Kolm Kuningat. To the Moon and back.

Veel üks hea kokkuvõtlik hõik äsja lõppenud aastaks oleks vaikus on kuldne. Veidike kaalusin, et kas kirjutada lõppenud aasta kokkuvõtet või blogiga on juba aamen kirikus. Siiski jõudsin selleni, et alles teist aastat kestev writter’s block ei ole ajaloolises kontekstis mingi asi ning taas kirjutamine on asja väärt.  Seda rohkem, et tunnen ennast olevat mingi tsükli lõpus ning võib olla täppide „i“ peale panek aitakski hüvasti jäta sellega, mis oli, ning keerata uut aja- lehte.  

Alustades ülevalt alla- 2018 oli töökas aasta. Kui 2017 möödus justkui hõljudes (ja uppudes) halvas unenäos, 2018al tuli üles ärgata ja ära teha kogu ära kogunenud kraami ja töid. Neid oli palju ja erinevaid- küll raskeid, küll pingelisi, küll triviaalseid või lihtlabaselt ebameeldivaid. Enamasti siiski triviaalseid. Kuid ka action’it oli kurguni ja kõrvadeni, justkui Ameerika filmis. Avastasin, et mida rohkem ja pingelisemalt töötan, seda rohkem naudin tasakaalustavat poolt- kodu, kõige tavalisemat ajavoolu pestes nõusid, rohides roosaia peenart või sorteerides oma kolme poja sokiväe. Tõsi küll, sokke on sügise algusest alates kõvasti vähem- vanem poiss tõstis tiivu ja nüüd on kodus alles külaline. See on imeline tunne- näha oma last juba täiskasvanu suurepärase inimesena, kes julgeb mõelda, unistada ja elada.  Täitumuse tunne, kui jõuad selleni, et vaatamata pikkadele turbulentsi aastatele, oma ebaadekvaatsuse tundele, miski pole läinud kirbuks koera saba peal. Võib olla see ongi aasta saavutus, kui sellist pikaajalist protsessi võib koondata üheks aastaks.  

Möödunud aastal väga palju töötasin, õppisin ja väga väga palju lugesin. Teadlikul tasemel peaaegu et üldse ei tegelenud lõhnadega. Peaaegu et üldse ei jälginud parfümeeria uudiseid, ei nuusutanud uudistooteid ega suhelnud teiste olfaktoorsete maniakkidega. Lihtsalt ei tahtnud uusi muljeid (endal ka kummaline seda lugeda). Kuid oma saatusest ei ole õnnestunud veel kellegile ära põgeneda ja nii lõhnad leidsid mu ise ülesse. Näiteks, hillisel kevadel käisin Valge Mere saartel- tõmbas põhjapoole, loodusesse, inimestest kaugemale. Venemaa Arktikas pole kaugeltki kuurordi tingimused ning olin õnnega koos leides majutamiseks ühe kolmest saarel olevatest veevärgiga majadest. Kõik see niigi oli nagu muinasjutus- juba teel Peterburi majutuse perenaine saatis järgmise sisuga SMSi „kui tulete saarele, otsige üles roosa maja, seal küljes on sinine postkast, milles on kollakas võti- see ongi teie toa võti“:  Täselt nagu minu lapsepõlve õudusmuinasjutus Mine ei tea kuhu, Leia ei tea mida. Siiski leidsin. Astudes üle Ei tea kuhu vannitoa läve jäin keeletuks. Minu lapsepõlve Ei tea mida nägi välja nii

üks riiul ühe arktilise küla roosa maja vannitoas

Kõik silmapilkselt loksus paika. Kui päriselt ka tahad tegeleda parfümeeriaga (ja tegelikult misiganes muu asjaga), saad seda teha isegi arktilistel saarel. Peaaegu olematu veevärgiga ja kõige tavalisema aurutiga. Maailm meie ümber on täis võimalusi. Mida on aga vaja- meie enda taotlust, soovi ning ettekujutust. Julgust mitte karta. Ja kuna banaanid ei kasva õunapuude peal, siis ka julgus mitte karta palju musta tööd tuleb samuti kasuks.

Meie perenaine, noor keemikust naine, kolis siia Moskvast 11 aastat tagasi, sest koha energeetika ei lasknud teda lahti. Ta korjab ELis keelatud samblaid, muid arktilisi taimi, ning müüb nende distilaadi parfüümi tootjatele, vahetab seda teiste toorainete tootjatega, samuti toodab ise parfümeeriat ja looduskosmeetikat. Ta teeb seda kõike pisikeses kui juurde õmmeldav tasku üle polaarjoone kolkas asuvas 2toalises korteris. Seega aasta avastus oleks lihtne sõnades, kuid vägagi eriline selle tõesuse mõistmises- igaüks meist oleme vabad tegema seda, mida soovime. Hirm ja mugavus on illusioonid. Ja veel- unistuste täide viimiseks läheb tarvis palju tööd, isegi enesesalgamist, minekut teadmatusesse ja valmidust murda välja mugavuse ja rutiini soojast lombist.

Aasta matk samuti oli Valge Mere saared. Kogu see aasta teadlikult vältisin reisimist, kõige rohkem soovisin olla kodus. Venemaa Arktika aga võlus ära oma karge põhjamaise iluga, loomulikkusega ja… vaikusega. Matk, mis oli füüsiliselt üsnagi keerukas, täitis hinge soojusega, rahuga ja päris tunnega.

