Žiemos 2013- 2014 garderobas

Iškritus baltam, gurgždančiam sniegui pagaliau atėjo supratimas, kad prasidėjo žiema. Aišku, ir anksčiau buvo galima susiprotėti, juk kalendorius po nosimi- bet šiuo metų laiku taip staigiai sutemsta, kad rodos, jog mano sąmonė užmiega, nespėjusi suvokti, kas vyksta. Kuo keisčiausias jausmas apima- aplink prieššventinis šurmulys, mirksi lemputės, kalendoriuje vienas po kito rikiuojasi ilgiausia eilė visokių prieškalėdinių renginių, ir, o siaube!- privalomų darbų (liaudiškai vadinamų prievolėmis) eilė, nenusileidžianti  kitados besirikiavusioms eilėms Lietuvos- Lenkijos pasienyje. Mano miegančią sąmonę apima panika! Nes, nors kūnas kas rytą (ar tiskliau, nesibaigiančią poliarinę naktį) keliasi, kažkur eina, daro, organizuoja, ta tikroji aš, kokią save pažįstu- miega neišlipdama iš lovos. Keisčiausias jausmas- tarsi lunatikavimas. Tarsi ilgą sidabrinę pilnaties naktį atsikeltum, išliptum iš lovos, bet negalėtum nei prabusti, nei užmigti. Turbūt taip jaučiasi drugelio kokonas; be šansų suprasti, nei kur, nei kodėl, nei kas jis yra. Arba kaip vienas iš veikėjų Lo Gung- Tzung „Trijose valstybėse“. Tokia žiauri pirmojo kalendorinio žiemos mėnesio realybė.

Tik šį savaitgalį prisiruošiau atidžiau apžiūrėti savo parfumerinį garderobą, kuris lydės mane šią žiemą-  norų ir planų yra daug ir margų kaip rojaus paukštė, bet svarbu ir išanalizuoti pradinę padėtį.

Žiema turi savo specifiką. Šiaip toli gražu nesu saldžių kvapų mėgėja, bet žiemą šiek tiek saldumo dažnai pakelia nuotaiką. Žiemą dėl mūsų klimato ypatumų, daugelis efermiškų , orinių ar subtiliai šleifinių kvapų tiesiog nesiskleidžia, šaltas oras lakiasias molekules sustingdo joms nespėjus nei išsiskleisti, nei tuo labiau pasiekti receptorių svogūnėlių. Mano taip mėgstami kvapai, kuriuose dominuoja žalumos natos, dažnai atrodo visiškai iškritę iš konteksto, tarsi pasiklydę vaiduokliai. Žalių šakelių kvapas gruodį, kai šiaurietiška žiema su visomis savo grožybėmis dar priešakyje, gali sukelti nervinį priepuolį arba aštrios depresijos bangą.

Taigi lieka stiproki, gilūs kvapai, kuriuose dominuoja kokybiškos bazinės natos. Pageidautina, kad jie turėtų ir šiltų niuansų- tokių kaip ambra, sandalmedis, dervos. Net ir mano mylimi smilkalai žiemą vistik geriausi šiltesne, ne labai bažnytine forma. Mano labai mėgstamos odos, deja, tenka atsisakyti- šaltyje mano kūno chemija odos natų nepalaiko. Džiovinti vaisiai šiltame fone taip pat neblogas variantas- kaip ir imbieras. Gurmaniškų kvapų aš stipriai privengiu net ir žiemą. Geriau jau šokoladas ir sausainiai valgomoje formoje.

