Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?

 

 

Kuu Noot. Kakao ja šokolaad. Death by chocolate.

Viimane talvekuu kalendris vaikselt veereb lõpule. Kevade ootus, vähemalt minu südames, on juba üsna hoos- algne vaikne ootus asendub iga päevaga järjest tugevamate, ärevate, järjest kannatamatute südamelöökidega. Järjest tugevamaks muutub algselt kergelt virisev linnudelaul, alles Jõulude ajal südant liigutanud valge lumevärv asendub alatu hallikalt mustja tooniga, energiavarud aga iga päevaga on järjest väiksemad. Talv on suurepärane aeg kakao jaoks. Ja šokolaadi jaoks. Talvel muidu nii hirmutavad lisakilogrammid ei ole midagi nii kohutavat, neid peidab igavene hunnik kampsunite ja villase kanga kihid. Tunned end juba niigi nagu Winnie Puhh ja mis see tass kakaod või tahvel šokolaadi võib hirmsat teha nii kena ja pehme loomale?

Kakao oad, mitte Coca- Cola, on tõeline Ameerikast tulnud kuld.  XVI sajandini, millal avastati Aameerikat, eurooplased isegi ei aimanud kakao olemasolust (ning ka šokolaadi olemasolust). Ning kui imeoad ja nendest valmiv võlujook siiski jõudsid sinna tsiviliseeritud vallutajate maailma, nad veel kauaks jäid eriliseks luksuskaubaks.

Kakaopuu aastas kannab 30- 40 kakaovilja. Viljad on kirkades värvides, rohelisest muutudes kollaseks ning hiljem- oranžiks. Ühe viljakauna sees pehmetes valgetes kiiududes peidavad end 30- 40 kakaouba. Kakaopuid on mitmeid sorte, kuid väidetavalt parim sort on Criollo, millest valmistatakse ainult 2% kogu kakaotoodagust. Kaunadest puhastatud kakaoubasid kaetakse banaanipuu lehtedega (siin pean silmas loomuliku töötlemise protsessi) ja nii neid kuivatatakse, peale kuivatamist- fermenteeritakse. Fermentatsioon kestab üle kahe nädala ja see osa on määrava tähtsusega kakaoubade ja nendest saadavate toodete kvaliteediks. 

 

Vabrikutes kakaoubasid puhastatakse, rööstitakse ja rafineeritakse. Rafineerimisel tekkib nii nimetatud šokolaadi mass, mis koosneb kakaovõi ja kakaopulbrist. Šokolaadimassist toodetakse šokolaadi, kuid kui šokolaadimassist eraldada kakaovõid, saame hoopis kakaopulbrit, mille kasutamegi kakaokeetmiseks ja muudeks konditeerseteks meistriteosteks. Ehtne šokolaadi mass on marukibe, kirbe ja isegi üsna lämmatav. Üksnes ühenduses piimaga, suhkruga, vaniljega ja võiga (või koorega) lõhnavate kirbete ubade mass muutub aineks, mis aitab meid läbi elada nälga, katku ja miljoneid meie ümber toimuvaid  jamasid.

Kakaoubade mõju inimesele on suurepärane- nad toniseerivad, stimuleerivad hüpofüüsist ning see omalt poolt aktiveerib õnnehormoonide endorfiinide teket. Sellepärast nii ta on, et norgus inimesele tass kakaod või tahvel šokolaadi on kasulikum kui tuhat häid nõuadeid. Radikaalsed tervislike eluviiside propageerijad tuletavad meelde, et šokolaad tekitab sõltuvust, et ta petab ja lööb rütmist välja meie kesknärvisüsteemi ja loomuliku bioloogilist kella, ja, oh õudust, on kaloriirohke. Siiski, kes on ilma patuta, visake kivi minu suunas. Maailmas on nii palju sõltuvuste ja enda petmise vorme ja võimalusi, et suurepärased lõhnavad troopiliste metsade oad ja nende saadused kindlasti ei ole see kurjus, mis viib maailma hukka.

Ma ise ei ole eriline gurmaanilike ja iseäranis veel magusate lõhnade austaja, kuid lõhnad, mis sisaldavad kakao ja šokolaadi noote, on leidnud teed ka minu südamesse. Allpool toon välja neid lõhnu, mis jätsid mulle tugeva ja positiivse mulje (nimekiri ei sisalda lõhnasid kohvi nootidega, nendest võiks kirjutada eraldi lugu):

 

Annick Goutal Eau de Charlotte on üks mu lemmikutest gurmaanilikest puuviljade lõhnadest. Algus- värsked, mõrkjad ja kirbed alles päikese käes küpsevad mustsõstramarjad, õige pisut kevadiselt rõõmsa, justkui päikese käes naeratava mimoosi, vaevu tuntav valge liilia siidsete õielehtede aroom ning magusalt mõrkjas kakaopulber ja tema kõrval päikese käes sulav plombiir. Jumaldan seda lõhn tema mängulisuse, elavuse ja nõtke muretuse pärast. Ta pisut tütarlapselik, kergemeelne, kuid samal ajal peen, viimistletud, tema nüansid on teineteisega suurepärases harmoonias- rohelised noodid flirdivad õite haprusega, mõru mängleb kreemja magususega ning kogu see kompositsioon on justkui elegantne pranstlane, kelle laitmatu muretus ja ebatäiuslikus koosneb mitmetest teineteist täiendavatest pisiasjadest ja detailidest. Suurepärane lõhn, mis viib eemale mornid mõtted, kiirgab muretust ja naeru.

