Etüüd Nr 5. Must Auk. Olfactive Studio Ombre Indigo.

Frida Kahlo, Two Fridas

Tuleb ka selliseid aegu. Kus mines oma teed, nautides teekonda, teadvustades samme, järsku avastad end nurgas. Mustas augus.

Life is comedy for those who think and tragedy for those who feel ütles Oscar Wilde. Paraku paraku olen ma see, kes enamasti tunneb.

Ainuke vabadus on valikute puudumine, ütlevad sufid. Vahest valikud on sama rasked kui vabadus. Ja vastupidi. Must auk on just sama raske kui mõlemad korraga- seal puudub gravitatsiooni jõud.

Suuremad või väiksemad raskused panevad mind otsima ilu enda ümber- ja ilu on ju igal pool. Jasmiini põsas. Kassi kräunumises. Varahommikuses vaikuses. Naabertädi kortsudes. Muidugi ka lõhnariiulil. Kuid nüüd järsku see kaaluta olek on sellline, et ilu ja elu, hääled ja vaikus voolavad mööda. Nii ma käin nendel päevadel lõhnatu. Mingi moment siiski tulevad meelde blogi etüüdid- ja nii mu randme peale sattub Olfactive Studio Ombre Indigo- raske, morn, söövitav, kuid vaikselt endasse tõmbunud lõhn.

Carl Jung kirjutas (ning seda väga hästi teadsid varajase kiriku isad ja gnostid), et igaüks kes on teel, peab eelkõige kohtama enda Varjuga- selle enda poolega, mis tume, mahajäetud, allandatud, reedetud ja ebasobiv, häbi- ja põlastusväärne. Tänapäeval, kus depressioon on teine kõige levinum haigus peale vähi, inimesi inustatakse mõtlema positiivselt, andestama, mediteerima, tervislikult sööma ja elada hetkes. Unustamast tõsiasja, et füüsiline keha on see kokkupuute punkt, kus kohtuvad nähtav ja näthamatu, mateeria ja vaim, valgus ja vari.

Ilmselt pole juhuslik, et peamine Ombre Indigo, piiritsooni, noot on nahk. Sest nahk on ju see, mis eraldab ja ühendab, mis kaitseb ja võtab vastu, ja mustas augus just nahk on see, mis kaob esimesena. Ombre Indigo nahk on külm, justku kaetud külma higiga, see on paha unenägu, mis ei lõpe või siis kui lõpeb, siis ees ootab veelgi külmem reaalsus. Selle jahmatustekitava naha foonis ilmuvad põlenud papüüruse ja suitsuse musta ploomi noodid- hävinud loodus, või siis hävinud lootus? Imeilus, kuid külm kui portselaan olibaanum, mille tolmusus seguneb šafraaniga. Aroomil puudub see grandioossus, millega luuakse noir aroome- tema Vari on igapäevane valu, vana kui maailm ja sama vältimatu. Tahaksin arvata, et aroomi loojat Mylene Alrani inspireeris seitse patu (kuigi sufid ja gnostikud ütlevad, et neid on hoopis üheksa- kes teab, võib olla hoopis üheksa miljardi- varjundeid on sama lõpmatu miriaad kui inimelu päevade hetki). Aroom on justku tappev argipäev, justkui igapäevane varju koorem, millega nii leppime, et enam ei märkagi- see on odekolooni taoline tolmune mürk, mis elu pakkib meile kaasakantava bagazina.

Ja siis, päris pimeduses, ilmub tuberoos- kuid sellest elusast, ihast ja dramatismist pakkatavast lillest on siin jäänud skeleton, mis on justkui tont. Ja mustas augus iga tont on juba midagi, midagi, mis võimaldab dünaamikat- aroom muutub liikuvamaks, ja seega- elusamaks. See on kui kauge maailma kaja musta augu põhjas, kui viimasel üldse selline asi on.

Lugesin, et Ombre Indigo oli loodud kui tugevam, intensiivsarem sama tootja Chambre Noir versioon. Kuid minu jaoks need kaks lõhna on kontseptsuaalselt tõesti erinevad- Chambre Noir võiks olla lihtsalt pime tuba, võib olla isegi hirmu tuba, kuid seal on siiski käega katsetavad piirid, ning kõik me teame, et põrandast ei saa maha kukkuda. Ombre Indigol sellevastu puudub piir, põhi, ta imeb sisse ja röövib paljaks inimlikust soojusest, isikupärasusest, sellest, mida me peame oma loomulikuks, vältimatuks, ärateenitud osaks. Ta ei ole nii röövilik ja seega nii elus kui mu lemmik mustade päevade jaoks- Robert Piguet Bandit. Tema morbiidsus on just see, mis ei võimalda tal olemaks must- sest ta on Varju, valguse valust küllustunud indigo, mille vaatamine paneb silmad jooksma vett ning mille intensiivsus imeb endasse musta augu taoliselt.