Aasta noot- mõistagi arktilise sambla, habemiku, usnea barbata, ekstrakt. Ma pole varem näinud sammalt tema erinevates epostaasides; kuivatamis-, fermentatsiooni-, distilleerimiskäigus. Aroom pole lihtne asi. Sama toormaterjal erinevates töötlusprotsessi faasides on täiesti erinev asi ning tema lõhn on kord kibe, kord valuliselt terav, kord sametiselt suitsune justkui hallikarva kassipoja küüned, kord kleepuvalt magusalt niiske justkui kõdunevad teda kasvatanud puulehed.

Aasta aroom- möödunud aastal lõhnastasin ennast vähe ja veel vähem uurisin aroome. Siiski jäin kinni ühest omapärasest lõhnast, The Different Company „Sel de Vetiver“. Vetiveri sool maguskibedalt meenutas Valge Mere tõuse ja mõõnasid, hülgede laule, kivisest pinnast sihikindlalt läbimurdvad nurmenuke ja primullasid, värskete merevetikate maitset ja erakordselt kõrget ja selget kui valgustunud mõistus arktilist taeva. Teine lõhn, mis ootamatult (sest ma pole eriline gurmee /söödavate nootidele baseeruvate lõhnade austaja) ja positiivselt paelus ning wishlist’I tipu, oli Lubin „Upper Ten“. Mainstream’i uudiseid ma praktiliselt ei jälginud, seega ka erilisi kiiusatusi ei tekkinud. Eelmisel aastal ilmunud aroomidest jätsid hea mulje  Hermes „Terre d’Hermes Intense Vetiver“ ja Chloe „Nomade“, veel ei jõudnd testida, kuid uudishimu äratab aastal 2018 ilmunud  Hermessence „Musc Pallida“. Tähelepanu väärt on Chanel Eaux kolmik, mis, vaatamata cologne žanrile, ei orienteerunud pop suunale nagu  Chanel Chance pesakond, ning kuigi mind ei tõmba ei Veneetsia ega seda rohkem Pariis, füüsika seadused on siiski universaalsed ning kaks miinust andsid plussi, jättes kolmest lõhnast kõige lemmikumaks Paris- Venice eau.

Prokofjev ja Oistrach mängimas malet, a. 1943

Aasta helid- linnud ja Prokofjev. Sel väga töökal aastal siiski leidsin mitmed päevad rännakuks Praaga soodes. Inimestele mitte just väga ligipääsetav soomaastik kibeles veelindudest ja nende absoluutselt uskumatust helistikust. Justkui oleksin sattunud teise ilma. Või vähemalt Kuule. Ka muusika vallas see aasta olin absoluutne konservatiiv ning otsingud jäid ära. Selle eest kuulasin ja kuulasin ja veel kuulasin Prokofjevi. Tema muusika ning eriti teine kontsert peegeldas kõige täpsemini mu sissekosmose seisundeid. „Kergemaks“ ajaviideks kuulasin tema kristalselt habrast Tuhkatriinu siuiidi ning lihtsamaks mõtete ergutiks rock noir’i klassikaliseid variante- Kino, Nick Cave, Noir Desir.

Aasta film- Loving Vincent. Esimene maalifilm erilisest inimesest, Vincentist, kellel inimlikkust jätkus mitte vähem kui tema silmapimestavat talendi.

Aasta raamat- palju lugesin ning ei suudagi eristada headuse paljususest ühte konkreetset raamatut. Häid raamatuid/teoseid on palju! Tugeva mulje jätsid C.G Jung’i „Psychology and Alchemy“, Paracelsi „Alkeemia alused“, Ursula Le Guin „The Left Hand of Darkness“  ja mitmeid aastaid jälle ja jälle loetav Rabindranat Tagore luule.

Aasta sõlm- mõnda aega seedisin, kas ikka suudan töötada kahes, muusika ja psühhoanalüüsi, valdkonnas. Otsustasin, et suudan! Ja tahan.

Aasta inspiratsioon- meri. Vesi ja sool, kivid, liiv ja tuul kõikides nende ilmingutes.

Isegi kui võtsin 2019 puhtamana igasugustest soovidest ja illusioorsest positiivsest mõtlemisest, isegi kui unistuste džunglist jäi vaid põlenud lagendik, mõned lihtsamast lihtsamad soovid Kolmele Kuningale ikka valmis:

• -        Hubast, sooja, oma kodu
• -        Sõpru, uusi ja vanu, ning palju aega nendega
• -        Seiklusi
• -        Uut autot
• -        Jooksmist (hommikune jooks oleks eriti ulmeline kingitus)
• -        Inspiratsiooni, lendu ja kergust

Elementaarne, eksju? Loodan, et Kolm Kuningat arvavad sama. Riputan aias lumise kadaka oksale pisikese kotikese, milles on paberitükk soovidega, lisades veel seda viimast „et täituksid kõik mu sõprade ja (hinge)lähedaste soovid“, pritsin kaela peale Guerlain Samsarat ja lähen vaatama kuidas tõuseb Bethlemi täht.

Trys Karaliai. To the Moon and back

Dar vienas tinkamas pavadinimas praėjusiems metams būtų tyla- gera byla. Truputėlį svarsčiau, ar rašyti ką tik pasibaigusių metų santrauką, o gal jau su blog-u- viskas. Nutariau, kad ilgokai besitęsiantis writter’s block dar ne gyvenimo pabaiga ir bandyti verta. Net jei rašysiu pati sau, tai daiktas, nes jaučiuosi beesanti ciklo pabaigoje- kurkas ilgesnio nei metų ciklo- tai gal tas avių suskaičiavimas padės sudėlioti taškus ant „i“, atsisveikinti su tuo, kas buvo- ir atversti naują lapą.

