Pantheon Roma. Where Love meets (Perfume) Art

 

 

WHEN: Spring 1520

WHERE: ROME, Secret Garden

Raphael, autoportrait

PARTICIPANTS: Raphael, enfant terrible of Rennaisance triade of artists (Leonardo, Michelangelo, Raphael),  ages after still praised for his great ability to use perspective, light and shadow, his talent for catching beauty of human body and amazingly craftful draftsman, young yet famous, handsome and rich (ambitious too, not to mention).

Margherita Luti, La Fornarina, baker’s daughter and Raphael’s mistress. One of the many, as Raphael is a great appreciator of all things beautiful in life, and yet unique- she is the one to whom young, popular and acknowledged artist keeps coming back. Is she happy- not being able to marry the man she loves, with all the social and status rules, talent and public oppinion being the wall she is not able to climb. Or maybe she is just happy- to be chosen and blessed by the feeling all of the mortals fear and yet sweetly surrender to?

La Fornarina, Raphael

ACTION: Raphael and La Fornarina meet in their Secret Garden, where, hidden from anyone’s eyes and judgements they surrender to the power of love and passion. They’ve met here for hundreds of times before, yet this spring night is special- so intense, so unique, so full of lust. They only part in the morning. By next evening, divine Raphael is ill, shaken by feather, which intensifies with each hour and within two weeks makes the name of the painter immortal, as his soul leaves his sinful body to rest in Pantheon for ages to come.

 

 

 

 

 

 

 

WHEN: December 12, 2014

WHERE: Fragrance Gallery, Tallinn

PARTICIPANTS: Paolo and Leone Fadelli, accompanied by 4 scents of Pantheon Roma (Il Giardino, Raffaello, Donna Margherita, Notte d’amore), and bunch of perfume lovers.

 

ACTION: presentation and testing of the 4 scents- Il Giardino, Donna Margherita, Raffaello, Notte d’amore, accompanied by the Renaissance love story. Perfumes are testing by laying the to the skin by the painters brush- just the way divine Raphael might have done it.

IL GIARDINO, the secret garden Raphael woud meet with his love, Donna Margherita, and spent the most intimate hours with her. Scent is indeed of a grean, vegetal closed space, reminiscent of small Italian garden, framed by high walls and yet sunlit and warm. Grean notes are the ones of the fresh grass, brightly green and inviting. The notes of green apple come right away, shortly followed by vague slightly powdery flowery tones. The scent is fresh and dreamy, even girly, yet joyful and charming. It retains its natural, bright charm without neither becoming darker, nor sweeter. Linear all the way, it manages to remain natural brightness and the feeling of sunny spring morning. Though not complicated, it does have good lasting power and certain girlish charm, and I expect it to be licked and easily understood by nearly everyone.

 

DONNA MARGHERITA is de facto tuberose soliflore. Tuberose here is purely floral, mixed with jasmine, with no animalistic, oily or green aspects. Just the way Donna Margherita might have been- young, healthy, shiny and attractive with her natural down to earth beauty and healthy instincts. It is neither high pitched as Piquet Fracas nor oily or animalistic as Frederik Malle Carnal Flower. The scent is linear and pretty flat, development is scarce, but then, again, it is a portrait of a young girl, simple and vital, not much sofisticated, but attractive with the feminine charms evolution or mother Earth equips women with to be irresistible in their weakness. Of the four scents, Donna Margherita is easily mot feminine and straight forward and it would be difficult to imagine a man wearing it.

RAFFAELLO, on the other hand, is very elegant and multilayered scent. With notes of absynth, leather and tonka beans it is somewhat original, unheard and interesting. It starts with cold green notes and a dash of pepper, and very soon the scent reveals its softer, warmer and sophisticated side, transfering into leather and mastic, while tonka beans give it certain caramelised feel. The leather here is reminiscent of the canvas splashed with colours, it does have artistic image and elegant carelessness about it. Elegant, stylish, but vivid and out of frames, combining the unexpected is a good scent to help picture the living celebrity of Renaissance art, Raphael.