Igal valgusel on varju. Ja igal varjul- valgus. Ma tean, et üsna varsti istun Balatoni kaldal ja jalgadega sorgin järve sooja vett. Proovin hääldada hääldamatuid Hungarikeelseid sõnu. Vaatan mägesid ja näen loojuva päikese valgust. Ja kõik veel tuleb. Kuid nüüd tuleb hingata. Hingata. Ja hingata.

Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?

 

 

Kolme Kuninga päev. Mööda murduvat jääd.

Tuli kolmekuningapäev ja on aeg kuningatele anda aru möödunud 2014 aastast- ja samuti ka teile, kanatlikud lugejad, kes veel ei ole allistunud mu blogis valitsevale letaargiale.

Tahaksin öelda, et aasta möödus nagu hirv, lendas mööda nagu põhjamaine lumetorm... Paraku. Aasta 2014, mis algas nii sooja ja kevadise esimese aastapäevaga, minule oli piinavalt, nüristavalt, läbipäästmatult veniv- aasta, mis pani proovile mu elujäämise ja koos püsimise oskust. Sest on oluliselt kergem ümber häälestada ennast elujäämisele ekstreemsetes tingimustes, siis, kui pead mobiliseerima kogu oma jõudu, võitlema, püüdlema eesmärgi poole, muutma kursi vastavale muutlikule keskonnale. Kuid elujäämine sisseimeva soo tingimustes sarnaneb seismisele õhkõrna, praguneva jää peal, kus tardud nii, et isegi ei julge hingata- ja see on tõeliselt ekstreemne katsumus. See kohutavalt hirmutav sõna- ootus. Vähemalt minule. Panen endale kirja rasvase plussi selle eest, et jäin ellu ja ei heitnud lootust (selline kiusatus aga oli pea et igas päevas), põletan ära eelmise aasta kalendri ja edasi- helgesse tuleviku.

Kuid õige on ka see, et igas halvas on osa head. Niisis, heast aastal 2014.

Aasta tegu. Jätsin selja taga sünget ja koormavat kui kaelas rippuv veskikivi tööd ja avasin ust teadmatusse. Teadmatus siiani vahib mind ja mina vahin vastu, kuid kuidas ka ei oleks, see on tee uutele jahimaadele, võimalustele ja soovide täitumisele, mitte unelev igapäevane langemine nõdrameelsusele. Terve maailma värisejad jänkud, ühinege!

Aasta elamus. Viimane vana aasta öö metsas mere ääres ning roosa kumana sädelev talveöö taevas. Looduse, tema kujude, lõhnade ja häälte kaunidus on kirjeldamatu ning on amendamatu vitaalsuse ja inspiratsiooni allikas. Best things in life are free ütles keegi. Ja tal oli õigus.

Aasta avastus. Uued ja uuesti avastatud vanad sõbrad. Ja imelised Vero Kern aroomid.

Niisis, aasta parfümeeria maja on Vero Profumo. Nende lõhnad ülatavad tajutava reaalsuse küüni- lendlevad, komplekssed, ootamatud traditsioonilise ja täiesti uue lähenemise kombinatsioonid. Hea maitse absoluut ilma mehkerdamiseta kaasaaegsele kriiskavale maitsetule moele, ning samal ajal- kunstniku esteetilise taju teravus, mitmekülgsus, detailideni täiustatud kompositsioonid. Ainuke mind painav probleem on see, et aroomid on niivõrd isiksused, nii väga ergsad ja huvitavad, et mul endal on raske valida, mis on see lõhn, mis alustab Vero Kern dünastiat mu lõhnade riiulil. Minu süda vaikselt tuksub Kiki Eau de Parfum ja Onda extrait de Parfum nimede rütmis.

Aasta reetmine- Hermes. Ma olen suur Hermes lõhnade austaja, minu jaoks selle maja aroomid on igati universaalsed ja sobivad igal ajal ja igal pool. Vähe sellest- mitte just eriti arvukas sellel aastal välja antud uute ja heade lõhnade nimekirjas on terved 3 Hermes lõhna (vt. allpool). Kuid vaatamata sellele möödunud aastal Hermes flakoonid seisid puudutamata mu riiulil ja vaikselt jalgisid, kuidas ma suplen ahastuse ja tegevusetuse soo sees.  

