Kriiside (mitte)juhtimise kunst

Me ju teame, et aeg läheb ja voolab kalendrist mööda. Aasta algab ja lõpeb mitte siis, kui keerame uut lehekülge, kuid siis kui seesama lehekülg keerab ennast mingil salapärasel ja arusaamatul moel ära meie sees- südames, veres, igasugustes meie organites ja substantsides, mille me isegi ära nimetada ei oska. Igaühel meist on oma unikaalne rütm- kalender ja kellaosutid lähevad sellest mööda justkui laevad avatud merel.  

Mõnikord rahuliku ajakulgu tuleb sisse kriiside aeg- nagu torm, orkaan või štiil ookeanis. See paha kõlava nimetusega aeg ongi vastutav selle vaikuse eest, mis viimastel kuudel valitses mu blogis, kuid- mis salata- ka igal pool mujal elus. Öeldakse, et ööbik ei saa mitte laulda. Saab. Ja kuidas veel. Mõnikord ükskõiksus ja lootusetus neelab ära elu aisitnguid- kurku ja nina jääb nähtamatu, kuid betoonist tugevam klomp, laul enam ei kõla helgelt ja vabalt, kuid hoopis kunstlikult, kuni lõpuks vaibub. Kriisid, need eriskummalised prouad, armastavad vaikust. Sest see on aeg, kui tuleb tahest tahtmata kuulata Kõrgeima hääle. Ja hammustada keelt- sest kaugelt mitte kõik, mis on kuuldud, ei ole meelt mööda.

Kriisid alati elus midagi muudavad ja murravad. Küsimata, kas me seda tahame, kas oleme valmis (muidugi mitte), kas meil on paras doos headust, kannatust, andestust ja alandlikust tagataskus. Lihtsalt tulevad ja pühivad ära- punase viha ja kättemaksu, halli ükskõiksuse, musta lootusetuse luuaga. Pühivad niikaua, kuni kuningas on paljas ja tuleb end uuesti kokku korjata elementaaarosakestest, kildudest, panna end uuest kokku nagu  puzzle tüki, ära hõõruda nurki ja uuesti raskel ja valusal moel sündida maailma.

Kõik oli just nii ka minule- ei mina ole millegipoolest eriline. Torm teeklaasil. Lootusetus keset selget päeva. Sisemine vaikus, võimatu sisemine vaikus. Ja tasapisi läheneb mõistmine, et juba piisab, väljas puhub tuul, kriiskavad kajakad, kõlavad laste hääled ja lobjakal metsaalusel tõstavad päid karukellad.

Kriisidel on oma plussid. Jälle uuesti, nagu esimest korda, tajun lõhnu, kõike peenemaid nende nünansse, avastan vanu ja tuttavaid kompositsioone uuest ja avastamata nurgast. Avaneb uus hästi tuntud lõhnade mõistmine ja taju- avaram, sügavam, mitmekülgsem, põhjalikum.

Millised lõhnad aitasid mind solistamas kriisi tuhmal kõrbel, mitte unustades, et ka kõrbedel on oaasid, kus saab taas värskendada süda ja nina, ja üks päev ikkagi jõuad läbiva ja kordumatult magusa vee lõhnani?

 

KenzoKi Rice Steam- aastaid ja aastaid kasutamata lõhnade sahtlis seisnud flakoon- kunagi maha kirjutatud vaiksuse ja väljendusrikkuse puuduse tõttu, kuid ajal kui maailm tundub võõrana, kurjana ja tüükalisena nagu ogaõun, siis just see aroom mähib pehmelt sisse rahulikke, vaiksete ja pehmete nagu emapiim riisipuudri ja iirise nootidega.  

Guerlain Jicky- vana kui maailm ise lavendli, vanilje, kadaka, tsitruseliste ja vintaažnaha lõhn. See on justkui sõit vana lahtise kabrioleega sõjaeelse Prantsuse Riviera rannikul, keset metsikult lõhnavaid ürte, värskes päikeselises õhus, kus on tunda roolinahka, nahkkinnaste ja bensiini lõhna. Belle Epoque, muretu elu, laiaääreliste kübarate, nahkkinnastee ja libertine stiili lõhn. Aroom kui ood ilule, vabadusele, pealelõunastele šampus aperitiividele ja epikuursusele. Nii lõhnab aeg, kui elu kulgeb justkui iseenesest, temas ei ole sisse kootud ei muresid ega eksistentsialistlikud probleemid- ainult vahest Vahemere kohal taeva lõhuvad välgunooled.

