgnas molis, plytos, ką tik kreida nubalintos sienos- tarsi stovėtum tvankiu vasaros vakaru tyliame restauruojamos bažnyčios vidiniame kiemelyje ir kvėpuotum tuo žemiško ir dvasinio, senovės ir pulsuojančios dabarties oru. Ir būtent taip šį vakarą kvepia mano oda- Eau d'Italie Eau d'Italie,  labai ramus, tylus, švelnus tarsi laumžirgio sparnai kvapas, kuriame jaučiasi keistokos žemiškumo, nuvalytų dulkių ir daiktiškos tvarkos natos. Taip kvepia mokykla prasidėjus vasaros atostogoms, taip kvepia pabaiga ir dar neatėjusi, bet jau nujaučiama pradžia- amžinybė, nepakartojama ir be pagaibos besikartojanti amžinybė.

Visa kita, kitos mozaikos dalelės dar bus- Universiteto Bokštas, vėlyvojo baroko rytietiška laisva interpretacija, puikus pasaulinio ryškumo soprano Angela Gheorghiu rečitalis, pažintis su šaunuoliais nenuilstančiais Vilniaus Festivalio rengėjais, įkvepiantys pokalbiai, į kišenėles panašūs Vilniaus senamiesčio knygynėliai, daug daug burbuliukų taurėse, Vilniaus džiazas

ir saulei tekant klausomos nuostabi džiazo trimitininkės Alison Balson muzika, net ir iškilmingoji milijon alih roz Guerlain Nahema operos vakarui. Ir, grįžtant atgal į Taliną, Vilniaus oro uoste uždirbti karmos taškai (tik keli centai- va kaip viskas lengva!). Visa tai- tarsi ant liemens rišama, rankomis pinta juosta, kurioje viskas taip persipynę, taip tarpusavyje suaugę, jog nebeįmanoma atskirti, kur pradžia, o kur- pabaiga, ir nei pradžios, nei pabaigos iš tikrųjų nėra, visa tai vien nesibaigiantis amžinas ratas. Taip skleidžiasi ir nors ramus, bet labai gerai besilaikantis Eau d'Italie- natos tarsi suktųsi ratu, vis surgįždamos- nebūtinai tokia ornamentika ir tokia pat derme kaip ir anksčiau, kombinacijos vis kinta, ryškėja vis kitokie aspektai ir niuansai,  bet vistik- visa tai atpažįstama, tarsi senas geras draugas. Tai, kas būtina, kas gera, kas palaiko- tai visada bus, net jei mūsų pavargusi, nuo kasdienybės ir sociumo primesto ritmo užsikimšusi nosis, užtilusi širdis ar kiti prisnūdę pojūčiai kartais nebepajėgūs to atpažinti. Tai, kas skirta- tai ateis, sugrįš, nedings, net jei ir pamiršim, neginsim, net jei apleis viltis. Knygos nesudega. Vandens tėkmės nesustabdysi. Meilė nesibaigia. Eternal Return.

Ir nors mažai kas gali prilygti fatališkai Vilniaus traukai ir jo grožiui, šis, kaip man rodos, mano vasaros atradimas man primena baroku, džiazu ir tiesiog pačiu tikriausiu gyvenimu pulsuojantį Vilnių.

Etüüd Nr 4. Business as usual. Gucci Eau de Parfum II.

Mõnikord, kui päevad lähevad jahedamaks, kirjutan kaunitarist Gucci Eau de Parfum II õest Gucci Eau de Parfum'ist. Praegu aga akna taga tavalised suvised tööpäevad, pisikestest närivatest bürokraatia tükidest koosnev kohustuste mosaiik, ja ootused, ootused, ootused...
Suvi on alati ootuste aeg. Teda tuleb nii pikalt ja meeleheitlikult oodata, et hambad peaaegu hakkavad valutama. Ja kui ta ükskord tuleb, kaugeltki pole fakt et kõik täitub nii, nagu olen oma vaimusilmas endale joonistanud.

