Parfumerinės legendos. Moteris, pralenkusi Laiką. Germaine Cellier.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad stipriausi rėmai, į kuriuos esame įspausti, yra laikas. Laikas, jo tėkmė, ritmika ir trūkumas tarsi eismo reguliuotojas kreipia ir formuoja mūsų norus, galimybes ir net supratimą apie save. Laikas mus visus spaudžia. Riboja. Pribaigia. Tik vis atsiranda žmonių, kurie tarsi meteoritai perrėžia laiko ribas, savo egzistencija pramuša nesuardomą Laiko tėkmės orbitą, paneigia tuos rėmus, kurie absoliučiai daugumai atrodo savaime suprantami ir niekaip nepralaužiami. Žmonės, kurie aplenkia Laiką. Gyvena savo vidiniu ritmu ir laikrodžiu…

Parfumerija, kaip ir visa kita, tik žaidimas Laiko rankose. Laikui diktuojant, parfumerija kaip ir daugelis kitų amatų, buvo gan stagnuojanti vyrų žaidimų aikštelė. Ledai pajudėjo prieš  gerus šimtą metų, chemijai pradėjus savo žaibišką pergalingą žygį iš laboratorijų į kone visas mūsų gyvenimo sritis. Vienok, moteris- parfumerė dar ir tada buvo retenybė. O juk tyrimais įrodyta, kad moterų uoslė yra gerokai jautresnė už vyrų, o ir pagrindinės parfumerijos vartotojos ko gero visais laikais buvo moterys. Tiesiog apart vyraujančio šablono, kad moterys nesutvertos darbui, protingesnių visuomenės vienetų buvo nuvokiama,  jog paleisti tokį kūrybinį užtaisą į laisvę yra pavojinga ir tai gali turėti nenumatomų pasekmių. Nuomonė ne iš piršto laužta. Nes kai parfumerijoje pasirodė ir įsitvirtino pirmo ryškumo žvaigždė- Germaine Cellier, griuvo akmeninės tradicinės parfumerijos sienos ir parfumerijos kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė.

 

Panelė Cellier gimė 1909 m. sausio 26 d. Bordeaux ir nuo pat vaikystės pasižymėjo maištingumu ir ekscenriškumu.  Būdama angeliškos išvaizdos (liekna elegantiška blondinė mėlynomis akimis), panelė buvo, kaip dabar sakoma, velnių priėdusi.  1930 metais atvyko į Paryžių studijuoti chemijos (nelabai įprastas užsiėmimas to meto jaunoms panelėms), dirbo chemike Roure Bertrand ir Palmolive Colgate įmonėse (pastarojoje kvėpino muilus net 3 mėnesius, ir tik Dievas žino, kodėl Palmolive rinkodarininkai iki šiol nesugalvojo iš naujo į rinką paleisti Cellier kurtus muilus). Germaine gyvenimo stilus buvo ekstravagantiškas, ji pažinojo ir bičiuliavosi su tuometiniais menininkais ir intelektualais, gyveno prašmatniai ir nesikuklindama, kaip ir dera gražiai moteriai. Puikiai rengėsi, rūkė kaip kaminas ir keikėsi ne prasčiau už vežiką. Turėjo tris šuniukus, kalbančią papūgą, aibę gerbėjų ir garsėjo romanais su garsiais vyrais.  Susipažinusi su šveicaru Robert Piquet prisijungė prie jo kuriamų mados namų (tais laikais, net sunku patikėti, parfumerijos ir mados namai egzistavo atskirai ir jiems net į galvą nešaudavo kooperuotis ir eksploatuoti natūralią šių šakų sinergiją), 1944 metais sukūrė ypatingus, nepakartojamus ir iki šiol su niekuo nesumaišomus kvepalus- legendą Bandit. Bandit buvo pirmasis odos šipras, savo kompozicija šokiravęs  parfumerijos pasaulį. To meto parfumerijoje dominavo harmoningi, gerai sukomponuoti, kompleksiniai kvepalai, kuriuose visos natos buvo supintos taip, kad girdėtųsi  harmoninga visuma. Panelė Cellier pasuko džiazo solo keliu- į Banditą ji sudėjo tiesiog neįtikėtiną kiekį, daugiau nei 1%, izobutilo kinolino. Pastarasis aromatinis komponentas iki tol dėl savo intensyvaus animalistinio odos kvapo buvo vartojamas itin saikingai. Pirmoji  reakcija susipažinus su Banditu- šokas (net ir šiais demokratiniais laikais, kai kuriama viskas, kas šauna į galvą).  Aštrus, intensyvus odos kvapas ir citrusai. Drėgna žalia žolė ir žemės kvapas. Salsvos lipnios metalinės natos. Cigaretės dūmas. Tarsi ankstų rytą rasotoje miško laukymėje medžiotojas dirtų  pašauto, dar šilto savo grobio odą, ir rūkytų.  Aštri gaivi vėsa ir pudrinės, dukslios odos natos. Kvapas aižėja kontrastais, bet niekada nepraranda pagrindinės- odos- temos. Kvapas kurtas moterims, kurios dėvi kelnes (retenybė tais laikais) ir rūko. Laisvoms, šablonų ir laiko nesuvaržytoms moterims. Moterims, kurios yra tokios, kokios yra, no regrets. Iššaukiantis, ekscentriškas, bet jame nėra dėmesio siekimo ar isteriško pagyruniškumo, o tik drąsa prieš save patį. Sakoma, kad kuriant Banditą, Cellier nesikuklindavo užkulisiuose čiupti ir uostinėti manekenių apatinius, kad atrasti, kaip iš tikrųjų kvepia moteris. Ir tikrai- tai kvapas, kone atviriausiai, realistiškiausiai ir tikroviškiausiai atskleidžiantis gyvulišką žmogaus prigimtį. Gyvulišką vėlgi pačia tikriausia, realistiškiausia prasme- nes kaip mes bekvėpuotume religiniu, ezoteriniu ar ateistiniu opiumu, bet vistik biologiškai  žmogus yra artimesnis gyvūnui nei angelui ar pievų gėlelei. Banditas yra tas kvapas, kuriam besąlygiškai paskirtas nemažas mano širdies kampelis. Jo grožis, drąsa ir originalumas tokie nepakartojami , kad egzistuoja ne laiko, ir jau tikrai kad ne mados, ribose. Tai kvapas, kuris ant savo juodų sparnų nuneša mane į savo, kitokį, paralelinį pasaulį, kuriame nėra vietos gėdai, baimei ir apsimetinėjimams. Ir ta teleportacija tolyn nuo mūsų realybės kartais yra absoliučiai neįkainuojama.