 

Anick Goutal Ninfeo Mio- kevadise tiigi ja äsja tärganud nõgeste lõhn. Minu lemmikud noodid- galbaanum, mastik (ja eriti just tema), viigipuu leht- koos mõrkjate, pisut mürgiste tsitruselistega. See on kibemagus äsja puhkenud vahtralehe maitse ja ebamaise rohelusega säravad kevadised põlud, metsaalune valgete ülaste vaip ja südantlõhestav konnade laul karges kevadises õhtus. Suurepärane akvaatiline kompositsioon, mis ikkagi ei ole ei pasteelne ega romaantiline- vaid ebareaalselt reaale, looduslikult puhas, justkui suitsune õhtu sina ja auruks muutunud soe väljahingatud õhk külmas kevadises punase päikeseketa ärasaatmises.  Mulle aroom meeldib oma külmuse ja tõrksuse tõttu- justkui värske kevadine rohelus, mis kaitseb ennast veel mitte päriselt lahkunud talvisest olematusest. Aroom realistlikule optimistile.

Bond Nr9 Washington Square- kui kõik hävib, jäävad roosid (ütles Baudelaire). Just roos oma kordumatu suursugusega ja aristokraatliku mitmekülgsusega majaka moodi näitab teed öös ja ei luba pead norgu lasta. Kuningad ka giljotiini peal on kuningad. Roosi, naha, geraaniumi ja bergamoti kooslus on alati võitja, ja siin ta avaneb erilise aristokraatilisuse, siniverelise iluga ja idiosünkrooniga. Aroom, mida kandes tahest tahtmata ajad selja sirgu ja muundud uhkeks luigeks isegi porisoppade vahel.

 

Balenciaga B.  Mul on selline kummaline nõrkus- värskete roheliste herneste lõhn. Kui kõik ümber on justkui ebareaalne ja hall, rohelised herned on justkui elulisuse plahvatus peeniksete vormide väljendusel. Niisamuti nagu uus ja väga hästi tehtud Balenciaga roheline šipr B- müstiline sufide täht, roheliste herneste rohelisus, jahe seedripuu kargus, kerge iirise juure puudrilisus ning pehme ja hubane puidu baas. Lihtne ja paindlik, hubane, naiselik ja kevadine casual aroom.

Eau d’Italie Sienne d’Hiver – kaunitar keskaegne Itaalia Sienna talveajal. See on tihe õlise struktuuriga lõhn, mis on samas jahe, niiske ka kargelt puhas nagu kristall aroom, milles on animaalsed kuivade ürtide, seente, oliivide noodid. Pisut süngevõitu, väga stiilne, kuid samas loomulik- Toskaana maastik talvel, vanad krässus oliivi puud, viinapuude põlud, kerge lumekihi all tuikuvad haljad nõlvad, Piemonte mäed ja plii värvi taevas. Kirbe, melanhoolne ja vältimatu justkui kriis.

Ja veel- elueliksiir, puhkevate kasepungade lõhn.

 

Teate, mis jõudis mulle kohale? Mitte meie ei juhi kriise, kuigi on välja antud sadades miljoniliste tiraažidega raamatuid, vitamiinide ja toidulisandite äri lausa õitseb ja Internet on pungil täis vaimset ja kehalist õnne pakkuvatest kauplejatest. Hoopis kriisid juhivad meid, STOP märgina, meie sisemise inglina, kes ei luba meile liblikate moodi lennata küünlaleegi sisse, kriisid toovad esile seda, mis on vananenud, ebaõiglane, ebatervislik, meid kahjustab, reostab ja hävitab. Kriisid on õnnesse viiv sild, mille peal aga ei saa pista jooksu, sest see sild on okastega laotud, ja iga oga torge on tegelikult impulss, mis paneb tundma, et elad, et on olemas mitte kohati verisevad väsinud jalad, vaid ka tiivad, armastus ja elu järgi igatsev süda.

Lõhnavat kevadet!