Möödunud aastal kõige tihedamini kasutatavad lõhnad olid Ormonde Jayne Champaca, Cerruti Image, Parfumerie Generale Jardins de Kerylos- selge pööre kergete, harmooniliste, kargete, toetavatre, lähedal naha ümber püsivatele, minimalistlikele lõhnadele. Ei mingit ekstsentrilisust! Kui jääb puudu energiast, tugev, ergas ja väljendusrikkas lõhn võib väga valusasti tuletada meelde, kui tühjas ja rässitud olekus ise oled. Erksamate hetkede jaoks tihti valisin   Miller Harris L’Air de Rien, mähkides ennast soe animalistliku muskuse ja hobuste lõhna kookonisse.

 

Aasta uudised. See aasta oli väga pasiivne parfumeeria mõistes, endal oli kõvasti puudu jõust ja optimismist, nina ja mõistuse teravusest, seega parfümeeria maailmas vaikselt ajusin oodates kuni uudised ise tulevad minu juurde. Tõsist stressi tekkitas ka alustatud, kuid lõpetamata blogi artiklite arv—terved 38!, see on  isegi rohkem kui avaldatud postituste arv. Totaalne loominguline katastroof, mille pärast palun teilt, armsad lugejad, vabandust.

Kõige helgem uute lõhnade trio minu jaoks oli Frederik Malle Eau de Magnolia, Hermes Bel Ami Vetiver ja Robert Piguet Gardenia. Esimene nendest aroomidest võlus oma kergusega, läbipaistva tekstuuriga, justkui väga varajasel kevadel ootamatult õitesle hakkanud magnoolia. Hea sõber vetiver (Bel Ami Vetiver) pakkus väga delikaatset, väljapeetud, aga siidset ja habrast nahka puiduste pooltoonide ja kerge, mullase ja peenelt suitsuse vetiveri taustas. Imeilus vana hea Bel Ami ja värske, puise, rohelise vetiveri ristand. Piguet Gardenia- imeliselt kaunis, puhas ja ilus lill, mis pärineb valgest liiliast, gardeeniast, ylang- ylang’ist, kuid pole ühtegi nendest. Tema imeilusat valget, kuusära taolist ihu katab nahk ja pehkme kašmiiri puu sall. Minule see lõhn räägib igavesest ilust, ilust mis ei karju, ei kriiska, ei läigi. Ta lihtsalt on ja jääb- igavesti.

Head muljet jätsid ka Hermes Cuir Ange õrn, magusavõitu nahk, heliotroop, pehme muskus ja kergelt puuderjas kannike. Serge Lutens L’Orpheline- kummaline, aneemiline, sooja ja jaheda kontrastidega mängiv viiruki aroom. Hermes Jour d’Hermes Absolu- lopsakas kevade elueliksiiri, puhkevate lehtede ja meeletult õitsvate õunapuude lõhn, tõeline kevadise vitaalsuse plahvatus. Bottega Veneta Essence Aromatique- harjumatu graatsilisuse ja ereduse kombinatsioon, mõrkjas bergamott, ninat kõditav koriander algnootides muundavad ennast graatsiliseks peeneks roosiks (südamenootides) ja läbipaistvaks patšuli ja sandlipuu baasiks.

Neutraalne- või siis pole paha, kuid mitte minu oma: Narciso Rodriques Narciso nartsissi nime all peidab ennast jahe, kergelt kibe gardeenia. CK Reveal- soe, soolane päikeseloojangu rannas aroom.

Ei meeldinud-  Cartier Panthere- mõistan seda aroomi kui ilusat katset elustada šipr, kuid mulle lihtsalt „ei kõla“ lõhna esteetika. Samuti Burberry My Burberry, Karl Lagerfeld for Her,  ja terve rida muud sädelevaid vidinaid.