Taigi, 2018ieji buvo darbo metai. Jei 2017ieji praėjo tarsi skendint blogame sapne, 2018aisiais teko pabusti ir nudirbti per ilgesnį laikotarpį susikaupusius darbus. O jų buvo daug ir visokių. Ir sunkių, ir itemptų, ir trivialių, ir tiesiog nemalonių. Bet daugiausia trivialių. Nors ir action buvo per akis ir ausis. Ir pastebėjau tokį dalyką- kuo labiau ir įtempčiau darbuojuosi, tuo labiau mėgaujuosi atsveriančia puse- namais, paprasčiausiais ruošos ir sodo darbais, elementaria laiko tekme kad ir plaunant indus ar rūšiuojant savo trijų sūnų kojines. Tiesa, kojinių liko mažiau- vyresnėlis pakėlė sparnus ir nuo rudenio namuose jis jau tik svečias. Nuostabus jausmas matyti jau suaugusį savo vaiką, puikų žmogų, mąstantį, drįstantį svajoti ir gyventi. Išsipildymo jausmas, kai supranti, kad daug turbulencijos metų, nežiūrint į savo neadeakvatumo jausmą, nenuėjo šuniui ant uodegos. Galbut tai netgi metų pasiekimas, jei galima tokį ilgalaikį procesą suvesti į vienus metus.

Šiais metais daug dirbau, mokiausi, ir labai daug skaičiau. Kvapus sąmoningam lygyje beveik apleidau. Bet jie neapleido manęs. Beveik apleidau naujienų sekimą, tik labai retai apsiuostydavau parduotuvėse, butikuose ar tieisiog kompanijoje su kitais olfaktoriniais maniakais. Tiesiog nesinorėjo naujų įspūdžių (net ir pačiai keista tai skaityti). Bet nuo likimo nepabėgsi, ir taip kvapai tiesiog patys susirasdavo mane. Pavyzdžiui, pavasario pabaigoje nusibeldžiau į Baltosios Jūros salas. Norėjosi gamtos, šiaurės, ir nepaskutinė motivacija buvo pabūti toliau nuo žmonių. Rusijos Arktikoje tikrai ne kurorto sąlygos ir džiaugiausi atradusi apsistojimui vieną iš 3 saloje esančių namų su vandentiekiu. Apskritai, viskas buvo kaip pasakoje- jau į Peterburgą važiuojant autobusu gavau nuo savo laikinosios buto sšeimininkės SMS- kai atvyksite į salą, suraskite rožinį namą, ten bus mėlyna pašto dėžutė, kurioje rasite geltoną raktą – raktą nuo jūsų kambario. Visai kaip mano baisiausioje vaikystės pasakoje- Nueik nežinia kur, surask Nežinia ką. Ir  vistik suradau. Įėjusi į minėtą Nežina kur vonios kambarį, praradau žadą. Mano vaikystės Nežina Kas atrodė taip

Jei rimtai, tai per akimirką viskas susidėliojo į savo vietas. Jei nori užsiimti parfumerija (o ir iš tikrųjų bet kuo kitu), tai gali daryti ir arktinėse salose. Su varganu vandentiekiu ir paprasčiausiu garintuvu. Pasaulis aplink kupinas galimybių. Reikia tik mūsų pačių noro ir vaizduotės. Ir drąsos nebijoti. Kadangi bananai ant obelų neauga, tai ir drąsos nebijoti daug darbo.

Mūsų šeimininkė, jauna chemikė iš Maskvos, prieš 11 metų pasiliko čia, pakerėta vietos energijos- renka EU uždraustas sąmanas, kitus Europoje retus arktinius augalus, juos distiliuoja. Keičiasi savo žaliavomis su olfaktoristais įvairiuose pasaulio kampučiuose ir gamina kvepalus bei natūralią kosmetika. Ir visa tai- vėjų košiame dviejų kambarių į kišenėlę panašiame bute kaimelyje už poliarinio rato. Taigi metu atradimas būtų paprastas žodžiuose, bet labai nepaprastas suvokime- kiekvienas esame laisvas daryti tai, ka norime daryti. Baimės yra iliuzija. Ir dar- svajones įgyvendinant reikia daug darbo, net pasiaukojimo, nebijoti eiti į nežinomybę ir laužyti nusistovėjusią rutiną.

Metu kelionė taip pat buvo Baltosios Jūros salos. Šiaip visus metus sąmoningai vengiau kelionių- labiausiai norėjosi buti namuose, bet Rusijos Akrtika pakerėjo savo atšiauriu grožiu, natūralumu ir… tyla. Kelionė, kuri nebuvo fiziškai pati lengviausia, pripildė dūšią šilumos, tylos ir tikrumo.

Metų nata- žinoma, arktinės sąmanos barzdočio ekstraktas. Man nėra anksčiau tekę uostyti sąmanos įvairiose jos epostazėse, džiovinimo, fermentacijos, distiliacijos fazėse. Kvapas- nepaprastas dalykas. Tos pačios žaliavos įvariose stadijose jis visiškai skirtingas, tai aitrus, tai iki skausmo aštrus, tai pūkuotai dūmiškas it pilko kačiuko nagučiai, tai salsvai žemiškas kaip krentantys jį užauginusio medžio lapai.