 

1947 metais Cellier vėl šokiruoja savo novatoriškumu ir beprecedentiniu originalumu. Pierre Balmain mados namai pristato pirmąjį žalią šiprą Vent Vert (Žalias Vėjas). Šįkart Cellier nemažiau drąsi- galbanumo (ferulos) kiekis siekia net 8%! Galbanumas pasižymi ryškiomis karčiomis žaliomis, pudrinėmis natomis. Žalioji citrina (laimas), hiacintas, jazminas, irisas, bazilikas, šalavijas, samanos- ir galbanumas, galbanumas, galbanumas. Tai iki skausmo žalia pieva, žalia kaip žaliausias žirnelis, o joje- ir gėlės, ir smilgos, ir aštri, durianti žolė. Bet tai pavasaris! Kvapas labai gyvas, pulsuoja- jame jaučiasi judėjimas, entuziazmas, dinamika. Labai tinkamas kvapas tiems, kurie bando prisijaukinti šiprus. Vent Vert man primena jaunų dilgėlių, pirmųjų sriubai renkamų rūgštynių, dailučių saulučių ir tarp pirštų sutrintos jaunos lapijos kvapą.  Samanos, kurios kai kuriems asocijuojasi su atgyvenusių kvepalų stiliumi, čia prideda reikiamo cinkelio- išsivėdėdamas, bazėje, kvapas netampa banaliai beveidis, išlaiko savo aštrumą ir aitrumą. Žalias, pulsuojantis, nebanalus- puikus žalias šipras šiuolaikinei, moderniai, bet vintažą vertinančiai moteriai. Aš be jo neapsieinu nė vieną pavasarį.

1948 metais pasirodo Fracas. Karalienei, kaip sakoma, vizitinės kortelės nereikia. Fracas žino visi, kas nors kiek domisi parfumerija. Fracas iki šios dienos yra matuojamoji kartelė tuberozos kvepalams, o taip pat ir divos stiliaus kvepalams. Ko gero, Fracas netgi yra kartelė visiems dramatiškiems baltų gėlių kvepalams. Kartą pauosčius Fracas, jo nesumaišysi su jokiais kitais kvepalais net ir užristomis akimis ar sergant sloga- toks stiprus ir savotiškas yra šio tuberozos aromato charakteris. Fracas yra mėgiami Maria Callas, Madonnos, Kim Basinger, Courtney Love kvepalai- ir tai tik patvirtina jog mūsų pasirinkimai kalba apie mus geriau nei tūkstančiai žodžių.

 

Tuberozos aromatas yra geidulingiausias iš visų gėlinių aromatų. Prieš jį net indiško Sambac jazmino aromatas kvepia neklatybe. Tuberozos aromatas, jo aliejuotos, aitrios mėsingos žalios natos, baltų gėlių svaigumas ir dekadentiškas pernokusių, pradėjusių irti vaisių, kvapas, net ir švetajam sukeltų kūniškų geidulių asociacijas. Tuberoza dėl jos eterinio aliejaus intensyvumo parfumerijoje naudojama saikingai ir su skrupulingu atsargumu- juk grynoje koncentracijoje tai be galo indoliškas kvapas, galintis sukelti nevalingą žiaukčiojimą- kvapas primena salsvą ir intensyvų irstančio kūno kvapą. Bet mažomis dozėmis tuberoza atskleidžia tikriausią pasaką žemėje- svaigią, sensualią ir fatališkai jaudinančią. Taigi su tuberoza parfumerijoje nejuokaujama- kas mažomis dozėmis yra vaistas ir visuotinio susižavėjimo objektas, didesnėmis dozėmis gali tapti masiniu nuodu.