PS Muusikalist tausta selle kirje jaoks valis mu teismeline muusikaekspert- väga sobivalt, tundub mulle

 

Krizių (ne)valdymo menas

Kaip žinome, laikas bėga ir teka ne pagal kalendorių. Metai prasideda ir baigiasi ne atvertus ar užvertus puslapį, o tada, kai tas puslapis ima ir kažkokiu būdu persiverčia viduje- širdyje, kraujyje, dar kažkokiuose mūsų organuose ar substancijose, kurių net ir įvardinti nemokame. Kiekvienas iš mūsų turime savo unikalų ritmą – kalendorius ar laikrodžio rodyklės dažniausiai prasilenkia su juo kaip laivai jūroje

Kartais tarsi audra, uraganas ar štilius okeane užgriūna krizių metas. Šitas negeras, skambiu pavadinimu metas ir yra atsakingas uz mano pastarųjų mėnesių tylą- ir bloge, ir visur kitur. Sakoma, kad lakštingala negali nečiulbėti. Gali. Dar ir kaip gali. Kartais apatija ir neviltis užgula gerklę ir nosį, daina tampa neskambia ir dirbtine, kol galu gale nutrūksta. Krizės, tos įnoringos ponios, mėgsta tylą. Nes tai metas, kai nori nenori tenka išiklausyti i Aukščiausiojo balsą. Ir prikąsti liežuvį- nes toli gražu ne visada patinka tai, ka išgirstame.

Krizės visada gyvenime kažką laužo ir keičia. Neklausdamos mūsų, ar mes to norime, ar pasiruošę (žinoma, kad ne), ar esame pasisėmę rezervą gėrio, kantrybės ir atleidimo. Tiesiog ateina ir šluoja- raudona pykčio ir keršto, pilka apatijos, juoda nevilties šluota. Šluoja, kol karalius lieka nuogas ir tenka save susirinkti iš elementariųjų dalelių, šipulių susidėlioti iš naujo tarsi puzzle paveikslėlį, apzulinti kraštus ir tarsi iš naujo nelengvai gimti į pasaulį.

Viskas būtent taip buvo ir man- niekuo aš neypatinga. Audra arbatos stiklinėje. Neviltis lygioje vietoje. Vidinė tyla, nepakenčiama vidinė tyla. Ir pamažu atėjęs suvokimas, kad jau gana, lauke pučia vėjas, klykia žuvėdros, krykštauja vaikai, o pažliugusių miškų pievose dygsta šilagėlės.

Krizės turi savų pliusų. Vėl tarsi iš naujo jaučiu kvapus. Subtiliausius jų niuansus, senas, gerai pažįstamas kompozicijas uodžiu tarsi naujas ir neišjaustas. Atsiveria senų pažįstamų kvapų naujas horizontas- platesnis, gilesnis, daugiasluoksniškesnis.

Pasidalinsiu, kokie kvapai padėjo klampojant krizės dykuma nepamiršti, kad ir dykumose būna oazių,  atgaivinus širdį ir nosį, vieną dieną vistiek pajusi veriantį  ir nepakartojamai saldų vandens kvapą.

KenzoKi Rice Steam- tarsi netyčia, užsilikęs, metų metais nenaudojamas flakonas- kažkada nurašytas kaip per tylus ir neišraiškingas- metu, kai pasaulis atrodo nejaukus ir dygus tarsi durnaropė puikiai apgaubiaityliom, ramiom, taikiom tarsi motinos pienas ryžių pudros ir vilkdagių talko natomis.

 

Guerlain Jicky- senas tarsi pasaulis lavandos, vanileė, kadagių, citrusų ir vintažinės odos kvapas. Tai tarsi pasivažinėjimas atviru senoviniu kabrioletu prieškarinės Prancūzijos Rivieros pajūriu, beprotiškai kvepiančiais žydinčiais žolynais, grynu, saulėtu oru, odiniu vairu ir pirštinėmis bei automobilio benzinu. Belle Epoque, nerūpestingo gyvenimo, plačiabrylių skrybėlių, grynos odos pirštinių ir laisvamaniško stiliaus kvapas. Kvapas tarsi odė grožiui, laisvei, popiečio šampano aperityvams ir epikūrizmui. Taip kvepia laikas, kai gyvenimas teka savaime, jo netemdo nei rūpesčiai, nei egzistencialistinės problemos- tik retkarčiais virš Viduržemio jūros dangų perskrodžiantys žaibai.