Metų kvepalai- šiais metais ypač mažai kvepinausi, dar mažiau tyrinėjau. Ir vistik buvo vienas  absoliutus kabliukas -. The Different Company „Sel de Vetiver“. Vetiverio druska iki saldaus skausmo priminė Baltosios Jūros potvynius ir atoslūgius, ruonių dainas, besikalančias raktažoles ir primules, šveižių jūros dumbliu skonį ir nepaprastai aukštą ir aiškų tarsi nušvitęs protas arktinį dangų. Dar stipriai apžavėjo (taip stipriai, kad pateko į wishlist viršų) Lubin „Upper Ten“, o tai gan keista, nes gurmaniškų kvepalų neypač mėgstu. Mainstream’o naujienas nelabai sekiau, tai ir pagundų nekilo. Iš praėjusiais metais pasirodžiusių aromatų labai neblogi Hermes „Terre d’Hermes Intense Vetiver“ ir Chloe „Nomade“, dar neuosčiau, bet smalsumą kelia 2018 pasirodęs Hermessence „Musc Pallida“. Vienintelė iš labiau įstrigusių naujienų buvo Chanel Eaux trijulė, kuri, neskaitant kvapų cologne žanro nenukrypo, kaip kad Chance serija, link popso, ir nors nei Venecija, nei tuo labiau Paryžius manęs nežavi, fizikos dėsniai yra universalūs- du minusai davė pliusą ir iš visos tikrai patikusios trijulės labiausiai prilipo Paris- Venice.

Sel de Vetiver nuotaikoje, Estijos salos 2018

Metu garsai- paukščiai ir Prokofjevas. Šiais ypač darbingais metais suradau kelias dienas paklajoti Praaga pelkėse. Nelabai prieinamas žmonėm pelkynas knibždėte knibždėjo vandens paukščių, kurių išraiškinga šnekta mane absoliučiai pakerėjo. Tarsi būčiau kitam pasaulyje. Arba bent Mėnulyje. Muzikos, kaip ir kvepalį srityje, buvau baisi konservatyvė ir į paieškas nesileidau. Užtat labai dažnai klausiau Prokofjevą, kuris bene geriausiai atspindėjo mano vidinių būsenų miriadą- ypač jo antrasis koncertas, „Lengvesnis“ variantas buvo tarsi  trapus krištolas Pelenės siuita, paprastesnis- tamsiojo roko klassika Kino, Nick Cave, Noir Desir.

Metų filmas- Loving Vincent. Pirmasis tapytas filmas apie ypatingą žmogų, Vincentą, kurio žmoniškumas buvo ne mažesnis nei jo talentas.

Metų knygos- daug skaičiau, net nelabai galiu išskirti kokią vieną knygą. Gerų knygų yra daug! Stiprų įspūdį paliko C.G Jungo „Psychology and Alchemy“, Paracelso „Alchemijos pradmenys“, Ursula Le Guin „The Left Hand of Darkness“ ir jau daug metų skaitoma vėl ir vėl Rabindranato Tagorės poezija.

Metu pasiryžimas- ilgokai svarsčiau, ar galiu darbuotis dviejose- muzikos ir psichoanalizės – srityse. Verdiktas- galiu! Ir noriu.

Winslow Homer, West Point, Prout's Neck

Metų įkvėpimas- jūra. Vanduo ir druska, akmenys, smėlis ir vėjas visomis jų formomis.

Ir net jei 2019uosius pasitikau gerokai apsivaliusi nuo įvarių iliuzijų ir svajonių, gerokai praretinusi savo troškimų raizgyną, liko paprasti paprastučiai norai Trims Karaliams:

-        Jaukių ir šiltų, savų namų

-        Draugų ir daug smagaus laiko su jais

-        Nuotykių

-        Naujo mašiniuko

-        Pradėti bėgioti

-        Polėkio, polėkio, polėkio!

Paprasta, arne? Tikiuosi, kad ir Trys Karaliai mano taip pat. Kabinu ant sodo kadagio šakos maišelį su ant popieriaus skiautelių surašytais norais, pridėdama dar tą, paskutinį „tegul išsipildo visi mano draugų ir artimųjų norai“ , pasikvėpinu kaklą pora lašelių Guerlain Samsara ir einu pasitikti Betliejaus žvaigždės.

Etiudas Nr 2. Nematoma uodega, aukštumos ir Chloe Love Eau Intense

Būna dienų, kai kažkas netaip. Atsibundi kaip bet kokį kitą rytą- viskas savo vietose. Plaukų spalva ta pati, raukšlelės savo vietoje, net ir pirštų dešimt, kaip vakar ir taip pat užvakar. O jausmas vistik toks, tarsi kažkas viduje ne taip, tarsi pati sau maišyčiau. Arba tarsi per naktį man būtų išaugusi nematoma uodega, kurios dabar nėra kur dėti ir kuri visaip kaip tik įmanoma maišo ir pinasi po kojomis, rankomis ir liežuviu.