 

NOTTE D’AMORE is the strangest of the four. The creators of the scent chose oud, vetiver and citrus notes to create the picture of the passion of the last night. Harsh and abrasive vetiver and citrus with dark, slightly smoky oud in the background give wild and even violent feel. It is surely dark nigh, but there is nothing sweet about it. Vetiver behaves like a strange beast, varying from high toned sandpaper like harshness to dark green, refreshing smokyness, with a feel of cold wet ground at spring. Neither terribly harmonious nor terribly coherent Notte d’Amore is an interesting scent, and I would wear it more and more, just trying to understand what it is. I like its somehow dark and gloomy, yet fresh, cool mood and do suspect it is something that would work well for warm and humid weather.

Of the four, Raffaello is most complex, elegant and interesting and it is easily my favourite. It would go pretty much for every occassion- like the pictures of Raphael, that would do honour for every wall. Notte d’Amore has some addictive characteristics and makes me wish to explore it more. My teenage son got charmed by Notte d’Amore (until he got confussed and blushing while seeing the name of the scent). Il Giardino and Donna Margherita are simple and easy, yet beatiful, harmonious and lucid, easily croud pleasers. Theid lasting power is excellent and, except for Donna Margherita, they are perfecly unisex. Pantheon Roma scents are available at Fragrance Gallery in Tallinn.

 

 

Ormonde Jayne. Šerkšno gėlės

Neperseniausiai, vieną vakarą sublogavusi gulėjau lovoje, kai E. benaršydamas telefone perskaitė, jog šią naktį žadama iki -12 laipsnių. Man net pradėjo suktis galva- mano keli tuzinai gražuolių rožių krūmų juk iki šiol neuždengti. Visą mėnesį jaučiuosi virstanti į papūgą, kai vis kartoju, kad man reikia eglišakių rožėms apdengti. Vyriskas pažadas „gerai“. O papūga buti nesinori- taip ir laukiu, iki sekančios dienos ir sekančio savaitgalio. Vienu žodžiu, aš visada žinojau, kad laukimas yra pati kvailiausia ir mažiausiai rezultatų duodanti taktika, tai pasitvirtino ir šį kartą. Aštuntą valandą vakaro, pamiršusi temperatūrą ir šlykščią savijautą, šokau į kerzavus batus, tarsi ninja apsivyniojau vatine ir kaklaskare ir puoliau ieškoti krūmams karpyti skirtų žirklių ir prožektoriaus. Pastarojo neradau, pasiėmiau šešiamečio sūnaus žaislinį smurfų prožektoriuką ir išvažiavau į mišką ieškoti eglišakių. O galvoje įkyriai sukosi tokia dainelė promises, promises, ir spiečius necenzūrinių žodžių.

Jei esate besniegį žiemos vakarą miške (pušyne) ieškoję eglių, tai žinosite, kad ne viskas taip paprasta. Rasti eglučių, kurių karpymas nesužalotų ir kurių šakas sugebėčiau nukirpti savo rododendrų ir rožių karpymui skirtomis žirklėmis buvo Eglės Žalčių Karalienės vertas darbas. Daugiau nei žaislinis prožektorius man čia pravertė nuosava nosis- eglės kvepia kitaip, nei pušys, o jaunos eglutės dar kitaip, nei senos skarotos eglės, iki kurių apatinių šakų aš nesu net priaugusi. Viskas baigėsi gerai, po 2,5 valandų miškinėjimo grįžau, apdengiau rožes, atsisildžiau į ožio ragą sustirusias rankas ir begerdama arbatą išspaudžiau vieną kitą ašarą. O tada išsimaudžiau, pasirausiau savo mėginukų stalčiuke ir paguodai pasikvėpinau Ormonde Jayne Champaca.

Nesu didelė gėlinių kvapų mėgėja. Bet jei jau gėliniai kvapai, tai tokie, kokius juos kuria Ormonde Jayne- lengvi, natūralūs ir gilūs, tarsi spalvingas ir grakštus drugelio sparnas. Tobula harmonija pilko nerimo ir neištesėtų pažadų laikais. Ormonde Jayne linijos kvapai ir poetiški, ir tuo pačiu gamtiškai realistiški- tai ne abstrakti fantazija, o labai konkretaus, atpažįstamo gamtinio lopo, ornamento, peizažo kvapas. Ormonde Jayne įkūrėjos Lindos Pilkington kvapų kūrimo filosofija yra nuostabi- jos nespaudžia poreikis pagaminti tam tikrą minimalų kiekį kvapų, nespaudžia efektyvumo ir masinių pardavimų besivaikantys investuotojai, tad Linda ieško įdomių, neįprastų, net keistokų, geriausios kokybės eterinių aliejų, kuriuos galėtų panaudoti kuriamiems kvapams. Taip gimsta kvapai, kurie nuostabiai, natūraliai perteikia įvairiausių pasaulio vietų- Indijos kaimo, Kanados miško, Filipinų sodų aromatinius peizažus. Lindai nesvetimas angliškas realizmas ir geras skonis- kvapai harmoningi, nekampuoti, organiški, ir labai, stebuklingai gilūs.

