Parfumerinės legendos. Guerlain „Vol de Nuit“.

Beprotiškai mėgstu skraidyti. Dar vaikystėje vienas iš mane labiausiai žavėjusių pasakojimų buvo apie Ikarą. Svaigau nuo jo drąsos ir bebaimiškumo siekiant savo svajonės. Laikui bėgant meilė skrydžiams padėjo nugalėti ir įgimtą aukščio baimę.

Skrydį mano vaizduotėje visada lydi tam tikros įtampos, jaudulio ir „kaifo“, begalinės laisvės ir polėkio jausmas. Skrydis man- tai laisvos bebaimės širdies daina. Ir būtent tą jausmą nuostabiai aprašo  savo apysakoje „Naktinis Skrydis“ („Vol de Nuit“) vienas iš poetiškiausių, jautriausių, žmoniškiausių rašytojų, Antoine de Saint- Exupery. Tai pasakojimas apie pilotą, kuris, aplinkybių verčiamas naktį, per audrą, skrenda per Patagonijos dykumą. Su pilotu pastovų ryšį palaiko dispečeris, kuris nujaučia nelaimę ir jį žmoniškai graužia sąžinė. Netiesioginį kontaktą, mintimis, palaiko ir piloto žmona, laukianti Fabieno.

Apsakymas kalba tiems, kurie gilinasi į žmonių jausmus, ieško amžino laikiname- nors veiksmas ir jo baigtis numanomi nuo pat pradžios, vidinio pasaulio ir žmonių sąsajų niuansai atsiskleidžia nepaprastu gilumu, įžvalga, jautrumu. Naktinis skrydis- tai žmogaus dvasios skrydis virš ją ribojančių aplinkybių ir gyvenimiškos prarajos. Jei reikia įkvėpimo sunkiu momentu- štai jis, Naktinis Skrydis, toks paprastas savo siužetu, ir nepaprastas savo esme.

Apsakymas įkvėpė Jacques Guerlain 1933 m. sukurti to paties pavadinimo kvepalus. Menininkai subtiliai nujautė artejančią  naikinimo, skausmo ir žvėriškumo epochą. Kvapas nuostabiai perteikia romantika ir artejančios nelaimės nuojauta alsuojančią atmosferą. Šaltas, dygus, metalinis pradinėse natose, tarsi glostytum šaltą metalinį lėktuvo sparną ir į šnerves trauktum tirštą, dirginantį aviacinių degalų prisotintą orą. Techniškai tai bergamotės, galbanumo ir petigreno (aliejus, spaudžiamas iš apelsinmedžio lapų ir jaunų šakelių) kombinacija, o žmoniškai, jausmiškai  tai- iš nerimo kylantis staigumas, dirglumas, rėžiantys žestai. Ir toliau- sodriu narcizo ilgesingumu, jazmino gilumu, rožės išdidumu, našlaitės švelnumu- tikroji neišvengiamos nelaimės nuojauta, į širdį smingančio peilio pojūtis, išdidaus susitaikymo su neišvengiamybe jausmas. Gėlių ir prieskonių kombinacija. Persipinanti, įvairialypė. Amžina savo grožiu, nepakartojama gilumu ir išraiškingumu. Klasikinė Guerlain bazė, švelni šilta vanilė, ir vistik sausesnė, griežtesnė nei kitų amžinųjų Guerlainų- sandalmedis, muskusas, irisas, samanos- ji tarsi konstatuoja, kad mirtis nepajėgi peržengti amžinybės ribų, ji- tik viena iš Absoliuto dukterų.

Aromatas sukonstruotas pagal klasikinius kanonus, sudėtingai, tradiciškai pačia geriausia prasme. Ir vistik peržengia tradicijų ir kanonų ribas. Tai, kas pradinėse natose prasideda asmenine emocionalia sudedamaja, pamažu perauga į bendražmogiską plotmę ir, bazėje, į kažką amžiną ir nepavaldų laikui. Toks gražus ir filosofiškas šis kvapas, savo taurumu iškeliantis virš aplinkybių ir leidžiantis pažvelgti į gyvenimą iš paukščio skrydžio.

Aštri žaluma gėlių patale. Emocija, ištirpusi jausme. Trapi nesunaikinama žmogaus dvasia.

Kvape užkoduota gera dozė liūdesio ir rimties, įtampos, švelnumo, susitaikymo- visko, kas būtina katarsiui patirti. Be jokių abejonių, tai nelengvas kvapas. Ne tas kvapas, kuris prikaustys derinsis prie jį dėvinčiosios apvalumų ir privalumų. Ne, jis tarsi apnuogina dėvinčiosios sielą ir nušviečia ją amžinybės spinduliu.Ir tai jaudina, sukrečia iki širdies gelmių.

Jei kada nors esate stoveję akis į akį su nelengvu pasirinkimu, situacija be išeities, ir tuo pačiu metu pajutę begalinės laisvės jausmą, pažinsite tą kvapą. Tai- aplinkybių už nugaros, amžinybės prieš akis ir žvaigzdžių virš galvos kvapas.

 

Dėvėdama Vol de Nuit esu išgirdusi komplimentą iš šiaip sausoko, labai praktiškos profesijos buvusio bendradarbio. Visada rimtas ir žodžiais nesimėtantis vyras tada man pasakė, kad tai kažkas nepaprasto, kaip griaustinis kovo mėnesį (o pas mus, šiaurėje, kovas dar, žinia, giliausia žiema). Vėliau sužinojau, kad to sauso ir praktiško žmogaus aistra- skrydžiai parasparniu. Toks pajuto tokį. Aviatorius pajuto Naktinį Skrydį.


"...supratau, kad vikšras miršta, kai suformuoja savo drugelio lėliukę. Augalas sunyksta, kai subrandina sėklas. Kiekvienas, kuris keičiasi, pažįsta liūdesį ir nerimą."  Antoine de Saint-Exupery.