Ja kuigi suvi on juba mõnda aega tulnud, ma elan justku midagi oodates. Käin tööl, korraldan laste logistikat, toimetan roosiaias ja õhtuti õpin. Business as usual, justkui ei oleks suvi. Ainult riietuda tuleb vähem- ma arvan, et suudaksin vabalt suve läbi elada 3 teksaspaariga, 3 särkiga, pintsakuga ja kampsuniga. Suvel on tähtsad detailid ja feeling. Näiteks parfüüm. Selles näiliselt monotoonses argipäeva rütmis ma muudkui katsetan- tänane katsejänes on Gucci Eau de Parfum II. Ta on sattunud mulle ja jäänud aastate pikas ootejärjekorras mitmel põhjusel. Esiteks, ta on roosa. Ma ei ole roosade asjade fänn. Võiks öelda, et olen roosast vanusest välja kasvanud, kuid tõtt öeldes ma ei sümpatiseerinud sellele värvile mitte kunagi. Teiseks, lõhna püramiidis on pojengi noot. Mul endal ajas kasvab vist 10 erisordi pojenge ja ma imetlen selle lille õite ilu. Kuid pojengi lõhn parfümeerias on liialt puuderjas ja lämmatab mind kindlamini kui boa madu.
Aga nüüd siis see tuli. Gucci Eau de Parfum II aeg. Tunnen end piisavalt tülpinuna, et mässida end sisse pisikesse lämatamisseiklusesse.

Ja algus on paljulubav. Suvepäevad enamasti ikka algavad päikesepaistega ja kohviga roosiaias- teatud moodi idüül isegi siis, kui on pisut külm. Seekord on kuldnokk vaid mõne sammu kaugusel

lämatamas vihmaussi. Võtsin lõhnaampuli ja pritsin seda peale just siin, aias, dušiveest puhta kuid veel uinuva keha peal. Seegi algus on paljulubav- pooltoored mustsõstra marjad, punased marjad, karusmarjad- kõik, mis on põsastes alles kuu aja pärast. Mulle meeldivad hästi tehtud marjade noodid- üks suve lemmikuid on mul L'Artisan Parfumeur Musc et Mure, kus põldmarjad pehmes valges muskuses on justkui suvepäeva unistus. Siin marjade noot on pisut rohkem abstraktne, kuid siiski on tunda koov, värske maitse, rohelisus, teatud mahlasus, mis on pisut magus, aga ei ängista. Veel.

Ja siis tuleb töine päev, tavaliste askeldustega, tavaliste vestlustega, tavaliste tõrketega ja kõik on just nii, nagu olema peab. Ilmuvad pojengi, kannikese, freesia noodid- ja puuderjas tekstuur. Miski sees hakkab keerama- nii päeva sees, kui ka minu sees. Kõik on hea, kõik on armas, nii nagu olema peab. Nii lõhnas kui päevas. Ei mingeid ootamatusi ega kõrvalekaldeid. Business as usual. Ja mina muudkui ootan- suve, põnevust, seda, et elu ükskord koputaks õrnalt õlale ja ütleks "kuule, lõpeta nüüd, lähme randa ja kuuleme tuult, küll nad asjad saavad tehtud ja mured muretsetud".
Aga miski ei koputa. Ja grande finalet ei tule. Nii nagu ei tule soojust, suve ega seda miskit mis päästaks vaikselt upuva laeva. Kodusõitu ajaks taevas hakkavad hoopis pilved kogunema (või kogunevad nad siis, kui luhtub veel üks pisidetail) ja süda läheb kuidagi raskeks.

Baasis Gucci Eau de Parfum II on heliotroopi, valge muskuse ja jaheda seedripuu segu. Muskus on keemiline ja tänu heliotroopile kuidagi ebareaalne, nagu neoonvalgused kui peale põhjapanevat pidu väljud inimtühjale tänavale. Ja pean tõdema, et see aroom on nagu roosa barbide poligoon, kus kõik on ilus, valitseb kord ja harmoonia, ta on nii tõene, et võib isegi petta ära, et see ongi päris elu. Ja ainult päris lõpus saad aru seda, mida kahtlustasid juba pika aega- see on silmapette, illussiooon, asi, mis on kena, aga ilma sisuta. Kogu hea tehnika juures sinna on unustatud panna tilgakest ehtsust, mõttestatust, kire, imetlust. Ta on PEAAEGU päris. Nii peaaegu, et võib isegi ära peta. Ja siis jäädki uinuma selles peaaegu päris maailmas kus kõik on tore, lõbus, rahulik ja sujuv. Ja lõpuks jääb ainult pettumus, et aeg läks mööda, elu täis unistusi on jäänud elamata, sõnad jäänud ütlemata ja...

"Iga hetk on kordumatu, tähtedesse kirjutatud" laulab raadiost Sal- Saller. Oleks see vaid nii. Istun rooli taga ja endalegi ootamatult lähevad lahti hallid silmade pilved. Sajab vihma. Suvist vihma.

Kodune kiirabi imelise Dhafer Youssef abil. Õnneks tunnen mitmeid inimesi, kes teevad vahet päris ja peaaegu päris asjade vahel. Aitäh, Dhafer, sina oled päris- nii virtuaalselt, audiaalselt, kui ka päris elus. Parem, juba parem.