Grazina Baikstyte

 

Mano jau minėtoji Champaca yra tikra sklindanti ramybė, tarsi pirmieji auksiniai tekančios saulės spinduliai. Kvapas lengvai žalias, gėlinis, orinis, ir toks gražus, kad net pritrūksta žodžių. Tyla ir šviesa yra šio kvapo sinonimai. Nuostabus rytinės gamtos kvapas. Aromate panaudotas Basmati ryžių akordas (nors ant mano odos jo faktiškai nejusti) sukuria tarsi šiltą jaukų kokoną, vos juntamą kreminę tekstūrą. Taip kvepia ramus ir švelnios širdies žmogus. Visu kvapo  gyvavimo laiku juntamas raminantis balansuojantis žaliosios arbatos akordas, jo vos juntamas kartumas ir gaiva. Šiaip gamtoje čampaka yra geltonžiedė, stipriai kvepianti magnolijos rūšis. Indijoje ypač megiami saldoki čampakos smilkalai. Ormonde Jayne Champaca  kvapas vienok nėra nei sunkus, nei saldus, nei smilkalinis- ramus, švelnus ir tyras pasakiškai gražių žiedų kvapas gražina į pradinės harmonijos, subalansuotą būseną.

Emilija Pliateryte

Antroji tropinė gėlė, Frangipani, prasideda žydinčiomis liepomis, atsvertomis nemaža doze žaliosios citrinos- laimo. Kvapas mirguliuoja tarsi saulės spinduliai vandens paviršiuje, juntamos švelnios, pastelinės gėlės- vandens lelija, magnolija, dar kažkoks sunkiai identifikuojamas saldesnio kvapo tropinės gėlės aromatas. Širdyje vis ryškėja graži, nepaprastai moteriška, šilkinė, tarsi iš pieno plaukusi tuberoza. Slyvos natos suteikia tam tikrą kreminę tekstūrą, vientisumą, tai tarsi pastelinių, persiliejančių spalvų šilkinė suknelė, labai moteriška ir žaisminga. Vėsoka bazė vos juntama, gėlės pamažu silpnėja, kol lieka tik jų šešėliai. Aromatas laikosi ypač ilgai, 12+ valandų.

Florence Nightingale

Trečioji tropinė gėlė, Sampaquita, arba Sambac jazminas, taip pat niekuo neprimena kremo nuo įdegio kvapo. Tai žalias kvapas, kuriame ryškiai juntamos akvatinės ir mangolijos natos. Tiksliau, tai ant pro  ryžių laukus tekančios upės kranto žydinčios magnolijos kvapas, kurį apipina bergamotės,

vetiverijos, samanų natos ir švelnus, lengvas muskuso debesis. Kvapas labai svajingas, lengvas, ir tikrai ne per saldus, greičiau vėsus ir ramus. Man tropiniai kvapai beveik visada asocijuojasi su kvepaluose itin nemėgstamo kokoso riešuto nata, o čia kokoso- nė kvapo. Tik grakšti ramybė, vėsa ir plazdančio vėjo atnešamas žydinčių gėlių kvapas. Tobulas moteriškumas.

Evita Peron

Osmanthus man primena šampano taurę po jazmino krūmu. Osmanthus, arba kvepenė, yra Azijoje žydintis alyvoms giminingas krūmas, kurio natos parfumerijoje labai primena švelnios pūkuotos pernokusio abrikoso odelės aromatą. Ormonde Jayne Osmanthus bevelyja pabrėžti gėlinius

niuansus- kvapas prasideda smagiomis, kibirkščiuojančiomis, išdykusiomis pomelo natomis, širdyje skleidžiasi jazminas, bet kibirkščiuojančių citrusų dėka aromatas labiau primena šampaną  nei pernokusių vaisių minkštimą. Kvepenės ir jazmino saldumą balansuoja vandens lelijos, kedro, artemisijos natos. Aromatas labai gražiai paryškintas čia pasirodančiomis, čia ir vėl pradingstančiomis aštriomis, ryškiomis čili pipiro natomis. Puikus vaisinis- gėlinis aromatas, tarsi vasarinis sekmadienio punšas, puikiai suvokiamas ir priimamas daugelio vartotojų, savo paparastumu ir žaismingumu susilaukiantis daugelio komplimentų.

