Olemise talumatu kergus. Suve parfümeerne garderoob.

Some say I am simple. I am. Play of four elements and a breath of God. So little is needed to create a perfect life.

Pool suve on juba möödas- ja veel pool on alles, aeg on pilgu heita suve parfümeersele garderoobile. Pean tunnistama, et suvel ma kasutan lõhnu kõige vähem. Kui ümber niigi kõik lõhnab, lõhnade küllus ja mitmekülgsus on lausa jalust rabav, ma eelistan nuuskima, mitte ise lõhnama. Võiks mõelda, et kah sulle asi, et suvel ümber on kõige rohkem lõhnu. Kuid selles peitub üks peamisi parfümeeria postulaate- et lõhn avaneks, on hädavajalik soojus. Kuidas ka ei peaks meeldima  õitsvate lillede, värskete marjade või mahlased puuviljade aroomid, meie talvede karguses need aroomid lihtsalt ei avane.  Tuulde visatud raha. Suvel on teine asi-  soojus ja tuul aitavad lendlevatel lõhnamolekulidel levida, kõik vajalikud tingimused lõhna avanemiseks on olemas. Suvel aga oluliseks muutuvad teised nüanssid- mõõdukuse tunne lõhnaõli kasutamisel, sobiv lõhna valik suletud ruumidesse (et ei lämmataks kolleege, näiteks) ja avaõhul toimuvateks üritusteks. Samuti lõhnaõli kandmise viisid. Sest lõhna kandes otse naha peale vahetult peale seda tuleks kaitsta nahka otsese päikese eest, vältimas naha ärritust, kuivamist või isegi pigmendi laikude teket. Kuid täna ma jätan need teemad vahele. Kui mõni nendest on aktuaalne, andke teada, saab seda arendada, kuid hetkel ma elan laisal puhkuse rütmil ja lähen otse asja juurde.

 

Vana lemmik suveks on Carthusia Io. Selles lõhnas on olemas kõik väga head asjad- tee, viigimari, sidrunirohi, apelsin, linna, õunapuude õied, sidrun ja münt. Mulle väga meeldivad mündid ja suvel, sulavas palavuses, münt on tõeline päästerõngas. Io münt on see ehtne- see on mündi õite mesine lõhn, münt siin ei ole magus ja jahe nagu hambapasta koostises, vaid looduslik, nagu äsja korjatud müntide lehtedest keedetud tee lõhn, värske mee nüanssiga. Kaugemas taustas on tunda tüümiani, lilli, tsitruseid. Looduslik, värskendav, healoomuline lõhn.

Tegelikult suvi on ideaalne aeg tsitruseliste (teadlikumalt- hesperiidi ) lõhnade jaoks. Tsitruseliste eeterliku õli molekulid on äärmiselt lendlevad, neid on eriti raske fikseerida, lõhn selle tõttu ei püsi ning külmas õhus üleüldse ei avane. Hesperiidi lõhnade maine sai kahjustada akvaatiliste hesperiidi meeslõhnade masstiražeerimise tõttu. Tunnen mitmeid parfümeerias huvituvaid inimesi, kes hesperiidi lõhn vaikimisi kannavad maha kui ebahuvitavaid. Kuid mulle need meeldivad! Hästi komponeeritud hesperiidi lõhn on justkui klassikalise lõikega valge särk või klassikalised teksad, universaalse sobivusega. Annick Goutal Eau d’Hadrien kuumal suvepäeval minu jaoks on ideaalne valik. Istun päikesest rammestununa ning järsku tunne, nagu oleksin tervest jõust hammustanud mahlast, üliküpset sidrunit. Ja siis proovinud tema värskendavat hapusust tasakaalustada kergelt mõru vanilje suhkruga. Ideaalne. Vallatu. Jõuline. Lõbus. Toonust tõstev. 

 Minu tsitrus tööks ja kontoriks suveks on Cartier Eau de Cartier Zest de Soleil. Münt, yuzu (mõru mandariin Jaapanist), pansioni vili. Lakooniline, värske, positiivne, päikeseline. Lõhnab nagu inimene, keda elu veel ei ole suutnud mudasse veeretada. Kui oleks vaja soovitada lõhna, millest alustada tutvust tsitruselistega, see oleks üks variantidest. Mõnikord lihtsus ongi hea. Eriti siis, kui lõhn on komponeeritud nõnda peenelt ja maistega.

Kui juba mainisin yuzut, siis tunnistan ülesse- see on minu uus suur sümpaatia. Kortsus nagu paksunahaline ninasarvik kollane mõru mandariin. Tema lõhn- midagi roosa greibi ja magusa apelsini vahel, kui väga tahta, siis võib leida ka mündi allatoone. Ilmselt sellepärast yuzut parfümeerias tihti kasutatakse koos mündiga. Selle suve minu hitt on Parfums d’Empire Yuzu Fou. Alguses see on lihtsalt väga hea, rõõmus, energeetiline tsitrus, bambus ja münt. Kuid mitte ilma asjata Parfums d’Empire on üks mu lemmikutest nišš- parfümeeria majadest, juba südames avaneb Yuzu Fou omapärane iseloom, sügavus, eripära. Lõhnab märja puukoore, raudürdi, lehestiku järgi. See on Mohito  tihedas bambuste metsas. Selle aroomiga te kedagi ei lämmuta, vastupidi- see  on justkui värske hingetõmme umbses kontoris, bürokraatlikus igavuses ja rutiinis. See on justkui Walter Mitty metamorfoos, kui ta ükskord elus julges kuulata end ja oma soove Yuzu Fou sel suvel asendab mulle pisut säästlikuma, kuid siiski väga head raudürdi lõhna L’Occitane en Provence Verbena Sorbet.

Universaalne suvelõhn minu jaoks on Hermes Eau de Gentiane Blanche. Minu jaoks on ta kõige parem Hermes cologne tüübi lõhnadest. Minimalismi geeniuse Jean Claude Ellena looming minu jaoks lõhnab nagu Normandia mõisad- märgade vanade põlukivide, linna, õitsvate vaiguputkade, suure tühja ruumi ning kriidi järgi. Selline tunne, et kuumal suvepäeval siseneksid põldude keskel asetseva üksiku kivikabli õue ning tõmbaksid nina ja kopsudesse lahtistest ustest tuleva jaheduse ja tõsiduse ning õues õitsvate aasa lillede aroomi. Rahu, loomulikus, elegants. Ehtne Hermes.

 

L’Artisan Parfumeur Chasse aux Pappilons. Liblikate jaht. Kõlab natuke jubedalt- nagu voonakeste vaikimine. Liblikad mulle tuletavad meelde ühte esimestest klientidest, kes paaniliselt kartis liblikaid. Kuid lõhn pole sugugi kartust äratav, vastupidi, ta on kerge, mänglev ja lendlev nagu suvine kleit. Või liblikate tiivad. Suve garderoobis on ta just sellepärast, et lõhnab nagu pärnaõied. Ma olen ikka veel otsimas pärnaõite ja märja asfalti lõhnade kooslust. Mitte lõhnata pärnaõite järgi juuli kuus ei ole võimalik (leedu keeles juulikuu ja pärn on üks ja sama sõna- liepa), isegi siis, kui juba mitmeid aastaid elad mitte pärnade alleega end ehtivas Kaunases, vaid kauges põhjamaa pealinna männimetsas.  Nostalgiline Leedu suvede lõhn.