Etüüd Nr 3. Eternal Return. Eau d'Italie Eau d'Italie.

Täistabamus südamesse. Eelmisel nädalal käisin Vilniuses. Läksin sinna Ruta nagu ikka, tulin tagasi aga elusana.
Vahest elu nii imeb endasse, et kipud unustama kes oled. Mida tahad. Kuhu sammud. Mitte et nendel küsimustel oleks mingi kindel vastus, ei. Aga see, et kogu olemusega tunned suunda, tunned, mis on õige, kuigi näeb välja tuhmana ja ei lõhna rooside järgi. Ja mis, vaatamata sellele et särab, läikib, ja pimestab, ei ole elu jaoks kuidagi vajalik.
Just. Vajalik. Nii tihti need asjad, suunad, inimesed, nähtused, mis on vajalikud, ja mida lihtsalt tahame oma kohandatud inimloomusega, lähevad segamini. Ja üks hetk ongi nii, et elu on lill, kõik olemas, jääb ainult rõõmu tunda- aga mida ei ole, seda ei ole- rõõmu, tunnet, et oled iga rakuga elus. Lihtsalt niisama mugavalt- hingad valet hapniku.

Ja veel on hirm, et kui oled kord midagi või kedagi sellist leidnud, kes on SEE, siis sulgud sellesse asjasse või inimesesse nii, nagu maailm ümber lakkaks eksisteerimaks. Tegelikult ju inimlik- kaitsta midagi mis on väga kallis. Ununebki see, et kõik, mis on päris väärtusega- see ei hävi. Seda ei ole vaja kaitsta. Toetada, toita, hoolitseda- jah. Kuid mitte kaitsta.
See mis peab tulema, see tuleb. See mis peab jääma, see jääb. Või tuleb tagasi siis, kui oledki juba hakkanud uskuma, et ka vajalik saab ükskord otsa. Aga vot- ei saa!

Kunagi ma (kuigi ise Kaunase tüdruk) oli hirmus Vilniuse fänn. Mind võlus see linn, tema atmosfäär, tolmusus, müstilisus, tema õhk ja hõlmad. Nautisin seda linna- hingasin kopsud täis tema õhku ja tundsin end elusana. Erinevatel põhjustel vahepeal tekkis aastate pikune paus sellest, kui päriselt, mitte kiiruga või jooksuga, olin Vilniuses, kus oli piisavalt ruumi ja aega, et lihtsalt olla.
Ja nüüd see kordus. Läksin küll tööalaste asjadega, kuid juba siis, kui lennuk maandus neljapäeva õhtul, vastu tulev soojuse laine sosistas, et töö selles lühikeses käigus on ainult üks meeldiv mozaiigi osa.
Esimene õhtu veeres Užupises- ehtsas Ladina kvartallis, mis ei ole püstitatud mitte hipsterite poolt, vaid päriselt nende inimeste poolt, kes seda ebamaist idaeuroopa boheemlaste elu elasid.
Alati arvasin, et Vilnius (minu jaoks) lõhnab õitsvate pärnapuude ja märja suvekuumusest õhkava asfaldi järgi. Kuid istudes Vilnele kaldal ja silmitsedes nii mitmeid kunagi vaba usulinna Vilniuse eriusundite kirikute torne tõdesin, et on veel üks lõhn- see on varajase suve vaibuv kuumus, õhtuste tulede virelus, värskelt niidetud varasuvine muru, ristikheinte magus lõhn, veel õrnad lehed, ning märja savi, niiskete telliskivide lõhn, värske kriidivärvi aroom, justkui seisaksid sumedal õhtul renoveeritava kiriku siseõues ja hingaksid seda kõike vaimset ja maist, seda elu enda järgi lõhnava ümber paikneva õhkonna segu. Väga täpselt see, mis on sel maagilisel õhtul minu nahal- Eau d'Italie Eau d'Italie. Omamoodi väga vaikne, rahulik lõhn, kuid õrn, poeetiline, isegi haldjalik. Nii lõhnab tühi kool suve algul, nii lõhnab lõpp ja aimatav uus algus- igavik, kordumatu ja ennast lõpmatult kordav igavik.