 

Aasta raamat. See aasta oli pilgeni täidetud tööalase või muu teadusliku kirjandusega. Sain üsna põhjalikult uurida psühoanalüüsi käsitlevat kirjandust J Freud’i unenägude analüüs, rituaalide, biseksuaalsuse, hüsteeria uuringud, Jung’i tööd sümbolitest, alkeemiast, arhetüüpidest, isiksuse integratsioonist ja aktiivsest ettekujutsvõimest, samuti suur muljet jätnud Claude Steiner’i „Scenaariumid, mille järgi inimesed elavad. Transaktsioonide analüüs“. Õpingutest vabal ajal kirjanduse nälga kustutasid 17- 18 sajandi jaapani luuletajate haikud ja sufide poeesia. Avastasin fantastilist muinasjutude, faabulate ja luule kogu Essential Sufism, mis väga elavalt annab edasi selle müstilise usu pärandi. Väga väga ja veelkord väga soovitan- ta annab inspiratsiooni ka siis, kui tundub, et miski ei saa inspiratsiooni anda.

Aasta muusika. Õigel ajal ja õiges kohas leitud Jarek Kasari disk Liiga palju viiuleid, ning eriti- samanimeline laul.

 

Korralikult armusin kaasaaegsetesse etno muusika remix’idesse, avastasin fantastilist Eesti folgi lauljat Maarja Nuudi -  tema üüratu muusika taju sulandas mustaid pilvesid taevas ja jääd mu südames.

Aasta tegevus- küpsetamine.  Terve oma elu jooksul ma vist ei ole küpsetanud nii palju kooge, torte, saiakesi ja küpsiseid kui möödunud aastal. Õhtuti, lapsed voodidesse pandud, ma sõtkusin tainast, soojendasin ahju ja küpsetasin küpsetasin- teraapia, mis aitas mu südant, kuid mõjus mitte nii väga hästi mu füüsilisele kujundile.

 

Realiseerimata aasta karje- mäed. Tahan mägedesse! Ja kindlasti ka lähen sinna, algamas ju kitse aasta (hobused kõrgel mägedes ei jaluta, nii et ilmselt soov ei läinud täide ebasoodsa aja tõttu).

Mida ootan ja loodan aastast 2015? Kõik on lihtne- soovide täitumist. Kolm suurt soovi Kolmele Kuningale on:

·         Unistuste tegevust- et saaksin realiseerida oma teravat mõistust, mõttelendu, saaksin töötada õlg õla kõrval toredate ja inspireerivate kolleegidega ja püülema helgete, mind inspireerivate eesmärkide poole (ja neid saavutada, muidugi J ).

 

·         Reisimist, palju reisimist... mägedesse, linadesse, erinevatesse maailma nurkadesse. Gruusiasse, mida hakkasin regulaarselt nägema unes, justkui kass vorstirõngast. Tiivu ja inspiratsiooni, muljeid ja värve, magamata öid ja hilinenud lennukeid. Finantsvabadust lehvitades tiivu. Ja õnnetunnet elades lahtise kohvri seisundil.

 

·         Kaasmõtlejaid ja inspireerivaid inimesi, hingesugulasi- igasse päeva. Inimesi, kellega räägiksime sama keelt ja vaikiksime sama vaikust. Kellelt saaksin õppida ja kellega vaataksime samas suunas.

 

Mul on olemas veel üks suur ja kallis unistus, nii suur ja kallis, et isegi pelgan teda lausuda või veel eriti avaldada laias neti ruumis... olgu see igaõhtuse palvena korratav saladus minu ja Kõikvõimsa vahel.

Suured soovid ei välista väikseid, neid on samuti terve rida:

-          Uuendada oma parfümeerset garderoobi. Oma riiulile tuua vähemalt 2 Vero Profumo aroomi.

-          Õpida ära suusatamist ja/või sõitmist jalgrattagaIšmokti slidinėti ir/arba  važiuoti dviračiu

-          Külastada Ermitraži

-          Viia ellu (kasumlikult ja efektiivselt) vähemalt ühte oma isikliku äriidee

-          Teha spordi, tegeleda looduspraktikatega, ja sinna tegevustesse kaasata ka oma lapsi

-          Lugemist igaks päevaks- ja tagasituleku ilukirjanduse juurde

-          Uusi tuulesid ja vooge kodus. Interjööris, ja mitte ainult.

-          Aktiivset ja lõbusat vaba aega sõbradega. Just lõbusat- lõbustused sobivad hästi äsja alganud aastaga.

Soovida, nagu öeldakse, tuleb palju. Ja ma ei ole üldse vastu, et paljud või isegi kõik nendest soovidest täituksid. Palun Kolme Kuninga käest, et täidaksid need kolm suurt soovi, ja veel ühe boonusena, väiksemate eest luban hoolitseda ise koos oma suurepärase toetustiimiga.

Puistan paar tilka Guerlain Apres l’Ondee (pranc.: pelae vihma) kaela peale ja ootan Päikest!