Dior Homme, ehtsad mehed lõhnavad huulepulka järgi! Veel täpsemini- iirise ja kakao järgi. Pehme peentöödeldud naha taustal avanevad iirise, kosmeetilise puudri ja kakao tolk. Lavendel, patšuli, salvei, kardemon minimalistlike kriipsudega viimistlevad seda eriti kultuurse, tsiviliseeritud, klassikalise etiketi ABCd peegeldava aroomi. See on midagi haute cuisine ja kosmeetika vahel- pisut söödav, mittehäiriv puhtuse ja hästi hoolitsetud keha lõhn. Peen hea tooni etaloon- sobib nii meetele kui naistele, nii päevasele kui õhtusele ajale, nii tööle kui õhtustele üritustele. Universaalne ja asendamatu hea maitse ja vaoshoituse kombinatsioon- ehtne suurepärase klassikalise parfümeeria looja Oliver Polge lapselaps.

Cartier Le Baiser du Dragon. Üks ikonoklaastilistest Cartier aroomidest, mille tootmise lõpetamine on võrdne kuriteole inimkonna vastu. Minu jaoks see aroom on uue ajastu barook, palju ja eredaid noote, nende teatud kakofoonia (see juhtub tihti- palju domineerivaid noote samal ajal ja kohal loovad arvestatavalt lärmaka tausta), kuid samal ajal- kõike lõimuv ja ühendav soojus. See aastal 2003  Alberto Morillas poolt loodud aroom on amaretto piits koos musta mõrkja šokolaadiga ja kibemagusa mandliküpsisega, vaevu tuntav iirise, roosi ja gardeenia hõng ning soe, hubane, õndsuse pilvena kattev benzoini vaigu, ambra ja patšuli baas. Aroom on tihe, soe, assotsieerub sügava merevaigu lõhnaga.  Erinevad aroomi kontsentratsioonid annavad väga erinevaid lõhnu- mida kõrgem lõhna kontsentratsioon, seda väljapiastvamaks muutuvad šokolaadi, mõrkja mandli ja vaikude noodid. PP (pure parfum) mitmete minu tuttavate sõnul on „tõeline muinasjutt“. Pigem tõeline draakoni suudlus, parandaksin ma- kirglik, õrn ja õnnis. Hümn itaaliapärasele elegantsile ja dolce vitale.

 

Bvlgari BLV Notte- ingveri, mõru šokolaadi, iirise, vodka ja tubaka nootide paradiis. See on cheap thrills kategooria lõhn (Interneti avarustes ja maksab umbes sama palju kui tosin kohvitasse) ja kui ma nuusutan seda aroomi, ma veelkord tuletan endale meelde, et seos aroomi hinnakategooria ja kvaliteedi vahel on üks suurimaid turundusmüüte. Jälle- Alberto Morillas looming, seekord aasta 2004 ning vapustav teravate vodka nootide, värskelt riivitud ingveri ja mõru šokolaadi kompositsioon, mis läheb üle iirise, sandlipuu ja muskuse südanootideks ja edasi baasnootides üllatab soojade, hubaste ja kergelt tolmuste ambra ja suitsutubaka nootidega. Kogu aroomi avanemise kestel on tunda mingisugune hubaselt mõrkjas, kergelt vürtsikas nüanss, mis tekitab tunnet, nagu nääriksid rohelist, mahlas, kergelt kibedat äsja avanenud pungast ilmunud puulehe. Aroom avaneb väga huvitavalt- kuid ma ise kõige paremini tunnen vodka, ingveri ja šokolaadi noote, mind ümbritsevad inimesed tunnevad üsna selgeid iirise ja tubaka noote. Aroom suudab olla samal ajal hubane kuid karge, isegi puhas- ilmselt selliseid trikke teeb parfümeerias üsna harva kasutatavad vodka noodid. Ja veel- aroomis on tunda saladust. Ebatavaline lõhn, mida tasub proovida ebatavalistele inimestele.

L’Artisan Parfumeur Piment Brulant- üks minu lemmikutest artisaanidest. Minule on väga vastuvõetav ja meeldiv L’Artisan Parfumeur aroomide stiil, nende kergus, mängulisus, mittetriviaalsus. Piment Brulant- on stiilne ja kummaline Bertrand Duchaufour poolt loodud aroom, mis minu nahal avaneb fantastilise Mexico tšilli pipraga maitsestatud tumeda šokolaadi  joogi, kuiva terava suitsupaprika pulbri ja värskelt riivitud kaneeli koore aroomidega. See on ehtne kakao- mõru, tume, jõuline. Kuigi aroom ei ole ei väga tugev ega raske, ta kunagi ei jää märkamata. Kolleegid ja tuttavad jälitatavad nähtamatu lõhnavoogu ja küsivad „mis see on, mis see on“, tihti isegi aru saamata, et tegu on lihtsalt parfüümiga.