Prieš porą dienų buvo kaip tik toks rytas. Ir tada viskas aišku vyksta taip, tarsi nematoma uodega maišytų kiekviename žingsnyje- staiga nebėra ką apsirengti, negaliu apsispręsti kokią arbatą gerti- žalią ar juodą, neišeina tvarkintgai pasidažyti lūpų ir nuspręsti kokiais žygdarbiais pagerbti prasidėjusią dieną. Nekalbant jau apie tai, kad tokiomis dienomis neįmanoma išsirinkti kvepalų- net jei ir zilijonai aromatų rikiuotųsi lentynoje, nė vienas iš jų nėra TAI. Šį kartą krizės išvengti padeda tai, kad esu komandiruotėje ir pasirinkimas stipriai apribotas keliais testeriais. Užsimerkiu ir paimu pirmą pasitaikiusį atomaizerį. Šiandieninę nematomą uodegą teks pakesti su Chloe Love Eau Intense. Jei atvirai, tai esu pažįstama tik su klasikiniu Chloe Love ir mano nuomonė apie jį visai nebloga, bet su eau intense versija iki šiol nebuvau susidūrusi. Taigi, today is the day. Ir iš tikrųjų- visai neprastas pasirinkimas tokia neapibrėžtai nuotaikai , kuri nelabai dera su beprasidedančia, kad ir keliaujant, darbo diena. Aromatas-  labai gražiai perpinta, monolitinė vilkdagio, hiacinto, alyvų, muskuso ir vanilės natų harmonija. Po kokio pusvalandžio pradeda ryškėti sodrios, šiltos Peru balzamo natos, kurios šiam gražiam, klasikinio stiliaus derinukui suteikia gylį, prasmę, šilto jausmingo animalistinio alsavimo pojūtį. Kvapas tarsi sušyla, tampa gerokai intymesnis, bet tuo pačiu išlaiko ir pavasarišką žaismingumą. Ir nors nematoma uodega vis dar velkasi iš paskos, aromatas tą nelabai malonų jausmą daro gerokai pakeliamesniu ir pamažu atsiranda ryžtas ir nusiteikimas pasitikti beprasidedančią dieną.

Darbe, įsisukusi į susitikimų/susirinkimų karuselę netikėtai konstatuoju, kad nepaisant pavadinime esančio žodelio Intense aromato šleifas ganėtinai delikatus, tuo pačiu gerai apibrėžiantis mano asmeninės erdvės ribas – labai gera savybė dienai, kai labiau už viską norisi susisukti į kamuoliuką ir tapti nematoma.

Keliaujant atgal į antrąją gimtąją žemę atrandu dar vieną aspektą- kvapas transformuojasi, dar ryškiau jaučiasi jo šilkinė tekstūra ir tarsi smulkiais prakaito lašeliais papuoštas juslingas intymumas. Šalia sėdintis kaimynas pradeda muistytis ir nerangiai bando užmegsti kalbą. Užsimerkiu ir tyliai mėgaujuosi užslėpta ir šiek tiek netikėta Chloe Love Eau Intense harmonija. Ramybė ir sensualumas, jausmingumas ir protingas, išlaikytas minties balansas- labai netikėta ir ramiai bei taikliai priešingus polius sujungianti aromato tekstūra. Tai greičiau prižiūrėtos, rūpestingai kultivuotos damos odos ir uždarų patalpų kvapas.

Isaac Levitan

Kvapas trunka ir trunka. Ryte, gerdama kavą po žydinčiu alyvų krūmu susiduriu su komišku kosmetinio alyvų kvapo (Chloe Love Intense!) ir gamtiniu alyvų kvapo mišiniu. Tarsi varna dainuotų duetą su fazanu. Ir kadangi kvapas jau trunka daugiau nei 24h, jis po truputį pradeda varginti- vistik šiandien laisvadienis: be kosmetikos, šilkinių kojinių ir mandagių manierų.

Paskutinis aromato pasispardymas vyksta sekančios dienos pavakarėje. Sėdžiu paskutinės nuotykių parko trasos platformoje ir tabaluoju pavargusiomis kojomis. Su drauge esame pakankamai aukštai, kad galėtume tiesiog sėdėti ir mėgautis artėjančiu vakaru nesirūpinant, kad už nugaros kažkas laukia kol įveiksime kabančią trasą. Aš pusiau lunatinėje būsenoje sugebėjau į aukštybes kabarotis su rankinuku, kuriame netikėtai atrandu muilo burbulų pūtyklę ir štai jau kyla į dangų permatomas vaivorykštinis grožis. Apačioje, po mūsų kojomis aidi amžina kaip Leninas your're my woman I'm your man (https://www.youtube.com/watch?v=nRuOg-0NPvw). Gyvenimas toks gražus!!! Man patinka karstytis. Visada patiko. Netgi įtariu, kad turiu kažkokių rudimentinių beždžionės genų, kuriuos paveldėjo ir vienas iš mano sūnų. Pasakoju draugei kaip kažkada vaikystėje užsikoriau taip aukštai į medį kad nebegalėjau pati nulipti. Taip su lengvu virpuliuku pratupėjau aukštybėse kelias valandas, kol vienas tada mano dar paauglio dėdės draugas užsikabarojo ir mane nukėlė. Po to prisipažino, kad ir jam drebėjo keliai. Tas poelgis paliko man tokį įspūdį, kad mano gelbėtojas patapo mano pirmuoju romantišku herojumi. Draugė juokiasi ir sako- jauti kaip kvepia alyvos? Kokios alyvos, mes sėdime taip aukštai, kad po mūsų kojomis net aukščiausių medžių viršūnės. Tai Chloe Love Eau Intense, kurio paskutinis atodūsis netikėtai padvelkė pačiais natūraliausiais alyvų žiedais.