See kõik, teised mozaiigi tükid, veel tulevad järgnevatel päevadel- renessansi ajastu vabade vennaskondade poolt ehitatud, varjatud sümboleid täis ÜlikooliTorn, suurepärane esmaklassilise ooperamaailma tähe  Angela Gheorghiu Vilniuse Festivali kontsert, vaimukad vestlused Leedu kolleegidega, fantastilised Vilniuse vanalinna tasku moodi raamatupoed, mull, palju mulli, Vilniuse džäss ja öine, peaaegu varahomikuste tundide suurepärase džässtrompeti Alison Balson kuulamine, ka uhkem, leegitsevate rooside järgi lõhnav Guerlain Nahema oopera ööks. Ja tagasitulek Tallinnasse, kus viimaseks hüvastijätuks oma armastatud linnaga teenin mõningaid karma punkte lihtsalt mõnede kopikate loovutamisega (nii lihtne see ongi!). Kuid see kõik on justkui üks ümber keskkoha seotav vöö- kus on läbipõimunud kõik, ja ometi seal pole algust ega lõpu. Nii mängleb ka oma rahulikkuses väga püsiv Eau d'Italie- nootid käivad justkui ringi, ja tulevad jälle ja uuesti tagasi- mitte ilmtingimata selles algses järjekorras, kuid see kõik, kuidas nad mänglevad, iga kord omamoodi ja erinevalt, kuid äratuntavalt, see ongi see saladus. See, mis on hea, see mis vajalik ja toidab- see on alati olemas, olenemata sellest, mida ütlevad meie vahest väsinud, ühiskonnast ja lähedastest ümberkodeeritud meeled. See, mis on määratud- see ei kao kuskile, ei vaja kaitset. Raamatud ei põle. Vesi ei peatu. Armastus ei lõpe.
Eternal Return.

Ja kuigi raske leida ilu, mis oleks võrdne Vilniusele, lisaks Eau d'Italie aroomile minu selle suve lemmikuks on kujunemas see võrratu album- väga kahtlen, kas midagi nii ilusat saab veel olla:

Etiudas Nr 2. Nematoma uodega, aukštumos ir Chloe Love Eau Intense

Būna dienų, kai kažkas netaip. Atsibundi kaip bet kokį kitą rytą- viskas savo vietose. Plaukų spalva ta pati, raukšlelės savo vietoje, net ir pirštų dešimt, kaip vakar ir taip pat užvakar. O jausmas vistik toks, tarsi kažkas viduje ne taip, tarsi pati sau maišyčiau. Arba tarsi per naktį man būtų išaugusi nematoma uodega, kurios dabar nėra kur dėti ir kuri visaip kaip tik įmanoma maišo ir pinasi po kojomis, rankomis ir liežuviu.

Prieš porą dienų buvo kaip tik toks rytas. Ir tada viskas aišku vyksta taip, tarsi nematoma uodega maišytų kiekviename žingsnyje- staiga nebėra ką apsirengti, negaliu apsispręsti kokią arbatą gerti- žalią ar juodą, neišeina tvarkintgai pasidažyti lūpų ir nuspręsti kokiais žygdarbiais pagerbti prasidėjusią dieną. Nekalbant jau apie tai, kad tokiomis dienomis neįmanoma išsirinkti kvepalų- net jei ir zilijonai aromatų rikiuotųsi lentynoje, nė vienas iš jų nėra TAI. Šį kartą krizės išvengti padeda tai, kad esu komandiruotėje ir pasirinkimas stipriai apribotas keliais testeriais. Užsimerkiu ir paimu pirmą pasitaikiusį atomaizerį. Šiandieninę nematomą uodegą teks pakesti su Chloe Love Eau Intense. Jei atvirai, tai esu pažįstama tik su klasikiniu Chloe Love ir mano nuomonė apie jį visai nebloga, bet su eau intense versija iki šiol nebuvau susidūrusi. Taigi, today is the day. Ir iš tikrųjų- visai neprastas pasirinkimas tokia neapibrėžtai nuotaikai , kuri nelabai dera su beprasidedančia, kad ir keliaujant, darbo diena. Aromatas-  labai gražiai perpinta, monolitinė vilkdagio, hiacinto, alyvų, muskuso ir vanilės natų harmonija. Po kokio pusvalandžio pradeda ryškėti sodrios, šiltos Peru balzamo natos, kurios šiam gražiam, klasikinio stiliaus derinukui suteikia gylį, prasmę, šilto jausmingo animalistinio alsavimo pojūtį. Kvapas tarsi sušyla, tampa gerokai intymesnis, bet tuo pačiu išlaiko ir pavasarišką žaismingumą. Ir nors nematoma uodega vis dar velkasi iš paskos, aromatas tą nelabai malonų jausmą daro gerokai pakeliamesniu ir pamažu atsiranda ryžtas ir nusiteikimas pasitikti beprasidedančią dieną.

