Mėnesio nata. Gyvas krištolas. Pakalnutės.

Ore sklando pavasaris! To paneigti negali net patys didžiausi pesimistai (jiems belieka skųstis, kad šią žiemą negalėjo kaip reikiant paslidinėti). Ar žinote tą ypatingą pavasario kvapą, kuris praneša apie jo artėjimą dar tada, kai nesimato žalumos ir darganotos dienos primena purviną grindų skudurą? Visų pirma atsiranda ypatinga, tarsi erdvę išplečianti šviesa ir tas kvapas- kvepia atitirpstančia dirva, lediniais akmenimis ir pirmąja žaluma. Kvepia šlapiais akmenimis ir grynu, krištoliniu, šaltu oru. Įkvepi pilnus plaučius, ir net galva susisuka nuo tokio netikėto gyvybės antplūdžio.

Pasidalinsiu savo parfumeriniu atradimu- būtent tokiu metų laiku, kai gyvenimas kabo tarp pavasario ir žiemos, tarp mirties ir atgimimo, nepakartojamai nuostabiai skleidžiasi kvepalai, kuriuose dominuoja pakalnutės. Nesu ypatinga pakalnučių natos gerbėja, turbūt net galima sakyti, kad šios  natos privengiu, bet būtent žiemos pabaigoje- ankstyvą pavasarį šaltokas, oriškas, veriančiai aitriai salsvas pakalnučių kvapas yra nuostabus olfaktorinis tiltas į naują pradžią.

Pakalnutės (Convallaria majalis) auga ten, kur būna žiema. Tai nėra tropinės gėlės- kad užauginti savo skambius porcelianinius varpelius, joms reikalingas visas diapazonas, nuo šalčio iki šilumos, nuo tamsos iki saulės šviesa sklidinų dienų. Pakalnutės mėgsta samanas, drėgmę ir medžių pauksnę, nukloja nuostabiu tilindžiuojančiu kilimu miškų laukymes, bet džiugina mūsų akis ir nosis ir soduose. Ir nors kultūrinės pakalnutės žiedai baltesni, stambesni, įspūdingesni, niekas negali prilygti būtent miško pakalnutės kvapui- jis tiesiog liejasi ilgesiu, svaja, nepakartojamu tyrumu ir įkvėpimu. Senovės keltai pakalnutes vadino fėjų ašaromis, vėlesnės saksonų legendos pakalnutes taip pat vadino miško deivės ašaromis. Ir iš tikrųjų- yra pakalnučių aromate to efermiško ilgesio, nostalgijos ir svajingumo, o taip pat ir natūralaus, nesumeluoto jausmo. Bet nereikėtų pamiršti, kad pakalnutė yra nuodingas augalas, ir krištoliniai varpeliai, pavirtę į kraujo lašelius primenančias uogas, gali amžiams sustabdyti plazdančią širdį. Pagonys tikėjo, kad pakalnutė auga ant kankinių kapų ir ją pamačiusi (o gal suuodusi?) lakštingala gieda savo pačią gražiausią giesmę. Pakalnutė puikiai įkūnija dualizmo idėją, kad didžiausias, tyriausias gėris ir nežabotas blogis yra broliai dvyniai ir vienas be kito neegzistuoja.

Olfaktoriskai pakalnutės kvapas derina dvi kontrastines savybes: švarų tyrumą ir ramybę bei animalistines, nuodingas, saldžiai aitrias piktas natas. Eterinis aliejus neišgaunamas iš pačio augalo, pakalnutės kvapas gaunamas tam tikra proporcija kombinuojant rožės ir jazmino, jazmino ir citrusų ar apelsinžiedžių ir vetiverijos eterinius aliejus. Arba šiuolaikiniu- sintetiniu- būdu, del kurio žmonėms, gyvenantiems šiltesniuose kraštuose, kur pakalnutės nepaplitusios, jų kvapas visų pirma primena buitinės chemijos higieninių priemonių kvapą.

 

Prancūzai pakalnutę vadina gegužės gėle, anglosaksai- Mayflower, o prieš kelius šimtmečius frankofonai muguets vadino jaunus, dailius, kultūringus ir išpuoselėtus bernužėlius- tokius, apie kuriuos šiandien sakome, kad jiems trūksta vyriškų savybių. Bet vistik pakalnutės kvapas geriausiai skleidžiasi dar šaltu oru, kai ore tvyro pavasarinių vandenų, šlapios žemės ir besikalančios žolės kvapas- tada pakalnutės suskamba visomis savo varpelių natomis ir melodijomis.

Tad kokie tie pakalnučių kvapai?