Aromatas nustebino savo žvėriška trukme, nesuardoma harmonija. Taip pat sukėlė vos juntamus klaustrofobijos atgarsius. Jį rinkčiausi visų pirma darbinei atmosferai, atvejams, kai reikia susikaupti, išlaikyti asmeninės erdvės ribas, išlaikyti rimtį ir stabiliai sveiką protą. Jo muzikinis atitikmuo būtų panašus:

Gerai, kad jis taip netikėtai pateko man į rankas- užsimaniau ir šiek tiek didesnio kiekio, nei keli lašai atomaizeryje. Bet sėdėdama aukštyje kur kūnas geriau jaučia oro sroves nei žemę po kojomis jau trokštu kažko kito- kad ir citrusų, uogų ar kramtomos gumos natų. Nes turbūt nėra nieko sunkiau gyvenime, nei būti rimta. 

Etüüd 2. Nähtamatu saba, kõrgused ja Chloe Love Eau Intense

On päevi kui miski on korrast ära. Ärkad ülesse ning kõik justkui igal teisel päeval- oma kohal. Juuksed on sama värvi, kortsude kogus sama, isegi sõrmeid on kümme nagu endiselt, kuid ikkagi tunne on selline, nagu miski endas segaks end. Nagu näiteks üleöö oleks kasvanud nähtamatu saba, mida nüüd ei oska kuidagi kanda ja mis teeb oleku kuidagi kohmakaks ja ebaharilikuks.
Paar päeva tagasi juhtus selline hommik. Ja muidugi kõik siis hakkab minema täpselt nii, nagu see nähtamatu saba segaks iga mõistliku liigutust- ei suuda leida riideid, ei suuda otsustada, mis teed juua- kas rohelist või musta, ei suuda õigesti värvida huuli ning otsustada, mis töödest peaksid päevategud algama. Kõige raskem aga kõige selle juures on lõhna valik. Tekkib tõeline ontoloogiline kriis.
Kuid õnneks seekod on ainult ampullid testeritega, Panen silmad kinni ja tõmban esimest ettejuhtuva välja- niikuinii ju tean, et miski täna ei sobi. See mitte sobiv variant täna on Chloe Love Eau Intense. Kui päris aus olla, siis isegi ei mäleta, mis lõhn see täpselt on- klassikalist Chloe Love tean, teatud tingimustel pooldan, aga eau intense versioon on siiani minust mööda jalutanud. Niisiis. Töise päevaga ja ebamäärase tujuga üsna hästi kokku minev lõhn. Noodid on väga hästi omavahel segatud ja tunnen alles iirise, hüatsündi, sireli, muskuse ja vanilje meeldivat kreemjat lõhna. Õnneks varsti ilmub ka Peruu balsam, mis annab raskemat, kergelt animaalset noodi- lõhn muutub soojaks, intiimseks, samas piisavalt kevadiseks. Ja kuigi nähtamatu saba on endiselt tunda, lõhn silub seda tunnet ja nii on juba julgem päevale vastu sammuda.
Töid tehes avastan, et avanemisraadius on tagasihoidlik ja lõhn justkui kaitseb isikliku ruumi.- suur pluss päeval kui tahaks kerra tõmmata ja nähtamatuks muutuda.
Reisides tagasi avastan, et animalistlikud noodid tugevnevad ja nüüd on lõhn juba selline siidjas, kergete higi piiskadega, mis muudavad teda märgatavalt sensuaalseks. Kõrval istuv reisija ka kibeleb kõrvaltoolil ning kohmetult proovib alustada vestlust, mina aga panen silmad kinni ja naudin varjatud ja pisut ootamatu Chloe Love Eau Intense harmooniat. Rahu ja sensuaalsus, tundlikkus ja mõistus- ning väga oskuslikult leitud harmoonia.

Mõned tunnid hiljem, istudes juba kodumererannas peale ühte esimesi selle (tuleva) suve suplusi tunnen järsku, et lõhn hakkab ängistama- tema rahulik kui püsiv loomus justkui takistaks värsket meretuult. Mida siin struktuuris ei ole- õhulisust, kergust. See on tõsise naise,hoolitsetud, isegi kultiveeritud, naha ja suletud ruumide lõhn.
Hommikul lõhn püsib endiselt- juues hommikukohvi sireli põsa all avastan, et pisut koomiline on see kammitsetud, kosmeetilise sireli nootide aroom ja päris elav sireli põsa hingeõhu segu. Nagu vares suhtleks fasaaniga. Kuid nüüd on see aroom (kestab üle 24 h!) on muutunud pisut koormavaks, sest täna on vaba päev, kus ei ole ei meiki, siidisukasid ega viisakat nägu.

Viimased aroomi lained leiavad mind siiski järgmise päeva õhtupoolel. Istun seiklusepargi eelviimase rada kõrgel platvormil, kõigutades väsinud jalgu. Oleme sõbraga piisavalt kõrgel, et keegi ei teeks märkust, et peaksime jätkama- nii istumegi puudest kõrgemal ja lihtsalt naudime lähenevat õhtut. Mina tõelise unesegasena tasin kaasa ka käekoti, seal ootamatult leian seebimullitajat ja laseme kõrgele taevasse hõljuda mõned seebimullid. All kostab igivana your're my woman I'm your man (https://www.youtube.com/watch?v=nRuOg-0NPvw) ja elu on niiii ilus. Mulle meeldib turnida. Alati on meeldinud. Tegelikult ma kahtlustan endas mingisuguseid pärdikugeene, mida on pärinud ka üks minu poegadest. Jutustan kuidas kunagi lapsepõlves ronisin nii kõrgele puu otsa, et ei suutnud kuidagi alla tulla. Ning keegi lastest ei suutnud isegi järgi ronnida. Nii istusin seal üsna pikalt, paar tundi vist, kuni üks mu tollal teismelise onu sõbradest ronnis ja tõi mind maha, pärast tunnistades, et põlv oli pehme. See tegu avaldas mulle nõnda suur muljet, et mu päästjast sai mu esimene lapsepõlve armastus. Kõrvalistuja naeratab ja ütleb, et kuule, tunned kuidas sirelid lõhnavad? Istume piisavalt kõrgel, isegi kõrgemate puude latvad on all, mis sirelid?! See on Chloe Love Eau Intense, mis oma viimaseks hingetõmmeks otsustas muunduda loomulikuks ning kauniks mai lõpu sireli õieks. 