Darbe, įsisukusi į susitikimų/susirinkimų karuselę netikėtai konstatuoju, kad nepaisant pavadinime esančio žodelio Intense aromato šleifas ganėtinai delikatus, tuo pačiu gerai apibrėžiantis mano asmeninės erdvės ribas – labai gera savybė dienai, kai labiau už viską norisi susisukti į kamuoliuką ir tapti nematoma.

Keliaujant atgal į antrąją gimtąją žemę atrandu dar vieną aspektą- kvapas transformuojasi, dar ryškiau jaučiasi jo šilkinė tekstūra ir tarsi smulkiais prakaito lašeliais papuoštas juslingas intymumas. Šalia sėdintis kaimynas pradeda muistytis ir nerangiai bando užmegsti kalbą. Užsimerkiu ir tyliai mėgaujuosi užslėpta ir šiek tiek netikėta Chloe Love Eau Intense harmonija. Ramybė ir sensualumas, jausmingumas ir protingas, išlaikytas minties balansas- labai netikėta ir ramiai bei taikliai priešingus polius sujungianti aromato tekstūra. Tai greičiau prižiūrėtos, rūpestingai kultivuotos damos odos ir uždarų patalpų kvapas.

Isaac Levitan

Kvapas trunka ir trunka. Ryte, gerdama kavą po žydinčiu alyvų krūmu susiduriu su komišku kosmetinio alyvų kvapo (Chloe Love Intense!) ir gamtiniu alyvų kvapo mišiniu. Tarsi varna dainuotų duetą su fazanu. Ir kadangi kvapas jau trunka daugiau nei 24h, jis po truputį pradeda varginti- vistik šiandien laisvadienis: be kosmetikos, šilkinių kojinių ir mandagių manierų.

Paskutinis aromato pasispardymas vyksta sekančios dienos pavakarėje. Sėdžiu paskutinės nuotykių parko trasos platformoje ir tabaluoju pavargusiomis kojomis. Su drauge esame pakankamai aukštai, kad galėtume tiesiog sėdėti ir mėgautis artėjančiu vakaru nesirūpinant, kad už nugaros kažkas laukia kol įveiksime kabančią trasą. Aš pusiau lunatinėje būsenoje sugebėjau į aukštybes kabarotis su rankinuku, kuriame netikėtai atrandu muilo burbulų pūtyklę ir štai jau kyla į dangų permatomas vaivorykštinis grožis. Apačioje, po mūsų kojomis aidi amžina kaip Leninas your're my woman I'm your man (https://www.youtube.com/watch?v=nRuOg-0NPvw). Gyvenimas toks gražus!!! Man patinka karstytis. Visada patiko. Netgi įtariu, kad turiu kažkokių rudimentinių beždžionės genų, kuriuos paveldėjo ir vienas iš mano sūnų. Pasakoju draugei kaip kažkada vaikystėje užsikoriau taip aukštai į medį kad nebegalėjau pati nulipti. Taip su lengvu virpuliuku pratupėjau aukštybėse kelias valandas, kol vienas tada mano dar paauglio dėdės draugas užsikabarojo ir mane nukėlė. Po to prisipažino, kad ir jam drebėjo keliai. Tas poelgis paliko man tokį įspūdį, kad mano gelbėtojas patapo mano pirmuoju romantišku herojumi. Draugė juokiasi ir sako- jauti kaip kvepia alyvos? Kokios alyvos, mes sėdime taip aukštai, kad po mūsų kojomis net aukščiausių medžių viršūnės. Tai Chloe Love Eau Intense, kurio paskutinis atodūsis netikėtai padvelkė pačiais natūraliausiais alyvų žiedais.

Aromatas nustebino savo žvėriška trukme, nesuardoma harmonija. Taip pat sukėlė vos juntamus klaustrofobijos atgarsius. Jį rinkčiausi visų pirma darbinei atmosferai, atvejams, kai reikia susikaupti, išlaikyti asmeninės erdvės ribas, išlaikyti rimtį ir stabiliai sveiką protą. Jo muzikinis atitikmuo būtų panašus:

Gerai, kad jis taip netikėtai pateko man į rankas- užsimaniau ir šiek tiek didesnio kiekio, nei keli lašai atomaizeryje. Bet sėdėdama aukštyje kur kūnas geriau jaučia oro sroves nei žemę po kojomis jau trokštu kažko kito- kad ir citrusų, uogų ar kramtomos gumos natų. Nes turbūt nėra nieko sunkiau gyvenime, nei būti rimta.