Jean Patou Enjoy. Üks esimesi minu teadlike parfümeeria oste, mis aeg ajalt suviti ilmub taas mu riiulil. See on lõhn, mis main stream austajatele võiks demonstreerida kuidas on võimalik komponeerida morsi taolisi lõhnasid, mis ei ole imalad ega vastikud. Parfümeerias viimase viie aasta jooksul on kaks selget trendi- magusad puuviljade- lillede  morsid ning söödavad, magusad, kondiitritaolised lõhnad. Esimene trend on peaaegu et parfümeerne roppsõna. Kuidas ma ka ei armastaks puuvilju (suvel toitun peaaegu eranditult neist), nende keemiline, imalalt magus, kleepuv nende olfaktoorne väljendus võib sundida loobuda parfümeeriast kui  sellisest üldse. Kuid kahjuks just sellist tüübi „looming“ ongi võitnud peamisi kohti poodide riiulites, kus nad konkureerivad teineteisega oma kriiskavusega ja banaalsusega. Enjoy on sinivereline Patou nooruk, veel alles teismeline, mitte just eriti tõsine ja ennast veel mitte leidnud, kuid ta siiski ei ole vulgaarne plastmassküüntega piiga. Enjoy on kerge, lõbus puuvilja- šipr- temas on tunda mustikat, roosi, mustsõstra leht, vaniljet, patšulit.  See on kerge ja loomulik kohmaka ja keemilise Armani Si variantsioon. Patou lõhnad hiljuti ilmusid ka Tallinna Kaubamaja riiulitest, ja Enjoy’d võin julgelt soovitada esmaseks tutvuseks kaasaaegsete šipridega.

 

Etro Shaal Nur. Viiruk lõhnades mulle väga ja väga meeldib. Kuid suvi ei ole just ideaalne aastaaeg raskete, ilmekate viiruki nootide jaoks.  Kadestusväärne Etro nina (kelle nime Etro ilma asjata varjab) meisterlikus muutis Shaal Nur viiruki kergeks õhuliseks suitsuseks kehaks, mis on läbipõimunud eredate tsitruste, rosmariini, estragoni, veriveri nootidega ja pehmelt hõljub õhus. See ei mingil juhul ole raske orientaalse klassi lõhn- pigem see on meditatiivne fantaasia, kaligraafiline tint, suveõhtu inspiratsioon ja loomingulisus. Samal ajal see on väga stiilne aroom. Kuigi ta ei ole karjub ega pealetükkiv, teda kandes ei jää ma märkamatuks. Minu lemmik lõhn ametlikeks suveüritusteks.

Etro Dianthus on minu uustulnuk. Kuid milline uustulnuk! Tundub, et Tallinna Kaubamaja mingisuguses meeltesegaduses otsustas loobuda Etro lõhnadest. Kuid see on viga! Sest Etro on just selline nišši toodang, mis on lihtsasti arusaadav ka laiatarbe valiku ostjale, ta on suurepäraselt, oskuslikult komponeeritud, ei ole ekstsentriline ega šokeeriv, stiilne. Vaja on ainult esitustööd, lõhnasid tutvustada, sest lõhnad ise on tõesti aristokraatlikult, italiapäraselt stiilsed. Hirmu silmad on suured (ja ahnuse omad- veel suuremad), ja nii  Dianthus ilmus minu riiulil. Nii lõhnavad mu aias kasvavad roosad nelgid ja värskelt jahvatatud kaneelikoor. Tuntavad ka värskelt riivitud ingveri aroom, roos. Dianthus on pehme, naiselik, lilleline aroom, mis ideaalselt sobib sumedaks suveõhtuks, kohtinguks, õhtusöögiks kahekesi või lihtsalt enda peibutamiseks. Dianthus, ehk väikesed nelgid on legendi järgi jumalanna Diana maha jäetud armukeste pisarad.  Meeste pisarad, saate aru? Must have.

 

Etat Libre ’Orange Jasmin et Cigarette  on mõeldud nendeks hetkedeks, kui on vaja pisut ekstsentrilisust, vallatust või lihtsalt tunda end erilisena ja mitte sugugi James Bond’ist vähem kütkevana isikuna. Tubakas ja jasmiin. Jasmiin ja tubakas. Kuigi ma ei suitseta, tubaka noodid parfümeerias mulle väga meeldivad. Minu jaoks tubaka lõhnal on teatud võlu, kütkestav ükskõiksus, laisk üleolek. Antud lõhn on äsja alustatud suitsu lõhn, ümber on jasmiini põsas ja kergelt kuivanud niidetud muru. On ka natuke lämmatavaid noote- et ei oleks igav. Ühe sõnaga, lõhna igavaks nimetada ei saa, ta ei ole soovitatav hästi kasvatatud ja oma mainest hoolivate isikutele. Kuid hullumeelseks peoks või niisama õhtuks lõbusas seltskonnas ta sobib väga hästi- nagu sukk ja saabas.

Ilmselt märkasite, et mu suvine garderoob on väga ühekülgne. Ürdid, tsitruses, paar lilleõit. Suvel kõik on lihtne. Nagu õue jäetud liivased sandaalid või mändide vahel vaikselt kõikuv kirev võrkkiik. Ei mingit pinget, ei mingeid plaane. See kõik on veel tulemas. Sügisepoole. Kuid praegu olgu pööraselt lõhnavad hiigelsuured jasmiinipõõsad akna all, rabas küpsevad murakad, ei tea kust magamistoas ilmunud rannaliiva hunnikud ja King Crimson passaažid tähtede ja kõrgete mändide all. Olemise talumatu kergus.

Nepakeliama būties lengvybė. Vasaros parfumerinis garderobas.




nuotrauka: Inga Laurinavičiūtė

Some say I am simple. I am. Play of four elements and a breath of God. So little is needed to create a perfect life.