Uskumatu kestvusega, ilus, väga harmoonline, kuigi pisut klaustrofoobiline lõhn, mida kannaksin siiski eelkõige tööle, siis kui on vaja keskenduda, hoida isikliku ruumi, pidada vastu tõsisena ja maisena. Ta pisut meenutab mulle sellist kunagist omanäolist laulu

Hea, et ta sattus niiviisi mulle kätte- hakkasin mõtlema ka suuremast kogusest kui käesolev pisike tester.
Kuid kõikudes kõrgel juba ihkan midagi muud- kasvõi tsitruste, marjade või nätsunootidega lõhna, sest lõppkpkkuvõttes on ju elus üks raskemaid asju olla tõsine.

Mėnesio nata. Kaip žydėjimas vyšnios...

Kartais mus nutrenkia žaibas. Kartais paslystame, ir krentame į bedugnę- ir to visai neplanuoto skrydžio metu suprantame, kad vienintelis dalykas, ka tuomet galime daryti- mėgautis kritimu. Kartais kritimas žemyn yra nuostabesnis nei skrydis aukštyn. Nes kas sakė, kad Rojus yra ten, debesyse...

 

Pavasaris. Tuo viskas ir pasakyta. Gelsvai žalia, akis rėžianti žaluma, stogą raunantys vakarai ir netylantis paukščių čiulbėjimas. Ir dar- vyšnių žydėjimas.

Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, –
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs – nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! –
Vai, prabėgs – nebegrįš jos!
Mūsų dienos – kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.

Mėnesio nata- vyšnių žiedai. Ne pati mylimiausia ar mėgstamiausia nata, obettačiau niekada ne per vėlu atrasti kažką naujo. Juk pavasarį gyvenimas tik prasideda.

Guerlain Acqua Allegoria Cherry Blossom- kvapas- beveik vanduo. Žaliosios arbatos, vyšnių žiedų ir lengvos citrusinės natos. Piramidėje nurodyta ir migdolų nata, kuri teoriškai galėtų stipriai paįvairinti kvapą, bet, deja, as jos nejaučiu. Šaltas, vandeningas, gaivus, šiek tiek lipnus ir labai lengvas žiedų kvapas neturi bazės ir labai greitai (pusvalandžio bėgyje) nugaruoja. Kvapas, kuriuo neužgautum net musės. Ir tikrai nekelia tokių emocijų ir galvos svaigimo kaip žydinčios vyšnios.

L’Occitane en Provence Cherry Blossom. Ir vėl- lengvas vandeninis gėlinis aromatas, tarsi vasarinė suknelė plevenantis vėjyje. Šįkart vaisiinių ir uogų natų dėka jis apčiuopiamesnis, saldesnis, emocingesnis. Primena vyšsnių kompotą, tokį, kaip vaikystėje. Viskas smagu ir gan žaisminga iki to momento, kai pasirodo (ir viską sugadina) muskuso natos- bukos, bespalvės ir nereikšmingos, tokios tarp kitko, nes juki reikia kažkaip „įpaišyti“ bazę. Eee-ech.... Na, bet taip jau yra- investicija į bazines natas ir ne pačias pigiausias jų žaliavas, kurios juntamos vėliausiose aromato skleidimosi stadijose ir labiausiai rezonuoja su pačio kūno kvapu, šiais pigios ir paviršutiniskos mados laikais neapsimoka. Nors galbūt taip ir turi būti- Provanse yra ir kitų, egzotiškesnių, pavasarį skelbiančių medžių. Vyšnia, šiaurinių platumų pavasario šauklys, mėgsta šaltus kraštus ir drėgmę- mūsiškes pavasario kaip tyro vandens išsiilgusias platumas.

Kenzo Amour Indian Holi ryžių pudra ir sakurų ziedlapiai. Saldus, tirštas, pudrinis- tikras rytietiškas aromatas. Kvapo tekstū tiršta tarsi pudingo, per jį neprasibrausi- tikras gelbėjimo arba apsauginis ratas. Mano nosiai tiesiog nepakeliama valgomos vanilės bazė (bet ji nors jau yra!), o vat gurmaninių saldėsių mėgėjams turbūt būtų pats tas- juntamos ir raudonos uogos, ir pudrinis bijūnas, ir frangipani, ir nemaža dozė vanilės- muskuso- sandalmedžio mišinio, papuosto saikingomis smilkalų natomis. Vyšnios žiedai rimtų saldėsių mėgėjoms.