Žiemą, kai labai reikia tonizuojančių ir pakylėjančių kvapų, puikiai tinka citrusiniai aromatai. Švelnų citrusų brizą galima drąsiai palikti vasarai arba atostogoms Bahamuose, o mūsų žiemos sąlygomis mano citrusinių aromatų poreikius idealiai atitinka Hermes „Eau de Mandarine Ambree“. Eau de Mandarine Ambree- tai  sultingas, saldokas mandarinas, kuris gražiai pereina į sausą, šiltą ambrą, šiek tiek primenančią iškūrentos saunos ir dar neišmirkytų vantų kvapą ar stipriai įkaitusį smėlį. Pradinis mandarino saldumas, atmiežtas lengva žievelės kartumo nata- tikros vaikystės Kalėdos,  kai mandarinai simbolizavo žiemos šventes. Sausa, net tarp dantų girkšinti ambra puikiai iliustruoja estišką žiemos ypatybę- sauną. Piramidėje nurodyti ir marakujos vaisiai, ir tikrai- yra tas rūgščiai saldus sultingumas, kurio  nosis, nelabai pažįstanti marakujos kvapą, nemokėjo iššifruoti. Kadangi turime reikalą su Eau de Cologne koncentracija, tai kvapo trukmė atitinkama- 3-4 valandos. Ir jei pavasarį (kvapas pristatytas 2013 m. pavasario pradžioje) sukau galvą, kur ir kokiomis aplinkybėmis tiktų šitas saldžiai- sultingai- karčiai- sausas derinukas , tai žiemos pradžioje jis patapo mano ištikimu palydovu.

Baldessarini „Ambre“ aš jau kelintą žiemą dėviu kaip kvapą- pirštinę, ir visai nesijaudinu, kad jis klasifikuojamas kaip vyriškas. Visiškas uniseksas, patikėkite! Vos juntamas našlaitės pudriškumas, obuolys- tiksliau, gaiviai rūgštokos jo sultys, ir kreminė, su tabako natomis maišyta ambra, bazėje pereinanti į lengvai karamelines natas. Jau minėjau, kad gurmaniškų (primenančių maistą) kvapų nemėgstu, bet čia tokia lengva, perregima karamelė, kuri labai subtiliai balansuoja ant mano tolerancijos ribos ir neerzina. Tai gan lengva, subtili ir stilinga ambra tiems, kurie nemėgsta stiprių ir dramatiškų kvapų. Apgaubia kūną tarsi švelnus megztukas.

Dior „Dune“. Kas gali būti puikiau žiemą, nei vasaros prisiminimai? Dune man visada primena karštą, girkšintį pajūrio smėlį, nuo karščio vibruojantį orą ir auksinį horizontą. Arba auksines kopas Arkašone ar mūsų Neringoje (kaip idealiai parinktas pavadinimas!). Tai ramūs, karšti, kvapų pritvinkę rugpjūčio saulėlydžiai ir nuo peržydėjusių gėlių varvantis nektaras. Išskirtinė Dune savybė yra ta, kad, nepaisant ryškios lelijų natos, tai nėra kvapas apie gėles, tai greičiau sausas karštis ir sodri auksinė spalva. Ir jokia Sniego Karalienė nesugebės užšaldyti jūsų širdies, jei jūs kvepėsite Dune. Kvapas skleidžia šilumą, net karštį- ir puikiausiai skamba šaltame žiemos ore.

 

Parfum d’Empire „Wazamba“. Be smilkalų- niekaip! Bet žiemą, kai viskas aplink ir taip sustingsta amžiname miege, man norisi smilkalinės dinamikos. O Wazamba yra nuostabus kvapas, kur smilkalai derinami su žaliu obuoliu ir pačiu pačiausiu žiemos atributu – spygliuočiais. Žiemą aš puošiu namus į dideles vazas pamerktomis pušų šakomis. Wazamba primena jų, ir dar židinio, nuodėgulių kvapą ir prie jo geriamą karštą punčą. Čia puikiai įpinta ir viena iš labiausiai mėgstamų mano natų- mira, tik ji čia ne iškili ir rimta o greičiau rami, balzamiška, balansuojanti- suteikianti žiemos idilijai filosofinį atspindį. Tai nuostabus atpalaiduojantis, šildantis ir raminantis kvapas, kuri dėvėdama beveik patikiu, kad gyventi kone Šiaurės Ašigalyje yra viena iš didesnių gyvenimo suteiktų privilegiijų.