Thierry Mugler Angel. Pean tunnistama, et ma kaugeltki pole Angeli fänn (kuigi iseenesest inglite vastu mul pole midagi). Kuid ei saa mööda minna ehk kõige tuntumast šokolaadi lõhnast. See on hästi tuntud, laialt levinud ja väga vastuolulisi hinnanguid esile kutsuv aroom. Ja see pole ka ime- see on uskumatult väljakutsuv ja kirkas šokolaadi, karamelli ja patšuli pomm. Siin on kõige väga palju, kaugelt liiga palju, ja see kogu tihe kleepuv mass meest, šokolaadist, patšulist, karamellist, kookose pähklist, suhkruvatist, puuviljadest on üle valatud paksu ambra siirupiga. See on maksimalistlik lõhn maksimaalselt julgele ning maksimalistlikult tähelepanu taotlevale naisele. Vaatamata sellele, kas lõhn meeldib või mitte, ta on teinud ajalugu ja on oma koht parfümeeria klassika nimekirjades. Aroom valmis aastal 1992 Oliver Cresp ja Yves de Chirin ühisloominguna ning avas uue lehekülge parfümeeria ajaloos- algas gurmaanilike aroomide ajastu. Aroomid domineerivate gurmaanilike nootidega muidugi eksisteerisid ka varem, kuid jahmatav Angeli edu avas sellele aroomide klassile ukse müügihittide nimekirja ja väga paljude naiste (ja mitte ainult) riiulitesse. Mitte kunagi varem naised ei julgenud lõhnata nii ilmselgelt söödavalt, vabandage, võrgutavalt.  Angel määras uusi piire- lõhnata kommi või creme brulle moodi enam ei olnud ei maitsetu ega moereeglite vastu. Kuigi seda võis ju oodata ajal, kui turul katku moodi levisid rasvavabad piimatooted ja Zero- callory Cola- kui keelata rahvale süüa seda, mis nendele maitseb, siis kättemaksuks nad lämmatavad selle keelatud vilja lõhnaga kõike ümber. Kui tõsiselt rääkida, siis peamine asi kasutades Angeli on mõõdukus- isegi pisut ülepakutud selle aroomi doos võib lämmatada ümbritsevat rahvast ja/või tekitada keskmise raskuse ilaeritust. Tasub  katsetada Angeli kasvõi sellel põhjusel, et teada saada, mis on teie isiklik suhe gurmaanilike lõhnadega.  

 

Angeli tutvustusega läksime üle kakao ja šokolaadi lõhnade raske arsenaali juurde.

Serge Lutens Borneo 1834 on peenem populaarse Angeli sugulane. Mitte vähem tihe, kuid sitkem, kreemjasem tume šokolaadi, patšuli, galbaanumi ja kardemoni segu tuletab meelde kuuma, tihedat ja pulbitsevad tume šokolaadi joogi kardemoniga. Väga sensuaalne ja võrgutav, ta püsib keha vahetus ümbruses ja magusate sensuaalsete lainetena ajab inimesi ümber segi. See on justkui tume šokolaadi komm paksu kirsi likööri täidisega. Angel pigem äratab naiste tähelepanu ja poolehoidu,  Borneo 1834- meeste oma. Seda aroomi on rangelt ebasoovitav kasutada avalikes ruumides ja kontorites, tema laisk ja veniv sensuaalsus kaugeltki ei soosi töötuju, ta meelestab ainult kõige ehedamate kehaliste naudingute lõksu langemiseks.

Ormonde Jayne Orris Noir tutvustasin siin. Peen, kuid väga ere ja joovastavalt salapärane õhukeste krõbedate mõru šokolaadi tahvlite ja habraste iirise kroonlehtede aroom, mis oma tekstuuris suudab komponeerida nii terast kui siidi- tugevaid, madalatoonilisi šokolaadi ja eriliselt hapraid, õhuliselt graatsilisi iirise kroonlehtede noote. Sinna lisandub veel üks ilusamaid vürtside kombinatsiooni- loobri leht, mürr, tšili pipar, kalender, viiruk... see on justkui mustas öös pagev eriliselt graatsiline süsimust, metalläikega ebamaiselt sädelev Akhal- Teke ratsu.  

 

Nasomatto Pardon. Pean tunnistama, mulle meeldivad mehelikult veenvad ja ehtsad lõhnad (või siis nende kontrastid- õhulised, virelevad ja raskesti tabatavad metshaldjate moodi aroomid). Pardon on üks nendest lõhnadest, mis minu jaoks on nii orgaaniline minu iseloomu ja loomuse osa, et ma ei vaata teda kui aksesuaari või kosmeetilist vahendit, mulle ta on justkui teine nahk, mis ilmutab teatud väga elavat ja kuidagi loomaliku minu isiksuse aspekti. See on minus pesitsev kentaur-  agaripuu, moodsa nimetusega oud, tihe, mõru šokolaad, sandlipuu ja habras peenekoeline magnoolia. Aroom algab nii teravalt, justkui piitsa löögiga, take no prisoners stiilis, see on kompromissita ja diplomaatiata, kunstlike naeratuseta ja petliku viisakuseta aroom. Lõhn on väga jõuline – agaripuu vaigu teravus lausa tõukab eemale, kuid šokolaad- šokolaad jälle meelitab ja keelitab, tõmbab sisse justkui kärbest kleeplindi juurde, sandlipuu on siin nii tihe, et võtab oma võimu viimast kui millimeetri ligikodaniku hingamisteid. See on otsekohene ja provotseeriv lõhn, teda võivad julgelt kasutada terroristid, juhid ja inimesed, kellele omab erilist tähtsust enda positsioonide kaitse ja enda eest seismine. Ja veel need, kes teavad, et tõelik armastus ei sõltu ei viisakusest, reveranssidest ega kaunitest sõnadest, see on tunne, mis on terav kui agaripuu ja kõike hoomavalt haarav kui mõru šokolaadi põrgu.  

