Etiudas Nr 3. Eternal Return. Eau d’Italie Eau d’Italie

Tiesiai į širdį. Prieš kelias savaites lankiausi Vilniuje. Išvažiavau Rūta kaip visada, o grįžusi pajutau, kad esu visa savo esybe gyva.

Kartais gyvenimo rutina taip įsuka, kad lengva pamiršti kas tokia esi. Kur eini. Tie klausimai toli gražu nebūtinai turi turėti konkrečius atsakymus. Greičiau reikalas yra krypties pojūtyje, intuityviame žinojime, kas teisinga, reikalinga, būtina, nors nebūtinai žiba auksu, o kas- tiesiog neskirta, nereikalinga, ne tavo, kaip beviliotų ir masintų.

Stebuklingas žodis „būtina“. Būtina yra tai, kad palaiko, stiprina individualią būtį. Ir tai visai nebūtinai tai, kas patiks kaimynams ar net patiems artimiausiems. Nebūtinai tai, kas bus lengva ar smagu. Ir gal dėl to tai, kas būtina, ir tai, ko norime, susimaišo, ir vidinės įžvalgos balsą užtemdo įvairios iš išorės, o kartais ir vidaus atplaukiančios vibracijos. Ir vieną akimirką, kai regis viskas, ko reikia, yra, pajuntame- gyvenimas eina pro šalį, tarsi upė teka nedrėkindamas viduje vis plintančios dykumos, ir džiaugsmas, pojūtis, kad esi gyva kiekviena ląstele, jis- kažkur kitur, gal pas tuos, kurie neturi viso to, ko jiems reikia. O mes, mes viską turintys- tarsi kvėpuotume ne tuo deguonimi.

Ir dar ta baimė, kad jei jau suradai tai, kas yra TAI, tai negalima paleisti, reikia gyventi TAME, terpti tame, saugoti kad godus pasaulis nepagrobtų to, kas skirta tau. Tai juk taip žmoniška- saugoti, ginti tai, kas labai brangu. Lengvai, labai lengvai, išgaruoja sena kaip pasaulis tiesa, kad nuo likimo nepabėgsi. Tai, kas tikra, tau skirta- nedings. To nereikia saugoti. Puoselėti, maitinti, palaikyti- taip, bet ne ginti. Tai, kas turi įvykti- įvyks. Tai, kas turi likti- liks. Arba sugrįš tada, kai jau bus ir pamiršta, kai tikėjimo bus belikęs tik paskutinis, vos pastebimas, lašas. Tai, kas tavo- liks. Kaip bebūtų keista.

Kažkada žalioje jaunystėje aš, kaunietė, buvau pametusi galvą dėl Vilniaus. Mane žavėjo tas miestas, jo atmosfera, dulkėtos gatvės, jo rimtas, mistika, kavlos ir oras. Oras.

Įkvėpdavau jo pilnus plaučius, kol net suskausdavo, ir jausdavausi gyva. Po to sekė ilga ilga pauzė- kol ir vėl išpuolė laimė būti Vilniuje taip, kad nereiktų skubėti ir planuoti, kad tiesiog galėčiau tiesiog būti, tiesiog kurį laiką alsuoti pačio miesto ritmu.

Pagaliau. Nors atvažiavau darbiniais tikslais, ketvirtadienio vakare, tik nusileidus lėktuvui, šiltas vakaro vėjas aiškiau nei aiškiai žadėjo, jog darbas bus tik viena, ir ne pati svarbiausia, šios ilgai lauktos mozaikos dalis.

Pirmojo vakaro teisė teko Užupiui- tikresnis Lotynų kvartalas, nei bet kur kitur Rytų

Europoje (išskyrus nebent Prahą). Skandinavijoje hipsteriai vietomis yra gan varginantis reiškinys- kankina pasąmoninis įtarimas, kad toks šaunumas- tai tam tikras gyvenimo stilius, kuriame nemažai investuota į socialinį vizualą. Vilniuje to jausmo nėra, čia tas pusiau antisocialus bohemiškumas kažkoks tikras, autientiškas.