Mano asmeninė klasifikacinė sistema skiria taip vadinamas pakalnučių solifloras (t.y., kvapus, kurie atkartoja tik pakalnutės natą kaip įmanoma grynesnėje jos formoje), kompleksinius pakalnučių kvapus, kuriuose pakalnutė dominuoja, ir žalius ar gėlinius kvapus su ryškia pakalnutės nata.

Pati olfaktoriškai įdomiausia klasė yra kompleksiniai pakalnučių kvapai, čia meistriški parfumeriai sugeba atskleisti pakalnutės augalo dualumą, jo nevienareikšmišką, paradoksalų kvapą.

Pakalnutės Mona Lizai

 

Neabejotinas ir neginčijamas pakalnučių karalius yra 1955 metais Christian Dior namams garsiojo Edmond Roudnitska sukurtas Diorissimo. Tai ryškus, elegantiškas kompleksiškas pakalnučių aromatas- žaluma persipina su animalistinėmis natomis, pavasarine drėgna dirva, tirpstančiu sniegu, alyvų kvapu. Kvapas toks gražus, kompleksinis, daugiabriaunis ir subtilus, kad net užima žadą. Tai tarsi tyliame pavasario ore tolumoje skambantys varpeliai- net nustoji kvėpuoti idant nepraleistum nė vieno garso. Diorissimo nepaprastai subtiliai ir tikroviškai atskleidžia viso augalo (ne tik žiedų) aromatą- čia ir kartūs aštrūs lapai, ir nuodingos uogos, ir trapūs stiebeliai, ir net aplink augančios samanos ir permirkusi dirva. Tai vienas iš kvapų, kurie padėjo man pajusti klasikinės parfumerijos grožį ir pastumė giliau domėtis vintažiniais kvapais ir jų gamybos būdais. Ir vistik, nežiūrint į garbų amžių (pavyzdžiui, 1955 m. pavasarį gimusio Steve Jobs’o jau nebėra tarp mūsų), kvapas nėra nei senoviškas, nei atgyvenęs. Jis- tarsi Ticiano paveikslas, užimantis žadą savo grožiu, daugiasluoksniškumu ir subtilumu. Moteriškumas ir elegancija aukščiausioje ipostazėje, neabejotinas meno kūrinys. Tai kvapas, kuris tikrąja to žodžio prasme švarina ir grynina sielą.

Pakalnutės ir pavasarinis Markizo de Sado rytas

Andy Tauer Carillon pour un ange taip pat labai kompleksinis, natų čia daug- ir pakalnutės, ir oda, ir samanos, ir visa eilė įviariausių pievų žolių. Aromatas gerokai labiau įžemintas nei Diorissimo, jis ne toks orinis, ir pakalnutė čia tieisog suteikia bendrą foną įviariausių rūšių žydintiems ir kerojantiems pievos augalams. Bet neapsigaukite, tai ne gamtinis, pastelinis ir ramus kvapas- jame juntamas iššūkis, kažkokia užspausta agresija, kartumas tarsi nuryta tulžis. Gražus, ryškus ir piktas- tokiai nuotaikai žiūrėkite į mane, bet artyn neikite, nes šilkinėje kojinėje turiu paslėpusi odinį botagėlį. Ir odinio botagėlio asociacijų aromatas taip pat turi, šis klastingai pakalnutiškas aromatas…

Pakalnutės Pelenei

Skaitydama pasaką apie Pelenę, aš niekada neabejojau, kad į savo pirmąjį balių ji ėjo pasipuošusi pakalnučių puokšte. O kvepėjo Maison Francis Kurkdijan Acqua Universale. Nes šis aromatas- tai pats natūraliausias, lediniu, tyru ir nekaltu grožiu spindintis deimantas. Šiek tiek citrusų, pakalnutė ir švelni mediena bei muskusas. Visos natos puikiausiai persipina ir skamba tarsi idealus, angeliškas ansamblis. Va taip: 

J.S. Bach, Air on the g string

 

Kvapas labai gražus, skambus savo paprastumu (bet ne prastumu). F. Kurkdijan sulaukia nemažai kritikos už tai, kad jo kvapai neorginalūs, kad jis pataikauja masiniam skoniui, ir panašiai. O aš sakyčiau, kad jo kvapai- tai kaip subtiliausias nėrinys. Tai ne avantgardas ir ne pritrenkiančios kombinacijos. Maestro Kurkdijan paprastas ar gerai žinomas natų kombinacijas nušlifuoja iki subtiliausių niuansų, jo darbai- tarsi smuiko derinimas, visiškas atsidavimas tobuliausių niuansų išgavimui ir idealiai jų dermei. Jo kvapų reikia klausyti, gilintis, išlaukti jų sklaidos. Tai tarsi meditacija pievoje, kai pastebi kiekvieną, net ir mažiausią lapelį, menkiausią jo vingį ir tekstūrą. Būtent ta prasme tai kvapai žmonėms, kuriems pakanka dėmesingumo, žinių ir vidinės estetikos pojūčio ieškoti tobulybės papratume. Acqua Universalis- nuostabus ir efermiškas, tarsi Šopeno noktiurnai.