Sofija Kymantaite ir M.K. Ciurlionis

Tiare? Tiare. Dar viena tropinė gėlė. Ir vėl- jokio saldumo. Tik gražūs, vėsūs, kartoki apelsinžiedžiai, permatomas vandens lelijos šydas ir elegantiškas, žalias, kartokas jazminas. Nuostabiai graži bazė-

samanos, kedras, sprangokos įžemintos iriso šaknies natos ir vos juntamas lašelis ylang- ylango. Tai pats tikriausias žalias gėlinis šipras, elegenatiškas, stilingas ir išbaigtas, tik be kampų, aštrumo ar subanalinto koketiškumo. Jei tektų rinktis kvapą, kuris idealiai tinka į darbą, dalykinius susitikimus, prie arbatos puodelio su drauge ar vyno taurės su dragu, rinkčiausi Tiare. Ji ir moteriška, ir inteligentiška, ir introspektyvi, ir sociali. Puikiai integruoja visus tuos aspektus, kurių ši diena negailestingai reikalauja iš moters.

Birute Galdikas

Tiare yra tiek pat gėliškas, kiek ir žalias kvapas. Ormonde Jayne ikonoklastinis kvapas, kuriuo kvapų namai pritrenkė rinką ir palenkė ją į savo pusę, buvo Ormonde Jayne Woman- kvapas, kurio pagrindinis komponentas ir pirmasis smuikas yra visžalis spygliuotis, Kanados cuga. Pritrenkiantis, gilus, balzaminis tūkstantmečio miško, visžalių milžinų medžių, samanų, jaunos augmenijos kvapas. Tarsi sėdėtum tyloje, gaudžiant miškui, ir klausytumeisi, kaip dygsta grybai. Dar taip kvepia senoje laužavietėje pradėję vešėti paparčiai. Mistiškas, žalias, lengvai padūmavęs, vos vos saldus, gilus, drėgnas kvapas. Tai- gamtos karalija, kur žmogus su jo išmislais yra toks pat nerealus, kaip vikšro sapnas. Natos: viršutinės- kardamonas, koriandras, žalios natos, širdies- našlaitė, jazminas, cuga, bazinės- vetiverija, ambra, kedras, sandalmedis. Bet jos sunkiai nusako tą žalią, paslaptingą pirmapradę harmoniją, kuri prabyla atidarius Ormonde Jayne flakoną. Gamtinis magiškasis realizmas.

Sofi Loren

Ta’if- rimta roze. Puošni, iškilminga. Tuo pačiu- dalykiška. Viršutinėse natose stiprūs prieskoniai- šafrano ir rožinių pipirų duetas ir duslus, ir aromatiškas, užtikrinantis platų, tvirtą, viską apimantį šleifą. Rožė pasirodo šiek tiek vėliau, ji moteriškai vėluoja ir skleidžiasi pamažu, neskubėdama. Tai

ryškiai rožinė, stambiažiedė, kilminga rožė mikštos šiltos ambros fone. Kvape panaudota datulių nata, jos dėka kvapas turi tam tikrą rytietišką (arabišką) nuotaiką ir tam tikrą gurmanišką saldumą. Ta’if yra tikrai rytietiška, išdidi, ir tuo pačiu gan šaltoka rožė šiltų, klampokų dervų apsuptyje. Būtina sąlyga renkantis tokį kvapą- turi patikti prieskoniai, ir ypač- pipirai. Labai tinkamas kvapas nebanaliam vakariniam tualetui papildyti. Aš labai mėgstu rožs kvepaluose ir tuo pačiu esu joms velniškai išranki- va ir blaškausi, nesuprasdama, kas gi tas Ta’if’as ir koks mano santykis su juo (kolkas erzinančiai dirginančiai patrauklus).