Anick Goutal Ninfeo Mio- pavasarinės kūdros ir ką tik sudygusių dilgėlių kvapas. Mano mylimos natos- galbaninė ferula, mastikas (ypač jis), figmedžio lapas- ir kartus, šiek tiek nuodingi citrusai. Tai kartūs, aitrūs, ką tik išsprogę klevo lapai ir nerealiu ryškumu žaliuojantys laukai, baltų plukių kilimas pamiškėje ir širdį veriantis varlių karkimas kūdroje vėsiais pavasario vakarais. Puiki akvatinė kompozicija, kuri vienok nėra nei pastelinė, nei romantiška- o tik nerealiai tikroviškai gamtiška, kaip padūmavęs vakaro mėlis ir šalčio dūmelis palydint už miškų besiritantį skaudžiai raudoną Saulės diską. Dar kvapas patinka savo šaltumu ir dygumu- tarsi šviežia pavasarinė žaluma besiginanti nuo į ją besikėsinančios nebūties. Kvapas realistiškam optimistui.

Bond Nr9 Washington Square- kai nieko nebebus, liks rožės (pasak Baudelaire). Taip, rožė savo nepakartojama didybe ir aristokratišku daugiasluoksniškumu tarsi švyturys naktyje neleidžia nuleisti galvos. Karaliai ir giljotinoje išlieka karaliais. Rožės, odos, pelargonijos ir bergamotės kompozicija visada yra nugalėtoja- o čia ji išsiskleidžia ypatingu, aristokratišku, mėlynakrauju grožiu ir idiosinkronija. Kvapas, kuri dėvint nejučia pasitempi ir tampi išdidžia gulbe net tada, kai aplink purvo klanai.

 

Balenciaga B. Turiu tokia silpnybę- žalių žirnių kvapui. Kai viskas tarsi nerealu ir pilka, žali žirneliai yra tikras gyvybės sprogimas smulkiomis formomis. Kaip ir naujas, labai nusisekes Balenciaga žalias šipras B- mistiškoji sufijų raidė, žalių žirnelių žalumas, vėsi kedro gaivuma, lengvas iriso šaknies pudriškumas ir minkšta, jauki medienos bazė. Paprastas ir lankstus, jaukus, moteriškas ir pavasariškas casual aromatas.

Eau d’Italie Sienne d’Hiver – gražuolė viduramžių Italijos Sienna žiemą. Tai tiršta aliejinė tekstūra ir vėsus, drėgnas, tarsi krištolas skaidrus kvapas su animalistinėmis sausų žolių, grybų, alyvuogių natomis. Šiek tiek niaurokas, labai stilingas, tuo pačiu natūralus- Toskanos peizažas žiemą, seni susirangę alyvmedžių kamienai, vynuogienojai, sniegu užklotos pilkšvos kalvos, Piemonte kalnai ir švinins dangus. Rūstokas, melancholiškas ir neišvengiamas kaip krizė.

 

Ir dar- gyvybės eliksyras, sprogstančių beržų pumpurų kvapas.

Žinote ką supratau? Ne mes valdom krizes- nors ir šimtai savipagalbos knygų yra milijoniniais tiražais išleista, ir vitaminų bei maisto papildų verslas klesti, o Internetas tiesiog lūžta nuo dvasinę ir kūnišką laimę siūlančių prekeivių. Krizės valdo mus, kaip STOP ženklas, vidinis angelas, neleidžiantis drugeliui skristi į liepsną, iškeldamos į paviršių tai, kas atgyventa, neteisinga, nesveika, mus žaloja, teršia ir naikina. Krizės- tai tiltas į laimę, kuriuo neprabėgsi tarsi lenktynėse, nes jis spygliais klotas, o kiekvienas spyglio dūris- tai impulsas pajusti, kad gyveni, kad turi ne tik kartais kraujuojančias, nuvargusias kojas, bet ir sparnus, meilę ir gyvenimo išsilgusią širdį.

Kvapnaus pavasario!

PS Muzikinį foną šiam įrašui parinko mano paauglys sūnus- labai tinkamai, manyčiau