Taip masto protingas, racionalus parfumeris. Tik ne Cellier. Kurdama Fracas ji panaudojo atominę tuberozos eterinio aliejaus dozę. Tiesa pasakius, ji specialiai ieškojo kuo stipresnės koncentracijos eterinio aliejaus.  Negana to, ir taip akinančiam tuberozos aromato grožiui paryškinti pridėjo nemažai stipriausios koncentracijos apelsinžiedžių eterinio aliejaus. Rezultatas buvo tiesiog stulbinamas. Fracas savo intensyvumu, ryškumu, aukštomis vientisomis saldžiomis mezzosporano gaidomis, nuodėmingu animalistiškumu primena ryškią platininę blondinę kraujo raudonumo lūpomis, kurios nepastebėti neįmanoma net užmerkus akis. Fracas- tai divų diva, trenkianti per galvą savo seksualumu, pabrėžtiniu moteriškumu ir iš aukšto mestu žvilgsniu. Tai moteris, kuri žino savo vertę ir padarys viską, kad ir kiti ją žinotų. Fracas tikrai nepaliks abejingų. Pikti ir pavydūs plaks liežuviais, silpnieji alps vietoje, moralistai praradę žadą stebės  kaip kūniškumas tarsi užtvanką pralaužęs vanduo akimirksniu nušluoja jų įsitikinimų normas… Tai kvapas, kuris reikalauja išskirtinės progos- ir išskirtinės asmenybės. Bet jei norite bent vienam vakarui tapti pasaulio bamba- geresnio kvapo nerasite.

 

1953 metais Pierre Balmain namams sukurtuose Jolie Madame Cellier pademonstruoja puikiai įvaldytą natų „surišimo“ techniką. Skirtingai nuo šokiruojančių Bandito, Fracas, Vent Vert, kur dominuojanti nata palieka tik nedaug vietos niuansinėms kitų natų ornamentacijons, Jolie Madame supinta iš žalių natų- žibuoklės- odos trijulės, o originalumui ir neįprastumui pabrėžti šįkart Cellier pasirenka kaip tik niuansus, o ne pagrindines natas.  Skirtingai nuo garsiosios Cellier trijulės (Bandit, Vent Vert, Fracas) Jolie Madame kvepia minkšta, jaukia, ramia elegancija,  tik Cellier nebutu Cellier, jos taip mylimi kontrastai yra ir šiame kvape, tiesiog vietoj plačių tarsi milžino potėpių jie paslėpti pustoniuose ir niuansuose. Kvapo pradzia žalia ir aštroka, bet vistik čia nėra rėžiančio Vent Vert aštrumo, tai tiesiog sodrus ir šiek tiek dukslus, tamsiai žalias žalumas, palaipsniui pereinantis į gražų, pudrinį, gėlinį, švelnų ir moterišką našlaičių kvapą, kuris, kuo labiau link bazės, tuo labiau įgauna odos juslingumą, tam tikrą gaižumą ir tylų avangardiškumą. Jolie Madame yra puikus odinis šipras, šiek tiek retro, ramus ir elegantiškas, bet turintis savyje tamsos, užslėptos intrigos ir juslingumo potencialą.

 Tokie patys garsiausi panelės Cellier kvapai. Kontrastingi, ryškūs, bekompromisiniai, į nieką nepanašūs. Parfumerijos kritikai Cellier braižą lygina su fauvizmu tapyboje, jo plačiais abstrakčiais potėpiais. Man Cellier kvapai turi nepakartojamą vidinės laisvės  ir erdvės pojūtį.  Aromatai laisvai moteriai, per kuriuos tarsi varpo dūžiai girdisi laisvos širdies plakimas. Cellier kurtuose kvapuose yra kažkas tokio, ką įkvėpus gerkle pradeda kilti gumulas, kuris grasina prasiveržti laukiniu, neribojamu šūksniu. Tai gaivališkumas, tikrumas, kone gamtinė moteriškumo  galia, kurios per amžių amžius bijojo vyrai ir dauguma moterų, bet kuri neišnyko nei deginama ant laužų, nei įkalinta vienuolynuose, mergaičių pansionuose ar šiuolaikinių ezoterinių tauškalų džiunglėse. Ir nors su garsiaja parfumere turėjau garbės egzistuoti toje pačioje erdvėje ir laike tik 5 mėnesius (Cellier paliko šią ašarų pakalnę 1976 metų birželį), jos aromatai saugo jos nemirtingos dvasios krislus, ir jų nepajėgus ištirpdyti net didysis šios ašarų pakalnės sargas Laikas.

Germaine Cellier kūriniai chronologine tvarka:

·         Robert Piquet „Bandit“ (1944)

·         Nina Ricci „Coeur Joie“ (1946)

·         Pierre Balmain „Vent Vert“ (1947)

·         Robert Piquet „Fracas“ (1948)

·         Cristobal Balenciaga „La Fuite des Heures“ (1949)

·         Pierre Balmain „Jolie Madame“ (1953)

·         Pierre Balmain „Monseur Balmain“ (1964)

·         Pierre Balmain „Miss Balmain“ (1967)

 

Luxe, Calme et Volupté ("Luxury, Calm and Pleasure") by Henri Matisse, 1904

 

Kuu noot. Elav kristall. Piibeleht.

Õhus on kevadet! Seda ei eita isegi kõige suuremad pessimistid (nemad saavad ainult kurta, et see talv ei saanud korralikult suusatada). Teate seda erilist läheneva kevade lõhna, mis annab teada kevadest juba siis, kui rohelisust pole kaugeltki veel näha ja hallid päevad pigem meenutavad põrandapesulapi? Kõigepealt tekkib eriline, justkui ruumi avav valgus ja see lõhn- jää vangistusest vabaneva mulla lõhn, märjade külmade kivide lõhn, esimese porist ilmuva roheluse lõhn. Lõhnab mulla, vee ja kristalselt puhta õhu järgi. Tõmbad kopsud õhku täis ja pea hakkab ringi käima meeletust elususe lainest.