Iman

 

Orris Noir yra mano tamsi, besąlygiška vakarinė meilė. Juodasis irisas yra ne kas kita, kaip švelnūs, šilkiniai, trapūs iriso, alias vilkdagio, žiedlapiai karčiajame juodajame šokolade. Čili pipiras, daug daug pipiro, koriandras, smilkalai, mira, pačiulė, kedras… ir nerealiai gražus, švelnus iriso žiedas,

skęstantis toje juodos pagundos jūroje. Idealų balansą aromatui suteikia lauro lapų nata, ji tarsi tiltas sujungia trapiuosius vilkdagio žiedlapius ir nuodemingą karčiają masę. Tarsi juodaodė moteris, nuoga, pribloškianti savo grožiu- tikra, glotni ir alsuojanti gyvybe.  Ir nors kvapas trunka visą amžinybę, tuo pačiu jis paradoksaliai išlaiko ir tam tikrą orišką, lengvą, vos ne permatomą struktūrą- tarsi nuo karšto šokolado puodo kylantį dūmą. Idealus paslaptingiems susitikimams prie žvakės šviesos ir vyno šaltais žiemos vakarais.

Jurga Ivanauskaite

Tolu yra pats tamsiausias, klampiausias ir stipriausias iš Ormonde Jayne kvapų. Neveltui ir jo spalva primena konjaką. Klampi, salsva peru balzamo derva, tonka pupelės ir ambra sukuria tokį rytietišką foną, kad net netenka suabejoti kvapo giminyste su geriausiais rytietiškos grupės aromatais. Šiltose, klampiose dervose juntami tamsūs, animalistiški apelsinžiedžiai, vientisas saldus orchidėjos akordas ir kažkokios džiovintos aromatinės žolelės (piramidė nurodo kadagio uogas ir šalaviją). Prieš akis

iškilo mano nosiai labai panašus kvapas- Rochas Absolu. Tik Tolu ko gero yra dar klampesnis, gilesnis ir stipresnis (ir neabejotinai brangesnis). Tuo pat metu jausmingas ir labai jaukus - tarsi vilnonė raštuota skara. Tiks drąsioms širdims, ir vyrams, ir moterims- vietoj gero konjako arba su juo.

Berods, karsša vonia, gražioji Champaca ir taurelė Jules Gautier konjako bus išgelbėjusios mane nuo garantuoto peršalimo. Nutrynusios pykčio ir nusivylimo būseną. Nes tokios gėlės, kokias jas kuria Linda Pilkington ir Geza Schoen, yra gėris. Labai noriu tikėti, kad mano rožynas šią žiemą nenušals, o sekančiais metais mano lentynėlę papildys kas nors iš gražuolių Ormonde Jayne gėlių. Ir pasaulis vėl suksis ratu ar spirale taip, kaip jį sumanė Apvaizda- pilnas dieviškų kvapų.

Ormonde Jayne. Jäälilled.

Paar päeva tagasi õhtul olin just voodis ja haigeks jäämas, kui E. rõõmsa häälega luges telefonist uudiseid, et öösel võib tulla kuni -12 kraadi. Minul pea hakkas ringi käima- paar tosinat minu kaunitare roose on siiani katmata. Terve kuu on mul olnud tunne, et olen muundumas papagoiks, aina kordamas, et mul on vaja kuuseoksi, et roose katta. Mehelik lubadus „olgu“ on paraku ainult õhus. Papagoiks olemine mind ei ahvatle- nii ootangi, järgmise päevani, siis nädalavahetuseni, siis jälle edasi. Ühe sõnaga- ma alati ALATI olen teadnud on ootamine on tegelikult kõige lollim ja mitte kuskile viiv taktika, see veelkord sai kinnituse. Need kes propageerivad rahuliku suhtumist ja ootamist, oodake. Mul on aga elu elada. Ja see ei vaja ootamist. Kell üheksa õhtul kuuli kiirusega hüppasin voodist, korraga unustades palaviku ja vastikut enesetunnet, panin jalga reiteni ulatavaid soojasid kummikuid, talvist dubljonkat, ninjataolist näokatet ja pistsin otsima lõikekääre ja taskulambi. Viimast ei leidnud, tuli laenutada kuueaastase poja käest smurfidega mängutaskulambi ning sõita metsa kuuseoksi otsima. Peas aga keerles tore lauluke promises, promises ja hulk ebakõlalisi, ebatsensuurseid väljendeid.