Kakao ja šokolaad on tänapäeval laine peal. Väga arvestatavaid selleteemalisi lõhnu võib leida Montale sortimendis, Demeter pakub lihtsaid, kui originaalseid kompositsioone eriti hea hinnaga. Comptoir sud Pacificil on terve gurmaani nootide teemaline sari, Guerlain l’Instant, Sarah Jesicca Parker Covet ja Tom Ford Black Orchid on leidnud tuntust paljude parfümeeria huviliste seas.

Mis on teie lemmik aroom kakao ja šokolaadinootidega?  

 

Mėnesio nata- kakava. Death by chocolate.

Žiema kalendoriuje persirito į antrą pusę. O tai reiškia, kad prasideda pavasario laukimas- iš pradžių tylus, bet su kiekviena diena- vis nekantresnis. Vis stiprėja paukščių čirenimas, per Kalėdas taip džiuginusi balta spalva praranda savo baltumą ir žavesį ir senka saulėtu metų laiku sukauptos energijos atsargos. Žiema- puikus laikas kakavai. Ir šokoladui. Nebe tokie svarbūs tampa svyruojantys kilogramai, juos vistiek paslepia nesibaigiantys mezginių ir vilnos sluosniai. Sausį vistiek jautiesi kaip Mikė Pūkuotukas, o ka blogo kakava ir šokoladas gali padaryti tokiam meiliam padarėliui?

Kakavos pupelės, o ne Coca- Cola, yra tikrasis iš Amerikos atkeliavęs auksas. Iki XVI amžiaus, kai buvo atrasta Amerika, europiečiai net ir nenutuokė, kad egzistuoja kakava (ir is jos gaminamas šokoladas), o kai stebuklingosios pupelės ir iš jų gaminamas gėrimas pagaliau atkeliavo į civilizuotajį užkariautojų pasaulį, jie dar ilgai išliko ypatingos prabangos preke.

Kakavmedis per pusmeįi subrandina 30- 40 kakavos vaisių, kurie sunokę tampa ryškiai oranžiniais. Kiekviename vaisiuje savo ruožtu baltos lipnios masės guolyje slepiasi 30- 40 kakavos pupelių. Yra keletas tuzinų kakavmedžių rūšių, bet geriausiomis laikomos Criollo rūšies kakavmedžio pupelės, iš kurių, deja, išgaunama mažiau nei 2% kakavos. Išlukštentos kakavos pupelės yra apdengiamos bananmedžių lapais (turiu galvoje, žinoma, natūralų procesą) ir džiovinamos, vėliau- fermentuojamos. Fermentacijos procesas trunka šiek tiek ilgiau nei dvi savaites ir yra be galo svarbus, beveik lemiamas veiksnys, įtakojantis kakavos pupelių ir iš jų gaminamų produktų kokybę.

 

Patekusios į fabrikus kakavos pupelės yra skrudinamos, išvalomos ir rafinuojamos. Rafinuojant gaunama taip vadinama šokolado masė, kurią sudaro kakavmedžio sviestas ir kakavos milteliai. Iš šokolado masės gaminamas šokoladas, o atskyrus kakavmedžio sviestą išskirtų miltelių- kakava. Tikroji šokolado masė yra karti, net aitri, šiek tiek sprangi.  Bet pienas, cukrus, vanilė ir sviestas paverčia susmulkintas kvapias aitriasas pupeles šokoladu, kuris mums padeda išgyventi badą, marą ir milijonus aplink vykstančių nesąmonių.

Kakavos pupelių poveikis žmogui yra puikus- jos tonizuoja, stimuliuoja hipofizę, o ji savo ruožtu išskiria laimės hormonus endorfinus. Štai kodėl kakava ir šokoladas nusiminusiam žmogui gali būti geriau uz šimtą gerų patarimų. Radikalūs sveikuoliai mėgsta priminti, kad šokoladas sukelia riklausomybę, kad jis išreguliuoja, apgaudinėja mūsų centrinę nervų sistemą, ardo paros aktyvumo ir poilsio režimą, be to- yra kaloringas. Vienok, kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį- pasaulyje yra tiek daug priklausomybių ir savęs apgaudinėjimo formų, kad puikusis kvapnusis šokoladas ir drėgnuose tropikų miškuose sunokusios kakavos pupelės tikrai nėra tas blogis, kuris pražudys pasaulį.

Nesu didelė gurmaniškų, ir tuo labiau saldžių kvapų mėgėja, bet kakavos ir šokolado natomis pagražinti kvapai yra radę kelią ir į mano širdį. Štai kai kurie, palikę man stiprų ir pozityvų įspūdį (į sąrašą neitraukiau kavos natas turinčių kvapų, tai- atskira istorija):

Annick Goutal Eau de Charlotte yra vienas iš mano mylimiausių vaisinių gurmaniškų kvapų. Pradžia- gaivios, kartokos ir aitrios bebaigiančios nokti juodųjų serbentų uogos, šiek tiek pavasariškai linksmų, saulės šviesos nutviekstų mimozos dulkių, vos juntamas švelnus baltosios lelijos žiedlapių lietus ir saldžiai kartūs kakavos mitleliai bei šalia jų tirpstantis plombyras. Dievinu šį kvapą dėl jo gyvumo, žaismingumo ir grakštaus nerūpestingumo. Jis šiek tiek mergaitiškas, lengvaūudiškas, bet tuo pat metu subtilus, išbaigtas, niuansai dera tarpusavyje, žalios natos koketuoja su žiedlapių švelnumu, aitrumas su kreminiu saldumu, visa kompozicija- tarsi elegantiška prancūzaitė, kurios nepriekaištingas nerūpestingumas ir netobulumas sudarytas iš daugybės vienas kitą papildančių detalių ir niuansų. Puikus kvapas, atitraukiantis nuo niūrių minčių, spinduliuojantis lengvabūdiškumą ir šypesną. 