Vasara jau įpusėjo- prasideda antra kalendorinės vasaros puselė, tad pats laikas mesti žvilgsnį į vasaros parfumerinį garderobą. Vasarą, reikia pripažinti, aš kvepiu mažiausiai- kai aplinkui skleidžiasi tiek daug įvairiausių kvapų, aš beveliju uostyti, o ne pati kvepėti.  Atrodo anoks čia daiktas, kad būtent vasarą aplink kvepia labiausiai- bet pažvelgę giliau, aptiksime labai svarbią parfumerinę tiesą. Kad kvapas skleistusi, būtina šiluma. Mūsiškių žiemų šaltyje, kad ir kaip patiktų žydinčių gėlių ar gaivių vaisių aromatas, jis nesiskleis. Pinigai pavėjui, taip sakant. Užtat vasarą reikalas kitas- ir šiluma, ir vėjas- tai, kas padeda lakiosioms kvapo molekulėms sklisti, viso to užtenka. Vasarą tampa svarbūs kiti niuansai- saikas kvėpinantis, tinkamas kvepalų pasirinkimas uždarai patalpai (pvz, kad neuždusinti kolegų) ar renginiui atvirame ore. O taip pat kvėpinimosi būdai. Mat purškiant kvepalus ant odos ja po to reiktų pasaugoti nuo saulės, idant išvengti odos sudirgimų ar net pigmentinių dėmių. Bet šiandien šias temas apeisiu. Jei kuri iš jų aktuali, duokite žinoti, išvysytsim plačiau, o kolkas gyvenu tingiu atostogų ritmu, tad eikim tieisiai prie reikalo.

Senas numylėtinis yra Carthusia Io. Jame yra viskas, kas yra labai gerai- arbata, figos, citrinžolė, apelsinas, linų, obelų žiedai, citrina, ir mėta. Aš labai mėgstu mėtas, o vasarą , per karščius, jos yra tikras išsigelbėjimas. Io mėta yra ta tikroji- tai mėtos žiedų medaus kvapas, mėta čia ne saldi tarsi dantų pastoje, bet natūrali gamtinė, tarsi šviežiai užplikytos ką tik nuskintų mėtos lapų ir žiedų arbata. Tolimame fone juntami čiobreliai, gėlės, citrusai. Gamtinis, gaivinantis, gerietis kvapas.

 

Šiaip vasara yra idealus metas citrusiniams (dar kitaip, moksliškiau- hesperidiniams) kvapams. Citrusų eterinių aliejų molekulės yra labai lakios, jas labai sunku fiksuoti, kvapas greitai išsivėdėja, o šaltyje ir išvis neatsiskleidžia. Hesperidinių kvapų reputaciją stipriai pagadino akvatinių- hesperidinių vyriškų kvapų masinis tiražavimas. Pažįstu nemažai parfumerija besidominčių žmonių, kurie hesperidinius kvapus by default nurašo kaip neįdomius. O man jie patinka! Gerai sukomponuotas hesperidinis kvapas- kaip balti klasikinio kirpimo marškiniai ar klasikiniai džinsai, universalūs. Annick Goutal Eau d’Hadrien karštą vasaros dieną man yra idealus pasirinkimas. Sėdžiu sau nukepusi nuo karščio ir staiga jausmas, tarsi būčiau suleidusi dantis į sultingą, pernokusią citriną. Ir jos gaivinantį rūgštumą pabandžiusi atsverti saldžiai kartoku vaniliniu cukrumi. Idealu. Žaisminga. Stipru. Linksma. Energinga.

Mano „darbinis“ citrusas yra Cartier Eau de Cartier Zest de Soleil. Mėta, juzu (japoniškas kartusis mandarinas), pasifloros vaisius. Lakoniška, gaivu, pozityvu, saulėta. Kvepia kaip gyvenimo nesuteptas žmogus. Jei reiktų rekomenduoti kvapą, nuo kurio verta pradėti pažintį su citrusais, tai būtų vienas iš variantų. Kai kada paprastumas yra gerai. Ypač kai jis taip su skoniu sukomponuotas.

Jei jau paminejau juzu, tai išduodu- čia mano naujoji didelė simpatija. Raukšlėtas tarsi storaskūris raganosis geltonas kartusis mandarinas. Jo kvapas- kažkas tarp rožinio greipfruto ir saldžiojo apelsino, labai panorėjus, galima rasti ir mėtos natų. Matyt neveltui parfumerijoje juzu ir yra dažnai komponuojamas su mėtomis. Šios vasaros mano hitas- Parfums d’Empire Yuzu Fou. Pradžioje tai tiesiog labai geras, linksmas, energingas gaivinantis citrusas, bambukas ir mėta. Bet neveltui Parfums d’Empire yra mano kone mėgstamiausi nišiniai kvapų namai- širdyje atsiskleidžia Yuzu Fou charakteris, gylis, ypatumai. Pakvimpa šlapia medžio žieve, verbenomis, lapija. Tai tarsi Mohito bambukų miškelyje. Šiuo kvapu nieko neuždusinsite, atvirkščiai- tai gryno oro gurkšnis tvankiame ofise, biurokratinėje nuobodybėje ir rutinoje. Tai tarsi Walter Mitty metamorfozės jam išdrįsus bent kartą paklausyti savęs. Yuzu Fou šią vasarą pavaduoja labiau biudžetinį, bet vistiek puikų verbenų kvapą L’Occitane en Provence Verbena Sorbet.

 

Vasaros universalas yra Hermes Eau de Gentiane Blanche. Man jis yra pats pačiausias iš Hermes cologne tipo kvapų. Minimalizmo genijaus Jean Claude Ellena kūrinys man kvepia Normandijos Ilimis- šlapiais senais lauko akmenimis, linu, žydinčiomis kraujažolėmis, erdve, kreida. Jausmas, tarsi karštą vasaros dieną užeitum į laukuose stovinčios vienišos akmeninės bažnytėlės kiemą ir įkvėptum pro atviras duris sklindantį vėsos ir rimties, bei kieme žydinčių lauko gėlių aromatą. Ramybė, natūralumas, elegancija. Tikras Hermes.

L’Artisan Parfumeur Chasse aux Pappilons. Drugelių medžioklė. Skamba truputį šiurpiai- tarsi ėriukų tylėjimas. Drugeliai man primena mano vieną pirmųjų klienčių, kuri paniškai bijojo drugelių. Bet kvapas visai nebaisus, atvirkščiai, lengvas, žaismingas ir plazdenantis tarsi vasarinė suknelė. Ar drugelių sparnai. Vasaros garderobe jis todėl, kad kvepia liepų žiedais. Vis dar ieškau (ir nerandu) liepų žiedų ir šlapio asfalto kvapo.  Nekvepėti liepų žiedais liepą neįmanoma, net jei ir gyveni nebe liepų alėjomis pasipuošusiame Kaune, o šiaurės sostinės pušyne. Nostalgiškas lietuviškų vasarų kvapas.

