Etiudas Nr 1. Atelier Cologne Bois Blonds.

Paskutiniu metu tinklaraštis gyvena savo vienišą gyvenimą. Mano rankos- kojos surištos visokia kokia tik įmanoma, o kartais ir sunkiai įsivaizduojama veikla. Didelę dalį laiko užima kelionės. Kaip ir viskas gyvenime, taip ir dabartinis tempas turi du galus- niekaip negaliu skustis, gyvenimas splavingas tarsi povo uodega, bet va surasti laiko susikaupimui, kurio reikia tinklaraščio rašymui, galų gale vien tam, rui kad susidėlioti, atrūšiuoti mintis, visai nėra. O tinklaraščio rašymo jau ir pati pasiilgstu.

Prieš kelias dienas aplankė, kaip tada pasirodė, visai neblogas sprendimas. Klausiau vieną ir tą pačią  frazę repetuojančio klarnetisto, ir visai netikėtai prisiminiau, kad gyvenimas nesusideda tik iš koncertų, sonatų ir simfonijų. Yra dar ir tokia gyvenimo druska kaip gamos ir etiudai. Taigi, pritaikius ir praplėtus šią mintį- jei nespėju ir šiuo metu negaliu naudoti grandiozinių žanrų, tai laikinai galiu pasitenkinti kad ir etiudais- tiesiog rašydama kas kelintą dieną apie kasdienybę, kvapus, jų pasirinkimą ir t.t.,

Keliaujant kvepalų pasirinkimas yra stipriai apribotas. Nors sakoma, kad pati tikriausia laisvė- tai pasirinkimo nebuvimas, šį apribojimą aš sprendžiu taip, kad į kelionę pasiimu bent du kartus kelionės trukmę dienomis viršijantį atomaizerių skaičių.

Tos dienos rytas buvo pilkas, tik atsikėlus mieguistas žvilgsnis nugrimzdo į už lango besiritančius pilkus minkštus rūko debesis, per kuriuos vos įžvelgiamai ryškėjo šviežia žaluma pasipuošusių medžių viršūnių kontūrai. On the morning like this norėtųsį tarsi vikšrui susisukti į vilnonį pledą, susirasti lėto siužeto trilerį ir gurkšnojant kavą lėtai lėtai prisiliesti prie kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio, kiekvieno kablelio ir taško. Uosti pavasarinės žolės kvapą ir neskubriai galvoti apie gyvenimą. Bet o tačiau prasideda viso labo įprasta darbo diena, teks bendrauti, žmonėtis, tvarkyti reikalus, klausyti argumentų ir teikti kontraargumentus, kartais teks juokauti ir ieškoti tinkamos vietos kiekvienai smėlio smiltelei. Vidinis filosofas manyje nepasiduoda ir reikalauja ramybės, tylos ir erdvės- taigi renkuosi pilką minkštą vilnonę suknelę, mozaikiško rašto šilkinę kaklaskarę, lygiapades balerinas ir kelis lašus Atelier Cologne Bois Blonds.

Bois Blonds – labai introspektyvus, ramus, mąslus, bet pastovus sausas kvapas, kuris primena pavasarino bundančio parko, pirmojo šieno ir medžio žievės kvapus. Kvapas papuoštas subtilia neroli nata ir nenusaldėja. Jis toks intymus, kad nepatrauks niekieno dėmesio, o man pačiai bus juntamas tarsi nematomas amuletas. Tai kvapas tarsi pusiaugulomis, patogiai susirangiusi skaityčiau negailestinas Froido teorijas ir tas žiauri gyvenimo realybė nutekėtų nuo manęs tarsi nuo žąsies vanduo- protas budriai sektų minties posūkius ir akligatvius, o emocijos ilsėtųsi zen būsenoje. Maždaug taip

Bois Blonds, minkšta vilna ir debesų užtvindytas parkas atgaivina, žingsnis tampa lengvu ir beveik skriejančiu, ausyse skamba nuostabi  Antonio Carlos Jobimo ir Stan Getzo Desafinado, o aplink tarsi nematomas šydas plevena baltos arbatos aromatą primenantis Bois Blonds.