 Jagan teiega oma olfaktoorset avastust. Just praegu, sellisel aastaajal, kui olek ripub kevade ja talve, elu ja taassünni vahel, imeliselt avanevad aroomid, kus on ere piibelehe noot. Ma ise ei ole eriline piibelehe noodi austaja, isegi võib öelda, et tihti hoopis väldin seda noodi, või siis vähemalt teadlikult ei otsi, kuid just talve lõpus ja kevade alguses jahe, õhuline, lõikavalt mõrkjalt magus piibelehe lõhn on suurepärane olfaktoorne sild uue algusesse.

Piibeleht (Convallaria majalis)  kasvab jahedamas kliimatsoonis, kus talv on igaaastane külaline. Piibeleht ei ole troopiline taim, ta vajab kogu temperatuuride ja valguskestvuse diapasooni. Piibeleht eelistab niiskust, poolvarju ja sammalt, nad laotavad oma portselanvalget vaiba nii metsades puude varjus kui ka meie aedades. Kuigi kultuurtaime õied on valgemad, suuremad ja vormipuhtamad, lõhna poolest jätab kustutamatu mulje just metsapiibeleht. Metsapiibelehe aroom on võrreldamatu- ta voogab igatsust, unistust, laitmatu rikkumatust ja  inspiratsiooni. Keldid uskusid, et piibelehed on haldjate pisarad, ka hilisema aja saksoonid pidasid piibelehte metshaldjate pisarateks. Ja tõepoolest piibelehtede aroomis on tunda nii igatsust, nostalgiat, unisust ja ka loomuliku ehtsat tunnet. Kuid ei tasuks unustada, et piibeleht on ühtlasi ka mürgine taim ja kristallkellukestest tekkinud veretilga taolised punased marjad võivad igaveseks peatada põksuvat süda. Pagana usulised uskusid, et piibeleht kasvab nende haual, kes on end ohverdanud või surnud teenimatult piinarikkast surma ja nähes (või haistes?) haual õitsevaid piibelehti ööbik laulab oma kõige kaunimat laulu. Piibeleht kehastab dualismi ja usu, et kõige suurem, puhtam headus ja piiramatu kurjus on kaksikvennad ja elavad käsi käes.

Piibelehe aroom ühendab kahte vastupidist omadust- võltsimatu puhtust ja selgust ning animaalseid, mürgiseid, kibemagusaid noote. Taimest iseenesest eeterliku õli ei saa, piibelehe aroomi annavad teatud roosi ja jasmiini, jasmiini ja tsitruseliste või apelsiniõite ja vetiveri eeterlike õlide proportsioonid. Või siis sünteesitakse laboris kaasaaegsel, keemilisel, moel. Selle viimase viisi pärast lõunapoolsemate maade elanikele, kus piibeleht pole levinud, piibelehe aroom assotsieerub eelkõige kodukeemia lõhnaga.

Prantslased piibelehe nimetavad mai lilleks, anglosaksid- Mayflower, kuid mitmeid sajandeid tagasi frankofoonid nii nimetasid kauneid, nägusaid, hästi kasvatatuid ja hoolitsetuid noormehi, kelle kohta tänapäeval ütleme, et nendele on natuke puudu mehelikkusest. Kuid siiski- kõige paremini piibelehe aroom avaneb just külmas, kui õhk lõhnab kevadiste veede, märja mulla ja tärkava rohi järgi- siis piibelehe kellukesed helisevad kõikide oma nootidega ja meloodiatega.   

Millised on need piibelehe lõhnad?

Minu isiklik klassifikaator teab piibelehtede solifloorasid (lõhnad, mis edastavad ainult piibelehe aroomi võimalikult puhas vormis), kompleksseid keerukamaid lõhnasid domineeriva piibelehe aroomiga ning rohelisi või lillelisi lõhnu ereda piibelehe nootiga. 

Minu jaoks kõige huvitavam klass on komplekssed piibelehe lõhnad, kus meisterlikud ninad suudavad edasi anda piibelehe taime duaalsust, tema mitmetähendusliku ja paradoksaalse aroomi.

Piibeleht Mona Liisale

Absoluutne ja kõigutamatu piibelehte kuningas on aastal 1955 Christian Dior moemaja jaoks kuulsa nina Edmond Roudnitska poolt loodud lõhn Diorissimo. See on silmapaistev, elegantne, väga keerukas piibelehe lõhn, kus rohelus põimub läbi animaalsete nootidega, märja mulla ja sulava lume lõhnaga, sireli aroomiga. Lõhn on nõnda mitmekülgne, kaunis ja peen, et hing jääb kinni. Just nagu karges kevadises õhus kanduks õrn hõbekellukeste helin- pead hinge kinni, et kuulda igat kui viimast kõlinat. Diorissimo eriliselt peenelt ja samas realistlikult maalib kogu piibelehe taime (mitte üksnes õisi) – siin on mõrkjad teravad lehed, mürgised marjad, haprad  varred, isegi ümber kasvav rohi ja sammal, märg maa ja kevadine pori. See on üks lõhnadest, mis aitas mind avastada klassikalise parfümeeria võlu ja innustas huvi vintaaž lõhnade ja nende valmistamisviiside vastu. Vaatamata aukartust äratavale eale (näiteks, 1955 aasta kevadel sündinud Steve Jobs on juba lahkunud meie seast), lõhn pole vanamoodne ega ebaaktuaalne. Ta on nagu Tizziani maal, silmapimestav oma iluga, mitmetähenduslikkusega ja peensusega. Naiselikkus ja elegants kõrgeimas väljendusvormis, vaieldamatu kunstiteos. See on lõhn, mis otseses mõttes puhastab ja toidab hinge.  