 

Jean Patou Enjoy. Vienas iš pirmųjų sąmoningų parfumerinių pirkinių, kuris vasarą karts nuo karto vis pasirodo mano lentynoje. Tai kvapas main stream’o gerbėjams ir gerbėjoms, parodantis, kaip komponuoti nešleikščus kompotus. Mat šiuolaikinėje parfumerijoje paskutinį penkmetį stabiliai vyraujančios pagrindinės tendencijos yra gėliniai- vaisiniai kompotai ir valgomi, saldūs, gurmaniški kvapai. Pirmoji tendencija yra kone parfumerinis keiksmažodis, nes kaip bemėgčiau vaisius (vasarą faktiškai tik jais ir maitinuosi), cheminė, šleikščiai saldi, lipni jų versija gali atbaidyti nuo kvepalų kaip reiškinio iš viso. O būtent tokie „kūriniai“ ir karaliauja parfumerinėse parduotuvėse, vienas kitaą nustelbdami savo rėksmingumu ir banalumu. Enjoy yra mėlynakraujė Patou jauniklė, dar nesubrendusi, nesurimtėjusi, neatradusi savęs, bet bent jau ne vulgari mergšė plastmasiniais nagais. Tai lengvas vaisinis, smagus šipriukas- juntu mėlynes, rožę, serbento lapą, vanilę, pačiulinę bazę. Tai lengvas ir natūralus gremėzdiško ir plastmasinio Armani Si variantas. Patou kvapai neperseniausiai pasirodė ir mūsų plačiojoje prekyboje, taip kad pirmai nešokiruojančiai pažinčiai su šiprais labai rekomenduoju.

Etro Shaal Nur. Smilkalus kvepaluose labai mėgstu. Bet vasara nėra idealus metas smilkalams, jų sunkioms, raiškioms natoms. Pavydėtinas Etro nosies (kurios vardą Etro nepelnytai slepia) meistriškumas Shaal Nur smilkalus pavertė lengvais tarsi orinis dūmelis, persipynusiais su ryškiomis citrusų, rozmarino, peletrūno, vetiverijos natomis. Tai jokiu būdu ne sunkus rytų kvapų grupės kvapas- tai meditatyvi fantazija, kaligrafinis rašalas, vasaros vakaro įkvėpimas ir kurybiškumas. Taip pat ir labai stilingas kvapas. Nors neįkyrus, su juo nelieku nepastebėta. Mėgstamas kvapas oficialiems vasaros renginiams.

Etro Dianthus- pas mane naujokas. Bet koks naujokas! Talllinna Kaubamaja, neaiškių paskatų vedama, regis sugalvojo Etro kvapus išimti iš asortimento. O tai klaida! Juk Etro- tai ta niša, kuri nesunkiai suvokiama ir plataus asortimento vartotojui, pukiai sukomponuota, nešokiruojanti, stilinga. Tereikia tik šiek tiek pastangų kvapus tinkamai pristatyti. Juk kvapai tikrai aristokratiški, itališkai stilingi. Baimės akys didelės (o godumo- dar didesnės), tad Dianthus atsidūrė pas mane. Kvepia tarsi žydintys ružavi gvazdikėliai ir šviežiai sumaltas cinamonas. Juntamos gaivinančios, kartokos šviežios imbiero šaknies natos. Rožė. Žodžiu, idealus minkštas, moteriškas, gėlinis aromatas vasaros vakarui, pasimatymui, vakarienei dviese ar tiesiog pasilepinti ir pasijausti dievaite Diana (legenda gvazdiką sieja su Diana).

 

Etat Libre ’Orange Jasmin et Cigarette – šiek tiek ekscentriškumo atvejams, kai norisi šiek tiek pakvailioti ar šiaip pasijusti išskirtiniu, ne prastesniu uz James Bond’ą, personažu. Tabakas ir jazminas. Jazminas ir tabakas. Tabaką kvepaluose labai mėgstu, nors ir nerūkau. Man jis turi kažkokį  šarmą, paslaptį, žavų atsainumą. O čia- tabako dūmai, rūkstantys iš ką tik pridegtos cigaretės, žydintis jazminas ir nušienauta, apdžiūvusi žolė. Yra ir tokių dusinančių natelių- kad nebūtų nuobodu. Žodžiu, kvapo nuobodžiu nepavadinsi, ir labai gerai išauklėtoms, savo reputacija besirūpinančioms personoms taip pat nepasiūlysi. Užtat pašėlusiam vakarėliui ar šiaip vakarui linksmoje kompanijoje- pats tas.

Turbūt pastebėjote, kad mano vasarinis parfumerinis garderobas labai vienapusiškas. Žolės, citrusai, keli gėlių žiedai. Vasarą viskas yra paprasta. Kaip kieme palikti smėlėti sandalai ar tarp pušų linguojantis margaspalvis hamakas. Jokios įtampos, jokių planų. Viskas tai dar bus. Rudeniop. O kolkas tebūnie pašėlusiai kvepiantys milžiniški jazmino krūmai po langu, raiste sirpstančios tekšės, miegamajame iš kažin kur atsiradęs pajūrio smėlis ir King Crimson pasažai žvaigždėtomis naktimis po aukštomis pušimis. Nepakeliama būties lengvybė.

 

Aja puudutus. Puudutuste aeg. Flashback.

„Aja puudutus. Puudutuste aeg“ on äsja lõppenud Eesti Laulupeo kandev lause. Ilus ja tähenduslik lause, mis pani mind mõtlema. Kuskil olen lugenud, et Aeg on ainuke valuuta, mida alustades Maa peal on kõigile jaotatud pea et võrdselt. Tegelikult asjad on veel huvitavamad- jaotatud on nii, et kunagi täpselt või tihti isegi umbkaudselt ei tea, kui palju valuutat sul veel alles on. Ühed julgustavad mitte viivitama eluga, teised- mitte kiirustada, kuid Ajale see on justkui hanest selga vesi, ta liigub vankumatul kellaseierite rütmil, umbisikuline ja pime kui Themis.

Einštein arvas, et Aeg on relatiivne. Ma isegi ei kahtle selles (ja seda suurepäraselt teab iga koolieelik), lõhnu ja lõhnaõlisid nuusutades aeg sulab nagu või tükk kuumal praepannil, arvutades maksukombinatsioone või lugedes üksluiseid lepinguid aga ta venib kautšuki moodi. Veel on hetki, kui Aeg seisatab- ja oledki ise iseenda jaoks, keegi sind ei sega, ei toksi, ei torka, oled nagu see linnuke, kes ei külva ega lõika, ning elad nõnda, nagu elavad jumalad- hetke igavikus.

Aeg eksisteerib ainult meie vaimusilmas. Aja puudutused, tegelikud, tõelised kokkupuuted ajaga on mälestused. See on võime kogu oma olemusega liikuda mingisugusse punkti ajaruumis, selle aja kehasse, emotsiooni, seisundisse, mida enam ei eksisteeri- ta oli kunagi ja kuskil, kuid elab edasi Ajas, ja Aja Puudutusel me saame teleporteerida sinna ja elada kõik uuesti üle. Kas märkasite, et kõige lihtsam viis teleporteerimiseks on mingi viis või lõhn minevikust? See võib olla tavaline vihma sahin vastu aknalauda või äsja süttinud kamina lõhn. Või kirsiõite lõhn. Igaühel omamoodi ja eriliselt, sest Aja puudutus on igaühel erinev ja kordumatu, ta ei alu reeglitele ega raamidele. Kuulsa kirjaniku sõnu meenutades- pea kõik eluolukorrad on standartsed, korduvad, kuid reaktsioon nendesse ei ole kunagi samasugune. Meie isiklikud elamused ongi see, mis personifitseerib, isikustab Aega ja annab talle unikaalse võime- puudutada. Avada end Aja puudutustele.