 

Dior Homme, tikri vyrai kvepia- lūpdažiu! Dar tiksliau- vilkdagiu ir kakava. Iriso, kosmetinės pudros ir kakavos dulkės švelnios, išdirbtos odos fone. Lavanda, pačiulė, šalavijas, kardamonas minimalistiais pustoniais padailina šį labai kultūringą, klasikinio etiketo kanonus atitinkantį, civilizuotą kvapą. Tai kažkas tarp aukštosios kulinarijos ir kosmetikos- šiek tiek valgoma, neįkyri švara, pabrėžtinai klasikinės kokybės ir prižiūrėto kūno kvapas. Rafinuotas gero tono etalonas- tinka ir vyrams, ir moterims, ir dienai, ir vakarui, ir į darbą, ir vakarinėms linksmybėms. Universalus, nepamainomas gero skonio ir santūrumo derinys, puikią parfumerijos klasiką kuriančio Oliver Polge vaikaitis.

Cartier Le Baiser du Dragon. Vienas iš ikoninių Cartier kvapų, kurio išėmimą iš gamybos laikau nusikaltimu prieš žmoniją. Man tai- naujasis barokas, daug ir ryškių natų, tam tikra jų kakofonija (taip dažnai būna, daug dominančių vienoje vietoje sukuria gan rimtą triukšminį foną), bet tuo pačiu- viską rišanti, apjungianti šiluma. Šis 2003 metais sukurtas Alberto Morillas kūrinys- tai amaretto taurelė su juoduoju karčiu šokoladu ir saldžiai karčiu migdoliniu sausainiu, vos juntamas elegantiškas vilkdagių, rožės ir gardenijos dvelksmas ir šilta, jauki, tarsi palaimos debesis apgaubianti benzoino dervos, ambros ir pačiulės bazė. Aromatas tirštas, šiltas, kelia ryškios gintarinės spalvos asociaciją. Kvapas labai skiriasi priklausomai nuo koncentracijos- kuo ji didesnė, tuo išraiškingesnės šokolado, karčiojo migdolo, dervų natos. PP (pure parfum) ne vienas mano pažįstamas yra apibūdinęs kaip „tikrą pasaką“. Tikras drakono bučinys, pataisyčiau- aistringas, švelnus ir palaimingas. Himnas itališkai elegancijai ir dolce vita.

Bvlgari BLV Notte- imbiero, kartaus šokolado, vilkdagio, degtinės ir tabako natų rojus. Tai kvapas iš cheap thrills kategorijos (Interneto platybėse jis kainuoja panašiai kaip tuzinas kakavos puodeliu), ir, jei rimtai, jį uosdama aš vis sau primenu, kad koreliacija tarp kvapu kokybės ir jų kainos dažnai yra vienas iš didžiausių rinkodaros mitų. Ir vėl- Alberto Morillas kūrinys, šį kartą 2004 metai- ir tiesiog pritrenkianti aštrių degtinės natų, šviežiai tarkuoto imbiero ir kartaus šokolado kombinacija, pereinanti į kreminę vilkdagio, sandalmedžio ir muskuso širdį ir bazėje atsiskleidžianti šiltomis, jaukiomis, šiek tiek dulkėtomis ambros ir rūkomojo tabako natomis. Visa kvapo trukmę lydi kažkoks jaukus kartokas prieskonis, tarsi kramtytum žalią, sultingą, vos karstelėjusį pavasarinio krūmo lapelį. Kvapas labai įdomiai skleidžiasi- nors pati geriausiai juntu degtinės, imbiero ir šokolado natas, aplinkiniai puikiai junta tabaką ir vilkdagį. Kvapas tuo pat metu ir jaukus, ir tyras, net grynas- tokius fokusus matyt krečia parfumerijoje ne taip dažnai sutinkamos degtinės natos. Ir dar- jame juntama paslaptis. Nestandartinis kvapas, kurį verta išbandyti nestandartiškiems žmonėms.

 

L’Artisan Parfumeur Piment Brulant- vienas iš mano mylimiausių artizanų. Man labai patinka L’Artisan Parfumeur kūrinių stilistika, ju lengvumas, žaismingumas ir nebanalumas. Piment Brulant- nepaprastas Bertrand Duchaufour kūrinys, kuris ant mano odos skleidžiasi nuostabiu karčiu meksikietišku šokolado su čili pipirais gėrimu, sausokais aštriais rūkytos paprikos ir šviežiai tarkuotos cinamono žievės milteliais. Čia ta tikroji kakava- karti, tamsi, valdinga ir palaiminga. Nors kvapas nėra sunkus ar labai stiprus, jis niekada nelieka nepastebėtas- kolegos ir pažįstami seka šleifu ir klausinėja „koks čia kvapas“ nevisada net suvokdami, kad tai- viso labo kvepalai.