Piibelehed ja kevadine Markii de Sad’i hommik

Andy Tauer Carillon pour un ange on samuti väga keerukas ja mitmekülgne aroom, noote on siin külluses- küll piibeleht, küll nahk, küll sammal, ja veel terve rida luhataimi. Lõhn on oluliselt madalam, maandatuim kui Diorissimo, ta ei ole nii õhuline, piibeleht on siin pigem taustaks erinevateks õitsvateks ja lihtsalt vohavateks luhataimedeks. Kuid ärge astuge ämbrisse, see ei ole looduslik, pasteelne ega rahulik lõhn. Aroomis on tunda väljakutset, mingisugust varjatud agressiooni, justkui alla neelatud sapi. Kaunis, särav ja kuri- tujuks vaadake mind, kuid ärge tulge lähemale, sest siidisuka sees on mul nahkpiits. Ning nahkpiitsi ta tõepoolest vaiksel moel meenutab, see keevaline piibelehe aroom...

Piibeleht Tuhkatriinule

Lugedes Tuhkatriinust ma olin üsna kindel, et oma esimesele ballile ta läks hoides käes piibelehtede kimbu. Ja lõhnaks valis Maison Francis Kurkdijan Acqua Universale. Sest see aroom on kõige loomulikum, jäise, puhta ja süütu säraga briljant. Kerged tsitruse noodid, piibeleht ning kerged puised ja muskuse noodid. Kõik noodid põimuvad ideaalselt läbi ning kõlavad nagu taevane ansambel. Just nii:

Lõhn on väga ilus, lausa heliseb oma lihtsusega (kuid mitte lihtsameelsusega). F. Kurkdijan’i kriitikud tihti ütlevad, et kuulus nina annab alla massmaitsele, et ta lõhnades puudub originaalsus jne. Kuid mina ütleksin, et tema lõhnad on peened ja lihvitud nagu kõige peenem tikkand. Nad ei ole avangardistlikud ja ei löö jalust uudsete kompositsioonidega. Maestro Kurkdijan lihtsaid või hästi tuntuid nootide kooslusi lihvib kõige peenemate nüanssideni, tema tööd on nagu viiuli häälestamine, absoluutne pühendumus kõige peenemate nüanssidele ja kõige ideaalsemale nende kooslusele. Tema lõhnasid tuleb kuulata, süveneda, oodata ja jalgida nende avamist.  See on nagu meditatsioon õitsvas aasas, kui märkad ka kõige väiksemat lehte, tema kõige peenemaid vorme ja tekstuure. Sellised lõhnad on mõeldud inimestele, kellel on piisavalt tähelepanu, teadmisi ja sisemist esteetika tunnetust, et otsida perfektsust lihtsuses. Acqua Universalis- ilmaegu kaunis ja õhuline nagu Chopin’i nokturnid.

Piibelehed pruudile

Van Cleef & Arpels Collection Extraordinaire Muguet Blanc on valge pruudi lillekimp. Need on kuninglikud, kultiveeritud piibelehed oma täiusliku, laitmatu kristallkellukeste iluga. See on veatu ja ilma kõrvaliste nootidega lõhn- piibeleht on piibeleht on piibeleht. Ühtlaselt valge ja ühtlaselt hapralt täiuslik nagu valge pruudi kleit. Väga hästi sobiks aksessuaariks laitmatult klassikalise pruudikleidi juurde. Minul isiklikult Muguet Blanc’iga tekkivad probleemid- ta on nii laitmatu, et minus ärkab alaväärsuse kompleks. Mind hakkavad äritama vaevu nähtavad plekid saabaste peal, ebatäiuslik maniküür ja muu selline, millele ma tavaliselt ei pööra vähimatki tähelepanu. Kuid kui teil pole probleeme täiuslikkusega ja täiuslikust eitavaid sisemisi veendumusi, ja veelgi- kui loomult olete perfektsionist, siis Muguet Blanc võib saada teie kultuse piibelehe lõhnaks.

Modernne jaapani esteetika

Minu isiklik lemmik on Comme des Garcons Series 1: Lily. Ma olen niigi küünejuurteni lojaalne sellele ebakonventsionaalselt ilu interpreteerivale moemajale, ja nende iga lõhn on omamoodi ja väga eriline lähenemine mitte ainult lõhnale või tema koostisnootidele, kuid ka esteetikale üldisemalt. Lily on teravad piibelehe lehed, mõrkjad veel avanemata sireli õiekobarad, murtud puuoksade mahlasus ja õige pisut piibelehe õite lõhna magusust. Aroom algab pisut keemiliste kaasaaegse linna, vihmajärgsete linnaparkide akordidega ning läheb järjest rohkem looduslikumaks (üldparfümeerias see trend on teistsugune- just baasnoodid kipuvad olema kõige keemilisemad), just nagu alguses vaataksime linna üldpildi ja järjest läheneksime taimedeni, kuni näeme justkui luubi kasutades juba ka nende osi. Lõhn on selge, puuduvad vesised või kerged noodid, kuid puudub ka tihti piibelehega seostuvad seebi taolised noodid või imal magusus. See on lõhn kevadisest linnapargist, kus kasvavad hiigelsuured kastanid oma varsti avanevate õiekobaratega, vohavad tihedad sireli põõsad ja inimeste poolt unustatud aasas lokkavad piibelehe taimed. Mulle meeldib lõhna otsekohesus, loomulikud mõrkjad noodid, tema realistlik avanemine. See on lõhn kaasaaegsele naisele, kes siiski oskab näha ja hinnata ajatut ja haprast looduseilu.

