Nekaltybės Amžius. Acqua di Parma Rosa Nobile ir Serge Lutens L’Orpheline

Šią savaitę susipažinau su dviem neprastomis naujienomis, kurios, nepaisant rudeninio tingulio, paskatino pasidalinti įspūdžiais. Nežiūrint į tai, kad kvapai visiškai skirtingi kompozicija, natomis ir stiliumi, man jie pasirodė vidumi panašūs tarsi balta ir juoda to pačio reiškinio pusės.

Baltoji pusė yra Acqua di Parma Rosa Nobile. Kas pažįstamas su Acqua di Parma Nobile serija, žinos, kad visiems serijos kvapams būdingas subtilumas, itin darni, neįkyri gėlinė kompozicija, moteriškumas ir klasė.  Acqua di Parma myli kokybę ir gerą skonį, o šiais laikais tai veikiau retenybė. Kilmingoji Rožė yra puikus Nobile serijos papildymas. Ši kilmingoji rožė- tai ankstyvoje pavasario aušroje žvilgantys rasoti švelniai rožinės rožės pumpurai, visa jų kekė. Tai ankstyvas gegužės rytas, kai žemė, dar nepamiršusi šalnų, alsuoja vėsa,  rasa yra tiesiog geliančiai šalta, o rožė rausvuose saulės spinduliuose boluoja dramblio kaulu. Tai sodri, dar ryskiai žalia žolė, pakalnutės varpeliai ir sprogstantys obelų pumpurai. Tai- jaunystė, lengvas skruostų raudonis, spindinčios akys ir beprasidedančios dienos viltis. Žalios arbatos puodelis ryte medituojant švelniai rožines sodo rožes. Kvapas šaltas ir skambus, lengvas tarsi pavasarinis vėjas ir nepaprastai, subtiliai, moteriškai harmoningas. O taip pat ir labai gamtinis- rožė čia yra roze, augalas, o ne jau nuskintų rožių puokštė, ne kosmetikos priemonės kvapas ar geiduliams žadinti skirti kvepalai. Tai tarsi Edith Wharton romanų herojės, jaunos, geros širdies ir idealistiškos. Kvapas, nors ir subtilus bei lengvutis, turi neprastą šleifą ir trukmę. Aromatas labai kinta, mirguliuoja, leidžia išvysti visus subtilius rožės pumpurui besiskleidžiant juntamus potyrius. Bazėje atsiranda lengvutis, vos juntamas pudriškumas- tai našlaitė genialiai įkomponuota į bazines natas. Vienas iš retų kvapų, kuriame mano parfumerinis baubas- bijūnas, nemaišo, nedusina, nesmaugia, o dargi prideda kvapui žavesio. Natos: rožė, kedras, muskusas, pakalnutė, bijūnas, bergamotė, mandarinai, našlaitė, ambra. Mano manymu- universalus rožės kvapas, tinkantis visur ir visada.

Tamsioji pusė- Serge Lutens L’Orpheline (Našlaitė). Ši Našlaitė- nemažiau kilminga už Rosa Nobile. Galbūt net gyvenusi panašų ar net tokį patį gyvenimą. Tik kitu laikmečiu. Taip pat jauna, blyškiais skruostais, žibančiomis akimis. Bet prasidedančios dienos vilties čia nėra. Tai- sutemos, prieblandoje paskendusi salė girgždančiu parketu ir seniai valytais milžiniškais langais. Tai vaiduokliškas jausmas, kai pasaulis, sodas, gėlės atrodo nerealūs, kai gamtą pakeičia plastikiniai įpakavimai, kai nebelieka vilties ir troškimų, o tik būtis, vaiduokliška, pamėliška, plaukianti kaip dūmas būtis.

 

Serge Lutens ir Christopher Shledrake (nosis) stebina vėl ir vėl. Šis duetas žinomas dėka savo sugebėjimo kurti ryškius, išraiškingus, klasikinius, elegantiškus su lengvu twist kvapus. Ir štai… Serge Lutens goes Comme des Garcons. L’Orpheline- tikras šiandienos vaikas, kuris kvepia ne tik prancūziška elegancija (nors ir ja taip pat), bet ir šiuolaikinio gyvenimo džiaugsmais- chemija, plastiku, metaliniu dūmeliu. Tai „atvirkščias“ kvapas, pradinės natos, baltlasis muskusas, lengvas smilkalas, primena kito Serge Lutens  kvapo, Gris Clair švarą ir iškrakmolintų marškinių gurgždėjimą, po to pamažu įsėlina ponia Nostalgija, padūmavusiais šešėliais sujaukia trapų Našlaitelės paveikslą, ir palaipsniui ryškėja gotiški, niūrūs, šiuolaikiniai aspektai- įkaitęs nerūdijatis metalas, sudžiūvęs rašalas ir kažin kokie ubercheminiai kvapai. Kvapas kažkuo primena Comme des Garcons 2, tik be rožės, ir be šiuolaikiško skaidrumo, konkretumo. L’Orpheline juntami pasąmoniniai aspektai, migla, emocinis šaltis, ir net, atleiskite uz lakią vaizduotę, tam tikra perversija. Kvapas tikrai magiškas, keistai chemiškai tyras, nekaltai kaltas, tamsus, alsuojantis užslėpta trauka. Puikiai tiktų ne tik Ellen iš Nekaltybės Amžiaus, bet ir Stepheno Kingo herojėms ar šiuolaikinėms našlaitėms, kurių stebuklų lazdelė- kreditinė kortelė, ių tuštumą užpildanti naujomis įmantriai kvepiančioms pakuotėmis ir subtiliomis melo sau formomis.

Visada su susižavėjimu skaičiau, kaip Serge Lutens pristato savo kvapus, vaizdingai atpasakoja jų istoriją. L’Orpheline- tai jo istorija apie moteriškumą. Natose nurodytas tik muskusas ir smilkalai, bet, ko gero, natos ir nėra svarbios, nes šis aromatas- tai pasakojimas apie moteriškumą ir jo šešėlinę pusę.

Geros naujienos yra tai, kad abu aromatus galima rasti ir savo oda pajusti vietiniuose prekybos tinkluose. Jei bandėte, kokie jūsų įspūdžiai? Jei reiktų rinktis, kurią nekaltybės amžiaus pusę ir formą rinktumėtės?