Pakalnutės nuotakai

J. Statkevicius, Haute Couture '12

 

Van Cleef & Arpels Collection Extraordinaire Muguet Blanc- balta nuotakos puokštė. Tai kultivuotos pakalnutės, jų grožis tobulas ir nepriekaištingas, pagrindinis dėmesis skirtas tobuliems krištoliniams gėlės varpeliams. Tai kvapas be klaidų ir be pašalinių natų- pakalnutė yra pakalnutė yra pakalnutė. Vientisai baltas ir vientisai trapiai tobulas kaip kad nuotakos suknelė. Puikiausiai įsivaizduoju kaip delikatų aksesuarą Juozo Statkevičiaus kurtai baltai sukniai. As asmeniškai turiu problemų su Muguet Blanc- jis toks nepriekaištingas, kad sukelia man nepilnavertiškumo jausmą Pradeda erzinti ant batų užmatyta purvo dėmelė, netobulas manikiūras ir panašios smulkmenos, į kurias šiaip jau esu linkusi visai nekreipti dėmesio. Be to, atrandu savo giluminį įsitikinimą, kad tobulumas neturi nieko bendro su gyvybe. Bet jei jūs neturite problemų su tobulumu ir tobulumą neigiančių giluminiųu nusistatymų, o galbūt esate perfekcionistė- Muguet Blanc gali tapti nuostabiu palydovu.

Moderni japoniška estetika

Mano favoritas yra Comme des Garcons Series 1: Lily. Aš ir šiaip esu ištikima šiems nekonvencionaliai grožį interpretuojantiems mados namams, o kone kiekvienas jų kvapas yra labai savotiškas požiūris ne tik į kvapą ar jį sudarančias natas, bet ir į estetiką išvis. Lily yra aštrūs pakalnučių lapai, dar neprasiskleidusios kartkokos alyvų žiedų kekės, nulaužtų šakelių sultys ir tik šiek teik pakalnutės žiedų saldumo. Kvapas startuoja šiek tiek cheminiais šiuolaikinio miesto, jo parkų žolės po lietaus, akordais, ir palaipsniui įgauna vis gamtiškesnę formą, tarsi iš pradžių būtume žvelgę į bendrą paveikslą, ir toliau vis artėtume prie detalių, kol galiausiai į jas žvelgiame kone tarsi per lupą. Kvapas išgrynintas, nėra vandeningų ar lengvučių natų, bet nėra ir pakalnutės muiliškumo ar saldumo, tai kvapas apie apie pavasarinį parką miesto centre, kur auga milžiniški, jau pumpurus sukrovę kaštonai, tankūs alyvų krūmai, o likimo valiai paliktoje pievoje veši pakalnutės. Man patinka kvapo tiesmukumas, natūralios karčios natos, jo tikroviška sklaida. Kvapas moderniai moteriai, kuri vistik moka vertinti laikiną ir trapų gamtos grožį.

Deja, esu visai nusivylusi populiariosios parfumerijos požiūriu į pakalnutę ir bandymu akcentuoti švaros arba higieninius aspektus. Manau, kad šią funkciją puikiai galima palikti muilui. Stella McCartney L.I.L.Y man buvo per daug bendrinis, bereikšmis, Lalique Fleur de Cristal labiau panešėjo į aromatizuotą indų ploviklį, be to, skleidėsi šleikščiai saldžios vandeningos natos, kurios mano nosiai su tikruoju augalu neturi nieko bendro. Gražią baltą švarią pakalnutę valite rasti Estee Lauder Dazzling Silver, tai labai neblogas kvapas kasdienai. Pakalnučių soliflora pasirūpino ir Yardley, ir Yves Rocher, ir Elbolario, bet jų kvapai-  tai tiesiog pakalnutė, ir man juose trūksta razinos, įdomumo, originalumo. Labai graži pakalnutės solifora yra Penghalion’s Lily of the Valley. Galbūt prisiekę pakalnučių mylėtojai geriau ir pilniau įvertins solifloros kvapus, o aš tuo tarpu tiesiog stebėsiu šiaurinę savo namo sieną, kur neužilgo iš šlapios dirvos pasirodys jaunučiai pakalnučių lapeliai.

Su pavasariu!