Parfum d’Empire „Ambre Russe“. Aš negeriu degtinės. Nedėviu audinių kailinių,pirštinių movos  ir kailinės kepurės. Nesivažinėju rogėmis ir nešoku grand pokyliuose Vienos valso. Bet Ambre Russe tai būtent tas jausmas- po iškilmingo pokylio įšokus į roges, apsvaigus nuo šokio ir smagumo, ištraukus kairę ranką iš kailinės movos gerti arbatą ir kažką stipraus, važiuojant apsnigtomis didmiesčio gatvėmis. Svaigus, dinamiškas, gilus ir labai linksmas, nuotaikingas, netgi nutrūktgalviškas kvapas- visai suprantama, kodėl ši ambra pavadinta rusiška. Statiški, labai iškilmingi kvapai-  ne man. Rusiška ambra primena, kad siela neturi amžiaus, kad esu tik tokia jauna, kokia yra mano iš džiaugsmo besidaužanti širdis.

Parfums de Nicolai „Vanille Tonka“ priskirčiau prie savo žieminių hard core. Del nemeilės vanilei juos ir dėviu tik žiemą- būtent šaltyje puikiai atsiskleidžia natūralus vanilės ankščių kartumas, net nuodingumas, dervų aspektai, kažin koks klampumas. Tarsi velnių kūrenamas dervos katilas ir jame kunkuliuojantis saldus eliksyras. Būtent šis kvapas sulaukia neįtikėtino komplimenų ir iš paskos sekiojančių ir uostinėjančių šleifą piliečių skaičiaus. Ko gero, pokalėdinio periodo dietos sindromas. Mane pačią kvapas gerai įžemina ir nuteikia arkliškam darbui.

Rochas „Absolu“. Šiaip Absolu man yra labiau rudeninis kvapas, dėl jo bazės balzamiškumo. Bet jis labai įdomiai skleidžiasi būtent labai šaltame ore- čia sodrių, kone susikristalizavusių apelsinžiedžių fone pažyra visokie įmanomi pipirai- ir balti, ir juodi, ir rožiniai, ir žali, ir pipirų žirneliai, ir ju odelė, ir malti pipirai ir net pipirų dulkės. Ir visą tą pipirų įvairovę gaubia šilta, bet nesaldi, kartoka, bet ne sausa, tirštai gintarinė dervų bazė. Absolu primena auksinį rudenį, jo spalvų ryškumą bei gyvumą perkelia į grafišką žiemos peizažą. Kvapas rimtas, koncentruotas- mano nosiai vertas, įdomus Chanel Nr 5 giminaitis (be pastarajam būdingų aldehidų ir iškilmingo socialinio veido).

Parfumerie Generale „Bois de Copaiba“. Stiprų alkoholį ir likerius mėgstu tik kvepaluose. Bois de Copaiba man- amaretas šaltą žiemos dieną, gal net vėlyvą rytą, už lango pustat pūgai. Šalia- pradėtas lupti apelsinas ir imbiero aromatinė žvakė. Apelsinas aštrus ir kartus. O toliau- sandalmedžio rojus, kreminis, šiltas, juslus sandalmedis tarsi kašmyro antklodė po amareto taurelės. Visiškas tinginiškas atsipalaidavimas baltą šaltą žiemos popietę.

Serge Lutens „Tubereuse Criminelle“- pati įdomiausia tuberoza, kurią pažįstu. Tuberoza man kelia prieštaringus jausmus- saldumas, kokoso natos nėra tai, kas žavi, bet tuberozos svaigumas, sutlingumas, net mėsingumas- patinka. Kai kuriose kompozicijose tuberoza subtiliai atkartoja braškių kvapą. Kriminalinė Tuberoza turi visas gerasias tuberozos savybes, bet netgi ir tai yra smulkmena. Kriminalinė tuberoza – aistringas, svaigus, impulsyvus kvapas, drama is didžiosios D raidės. Jis prasideda tokiomis stipriomis terpentino natomis, kad nejučia į galvą ateina posakis „tepk slides“. Terpentinas, slidžių tepalas gražiai liejasi ir kinta, pereina į gintarinės kanifolijos (ja tepami smuiko smičiai), o dar vėliau- karšto, iš karščio tirpstančio asfalto kvapą. O ant to asfalto- baltos kaip sniegas, tarpstančios, svagios gėlės. Nuotakos puokštė. Gražu, net gniaužia kvapą. Kvapas labai intensyvus, gilus, gyvas, aistringas. Moteriškas- nes tik moteris, mano manymu, jaučia taip beatodairiškai. Svaigus- nes tik moteris jaučia taip, kad svaigsta galva (na gerai, galbūt ir vyrai, bet jie juk neišsiduoda). Kvapas Anai Kareninai- arba Karmen. Kiekvienai iš mūsų iš tikrųjų, nes moteris visada yra moteris, kiek ją besistengtų užspausti rėmais, taisyklėmis ir draudimais.