Kui te arvate, et pimedas metsas sobivate väiksemate kuusepuude leidmine on lihtne, siis arvake veelkord. Selliste puude leidmine, mille okste lõikamine ei sandistaks noori kuuske ja samal ajal oleks minule füüsiliselt jõukohane, osutus pehmelt öeldes väljakutseks. Rohkem kui mängutaskulambist mul siinkohal oli kasu oma isiklikust ninast, kuused lõhnavad teistmoodi kui männid (männimetsas on neid lihtne leida erineva lõhna järgi), noored kuused aga lõhnavad iseäranis erinevalt vanadest kuuskedest, mille alumised oksad on kohati minust pikemad. Kõik lõppes hästi, metsas veetsin sisukaid 2,5 tundi, tagasi tulles katsin roose, soojendasin üles jääpurikaks külmunud käed ja juues teed valasin rahustuseks paar pisarat. Siis käisin kuumas vannis, sirvisin oma lõhnade testrite sahtlis ja tilgutasin paar tilka  Ormonde Jayne Champaca oma kaelale.

Ma ei ole suurem lillede lõhnade austaja. Kui juba lillelised aroomid, siis just sellised nagu Ormonde Jayne neid loob- kerged, loomulikud ja sügavad, justkui värviline ja graatsiline liblika tiib. Täiuslik harmoonia rahutuse ja täitmata lubaduste ajal. Ormonde Jayne aroomid on poeetilised ja samal ajal looduslikult realistlikud, nad ei ole abstraktne fantaasia, vaid väga konkreetse, äratuntava loodusliku maastiku, loodusliku mustri aroom. Ormonde Jayne asutaja  Linda Pilkingtoni aroomide loomise filosoofia on suurepärane. Teda ei piira vajadus luua kriitilist kogust teatud aroomist, ei piira müügimassi ja tootmisefektiivsust taotlevad investorid, seega Lindal on vabad käed, et otsida huvitavaid, ebaharilike, isegi kummalisi eeterlike õlisid, mida saaks kasutada oma aroomides. Nii sünnivad lõhnad, mis väga täpselt ja kaunilt kannavad edasi erinevate maailmanurkade, India küla, Kanada ürgmetsa, Filipiinide aedade maastiku lõhnasid. Lindale on samas omane inglaslik kaine realism ja hea maitse, tema lõhnad on harmoonilised, kantavad, ümarad, orgaanilised, kasutaja sõbralikud ja väga imeliselt sügavad.  

Ingrid Bergman

 

Eelpool mainitud Champaca on ehtne õhus hõljuv rahu, justkui esimesed kuldsed päikesetõusu

kired. Aroom on kergete roheliste nootidega, lilleline, õhuline ja nii kaunis, et õieti ei leiagi sõnu tema kirjeldamiseks. Vaikus ja valgus on selle lõhna sünonüümideks. Imeline hommikuse looduse lõhn. Aroomis on kasutatud Basmati riisi noot (kuigi minu naha peal ta praktiliselt kohe haihtub) loob justkui sooja hubast kookoni, vaevu tuntava kreemja tekstuuri. Nii lõhnab rahulik, hella südamega inimene. Kogu lõhna kestvuse ajal on tuntav rahustav ja tasakaalustav rohelise tee kerge kibedus ja värskus. Looduses champaca on kollaste või kollakasvalgete õitega tugevalt ja väga magusalt lõhnav magnoolia sugulane. Indias champacat kasutatakse ka viirukites. Kuid antud aroom ei ole ei tugev, magus ega viirukitaoline, vaid rahulik, õrn ja puhas muinasjutuliselt kaunite õite aroom, mis viib kandjat tagasi algse harmoonia ja rahu seisundisse.

Emily Dickinson

 

Teine troopiline lill, Frangipani, algab joovastava pärnaõite ja üsna tugeva rohelise sidruni, ehk laimi, aroomiga. Lõhn virvendab justkui päikesekired veepinnal, südames on tunda mahedaid, pastelseid lille- veeroosi, magnooliat, veel mingisugune raskemini identifitseeritav magusam troopilise lille aroom. Südames järjest erksamaks läheb ilusa, rabavalt naiseliku, siidse, piimja tuberoosi lõhn. Kerged ploomi noodid lisavad teatud kreemsust, tekstuuri sidusust, mis on võrreldav väga naiseliku ja valatu siidse, voolavates akvarellvärvides kleidiga.  Jahedam, vaevu tajutav baas on pigem toeks, lillede harmoonia tasapisi vaibub, kuni jääb ainult lillede varjud. Lõhnaõli sellegipoolest püsib eriti kaua, naha peal 12+ tundi.

