Etiudas Nr 5. Juoda skylė. Olfactive Studio Ombre Indigo.

Life is like a box of chocolates, you never know what you get ... Būna ir taip- eini savo keliu, mėgaujiesi kelione, ir staiga pajunti, kad krenti į akliną, beorę erdvę. Krenti ir krenti. Į juodą skylę, be dugno ir be orientyrų.  

Erichas Marija Remarkas rašė: „Pats sunkiausias jausmas- nusivylimas. Ne nuoskauda, ne pavydas ir net ne neapykanta.... Po pastarųjų sieloje bent kažkas išlieka, o nusivylimas po savęs palieka tik tuštumą“.

Tuštuma. Vidinė dykuma. Juodoji skylė. Sufijai sako, kad tuštuma tai penktasis, dieviškasis kūrimo elementas, per kurį materija įgauna dūšią. Jei taip, tai tas įdvasinimo procesas iki alpulio skausmingas. Dar sufijai mano, kad tikroji laisvė- tai pasirinkimo nebuvimas. Nors kartais rinktis taip pat sunku kaip ir ta tikroji laisvė, kai kelias tik vienas, ir kito rinktis negali. Tuo momentu atsiverianti juodoji skylė dar nykesnė už viską kartu sudėjus- joje dingsta gravitacija ir fizikos, logikos, žmoniškieji dėsniai.

Užgriuvus sunkesniam laikui, aš stengiuosi aplink ieškoti grožio- ne kažkokio kolosalaus, o to paprasto, kasdienio, supančio ir esančio visur. Jazmino krūme. Katės kniaukime. Ankstyvo ryto tyloje. Kaimynystėje gyvenančios močiutės raukšlelėse. Žinoma, ir savo kvapų lentynėlėje. Tik būvis tokiu kaip dabar metu toks, kad grožis, gyvybingumas, kvapai, garsai- viskas tarsi plaukia pro šalį. Tokiomis dienomis aš nesikvėpinu. Juodoje skylėje nėra kvapų. Ten nėra nieko.

Vistik kažkuriuo momentu prisimenu tinklaraščio etiudus ir taip ant mano riešo atsiduria keturi lašai sunkaus, niūraus, kažkaip gniaužiančio kvapo- Olfactive Studio Ombre Indigo.

Karlas Gustavas Jungas tvirtino, kad kiekvienas, pasiryžęs eiti savo keliu, visu pirma susitinka su savo Šešėliu (tai labai gerai žinojo ir ankstyvieji krikščionis, bažnyčios tėvai ir gnostikai)- ta savo pusė, kuri tamsi, palikta, atstumta, pažeminta, išduota, ta gėdinga AŠ nuo kurios nusigręžiame perkreiptu veidu, kuri išvyta ir neturi teisės į kilniaus jausmais bei šviesiomis mintimis ištapetuotą mūsų gyvenimą. Našlaitė. Juk dabar taip yra- sveika galvoti pozityviai, medituoti, atsiriboti nuo minčių ir emocijų, praktikuoti atleidimą ir sveikai maitintis. Tik depresija yra antra labiausiai paplitusi liga po vėžio. Nes mes, mūsų fizinis kūnas ir psichika ir yra tas susikirtimo taškas, kuriame susitinka, o gal net susiremia matoma ir nematoma, dvasia ir materija, tamsa ir šviesa.

Neatsitiktinai ir pagrindinė, dominuojanti Ombre Indigo, ribinės teritorijos, nata yra oda. Oda juk ir yra ta riba, kuri skiria, priima ar atmeta, juodoje skylėje jautiesti tarsi gimusi be odos, ar tarsi ji būtų ką tik nudirta. Ombre Indigo oda vėsi, tarsi išpilta šalto prakaito, Tai blogas sapnas, kuris nesibaigia, o jei ir baigtųsi, tai jo sekoje laukia tik dar niūresnė realybė. Oda čia, be abejo, dominantė- bet pamažu jos fone pradeda ryškėti aprūkusio papiruso, padūmavusios džiovintos mėlynosios slyvos natos. Dar vėliau skleidžiasi gražios, bet šaltos ir trapios tarsi porcelianas, šafranu papuoštos olibanumo natos. Aromatas, nors ir tamsus, bet jam nebūdingas tas dramatiškumas, kuris yra neišvengiama noir

aromatų ašis. Šis kvapas- tai skaudus, širdį draskantis kasdienybės Šešėlis, senas kaip pasaulis ir neišvengiamas kaip būtis. Tarsi aromato kūrėja Mylene Alran būtų norėjusi sukurti variacijas septynių mirtinų (ir mirtinai kasdieniškų) nuodėmių tema (nors ankstyvieji krikščionys manė, kad tokių nuodėmių būta devynių, o aš pati linkusi manyti, kad jų atspalvių mažų mažiausiai yra bent kokie devyni milijonai). Šis aromatas- tai tarsi kasdien žudanti kasdienybė, kuri ilgainiui tampa tokia įprasta, kad nebepastebime jos pražūtingo poveikio- tai į odekoloną panašūs dulkini nuodai, kuriuos gyvenimas mums prirašo tarsi neprašytą kasdieninę naštą.

Tada, kai jau nebelieka nieko, tamsoje pradeda skleistis tuberoza- tik ši tuberoza nebe ta gyvenimu, geismu ir dramatizmu persisunkusi gėlė, iš jos telikęs skeletas, vaiduoklis. Juodoje skylėje net ir vaiduoklis- tai jau kažkas tokio, kažkas, kas su savimi atnešsa dinamikos, bent kažkokio judėjimo pažadą- kvapas tarsi pradeda judėti ir- atgija. Tai tarsi toli toli, kažkur kitoje dimensijoje likusio pasaulio atgarsis, jei tik juodoje skylėje gali egzistuoti garsai ir atgarsiai.

Esu skaičiusi, kad Ombre Indigo buvo sukurta tarsi stipresnė, tamsesnė to pačio gamintojo aromato Chambre Noir versija. Man šie du kvapai yra konceptualiai, fundamentaliai skirtingi- Chambre

Noir galėtų būti tiesiog tamsus, galbūt net su siaubo elementais, kambarys, Ombre Indigo tokių ir kitokių ribų neturi- jis bedugnis, įtraukia tarsi sukūrys ir nuplėšia, paneigia žmonišką šilumą, individualumą, tai, ką laikome savaime suprantamais, mums priklausančiais dalykais. Jis ne toks grobuoniškas ir ne toks vitališkas kaip mano pamėgtas juodų dienų palydovas Robert Piguet Bandit. Ombre Indigo trasi mirusi žvaigždė—ne juoda, tiesiog buvusių laikų Šešėlis, skausmingos šviesos persisunkęs indigo mėlis, į kurį žiūrint akyse tvenkiasi sunkios, švininės ašaros ir kurio intensyvumas įtraukia tarsi juoda skylė.

Ten, kur šviesa, ten ir šešėlis. Žinau, kad neužilgo sėdėsiu ant Balatono pakrantės pamerkusi kojas į šiltą vandenį, žiūrėsiu į horizonte dūluojančius kalnus ir besileidžiančią saulę. Laužysiu liežuvį bandydama ištarti neištariamus vengriškus žodžius. Ir viskas bus. Kada nors. O dabar belieka įkvėpti. Kvėpuoti. Ir iškvėpti.