 

Paraku olen pettunud üldparfümeeria lähenemises piibelehele. Rõhu pannakse piibelehe puhtuse või hügieenilistele aspektidele, kuid ma arvan, et seda funktsiooni võiks suurepäraselt täita ka seep. Stella McCartney L.I.L.Y oli minu jaoks liiga üldine ja näotu, Lalique Fleur de Cristal rohkem sarnanes lõhnastatud nõudepesuvahendiga ja lõhna südames avanesid vesised ja imalalt magusad noodid, mis minu jaoks kuidagi ei meenuta loodusliku piibelehe aroomi. Kaunist, puhta ja säravat piibelehe võite leida Estee Lauder Dazzling Silver, see on väga hea lõhn igapäevaseks kasutamiseks. Ann Gerard Perle de Mousse on väga ilus roheline šipr domineeriva piibelehe nootiga, ning see lõhn meenutab klassikalist pärli kaelakeed ja suurepäraselt sobib vaoshoitud klassikalise stiiliga. Piibelehe solifloorat on teinud ka Yardley, Yves Rocher ja Elbolario, kuid nende lõhnad on ainult piibeleht ja ei midagi muud, minule on nendes puudu erilisust ja originaalsust. Väga ilus piibelehe solifloora on Penghalion’s Lily of the Valley. Tõelised piibelehe austajad arvatavasti suudavad palju paremini väärtustada piibelehe solifloora aroome, kuid mina seal ajal jälgin põhjapoolset aeda nurka, kus juba varsti samblasest mullast ilmuvad värsked piibelehe lehed.

Kaunist kevadet!

 

Mėnesio nata. Gyvas krištolas. Pakalnutės.

Ore sklando pavasaris! To paneigti negali net patys didžiausi pesimistai (jiems belieka skųstis, kad šią žiemą negalėjo kaip reikiant paslidinėti). Ar žinote tą ypatingą pavasario kvapą, kuris praneša apie jo artėjimą dar tada, kai nesimato žalumos ir darganotos dienos primena purviną grindų skudurą? Visų pirma atsiranda ypatinga, tarsi erdvę išplečianti šviesa ir tas kvapas- kvepia atitirpstančia dirva, lediniais akmenimis ir pirmąja žaluma. Kvepia šlapiais akmenimis ir grynu, krištoliniu, šaltu oru. Įkvepi pilnus plaučius, ir net galva susisuka nuo tokio netikėto gyvybės antplūdžio.

Pasidalinsiu savo parfumeriniu atradimu- būtent tokiu metų laiku, kai gyvenimas kabo tarp pavasario ir žiemos, tarp mirties ir atgimimo, nepakartojamai nuostabiai skleidžiasi kvepalai, kuriuose dominuoja pakalnutės. Nesu ypatinga pakalnučių natos gerbėja, turbūt net galima sakyti, kad šios  natos privengiu, bet būtent žiemos pabaigoje- ankstyvą pavasarį šaltokas, oriškas, veriančiai aitriai salsvas pakalnučių kvapas yra nuostabus olfaktorinis tiltas į naują pradžią.

Pakalnutės (Convallaria majalis) auga ten, kur būna žiema. Tai nėra tropinės gėlės- kad užauginti savo skambius porcelianinius varpelius, joms reikalingas visas diapazonas, nuo šalčio iki šilumos, nuo tamsos iki saulės šviesa sklidinų dienų. Pakalnutės mėgsta samanas, drėgmę ir medžių pauksnę, nukloja nuostabiu tilindžiuojančiu kilimu miškų laukymes, bet džiugina mūsų akis ir nosis ir soduose. Ir nors kultūrinės pakalnutės žiedai baltesni, stambesni, įspūdingesni, niekas negali prilygti būtent miško pakalnutės kvapui- jis tiesiog liejasi ilgesiu, svaja, nepakartojamu tyrumu ir įkvėpimu. Senovės keltai pakalnutes vadino fėjų ašaromis, vėlesnės saksonų legendos pakalnutes taip pat vadino miško deivės ašaromis. Ir iš tikrųjų- yra pakalnučių aromate to efermiško ilgesio, nostalgijos ir svajingumo, o taip pat ir natūralaus, nesumeluoto jausmo. Bet nereikėtų pamiršti, kad pakalnutė yra nuodingas augalas, ir krištoliniai varpeliai, pavirtę į kraujo lašelius primenančias uogas, gali amžiams sustabdyti plazdančią širdį. Pagonys tikėjo, kad pakalnutė auga ant kankinių kapų ir ją pamačiusi (o gal suuodusi?) lakštingala gieda savo pačią gražiausią giesmę. Pakalnutė puikiai įkūnija dualizmo idėją, kad didžiausias, tyriausias gėris ir nežabotas blogis yra broliai dvyniai ir vienas be kito neegzistuoja.