Marie Skladowska- Curie

Kolmas troopiline kaunitar, Sampaquita, või siis Sambac jasmiin, mitte kuidagi ei meenuta päevituse kreemi aroomi, mis minu jaoks on esimene viide, kui mõtlen troopilistest lõhnadest. See on jälle

roheliste nootidega lõhn, milles on tajutavad akvaatilised ja magnoolia noodid. Nii lõhnab magnoolia, mis kasvab riisipõldudest voolava jõe kaldal. Jahedad roheluse ja magnoolia aroomi raamivad, bergamoti, veriveri, sambla noodid ja pehme imekerge muskuse pilv. Lõhn on unelev, kerge ja ilma liigse magususeta, pigem jahe ja rahulik. Minu jaoks troopilised lõhnad peaaegu alati tähendavad kookosepähkli nooti, mida ma parfümeerias eriti ei salli. Siin kookosest pole haisugi. Ainult rahulik graatsilisus, jahedus ja tuulepuhangutega lainetega kohale jõudev õitsvate lillede lõhn. Täiuslik naiselikkus

Anna Ahmatova

Osmanthus on Aasias kasvav (ning eriti Hiinas levinud) õitsev põõsas, mille noodid parfümeerias meenutavad pigem pehmet karvast üleküpse aprikoosi nahka. Ormonde Jayne Osmanthus  mulle rohkem meenutab šampanja nautimist õitsva jasmiini põõsa all. Algus nootides on peaesinejana pomelo, tema lõbusad, kihelevad noodid loovad rõõmsa ja kergemeelse meeleolu. Südames on tunda kerget, pehmet puuviljasust, kuid see on pigem taust- järjest selgemini kõlab jasmiin. Tsitruselised noodid on siin saateks ja säilib vahuveini lõbus meeleolu. Osmanthuse ja jasmiini magusust siin tasakaalustavad veeroosi, seedripuu, puju noodid. Aroom on kaunistatud väga ilusate, sädelevate, kohati ilmuvate ja jälle kaduvate tšilli pipra nootidega. Suurepärane puuvilja- lillede aroom, mis on väga laiale auditooriumile arusaadav ning tänu oma lihtsusele ja mängulisusele väga palju kiidusõnu saav aroom.

Amelia Earhart

 

Tiare? Tiare. Veel üks troopiline lill, Taiti gardeenia. Ja jällegi- ei mingit magusust. Ainult kenad, jahedad apelsiniõied, läbipaistev veeroosi loor ja elegantne, roheluses uppuv, kibedavõitu jasmiin.

Imeline baas- sammal, seedripuu, kuiv ja kibedavõitu, mullane iirise juur ja vaevu tuntav tilk ylang- ylangi. See on kõige ehtsam roheline lilleline šipr, elegantne, stiilne ja täiuslik, ilma nurgadeta, teravuseta või banaalse liputuseta. Kui peaks valima aroomi, mis ideaalselt sobiks nii tööeluks, ärikohtumisteks, tee tassi sõbrannaga või veiniklaasi sõbraga juurde, siis Tiare oleks täiuslikkusele väga lähedal.  Ta on naiselik, kuid intelligentne, introspektiivne, kuid sotsiaalne. Suurepäraselt integreerib kõiki nende aspekte, mida tänapäev halastamatult nõuab naiselt.

Virginia Woolf

Tiare on samapalju lilleline kui ka roheline lõhn. Ikonoklastiline Ormonde Jayne aroom, mis võlus ära nii tarbijaid, kui ka kriitikuid ja ninasid, oli aga Ormonde Jayne Woman. Peamine aroomi noot j

a esimene viiul on igihaljas okaspuu, Kanada tsuuga. Rabav, tuhat miili sügav, palsamlik igivana metsa, igihaljade hiigelpuude, sambla, noore võsastiku ja kasvava roheluse lõhn. Nagu istuks metsa vaikuses ta tasakesi kuulaks kuidas kasvavad seened. Veel nii lõhnavad vanal lõkkekohal sirguvad noored sõnajala võrsed. Müstiline, roheline, kergelt suitsune, õige pisut magus, sügav, niiske lõhn.  See on looduse kuningriik, kus inimene oma väljamõeldistega on sama ebareaalne kui rööviku unenägu. Noodid: algus- kardemon, koriander, rohelised noodid, süda- kannike, jasmiin, tsuuga, baas- vetiver, ambra, seedripuu, sandlipuu. Kuid nootide loetelu ei ole võimeline kirjeldama toda rohelist, saladusliku algset harmooniat, mis pesitseb Woman flakoonis. Looduslik maagiline realism.  