Väikse lapsena ma olin vaikne, kõhn ja kahvatu kui kohupiima juust, kurva pilguga laps. Energilisele vanaemale kes kasvatas mind kuni inimeseks saamiseni ma pika aega olin ainuke lapselaps. See minu kõhnus, kahvatus ja vaikne kurbus vanaemale oli nagu nuga seljas, ta tegi kõige, et minule, tema pesamunale, oleks lõbusam, parem, mõnusam. Kõige tegemine sisaldas ka suure hulga kookide sisse söötmise- neid oli igasuguseid, kreemikooke, bezèed, kaneeliga, nelkidega, glasuuritud, tuhksuhkruga üle raputatud, kaunistatud suhkruroosikestega. Vanaema söötis ja ma vaikselt, kurvalt, ilma isuta, sõin, sest ei tahtnud veel rohkem kurvastada vanaema, kes niigi oli nii mures minu pärast. Need kaunid uhked koogid segunesid kurbusega ning tasapisi muutusid liivaks ning väikesteks kivikesteks minu neerudes. Natuke hiljem neid kivikesi tuli mitte ilma valuta sealt neerudes välja saada. Kookide ning saiakeste, tortide lõhn mul siiamaani meenutab vanaema, kes oli minu pärast kõigeks valmis, minu enda väikse lapse kurvust silmates neid suhkrumägesid ja mingisugust veel suurem kui see mägi sisemist tühjust. Ka parfümeerias ma väldin kondiitri tüübi, saiakeste või tortide lõhnasid. Keiko Mecheri Loukhoum mind uputab kvintessentsilise kurbuse lainega, ning sellist tüübi lõhnadest nagu   seda on Acquolina Pink Sugar (suhkruvatt), Juicy Couture aroomid (magusad puuviljad erinevatest nurkadest), Dior Pure Poison, Givenchy Pi (kondiitri vanilje), Lolita Lempicka (paaalju vaniljet), Prada Candy (põletatud suhkur), ma lähen pika kaarena mööda. Kui märkan lõhnapüramiidis vaniljet või suhkrut, käivitub autopiloodi režiim ja lõhnade testimine toimub pelgalt tehniliste teadmiste nimel ning Egiptuse vaaraode toidudegusteerijatele taolise ettevaatlusega. 

 

Lapsepõlve suved talus legendaarse Leedu kivi Puntukase juures. Tähti täis öötaevas Püha jõe kaldal, rahulikult voolava vee jahedus, pimedas vees hüplevad kalad, jõeäärsed aasad, emaputki, metsikute öölevkoide ja veel mitmesuguste valgete aasalillede lõhn, päevasest päikesest rammestunud männimetsa aroom. Öine suplemine Pühas jões, tähistaeva all või välkude saatel, jahmatus, kui pimedas vahetus läheduses veest hüppab välja suur säga. Igaviku ja lõpmatu looduse jõu tunnetus, esimene teadlik tutvus loodusjõududega, hõõguva lõkke ja jõuäärse aasa lõhnad. Seda, ja veel palju muud mul meenutavad Shiseido Zen vana versioon (mustas flakoonis), Serge Lutens Fille en Auguilles, Krigler Good Fir, Comme des Garcons Zagorsk. Kui on kasutuses need aroomid, mitte kellegil ei ole jõukohane mind viia endast välja või sundida muretseda asjade pärast, mis mulle pole tegelikult tähtsad. Sest siis ma olen sajaaastase metsa, kõikvõimsa Puntukase, Püha jõe ja Ema Öö tütar.

Cacharel Anais Anais tuletab meelde nõeluvat häbitunnet. Nendel kaugetel aegadel, kui Prantsuse lõhnad olid defitsiit, emal oli väike pudel Anais Anais , mida ta väga hoidis. Mind, mõistagi, see pudelike samuti väga huvitas, ainult, et siis veel ei osanud õieti doseerida. Sõbrannadele see aroom samuti oli meelepärane, ja nii paari päevaga me saime sellest väikesest flakoonist jagu, põhjas jäi ainult paar sätendavat tilga. Mäletan, kuidas nuttis ema, kui tulles valvest avastas tühja flakooni. Ta isegi ei öelnud mulle mitte kui midagi. Mäletan seda põletavat lapseliku häbitunnet, kui tahtsin häbist maa alla kaduda. Aastaid hiljem, kui sain oma ühe esimesi töötasusid, kinkisin emale Anais Anais. Kuid võite ära arvata, et ise ma seda kaunist lõhna ei kasuta ja isegi pelgan.

Veel lõbusam lugu oli Novaya Zaria kultuslõhnaga Landish. Esimene tõsine silmarõõm koolis oli paar aastat vanem ja ei teinud minust eriti välja. Teate seda ütlemist, et pole midagi hirmsamat kui kõrvale heidetud naise kättemaks? Ma isegi ei oskaks öelda, mis täpselt oli see põhjus miks talvel, eriti krõbeda pakase ajal, ma pritsisin kooli garderoobis oma silmarõõmu jope peale tervet pool flakooni eriliselt tugeva kontsentratsiooniga  Novaya Zaria šedöövri. Tulevase parfümeeria maniaki kättemaks? Jope lõhnas nii, et minu silmarõõmule ei jäänud muud üle, kui jäisel ilmal kõndida koolist tagasi koju jalgsi. Piibellehe aroom mulle siiani tekitab kontrollimatu itsitamise krambi. Varakevadel kaunistan end paari tilgaga  Diorissimo või Comme des Garcons Lily- mehed, olge valvsad!

 

Ülikool. Puhta, äsja pestud kivipõranda ja raamatute lõhn. Lõbus surin, vanad dermatiinist tugitoolid raamatukogus, plastiklamminaadi tahvel, krigisevad värvilised markerid ja mingisugune sisemine rahu, arusaam, et olen seal, kus tahan ja pean olema. Lõbusaid, helendavaid, positiivseid õpeaastaid tuletavad meelde Miller Harris L’Air de Rien ir Comme des Garcons 2. Nende lõhn aitab mind tunda end energilisena, positiivsena ning selgelt näha oma teed ja eesmärke.

Armastatud inimese naha lõhn- naha soojus, tukse, põletav puudutus. Aroomid eredate nahanootidega, L'Artisan Parfumeur Dzongka, Lancome Cuir de Lancome, Gucci Eau de Parfum, Frederic Malle Dans Tes Bras ja kindlasti ka Robert Piquet Bandit minule isiklikult on eriliselt erootilised ja meelelised. Mitte nii erootilised, nagu plastmassist barbid oma iivelduseni roosade seelikutega ja suhkruste nootidega- vaid see tunne, kui kogu oma olemusega ihkad Seda Inimest, kogu tema sisuga, hea ja halvaga, erutuvaga ja ärritavaga, ja see ei seondu üldse ei mingisuguste kehaosadega. Minu jaoks nahk on see, mis kannab meeletu meelelisust.