Visada maniau, kad Vilniaus kvapas- tai susimaišę žydinčių liepų ir šlapio, vasaros karščiu alsuojančio asfalto aromatai. Tą vakarą, sėdėdama Vilnelės pakrantėje ir grožėdamasi kadaise tikėjimo laisve garsėjusio Vilniaus įvairiausių konfesijų šventovių bokštais atradau dar vieną Vilniaus kvapą- tai vakaro sutemas pasitinkantis, blėstantis ankstyvos vasaros karštis, mirguliuojančios

vakarėjančio miesto šviesos, džiūstanti, ką tik nupjauta žolė, salsvas dobilų kvapas, dar vos tik išsprogę gležni lapai, ir drėgnas molis, plytos, ką tik kreida nubalintos sienos- tarsi stovėtum tvankiu vasaros vakaru tyliame restauruojamos bažnyčios vidiniame kiemelyje ir kvėpuotum tuo žemiško ir dvasinio, senovės ir pulsuojančios dabarties oru. Ir būtent taip šį vakarą kvepia mano oda- Eau d'Italie Eau d'Italie,  labai ramus, tylus, švelnus tarsi laumžirgio sparnai kvapas, kuriame jaučiasi keistokos žemiškumo, nuvalytų dulkių ir daiktiškos tvarkos natos. Taip kvepia mokykla prasidėjus vasaros atostogoms, taip kvepia pabaiga ir dar neatėjusi, bet jau nujaučiama pradžia- amžinybė, nepakartojama ir be pagaibos besikartojanti amžinybė.

Visa kita, kitos mozaikos dalelės dar bus- Universiteto Bokštas, vėlyvojo baroko rytietiška laisva interpretacija, puikus pasaulinio ryškumo soprano Angela Gheorghiu rečitalis, pažintis su šaunuoliais nenuilstančiais Vilniaus Festivalio rengėjais, įkvepiantys pokalbiai, į kišenėles panašūs Vilniaus senamiesčio knygynėliai, daug daug burbuliukų taurėse, Vilniaus džiazas

ir saulei tekant klausomos nuostabi džiazo trimitininkės Alison Balson muzika, net ir iškilmingoji milijon alih roz Guerlain Nahema operos vakarui. Ir, grįžtant atgal į Taliną, Vilniaus oro uoste uždirbti karmos taškai (tik keli centai- va kaip viskas lengva!). Visa tai- tarsi ant liemens rišama, rankomis pinta juosta, kurioje viskas taip persipynę, taip tarpusavyje suaugę, jog nebeįmanoma atskirti, kur pradžia, o kur- pabaiga, ir nei pradžios, nei pabaigos iš tikrųjų nėra, visa tai vien nesibaigiantis amžinas ratas. Taip skleidžiasi ir nors ramus, bet labai gerai besilaikantis Eau d'Italie- natos tarsi suktųsi ratu, vis surgįždamos- nebūtinai tokia ornamentika ir tokia pat derme kaip ir anksčiau, kombinacijos vis kinta, ryškėja vis kitokie aspektai ir niuansai,  bet vistik- visa tai atpažįstama, tarsi senas geras draugas. Tai, kas būtina, kas gera, kas palaiko- tai visada bus, net jei mūsų pavargusi, nuo kasdienybės ir sociumo primesto ritmo užsikimšusi nosis, užtilusi širdis ar kiti prisnūdę pojūčiai kartais nebepajėgūs to atpažinti. Tai, kas skirta- tai ateis, sugrįš, nedings, net jei ir pamiršim, neginsim, net jei apleis viltis. Knygos nesudega. Vandens tėkmės nesustabdysi. Meilė nesibaigia. Eternal Return.

Ir nors mažai kas gali prilygti fatališkai Vilniaus traukai ir jo grožiui, šis, kaip man rodos, mano vasaros atradimas man primena baroku, džiazu ir tiesiog pačiu tikriausiu gyvenimu pulsuojantį Vilnių.