Indira Gandhi

Ta’if on tõsine roos. Uhke ja väljapeetud. Samal ajal- asjalik. Algnootides on väga tugev vürtside taust, safrani ja roosa pipra duo on summutav, aromaatne, avaneb uskumatult laia raadiusega. Roos

ilmub platsile alles hiljem, ta on mitmekihiline, avaneb vaikselt ja kiirustamata, kiht kihi järel. See on erkroosa, suureõieline, noobli päritoluga roos sametiselt pehme ambra taustas. Aroomis kasutatud datli noot annab lõhnale teatud orientaalse (araablasliku) maigu ja teatud gurmaaniliku magusust. Ta’if on tõeline orientaalse klassi esindaja, kuid samal ajal üsna jahe, väljapeetud roos soojade vaikude taustal. Sellise aroomi valikul kohustuslikul korral peavad meeldima vürtsid, ning iseäranis piprad. Väga sobilik lõhn isikupärase õhtuse garderoobi täienduseks. Minule väga meeldivad roosid parfümeerias, ja samal ajal ma olen eriti valiv nende suhtes- nii ma antudki juhul kõigun, võimatu aru sama mis õigupoolest see Ta’if on ning milline on minu suhe temaga (siiani võin öelda, et äritatavalt õrritavalt ligitõmbav).

Orris Noir on mu absoluutsete, tingimusteta õhtuste lõhnade favoriitide esikolmikus. Must iiris on ei midagi muud kui haprad, siidjad, õrnad iirise õielehed mõrus mustas šokolaadis. Tšilli pipar, palju palju pipraterasid, koriander, viiruk, mürr, patšuli, seedripuu.. ja ebamaiselt pehme, kargelt hapras iiris uputavas mustas kiusatuse meres. Ideaalse tasakaaluni viib loobrilehe noot, ta on justkui sild õrna iirise ja võimsa patuse mõru massi vahel. Nagu mustanahaline naine, rabav oma öömusta alastiolekuga- ehtne, sile ja pakatav elust. Ja kuigi lõhn kestab terve igaviku ta oma paradoksaalsel kombel säilitab kerget, õhulist, peaaegu läbipaistmatu struktuuri- justkui musta šokolaadi padast tõusev peen aur. Ideaalne aroom salapäraste kohtumiste küünla ja veini juures külmadel pikadel talveöödel.

Frida Kahlo

Tolu on kõige tumedam, venivam ja tugevam Ormonde Jayne aroomidest. Ka tema värv meenutab konjaki. Veniv, kergelt magus peru balsami vaik, tonka oaed ja ambra loovad nii orientaalse tausta, et ei teki kahtlustki mis klassi aroomiga on tegu. Soojades tumedates nootides on tunda mitte vähem tumedaid, mõrkjalt magusaid apelsiniõisi, ühtlane magus orhidee noot ja mingid kuivatatud ürdid (püramiidis on välja toodud kadaka marjad ja salvei). Aroom on üsna lähedas suguluses Rochas Absolu’ga.  Ainult et Tolu on veel venivam, sügavam ja tugevam. Ja samal ajal väga sensuaalne ja hubane- justkui mustriline villane sall. Sobib julgetele südametele, nii naistele kui ka meestele- hea konjaki asemel või koos sellega.

Tundub, et kuum vann, kaunis Champaca ja klaasike Jules Gautier konjakit päästsid mind kindlast külmetusest. Kustutasid viha ja pettumuse seisundi. Sest sellised lilled, mis Linda Pilkington ja Geza Schoen fantaasias, on päästjad. Väga tahan loota, et talvekülm ei vii mu roose kaasa ja järgmisel aastal mu riiul täieneb kasvõi mingisuguse Ormonde Jayne kaunitariga. Ja maailm jälle keerleb oma imelises tantsus.

Ormonde Jayne aroomid on saadaval ka Tallinnas, Lembitu tänava Fragrance Gallery's.