Šukės laimę neša? Karališkos eros pabaiga

Seniai berašiau tinklaraščio įrašus lietuviškai. Buvo daug ir objektyviū, ir subjektyvių priežasčių. Ir pagaliau atėjo tas jausmas- pasiilgau tų mano klaviatūroje nesančių nosinių, taškelių ir kitų pagražinimų, kaip kad pasiilgau pačios Lietuvos, jos aukšto dangaus, neskubrios gimtos šnektos ir to jausmo, kurį jaučiu vaikštinėdama Anykščių gatvėmis, žiūrėdama į laukuose stipinėjančius gandrus ar sekmadienio turgelyje pirkdama našlaičių krūmelius.

Tas jausmas kai esi namuose. Jo trūksta. Šią žiemą ir pavasarį gyvenu intensyviu pakavimosi ritmu. Nori nenori- tenka viską peržiūrėti, reviduoti, atgyvenusių gyvenimą apkraunančių daiktų atsisakyti, tarsi grėbliu išvagoti pavargusią dirvą, idant ji galėtų atsigauti, pradėti ir vėl kvėpuoti ir pasiruošti kada nors prasidėsiancčai naujajai sėjai.

Iš prigimties nesu kaupėja. Ir, tiesą pasakius, man nėra sunku atsisakyti to, kas atgyventa. Tačiau... atsisakyti to, kas, man rodos, dar neatgyventa, nėra labai lengva. Net labai nelengva. Per kelis mėnesius, pavyzdžiui, sugebėjau išdaužyti pusę savo močiutės man palikto pasoginio pietų servizo (įdomu ką šiuolaikinės močiutės palieka savo anūkėms kaip archainio tęstinumo liudijimą šiais visuotinės gausos laikais?). Kai kurios lėkštės skilo į dalis tiesiog rankose, ar nuo vandens čiurkšlės. Įvairiaspalvės raštuotos iš kelionių parvežtų pialų ar puodelių šukės ant virtuvės grindų baugino virsti vos ne kasdienybe. Galų gale vos patekę į mano rankas plyšo drabužiai, staltiesės, net peilis mano geležinėse rankose pasidalijo į dvi dalis. Viskas kiek tragikomiškai priminė neseniai matytą filmą apie genialaus rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo pabaigą „Sudie, Europa!“. Mane užgriuvo iki įkyrumo pastovi sistematiško griovimo banga.

Atėjo eilė ir kvepalų lentynai. Kai vieną rytą renkantis kvepalus kelionei atgrabia ranka užkliudžiau Hermes Faubourg 24 flakoną, ir, užgniaužusi kvapą tarsi sulėtintame filme stebėjau jį krentant ir pažyrant ant vonios grindų įvairiausios formos šukėmis.

Užgniaužė kvapą, gerklėje pakilo sunkus tarsi švinas gumulas. Viena po kitos ritosi ašaros. Aštrus tarsi peilis aiškumas neleido slėpti galvos po smėliu- visa esybe pajutau, kad baigiasi kažkoks ilgas, svarbus, reikšmingas etapas. Kažkas negrįžtamai išeina. Nežinau, ar aš pasiruošusi tai paleisti- ko gero, ne- bet niekas manęs ir neklausia.

Sunku įvardinti tą pabaigą. Bet neblogai žinau, ką man reiškė Faubourg 24. Nesunku tai sudėti į kelis žodžius- karališki kvepalai. Kažkada perskaicčau atsiliepimą, jog tai kvepalai, kuriais galima būtų kvėpintis einant į darbo intervju- Karalienės vietai užimti. Manau, kad jie puikiai tiktų inauguracijai ir panašiomis progoms. Faubourg 24 nėra nei lengvas, nei paprastas, nei koks nors nuostabu kvapas. Jo absoliučiai neįmanoma įsivaizduoti dėvint žmogaus, kuris paprastas kaip trys kapeikos  ar save suvokia per reklaminių ir gyvenimo įvaizdžio klišių peršamą prizmę. Faubourg 24- tai asmenybė pati savyje, self- awareness, laikmečio ir amžinybės ritmo pojūtis ir gebėjimas į pasaulį žengti neišduodant savęs. Sako, kad Faubourg 24 savo mirties dieną dėvėjo princesė Diana.

Yra tokių kvepalų, kurie peržengia gražu- negražu, skanu- neskanu kanoną. Tas kanonas, aišku, tai tik devetojo galvoje. Budistai tikruoju sąmonės prabudimu laiko sugebėjimą peržengti dualinius vertinimus, nes jie- tai tik mūsų vertinimai, prisimatavimai, neįsižiūrint į reiškinio ar kūrinio reikšmę, o vien tik vertinant, kiek vienas ar kitas, daiktas, reiškinys, žmogus, yra mums patogus. Faubourg 24 gražus tuo, kad nesistengia būti gražus, jis toks, koks yra- apelsinžiedžiai su visais jų karčiais, saldžiais, duksliais niuansais, auksinės ambros aura ir dukslus it barokas aukso auros švytėjimas.

Le Roi est mort, Viva le Roi! Kas pakeis Faubourg 24? Suvokimas, kad naujo Faubourg flakono šitoje lentynėlėje nebebus, buvo galutinis. Vidumi žinojau, kad šis aromatas šioje erdvėje nepasikartos- galbūt kada nors kitoje lentynoje, galbūt atomaizerio ar mėginuko pavidalu. Bet tokia pačia forma ir šitoje vietoje- nebebus. Pirmas impulsas buvo pereiti prie kitos kategorijos apelsinžiedžių kvapo- pirmoji mintis buvo Houbigant Oranges et Fleurs, puikus, skambus tarsi Mozarto koncertai, apelsinžiedžių ir kmynų arbatos aromatas. Prisiminiau vieno pažįstamo žodžius, kad mano eksperimentai su kvepalais įdomūs, bet nemažiau įdomus nei kvepalų miriada galėtų būti ir mano pačios kūno kvapas.

Vdinis balsas, mano Angelas, nepalenkiamai šnabždėjo, kad reikia stabtelėti, karališka vieta, kad ir kvepalų lentynoje, taip paskubomis neužpildoma. Kaip kad pasakose- norint laimėti princesę, reikia praeiti išbandymų labirintą.

Kaip išeina kažkas svarbaus, didelio kaip gyvenimas, reikia tiesiog nulenkti galvą... sustoti. „Kas tau sakė, brangioji, kad auksas nerūdija?“

Taigi, tuščia vieta ir- pauzė. Šluodama šukes klausausi nuostabaus, paukštiško Jon Andreson balso

King is coming they say

King is coming they know....

Jan and Vangelis, "He is sailing"