Olfaktoriskai pakalnutės kvapas derina dvi kontrastines savybes: švarų tyrumą ir ramybę bei animalistines, nuodingas, saldžiai aitrias piktas natas. Eterinis aliejus neišgaunamas iš pačio augalo, pakalnutės kvapas gaunamas tam tikra proporcija kombinuojant rožės ir jazmino, jazmino ir citrusų ar apelsinžiedžių ir vetiverijos eterinius aliejus. Arba šiuolaikiniu- sintetiniu- būdu, del kurio žmonėms, gyvenantiems šiltesniuose kraštuose, kur pakalnutės nepaplitusios, jų kvapas visų pirma primena buitinės chemijos higieninių priemonių kvapą.

 

Prancūzai pakalnutę vadina gegužės gėle, anglosaksai- Mayflower, o prieš kelius šimtmečius frankofonai muguets vadino jaunus, dailius, kultūringus ir išpuoselėtus bernužėlius- tokius, apie kuriuos šiandien sakome, kad jiems trūksta vyriškų savybių. Bet vistik pakalnutės kvapas geriausiai skleidžiasi dar šaltu oru, kai ore tvyro pavasarinių vandenų, šlapios žemės ir besikalančios žolės kvapas- tada pakalnutės suskamba visomis savo varpelių natomis ir melodijomis.

Tad kokie tie pakalnučių kvapai?

Mano asmeninė klasifikacinė sistema skiria taip vadinamas pakalnučių solifloras (t.y., kvapus, kurie atkartoja tik pakalnutės natą kaip įmanoma grynesnėje jos formoje), kompleksinius pakalnučių kvapus, kuriuose pakalnutė dominuoja, ir žalius ar gėlinius kvapus su ryškia pakalnutės nata.

Pati olfaktoriškai įdomiausia klasė yra kompleksiniai pakalnučių kvapai, čia meistriški parfumeriai sugeba atskleisti pakalnutės augalo dualumą, jo nevienareikšmišką, paradoksalų kvapą.

Pakalnutės Mona Lizai

 

Neabejotinas ir neginčijamas pakalnučių karalius yra 1955 metais Christian Dior namams garsiojo Edmond Roudnitska sukurtas Diorissimo. Tai ryškus, elegantiškas kompleksiškas pakalnučių aromatas- žaluma persipina su animalistinėmis natomis, pavasarine drėgna dirva, tirpstančiu sniegu, alyvų kvapu. Kvapas toks gražus, kompleksinis, daugiabriaunis ir subtilus, kad net užima žadą. Tai tarsi tyliame pavasario ore tolumoje skambantys varpeliai- net nustoji kvėpuoti idant nepraleistum nė vieno garso. Diorissimo nepaprastai subtiliai ir tikroviškai atskleidžia viso augalo (ne tik žiedų) aromatą- čia ir kartūs aštrūs lapai, ir nuodingos uogos, ir trapūs stiebeliai, ir net aplink augančios samanos ir permirkusi dirva. Tai vienas iš kvapų, kurie padėjo man pajusti klasikinės parfumerijos grožį ir pastumė giliau domėtis vintažiniais kvapais ir jų gamybos būdais. Ir vistik, nežiūrint į garbų amžių (pavyzdžiui, 1955 m. pavasarį gimusio Steve Jobs’o jau nebėra tarp mūsų), kvapas nėra nei senoviškas, nei atgyvenęs. Jis- tarsi Ticiano paveikslas, užimantis žadą savo grožiu, daugiasluoksniškumu ir subtilumu. Moteriškumas ir elegancija aukščiausioje ipostazėje, neabejotinas meno kūrinys. Tai kvapas, kuris tikrąja to žodžio prasme švarina ir grynina sielą.

Pakalnutės ir pavasarinis Markizo de Sado rytas

Andy Tauer Carillon pour un ange taip pat labai kompleksinis, natų čia daug- ir pakalnutės, ir oda, ir samanos, ir visa eilė įviariausių pievų žolių. Aromatas gerokai labiau įžemintas nei Diorissimo, jis ne toks orinis, ir pakalnutė čia tieisog suteikia bendrą foną įviariausių rūšių žydintiems ir kerojantiems pievos augalams. Bet neapsigaukite, tai ne gamtinis, pastelinis ir ramus kvapas- jame juntamas iššūkis, kažkokia užspausta agresija, kartumas tarsi nuryta tulžis. Gražus, ryškus ir piktas- tokiai nuotaikai žiūrėkite į mane, bet artyn neikite, nes šilkinėje kojinėje turiu paslėpusi odinį botagėlį. Ir odinio botagėlio asociacijų aromatas taip pat turi, šis klastingai pakalnutiškas aromatas…

Pakalnutės Pelenei

Skaitydama pasaką apie Pelenę, aš niekada neabejojau, kad į savo pirmąjį balių ji ėjo pasipuošusi pakalnučių puokšte. O kvepėjo Maison Francis Kurkdijan Acqua Universale. Nes šis aromatas- tai pats natūraliausias, lediniu, tyru ir nekaltu grožiu spindintis deimantas. Šiek tiek citrusų, pakalnutė ir švelni mediena bei muskusas. Visos natos puikiausiai persipina ir skamba tarsi idealus, angeliškas ansamblis. Va taip: 

J.S. Bach, Air on the g string

 