Thierry Mugler Angel. Prisipažinsiu- nesu pametusi galvos dėl Angel (nors prieš pačius angelus, manau, neturėčiau nieko prieš). Bet nepaminėti ko gero pačio žinomiausio šokolado kvapo negaliu. Kvapas labai gerai žinomas, plačių plačiausiai paplitęs ir susilaukiantis ypač kontroversiškų įvertinimų. Ir nenuostabu- tai tikra šokolado, karamelės ir pačiulės bomba, neįtikėtino įžūlumo ir ryškumo. Visko čia per daug, tai tarsi tiršta masė iš medaus, šokolado, pačiulės, karamelės, kokoso, cukraus vatos ir vaisių, užpilta ambros sirupu. Tai maksimalistinis kvapas maksimalistiškai drąsiai ir maksimalaus dėmesio siekančiai moteriai. Ir nežiūrint į tai, ar kvapas patinka, ar ne, jis net yra įtrauktas į auksinės parfumerijos klasikos sąrašą- šis 1992 metais pasirodęs Oliver Cresp ir Yves de Chirin kūrinys atvertė naują puslapį parfumerijos istorijoje- prasidejo gurmaniškų kvapų era. Ne tai, kad jie nebūtų egzistavę anksčiau, bet pribloškianti Angel sėkmė praskynė gurmaniško porūšio kvepalams kelia į pirmasias bestselerių eiles ir didelės dalies moterų (ir ne tik) lentynėles. Turbūt niekada anksčiau, pries pasirodant Angel, moterys nedrįso kvepėti taip akivaizdžiai valgomai, ak, atsiprašau, gundančiai. Angel tarsi nustatė naujas ribas- kvepėti kaip saldainis ar creme brulle nėra nei neskoninga, nei nemadinga. Nors to ir buvo galima tikėtis tarsi marui plintant liesiems, nuriebalintiems pieno produktams ir Zero- callory Colai- jei liaudžiai uždrausi atvirai valgyti tai, kas jiems skanu, jie atsikeršydami iškvėpins tuo skanumu viską aplink. Jei rimtai, tai Angel vartojant pagrindis dalykas yra saikas- net vos vos padauginta šio kvapo dozė gali uždusinti aplinkinius ir/arba sukelti vidutiniškai sunkios formos seilėtekį. Angel verta išbandyti dar ir dėl to, kad pasitikrinti savo santykį su gurmaniškų kvepalų porūšiu.

Su Angel perėjome prie sunkiojo kakavos ir šokolado kvapų arsenalo.

 

Serge Lutens Borneo 1834 yra subtilesnis iškiliojo Angel giminaitis. Ne mažiau tirštas, bet glotnesnis, dar labiau kreminis, tamsaus šokolado, pačiulės, galbaninės ferulos ir kardamono kvapas primena tirštą burbuliuojantį juodojo šokolado gėrimą su kardamonu. Nepaprastai sensualus ir viliojantis, glūdintis arti prie kūno ir saldžiomis juslingomis bangomis jaukiantis aplinkinių protą. Tai tarsi juodo šokolado saldainis su tiršto prieskoninio vyšnių likerio įdaru. Jei Angel dažniau susilaukia moterų dėmesio ir komplimentų, tai Borneo 1834- vyrų. Griežtai draudžiama naudoti šį kvapą viešose ir darbinėse erdvėse, jo tingus tasus juslingumas nė kiek nenuteikia darbui, o tik patiems tikriausiems kūniškiems malonumams.

Ormonde Jayne Orris Noir pristačiau cia. Subtilus, bet labai ryškus ir svaiginančiai paslaptingas plonų traškių karčiojo juodojo šokolado plytelių ir trapių irisų žiedlapių aromatas, savo tekstūroje derinantis plieną ir šilką- stiprias, žemiausių tonų, dukslias šokolado natas ir itin trapius, grakščius, orinius iriso žiedlapių akordus, o kur dar viena iš nuostabiausių sausų prieskonių kombinacijų- lauro lapas, mira, čili pipiras, kalendra, smilkalai... tarsi juodas ypatingai grakštus žirgas skriejantis juodžiausioje naktyje.

Nasomatto Pardon. Prisipažinsiu, mėgstu vyriškai tvirtus ir tikrus kvapus (arba ju kontrastus- orinius ir vos pagaunamus tarsi silfidės). Pardon yra vienas iš tų kvapų, kuris yra toks organiškas mano charakteriui ir natūrai, kad man jį sunku laikyti aksesuaru ar kosmetine priemone- man tai tarsi antra oda, atskleidžianti tam tikrą labai gyvą ir pordaug gyvulišką mano dalį. Tai kentauras manyje- agarmedis, arba ūdas, stiprus, tirštas šokoladas, sandalmedis ir trapi, aukštatonė magnolija. Kvapo pradžia aštri tarsi botago kirtis, take no prisoners stiliuje, tai kvapas be kompromisų ir diplomatijos, be dirbtinių šypsenų ir apsimestinio mandagumo. Kvapas labai valdingas- agarmedžio smala atstumia savo aštrumu, šokoladas įtraukia savo tirštumu, o sandalmedis čia toks tankus, kad berods užvaldo visus kvėpavimo takus. Tai tiesmukas ir įžūlus kvapas, juo gali kvėpintis teroristai, vadovai ir žmonės, kuriems žūt būt reikia apginti savo pozicijas. O dar tie, kurie žino, kad tikra meilė nepriklauso nuo mandagumo, reveransų ir gražių žodžių, tai jausmas, aštrus tarsi agarmedis ir įtraukiantis, tarsi šokolado pekla.