 

Cerruti 1881 Pour Homme jällegi tekitab itsituse laineid. Kunagi ammu üks pealetükkiv austaja otsustas teha mulle, noorele neiule, üllatust ning kinkida mulle lõhnaõli. Ta kutsus mind kohvile ja pidulikult ulatas kenasti pakendatud kingikarbi. Mina meelitatuna asusin rebima värvilist paberit ja varsti mu nägu venis pikemaks- karbis oli selle aja moekarjatus Cerruti 1881, kuid meestele mõeldud versioon. Minu austaja, märgates oma fataalset eksimust, muutus tomatipunaseks, krabas flakooni ning jooksis kohvikust välja, jättes mind üksi oma kohviga ja värviliste paberiribadega. Tõenäoliselt see kõik oli siiski hea, sest oleks see austaja tundnud mind natuke rohkem, siis ta oleks teadnud, et ma hea meelega oleks kasutanud ka meesversiooni lõhnast. Ma arvan, et ta sai hea õpetundi, et nii vastutusrikast ülesannet nagu lõhnaõli valimine ei tasu usaldada müüjatele, seda ikka tuleb teha ise. Ning minule see tõsine, väljapeetud männi- kadaka aroom on siiani lausa rõõmu eliksiir J

Jubedad, piinavad oktoobri lõpu päevad Kreetas. Taevas pole ühtegi pilve, lõunamaine Päike küpsetab nii, et lausa kõhe, mina aga ei tunne mitte midagi, ainult seda, et kogu mu olemus meeletult valutab. Minu laps, veel beebi, on igaviku läve juures, juba ühe jalaga sealpool. Piinav ootamine. Oodata on elus kõige raskem. Nagu ka on äraütlemata raske täielikus lootusetuses säilitada lootust. Lootust kui jumaliku kingitust. Isegi siis, kui olen ümbritsetud hiigelsuurest mustade mõtete parvest. Ootamine kestab kaua, väga kaua, ja mingil hetkel minust langevad ahelad- mina olen siin, praeguses hetkes, õnnelik nagu väike laps, sest praegu, hetkel ta hingab. Ma ei tea, mis sünnib tunni pärast. Või homme. Kuid on ainult praegu. Minu ristitee, tee bussipeatuseni, kust sõidan haiglasse, möödub pesumajast. See on tõeline rahu ja jaheduse oaas selles põrgulikult kuumadel ja rässitutel Dzeuse saare tänavatel. Need 10 m minu rasket, maist teed lõhnavad puhtuse, lavendli ja triikimise auru järele. Nagu Serge Lutens Gris Clair. Nagu Lootus.

Kõige lühem suveöö. Kirjeldamatu värvi taevas, päike alles loojunud, kuid juba köidab. Seisan õitsva sireli põõsa all kerges suve seenevihmas ning ootan taksot. Selg valutab nagu teda rebiks loheküüned, kuid südames on rõõmu ootus. Paare tunni pärast (täpselt päiksetõusul) maailmale tuleb uus elu. Minu poeg. Tema ümmargusi siniseid silmi vaadates siiani unustan mida, kuidas ja kus peab, näen ainult valgust. Armastust. Vihmas õitsevad sirelid mulle alati jäävad hingama armastust. Nagu Ineke After My Own Heart aroom.

 

Ema surm. Ootamatu, kuid sisemiselt aimatav lahkumine. Nagu välk selgest taevast. Teate ju, augustis lööb välku. Kuid ka enne kõige ootamatu väikesetormi on õhus tajutav paksenev pinge, mis surub õhku kuni elektriga laetud kivi olekut. Minagi tundsin seda musta pilve, mis lähenes enne seda ootamatu, välgutaolist lahkumist. Istun matusebüroo õues, väikeses linnas. Augusti öö. Palav, umbne. Kuskil lähedal inimesed pidutsevad, hauguvad koerad. Talumatult joovastav valgete liiliate lõhn. Nii lõhnab see valgete pärgade meri, mida tõid sõbrad, kunagised patsiendid, kolleegid… Ei saanud kinkida lilli, mitte tookord. Jalgade peale panin ainukesena tema roosiaia roosiõit. Tema elutee oligi roosidega kaetud- ilusate, kuninglike, kui okastega, valustati torkavate roosidega. Kauguses, mingist õuest, kostab Tina Turner „Golden Wings“. Jumalaga, ema. Kerget sulle lendu kuldsete tiibadega. Tõstan pead augusti tähistaevasse ning tardun-  taevas on nii palju tähti, ja nad on nii eredad, et tundub nagu vaataksin hiigelsuurt kristalllühtrit. Kukub täht. Vasakult poolt. Minule, vasakukäelisele, õnnelik. Tunnen, et mitte kunagi elus ma ei saa üksi olla- ma olen edaspidi ise iseenda jaoks. See tähistaevas saadab mind, kuni üks päev minagi muutun üheks tema täheks. Tekib suur nagu maailm tänutunne. Tänan, ema. Tänan, maailm.  Dona Karan Gold ja Parfumerie Generale Profanes Lounges on mu eriti armastatud aroomid, sest neid kandes ikka ja jälle uuesti elan läbi seda kosmilist hetke tol umbsel augusti ööl

Lõhn on sild. Ta on lüli. Assotsiatsioon. Metafoor. Lõhn on kõikvõimas, sest mida me ka ei teeks, meie aju on tema, mitte loogiliste järelduste, valduses. Mõnikord tuleb Puudutuste Aeg. Aeg mälestada. Ning mina edasi. Luua uusi Aja Puudutusi ja uusi olfaktoorseid metafoore.

Millised aroomid äratavad teie Aja Puudutusi?

 

Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti. Flashback.

„Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti“ yra ką tik pasibaigusios Estijos Dainų Šventės devizas. Prasmingas ir gražus devizas, privertęs susimąstyti. Kažkur esu perskaičiusi, kad Laikas- tai vienintelė valiuta, kurios startuojant šioje žemėje visiems padalinta daugmaž po lygiai. Viskas dar įdomiau- padalinta taip, kad niekada tiksliai, o dažniausia ir apytiksliai, nežinai, kiek dar jos turi. Vieni ragina skubėti gyventi, kiti- neskubėti, o Laikui tai nė motais- jis slenka negailestingu laikrodžio rodyklių ritmu, bešališkas ir aklas it Temidė.

Einšteinas manė, kad Laikas yra realityvus. Aš tuo net neabejoju (ir tą puikiai žino kiekvienas ikimokyklinukas)- juk uostant kvapus ir kvepalus valandos tirpsta tarsi sviesto gabalėlis keptuvėje, o skaičiuojant menamas mokestines kombinacijas ar skaitant standartines komercines sutartis- tęsiasi tarsi kaučiukinė guma. O dar yra akimirkų, kai Laikas sustoja- ir esi sau pats vienas žmogau su savimi, nieko netrukdomas, nekumsščiuojamas į pašones, kaip tas paukštelis, kuris nei sėja, nei pjauna, ir gyvena taip, kaip gyvena dievai- akimirkos amžinybe.