Kvapui pereinant į bazą, tuberoza švelnėja, trapėja, jau galima įžiurėti ne beprotiškai svaigiai kvepiančią gėlių puokštę juodame fone, o atskirus žiedelius, jų žiedlapius, kone fiziškai pajusti jų švelnumą, lengvutį kutenimą. Pasirodo mano taip mėgstamas braškinis fonas. Rami ir švelni pabaiga trankiai pradžiai.

 

Muzikinis Kriminalinės Tuberozos ekvivalents galėtų būti Guns N’Roses „November Rain“.

Kodėl žiemai? Nes aš esu giliai įsitikinusi, kad dramos vyksta būtent žiemą. Vasarą joms per lengvabūdiška atmosfera ir jos nugęsta, nespėjusios tinkamai subresti; pavasaris toks gražus, kad neįmanoma nieko rimtai imti į galvą ir i širdį, kai aplink tikrų tikriausias rojus. Na o ruduo- ramus metas, kokios gi tada dramos. Užtat žiema su savo baltai- pilkai- joodu fonu kuo puikiausiai tinka teatrališkoms iliustracijoms.

Robert Piquet „Bandit“. Banditas geras visais metų laikais. Tai kvepalai, kuriuos arba myli, arba nekenti- aš priklausau Bandito gerbėjų iki gyvos galvos gretoms. Bet kadangi Banditas toks ryškus, aikštingas ir bekompromisinis- šlapios odos, gyvulinės natos tikrai nėra tai, kas būtų labai įprasta, tai dažnai ta meilė būna tik tarp mūsų dviejų, Bandito ir manęs, o viešumoje kartu mes rodomės retokai. Nes vistik kai uostau Banditą, tai matau įžūlią merginą trumpai kirptais plaukais (kuo ne aš!), ryšiai joodu pieštuku apvedžiotomis akimiS, kvepiančią cigarečių dūmais, ryškiai raudonu lūpdažiu, begėdiškai trumpu odiniu sijonu ir kariniais auliniais batais. Galbūt nubėgusiu tušu, o gal juodų neiloninių kojinių akimis- bet nė kiek dėl to nesikuklinančią. Matau merginą, akiplėšiškai sviedžiančią iššūkį pasauliui, jį ignoruojančią- drąsią, no limits, seksualią, išdidžią ir ne pagal metus paragavusią gyvenimo, bet nuo to nė kiek nesikūprinančią. Tokios tad legendinės Germaine Cellier legendinio odinio šipro sukeliamos haliucinacijos. Mūsų politiškai korektiškais ir socialiai atsakingais laikais, deja, toli gražu ne visiems priimtinos. Bet aš jį myliu- šaltis akcentuoja Bandito dūmiškumą, dukslumą, animalistinės natos skleidžiasi neilgomis staigiomis bangomis, tarsi krisdamos kaskadomis. Absoliutus drąsos ir savęs priėmimo kvapas. Žiemą, kai pradedi abejoti savo organizmo pajėgumu išgyventi poliarinę naktį ir arktinius šalčius, labai įkvepiantis, tarsi Obamos Yes we can!

Tokie tad mano kuklūs resursai šiai žiemai, tiksliau- pirmai jos daliai, iki Užgavėnių. Nes po Užgavėnių prasidės kita pasaka- pavasario laukimo pasaka. Ir sezoninių kvapų diapazonas labai pasikeis.

Be abejo, laukiu ir papildymų- netgi nemažo kiekio papildymų. Bet apie juos- kitą kartą.