Bond Nr9 Chinatown- vyšnių žiedai, gardenijos, tuberoza, apelsinžiedžiai- svaigi, kreminė, daili, šilkinė baltų žiedų puokštė- šiltame, minkštame, vientisame, jaukiame vanilės, sandalmedžio, guajako medienos fone- ir visa tai pagardinta gera doze mano mylimo kardemono. Gražus, besiliejantis tarsi pienas, ryškiai baltas su rožiniais intarpais kvapas. Ryškūs žydintys Centrinio Parko sodai, margaspalvis dailus Manhatanas- kvapas kaip saldainiukas, kaip urbanistio casual pavasario svajonė. Pavasaris mieste, kur verda gyvenimas, skuba žmonės, krykštauja vaikai ir rėkauja prekeiviai, signalizuoja automobiliai ir burzgia mopedai, plepa senukai ir bučiuojasi įsimylėjėliai.  Tuo pačiu aromatas yra gan realistiškas ir „prie žemės“, tai ne akvarelė, o vaškinėmis kreidelėmis pieštas paveikslas. , jis labiau primena minkštą šiltų spalvų pledą nei efermišką plazdenančią ore europietišką svajonę. Amerika- racionalių pasiekimų kraštas, ir vyšnios ten žydi kitaip.

Kadangi vyšnių žiedų, o ypač bent šio to vertų vyšnios žiedų parfumerijoje yra labai mažai (tai labiau šampūnų ir kūno kremų sfera), tai verta patyrinėti ir kitus žydinčius vaismedžius.

Obelys

Chloe See by Chloe- jei reikėtų šį aromatą apibūdinti trumpai, tai sakyčiau jog tai galėtų būti patys pirmieji kvepalai ką tik į paauglystę įžengusiai merginai. Labai neutralus, labai švelnus, labai atsargus obelų žiedų ir super lengvo muskuso aromatas. Beveik bekvapis, kaip vėjas. Žali obuoliai, žiedai, muskusas, vos luntamas sandalmedis, ir gal tai būtų net neblogai, jei ne cheminis, į skalbimo miltelių švarą mutuojantis muskusas. Į paauglystę besistiebiančios vaikystės kvapas.

Slyvos

Kenzo Les Eaux de Fleur De Prunier – vandenyje paskendę slyvų žiedlapiai ir migdolų pudriškumas. Slyva vandeninga, neprinokusi, tarsi limonadas. Migdolo saldumas įžeminantis ir pudrinis. Man kvape trūksta harmonijos- perėjimo nuo vandeningų prie tirštesnių ir standesnių natų, perėjimo nuo šaltoko metališkumo į beveik valgomą saldumą. Bet turiu pripažinti- Kenzo kvapai man išlieka mįsle, aš nesugebu išjausti ir įvertinti jų minimalistinės estetikos ir keisto, pustoniais paremto, kontrastiškumo.

Migdolai

YSL Cinema EdT

Ryškus, auksinis, kibirkščiuojantis, žėrintis aromatas. Oranžinių mandarinų ir rožinių, svaiginančių ir saldžių migdolo žiedų kvapas. Pakeri aromato gyvumas, dinamiškumas- jis nenustygsta vietoje, žaidžia, flirtuoja, vilioja. Tai kupinas gyvybės migdolų medis, po kuriuo geria šampaną ir gyvai šnekučiuojasi, gal net šoka, poros, po puikios, pakylėjančios, didingos šventės. Tai linksmumas ir gyvybingumas, moteriškumas ir viliokliškumas, įvilkti į saldų viliojantį pieitietiškos nakties vanilės, ambros ir benzoino dervos šydą. Laimės aromatas. Aromatas vilioklis. Nes gyvenimas- tai šventė, tad skubėkime džiaugtis...

Turiu pripažinti, kad buvo nelengva rasti tikrai geru pavasarinių medžių žiedų aromatų. Galbūt dėl to, kad jų kvapo neįmanoma išgauti gamtiniu būdu- nei distiliuojant, nei enfleurage’u- kvapas lakus, lankstus ir nepagaunamas, tenka jį sintezuoti cheminiu būdu. Galbūt tai netgi gerai- vadinasi, ne viskas dar parfumerijoje atrasta, dar yra erdvės augti ir siekti naujų aukštumų. Juk tinkamai fokusuotas žydinčių pavasarinių vyšnių kvapas turi potencialą savo trapumu ir efermiškumu pakelti į nepasiekiamas aukštumas, sviesti į giliausią bedugnę, pakerėti švleniu pralekiančios akimirkos grožiu.

 

 

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

 

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

 

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

 

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

 

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

Taip nepaparastai taikliai aprašė pavasinį medžių žydėjimą ir nenusakomą pavasarinę vidinę būseną Radauskas. Štai ką radau bevartydama savo senus senus dienoraščius:

Krisdami į beribes vidines erdves, mes prarandame dalį savęs.

Visų pirma savo veidą. Ir jį saugančias ar dengiančias kaukes. Nes ką gi domina domina tavo veido bruožai, kai tu krenti? Domina tik tavo emocijos ir reakcijos- žiūrovai bando įsivaizduoti save tavo vietoje. Matuojasi tavo reakcijas tarsi parduotuvėje parduodamus rūbus. Galvoja, lygina, nevalingai kalkuliuoja...

O tu vis krenti. Ir pamatai, kad dugne žaliuoja slėniai, žydi vyšnios. Teka gyvenimas. Ir pajunti, kad tau išdygo, išsiskleidė sparnai. Kai prarandi veidą, įgyji sparnus.

 

Kokie Jūsų mėgiami pavasarinių žydinčių vaismedžių kvapai? Kokie kvapai Jūsų manymu geriausiai pagauna pavasarinį svaigulį?