 

Laikas iš tikrųjų gyvena tik mūsų vaizduotėje. Laiko prisilietimai, tikri, nemenami kontaktai su Laiku yra prisiminmai. Sugebėjimas visa savo esybe grįžti į kažkokią akimirką erdvėje, į tą kūną, tą emociją, tą nuotaiką, kurios dabar nebėra- ji buvo kažkur ir kažkada, bet tebegyvena Laike, ir Laikui prisilietus mes galime teleportuotis ir patirti viską iš naujo. Ar pastebėjote, kad kone lengviausias būdas teleportuotis- tai melodija ar kvapas iš praeities? Tai gali būti tiesiog lietaus barbenimas į stoglangį ar kuriamo židinio kvapas. Žydinčių vyšnių kvapas. Kiekvienam savaip ir savotiškai, nes Laiko prisilietimas- kiekvienam savas ir nepakartrojamas, nepasiduodantis nei taisyklėms, nei rėmams. Kaip sakė garsus rašytojas- gyvenimiškos situacijos daugumoje yra standartinės ir panašios kaip du vandens lašai, bet niekada nebus dviejų vienodų reakcijų į tą pačią situaciją. Mūsų asmeniniai pergyvenimai yra tai, kas personifikuoja Laiką ir suteikia jam unikalią galią- prisiliesti. Atverti save Laiko prisilietimams.

Maža aš buvau tyli, liesa ir blyški it varškės sūris vaikas liūdnoku žvilgsniu. Energingai močiutei, kuri  augino mane ankstyvoje vaikystėje ir kuriai ilgą laiką buvau vienintelė anūkė, tas mano liesumas, blyškumas ir tylus liūdesys buvo tarsi peilis tarpmentėje- ji darė viską, kad man, mylimai anūkėlei, būtų kaip įmanoma smagiau ir geriau. Viską, įskaitant kalnus purių pyragaičių: kreminių, bezè, su cinamonu, su gvazdikėliais, papuoštų glazūra, cukraus pudra, cukrinėmis rožytėmis. As juos tyliai, be apetito, valgiau, nes nenorėjau nuvilti močiutės, jaučiau juk, kaip ji dėl manęs pergyvena. O tie puošnus saldumynai, susimaišę su liūdesiu, pamažu nusėsdavo mano inkstuose, kaip lengvas smėliukas, o vėliau ir didesni akmenėliai. Kuriuos kažkada vėliau teko ne be skausmo gydyti. Saldumynų ir kepamų bulkučių, tortų kvapas man iki šiol primena viską dėl manęs padaryti pasiryžusią močiutę, mano mažos liūdesį matant eilinį kalną cukrinių grožybių, ir kažkokią didelę didelę vidinę tuštumą. Ir parfumerijoje aš stipriai privengiu konditerinių, o ypač kepinius ar tortus primenančių natų. Keiko Mecheri Loukhoum man sukelia kvintescencinio liūdesio bangą, ir tokio tipo kvapus kaip Acquolina Pink Sugar (cukraus vata), Juicy Couture kvapai (saldus vaisiškumas įvairiais rakusais), Dior Pure Poison, Givenchy Pi (konditerinėvanilė), Lolita Lempicka (dauuug vanilės), Prada Candy (degintas cukrus), kad ir kokie puikūs jie būtų, aplenkiu dideliausiu spinduliu. Kvapo piramidėje užmačius vanilę ar cukrų, suveikia autopilotas ir kvapą testuoju tik dėl techninio žinių bagažo ir taip atsargiai, kaip turbūt tai darydavo Egipto faraono maisto degustuotojai.

 

Vaikystės vasaros vienkiemyje prie Puntuko. Žvaigždėtos naktys Šventosios pakrantėje, ramiai tekančios upės vėsa, tamsoje šokinėjančios žuvys, paupio pievos, kiečių ir naktinukų bei per dieną įkaitusio pušyno kvapas. Naktinės maudynės Šventojoje, dangų raižant žaibams, kai netikėtai visai šalia savęs gali išgirsti iš vandens iššokant šamą. Amžinybės ir gamtos galybės pojūtis, pirmoji sąmoninga pažintis su gamtos jėgomis, smilkstančio laužo ir paupio pievos kvapas. Tą, ir dar daug ką man primena Shiseido senieji Zen (juodajame flakone), Serge Lutens Fille en Auguilles, Krigler Good Fir, Comme des Garcons Zagorsk. Kai kvepiu šiais aromatais, niekam nepavyksta išvesti mane iš kantrybės ar priversti rūpintis tuo, kas man visai nerūpi. Nes tada aš esu šimtamečio miško, galingojo Puntuko, Šventosios upės ir Motinos Nakties dukra.

 

Cacharel Anais Anais primena begalinį geliantį gėdos jausmą. Tais senais laikais, kai prancūziški kvepalai buvo deficitas, mano mama turejo Anais Anais flakonėlį, kurį labai brangino. Mane, aišku, tas flakonėlis taip pat labai traukė- tik deja dozuoti tada aš dar nemokėjau. O ir kiemo draugėms aromatas buvo visai nieko- taip ir išpilstėm per kelias dienas, kol mama budėjo, visą flakonėlį, liko tik keli ant dugno žėrintys lašeliai. Pamenu, kaip verkė mama, tai pamačiusi- ji net nieko man nepasakė, ir pamenu tą deginančią vaikišką gėdą, kai norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Vėliau, gavusi vieną iš savo pirmųjų algų, mamai gimtadienio proga padovanojau Anais Anais. Bet kaip galite spėti, pati jais niekada nesikvėpinu ir bendrai šio puikaus kvapo privengiu.

Dar linksmesnė istorija buvo su Novaya Zaria kultiniais kvepalais Landish. Pirmoji stipri simpatija mokykliniais metais buvo porą metų vyresnė ir nesiteikė kreipti į mane jokio dėmesio. Žinote tą posakį, kad nieko nėra baisiau už atstumtos moters kerštą? Net nežinau, kokių paskatų vedina žiemą, per patį šaltį, garderobe ant Jo striukės paslapčiomis išvarvinau net pusę buteliuko nesvietiškai stiprios koncentracijos Novaya Zaria šedevro. Būsimosios parfummaniakės kerštas? Striukė po to kvepėjo taip, kad manajai simpatijai per dideliausią šaltį teko kulnuoti namo pėsčiomis. Pakalnučių aromatas man iki šiol sukelia nesulaikomą kikenimo bangą. Pavasarėjant pasidabinu keliais lašais Diorissimo ar Comme des Garcons Lily- ir vyrai, saugokitės!