Kakava ir šokoladas mūsų laikais ant bangos. Labai neblogų tokios temos kvapų galima rasti Montale asortimente, Demeter siūlo labai geros kainos, nesudėtingas, bet originalias kompozicijas, Comptoir sud Pacific gurmaniškų malonumų tema yra išplėtoję plačiausią kvapų seriją, Guerlain l’Instant, Sarah Jesicca Parker Covet ir Tom Ford Black Orchid yra susilaukę plačiausios komercinės sėkmės ir žinomi dažnam parfumerijos mėgėjui.

O koks jūsų mėgstamas kakavos ir/arba šokolado kvapas?

 

 

 

Eau de Cologne. Less is more.

Besitęsiantys kepinantys karščiai dar kartą priminė, kad mes galime gavoti ką norim, o bet tačiau žmogus yra tik viena is daugelio gyvybės formų (privilegijuota fiziškai ir traumuota psichologiškai) ir nori nenori- jam tenka derintis prie gamtos sąlygų, išdaigų ir įnorių. Mums patinka galvoti, kad esame vieninteliai ir nepakartojami, bet tik užkepinus saulei visi kaip vienas litrais geriame vandenį, slepiamės po skrybėlėmis, perkame ventiliatorius ir vietoj kepsnio renkamės ledus. Kaip besikraustytų iš proto dizaineriai, kaldami mums į galvą, kad kailis- tai nauja juoda, vasarą jų tiesiog nesiklausome. Taip ir su parfumeriniais pasirinkimais- visagalis karštis diktuoja savo sąlygas ir ne pritrenkti originalumu tokioms oro sąlygoms bevyraujant norisi, bet greičiau atsigaivinti, atsiriboti nuo tvankumos, susikurti ramybės ir VĖSOS oazę. Ir nėra tam geresnės priemonės, nei senas geras eau de cologne, arba tiesiog Kelno vanduo. Vasaros must have yra bikinis, blakstienų tušas, purškamas terminis vanduo odai atgaivinti ir geras eau de cologne.

Nors eau de cologne (liaudiškai- odekolonas) ir siejamas su Kelnu, bet pirmasyk jį sumaišė ir 1709 metais pristatė italas Johann Maria Farina. Ir nieko nuostabaus- eau de cologne yra idealus itališko stiliaus variantas, gaivus, aštrus, energizuojantis citrusų ir vandens kvapas. Originalus Farinos kūrinys davė pradžią parfumerinei kategorijai, kuri bent porą šimtų metų po jos atsiradimo buvo beprotiškai populiari. Šiandien eau de cologne visų pirma apibūdina kvapo koncentraciją- eau de cologne yra 2-5% eterinių aliejų (eau de toilette- 10-20%, eau de parfum- 15-25%; pure parfum- 20-40%). Eau de cologne sudėtyje beveik visada rasite citrusų (galimos įvairiausios rūšys, nuo mandarinų ar kinkanų iki bergamotės ar karčiujų apelsinų), kartais žolelių- pelyno, rozmarino, čiobrelių, kiečio, o taip pat lavandą, jazminą, tabako lapą. Eau de cologne beveik visada bus gaivus, permatomas, jam dažniausiai nebūdingas saldumas. Eau de cologne yra tarsi gero kirpimo klasikiniai balti marškiniai- paprastas, lengvai pritaikomas ir prisitaikantis prie kūno chemijos, lengvas, nelabai kintantis ir ne per ilgiausiai besilaikantis (tai ne taisyklė- chemijos pramonei besivystant, atrasta nemažai būdų fiksuoti net ir ypač lakias citrusinių vaisių eterinių aliejų molekules). Eau de cologne tradiciškai laikomi vyriška teritorija, bet, atsižvelgus į faktą, kad kategorija atsirado prieš 300 metų, darosi aišku, kad takoskyra tarp to, kas yra vyriška, o kas moteriška, nuo to laiko neatpažįstamai pakitusi.  Eau de cologne gali tapti tiek moters, tiek vyro geriausiu draugu tvankiuose vasaros karščiuose, ir likti visai nepastebėtu žiemą- nes lakiosioms citrusų molekulėms pasklisti reikalingas karštis, o žiemą gerai atsiskleidžiančių bazinių natų eau de cologne faktiškai neturi.

Kadangi eau de cologne yra absoliuti parfumerinė klasika, jų rasime visų save gerbiančių parfumerinių namų asortimente. Šį kartą pasistengsiu apeiti nišą ir apžvelgsiu tuos eau de cologne, kuriuos siūlo visiems vartotojams gerai žinomi parfumeriniai namai, ir kuriuos, mano manymu, galima drąsiai naudoti, nebijant pažeisti gero parfumerinio skonio taisyklių.

 

Laikui nepavaldi eau de cologne klasika yra Christian Dior Eau Sauvage. Šiame aromate, tikrame eau de cologne atstove, yra viskas, ko gali panorėti širdis- citrusai, rozmarinas, kalendros grūdeliai, jazminas ir aštrus samanų akordas. Ištaigingas, aštrus, konkretus ir gilus kvapas- legendinio Edmond Roudnitska kūrinys, laikui ir genderinėms klasifikacijoms nepavaldi klasika tiks visur, bet ypač didelį įspūdį palieka derinama su darbiniu griežto kirpimo kostiumu ar kostiumėliu ir stilinga šukuosena. No shit kvapas, taip kažkada jį apibūdino geras pažįstamas, kuriantis madą. Tiksliai į dešimtuką.