Kvapas labai gražus, skambus savo paprastumu (bet ne prastumu). F. Kurkdijan sulaukia nemažai kritikos už tai, kad jo kvapai neorginalūs, kad jis pataikauja masiniam skoniui, ir panašiai. O aš sakyčiau, kad jo kvapai- tai kaip subtiliausias nėrinys. Tai ne avantgardas ir ne pritrenkiančios kombinacijos. Maestro Kurkdijan paprastas ar gerai žinomas natų kombinacijas nušlifuoja iki subtiliausių niuansų, jo darbai- tarsi smuiko derinimas, visiškas atsidavimas tobuliausių niuansų išgavimui ir idealiai jų dermei. Jo kvapų reikia klausyti, gilintis, išlaukti jų sklaidos. Tai tarsi meditacija pievoje, kai pastebi kiekvieną, net ir mažiausią lapelį, menkiausią jo vingį ir tekstūrą. Būtent ta prasme tai kvapai žmonėms, kuriems pakanka dėmesingumo, žinių ir vidinės estetikos pojūčio ieškoti tobulybės papratume. Acqua Universalis- nuostabus ir efermiškas, tarsi Šopeno noktiurnai.

Pakalnutės nuotakai

J. Statkevicius, Haute Couture '12

 

Van Cleef & Arpels Collection Extraordinaire Muguet Blanc- balta nuotakos puokštė. Tai kultivuotos pakalnutės, jų grožis tobulas ir nepriekaištingas, pagrindinis dėmesis skirtas tobuliems krištoliniams gėlės varpeliams. Tai kvapas be klaidų ir be pašalinių natų- pakalnutė yra pakalnutė yra pakalnutė. Vientisai baltas ir vientisai trapiai tobulas kaip kad nuotakos suknelė. Puikiausiai įsivaizduoju kaip delikatų aksesuarą Juozo Statkevičiaus kurtai baltai sukniai. As asmeniškai turiu problemų su Muguet Blanc- jis toks nepriekaištingas, kad sukelia man nepilnavertiškumo jausmą Pradeda erzinti ant batų užmatyta purvo dėmelė, netobulas manikiūras ir panašios smulkmenos, į kurias šiaip jau esu linkusi visai nekreipti dėmesio. Be to, atrandu savo giluminį įsitikinimą, kad tobulumas neturi nieko bendro su gyvybe. Bet jei jūs neturite problemų su tobulumu ir tobulumą neigiančių giluminiųu nusistatymų, o galbūt esate perfekcionistė- Muguet Blanc gali tapti nuostabiu palydovu.

Moderni japoniška estetika

Mano favoritas yra Comme des Garcons Series 1: Lily. Aš ir šiaip esu ištikima šiems nekonvencionaliai grožį interpretuojantiems mados namams, o kone kiekvienas jų kvapas yra labai savotiškas požiūris ne tik į kvapą ar jį sudarančias natas, bet ir į estetiką išvis. Lily yra aštrūs pakalnučių lapai, dar neprasiskleidusios kartkokos alyvų žiedų kekės, nulaužtų šakelių sultys ir tik šiek teik pakalnutės žiedų saldumo. Kvapas startuoja šiek tiek cheminiais šiuolaikinio miesto, jo parkų žolės po lietaus, akordais, ir palaipsniui įgauna vis gamtiškesnę formą, tarsi iš pradžių būtume žvelgę į bendrą paveikslą, ir toliau vis artėtume prie detalių, kol galiausiai į jas žvelgiame kone tarsi per lupą. Kvapas išgrynintas, nėra vandeningų ar lengvučių natų, bet nėra ir pakalnutės muiliškumo ar saldumo, tai kvapas apie apie pavasarinį parką miesto centre, kur auga milžiniški, jau pumpurus sukrovę kaštonai, tankūs alyvų krūmai, o likimo valiai paliktoje pievoje veši pakalnutės. Man patinka kvapo tiesmukumas, natūralios karčios natos, jo tikroviška sklaida. Kvapas moderniai moteriai, kuri vistik moka vertinti laikiną ir trapų gamtos grožį.

Deja, esu visai nusivylusi populiariosios parfumerijos požiūriu į pakalnutę ir bandymu akcentuoti švaros arba higieninius aspektus. Manau, kad šią funkciją puikiai galima palikti muilui. Stella McCartney L.I.L.Y man buvo per daug bendrinis, bereikšmis, Lalique Fleur de Cristal labiau panešėjo į aromatizuotą indų ploviklį, be to, skleidėsi šleikščiai saldžios vandeningos natos, kurios mano nosiai su tikruoju augalu neturi nieko bendro. Gražią baltą švarią pakalnutę valite rasti Estee Lauder Dazzling Silver, tai labai neblogas kvapas kasdienai. Pakalnučių soliflora pasirūpino ir Yardley, ir Yves Rocher, ir Elbolario, bet jų kvapai-  tai tiesiog pakalnutė, ir man juose trūksta razinos, įdomumo, originalumo. Labai graži pakalnutės solifora yra Penghalion’s Lily of the Valley. Galbūt prisiekę pakalnučių mylėtojai geriau ir pilniau įvertins solifloros kvapus, o aš tuo tarpu tiesiog stebėsiu šiaurinę savo namo sieną, kur neužilgo iš šlapios dirvos pasirodys jaunučiai pakalnučių lapeliai.

Su pavasariu!