 

Universitetas. Švarių akmeninių grindų ir knygų kvapas. Linksmas šurmulys, seni dermantininiai bibliotekos krėslai, plastikinio laminato lenta, cypiantys spalvoti flomasteriai ir kažin kokia vidinė ramybė, supratimas, kad esu ten, kur noriu ir turiu būti. Linksmus, švytinčius, pozityvius universiteto mokslų metus primena Miller Harris L’Air de Rien ir Comme des Garcons 2. Jais kvepėdama jaučiuosi energinga, pozityvi ir žinanti, kur einu.

Mylimo žmogaus odos kvapas- jos šiluma, pulsavimas, deginantis prisilietimas. Odos natas turintys kvapai, L’Artisan Parfumeur Dzongka, Lancome Cuir de Lancome, Gucci Eau de Parfum, Frederic Malle Dans Tes Bras ir be abejo Robert Piquet Bandit man asmeniškai yra be galo seksualūs ir geismingi kvapai. Ne seksualūs kaip plastikinės barbės su savo iki koktumo rožiniais sijonėliais ir cukrinėmis natomis- o tas jausmas, kai visa savo esybe trokšti To Žmogaus, su visu jo turiniu, geru ir blogu, erzinančiu ir džiuginančiu, ir tai visai ne apie kokias nors kūno dalis.

Cerruti 1881 Pour Homme ir vėl man sukelia linksmą kikenimą. Senai senai įkyrus gerbėjas sugalvojo mane, jauną panelę, pradžiuginti kvepalais. Pasikvietęs kavai iškilmingai įteikė gražiai įpakuotą dėžutę. Aš, pamaloninta prakrapščiau spalvotą popierių, ir pasimečiau- dėžutėje buvo to laiko mados šauskmas Cerruti 1881, bet tik vyriška versija. Manasis gerbėjas, pastebėjęs savo fatališką klaidą, iškaito kaip pomidoras, griebė kvepalų flakoną ir tarsi viesulas išlekė iš kavinės, palikęs mane vieną su kava ir spalvotais popieriukais. Gal viskas ir į gerą- būtų tas gerbėjas mane geriau pažinojęs, būtų žinojęs, kad aš mielai būčiau kvepėjusi ir vyriška versija. Manau, jis gavo gerą pamoką, kad moteriai kvepalus reikia rinkti pačiam, o ne patikėti šią atsakingą misiją pardavėjai. O man šis rimtas, išlaikytas pušų- kadagių aromatas iki šiol yra tiesiog linksmybės eliksyras J

Siaubingos, kankinančios spalio pabaigos dienos Kretoje. Dangus be debesėlio, pietietiška Saulė net išsijuosusi kepina, o as nejaučiu nieko, išskyrus tai, kaip visa mano esybę skauda. Mano vaikas, dar kūdikis, stovi prie amžinybės slenksčio, viena koja jau tenai. Kankinantis laukimas. Laukti gyvenime sunkiausia. Kaip ir visiškoje neviltyje išlaikyti viltį. Viltis kaip Dievo dovana. Net jei mane aplipęs visas spiečius juodžiausių minčių. Laukimas tęsiasi ilgai, ir vienu metu nuo manęs nukrenta pančiai- aš čia, šioje akimirkoje, neįtikėtinai laiminga, kad dabar, šią minut, jis kvėpuoja. Nežinau, kas bus po

valandos. Ar rytoj. Bet yra tik dabar. Mano kryžiaus kelia, kelias į autobuso stotelę, iš kurios kasdien traukiu į ligoninę, veda pro skalbyklą. Tai tikra ramybės ir vėsos oazė karščio nukamuotose Dzeuso salos gatvėse; švara, lavandomis ir lyginamais marškiniais kvepia tie 10 m mano sunkaus, žemiško kelio. Kaip Serge Lutens Gris Clair. Kaip Viltis.

 

 

Trumpiausia vasaros naktis. Dangus nenusakomos spalvos, dar nesutemo, bet jau švinta. Lengvam vasariškam lietui dulkiant stoviu po žydinčiu alyvų krūmų ir laukiu taksi. Nugara plešia tarsi slibino nagais, bet širdyje plazda džiaugsmo nuojauta. Juk po keliu valandų (iš tikrųjų- tiksliai tekant Saulei) pasaulį išvis nauja gyvybė. Mano sūnus. Į kurio apvalias akis žiūrėdama ir dabar pamirštu tai, ką kaip ir kur reikia, matau tik šviesą. Meilę. Lietuje žydinčios alyvos man visada alsuos meile. Kaip kad Ineke After My Own Heart aromatas.

Mamos mirtis. Netikėtas, nelemtas, bet viduje nujaustas išėjimas. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Žinote gi, rugpjūtį žaibuoja. Bet prieš žaibuojant susitvenkusią įtampą, suspaudžiančią orą iki įelektrinto akmens, jaučiame. Kaip kad ir aš jutau prieš netikėtą, žaibišką išėjimą tvyrojusį juodą debesį. Sėdžiu laidojimo biuro kieme, mažame miestelyje. Rugpjūčio naktis. Karšta, tvanku. Kažkur aplink švenčia žmonės, amsi šunys. Nepakeliamai svaigus lelijų kvapas. Taip kvepia jūra vainikų, kuriuos atnešė draugai, buvę pacientai, bendradarbiai… Negalėjau mamai dovanoti gėlių, tik ne dabar. Padėjau jai tik vieną iš jos rožyno nuskintos rožės žiedą. Juk jos kelias buvo rožėm klotas- gražiom, karališkom, bet su skaudžiai smingančiais spygliais. Tolumoje, kažkuriame iš kiemų skamba Tina Turner „Golden Wings“. Sudie, mama. Lengvo Tau skrydžio auksiniais sparnais. Pakeliu akis į žvaigždėtą rugpjūčio dangų ir apstulbstu- danguje tiek žvaigždžių ir jos tokios ryškios, jog atrodo, kad žiūriu į milžinišką krištolinį sietyną. Krinta žvaigždė. Iš kairės. Man, kairiarankei, laiminga. Suvokiu, kad niekada gyvenime nebūsiu viena- as būsiu pati sau. Tas žvaigždėtas dangus virš manęs visada mane lydės, kol pati patapsiu jame žvaigžde. Apima begalinis dėkingumas. Ačiū mama. Ačiū pasauli. Dona Karan Gold ir Parfumerie Generale Profanes Lounges mano ypač mylimi aromatai, nes juos dėvėdama ir vėl patiriu tą kosminę akimirką, kaip tada, tą tvankią rugpjūčio naktį.

Kvapas yra tiltas. Jis yra sąsaja. Asociacija. Metafora. Kvapas visagalis, nes ką bedarytume, mūsų smegenys pavaldžios jam, o ne logiškiems išvedžiojimams. Kartais ateina Laikas Prisiliesti. Prisiminti. Ir eiti toliau. Kurti naujas sąsajas su Laiku ir naujas olfaktorines metaforas.

Kokie aromatai pažadina jūsų Laiko Prisilietimus?