Dior namai gali pasigirti ir puikiu modernaus stiliaus eau de cologne, Christian Dior Homme Cologne. Oficialiai priskiriamas vyriškiems, šis kvapas yra tikras puikus uniseksas. Bergamotė, citrinmedžio žiedai, muskusas- kvapas minkštas, skambus, gaivus ir žaižaruojantis vėsa, jokių kampų ir aštraus vyriškumo. Taika, ramybė, harmonija, tikslinga energija. Idealu darbui.

Christian Dior Escale a Portofino- jau oficialiai moteriškas eau de cologne. Daug daug daug karčių citrinų, apelsino žiedai, žiupsnelis kmynų, kedras- tikra Cinque Terre, saulėtoji Italijos pakrantė, su į mėlyną jūrą smingančiomis uolomis, tolumoje boluojančiomis salomis, aromatinių žolių ir citrinų aromatu, kabrioletas, balta suknelė, plačiabrylė skrybėlė ir vėjyje besiplaikstantis šalikėlis. Kvapas stiprus, kartokas, charakteringas- drąsiai moteriai.

Klasikos karalius Guerlain taip pat turi nemažai dėmesio vertų eau de cologne- tai ir Eau du Coq, ir Eau de Cologne Imperiale, ir Eau de Guerlain. Visi puikūs, išgryninti, tobulai nušlifuoti- tai Guerlain, kurį pažįsta ir myli jų ilgaamžiai gerbėjai. Eau de Guerlain yra mano mėgstamiausias- del savo tobulo citrusų, mėtos, lavandos ir samanų santykio jis greičiau primena gurkšnį atšaldyto džino toniko, o ne kvepalus. Patys įsivaizduojat, ka reiškia geras bealkoholinis džino tonikas tokioje kaitroje, verta ir teisinga, ar ne taip?

Dauguma Guerlain Acqua Allegoria serijos kvapų taip pat pateisina šiuolaikinio eau de cologne vardą- tai ir Herba Fresca (šviežiai nupjauta žolė), ir Mandarin Basilic (mandarinas ir bazilikas, kaip ir žada pavadinimas), ir Anisia Bella (anyžiai, o įjungus vaizduotę- atšaldytas Pernod), ir Nerolia Bianca (puikus apelsinžiedžių aromatas), ir mano mylimieji Laurier- Reglisse (puikus lauro lapų ir lavandos duetas), ir Pamplelune (greipfruto žievės baltoji dalis), ir paskutinioji Alegorija- Limon Verde. Patikusias Alegorijas verta iškart įsigyti, nes jos yra limituoto leidimo ir pasibaigus jų leidimo metams jų gamyba nutraukiama.

Chanel užtat eau de cologne neypač mėgsta- bene ryškiausias jų eau de cologne pavyzdys yra klasikinio kirpimo Pour Monsieur, moteriškos versijos, artimiausios eau de cologne, yra Cristalle, ir ypač Cristalle Eau Verte, žalias gaivus, lengvas, šiek tiek gėlinis kvapas, turintis ryškių šaltinio gaivos natų.

Giorgio Armani Acqua di Gioia- iš eau de cologne koncepcijos išsirutuliojusių šiuolaikinių akvatinių kvapų pavyzdys, dėl ryškių cukraus ir bijūno natų nedrįsčiau jo priskirti prie grynakraujų eau de cologne, tai greičiau pastarųjų tolimas vaikaitis. Bet visgi citrusai, vanduo, mėtos, pipirai- amžini eau de cologne atributai, čia ryškūs, o cukrus, matyt, kaip dažnai šiais laikais- idant numalšintų emocinį alkį.

 

Puikiais, tieisiog pavyzdiniais eau de cologne garsėja Hermes namai, jei tektų rinktis eau de cologne, visu pirma žvalgyčiausi būtent jų asortimente. Ypač man patinka Eau d’Orange Verte (kartusis žalias apelsinas), šviežiai tinkuotomis sienomis kvepiantis Eau de Gentiane Blanche. Bet dėmesio verti be išimties visi jų eau de cologne, jie lakoniški, minimalistiški, ryškūs ir charakteringi ir, kaip eau de cologne, puikiai laikosi ant odos.

Issey Miyake pristato ultramodernius eau de cologne, kuriuose nebėra tradicinio aštrumo- Azijos rinkai aromato aštumas nepriimtinas. Šio kūrėjo A Scent- puikus minimalistinis, tarsi japoniškas haiku, eau de cologne, kurio trijulė yra verbena, citrina ir hiacintas. Šis haiku, kaip ir pridera, skamba tyliai ir išlaikytai, tarsi šaltu dušo vandeniu garuojanti oda.

Laimei, puikių eau de cologne yra taip daug, kad visų jų ir neišvardinsi. Jų asortimentas pas mane pačią yra pastoviai kintamas. Šią vasarą lepinuosi Rochas Eau de Rochas- daug citrinų, daug bazilikų, ir ramus, žemiškas pačiulės aromatas, Thierry Mugler Cologne- tarsi krakmolas gurgždančiu pačiu tikriausiu švaros aromatu, ir Atelier Cologne Trefle Pur- ryškiu oro po lietaus ir baltųjų dobiliukų, rūgštynių lapų kvapu. Rankos nekyla prie nieko rimto. Neturėti ir būti laiminga yra menas. Vasara tęsiasi.