Etiudas Nr 3. Eternal Return. Eau d’Italie Eau d’Italie

Tiesiai į širdį. Prieš kelias savaites lankiausi Vilniuje. Išvažiavau Rūta kaip visada, o grįžusi pajutau, kad esu visa savo esybe gyva.

Kartais gyvenimo rutina taip įsuka, kad lengva pamiršti kas tokia esi. Kur eini. Tie klausimai toli gražu nebūtinai turi turėti konkrečius atsakymus. Greičiau reikalas yra krypties pojūtyje, intuityviame žinojime, kas teisinga, reikalinga, būtina, nors nebūtinai žiba auksu, o kas- tiesiog neskirta, nereikalinga, ne tavo, kaip beviliotų ir masintų.

Stebuklingas žodis „būtina“. Būtina yra tai, kad palaiko, stiprina individualią būtį. Ir tai visai nebūtinai tai, kas patiks kaimynams ar net patiems artimiausiems. Nebūtinai tai, kas bus lengva ar smagu. Ir gal dėl to tai, kas būtina, ir tai, ko norime, susimaišo, ir vidinės įžvalgos balsą užtemdo įvairios iš išorės, o kartais ir vidaus atplaukiančios vibracijos. Ir vieną akimirką, kai regis viskas, ko reikia, yra, pajuntame- gyvenimas eina pro šalį, tarsi upė teka nedrėkindamas viduje vis plintančios dykumos, ir džiaugsmas, pojūtis, kad esi gyva kiekviena ląstele, jis- kažkur kitur, gal pas tuos, kurie neturi viso to, ko jiems reikia. O mes, mes viską turintys- tarsi kvėpuotume ne tuo deguonimi.

Ir dar ta baimė, kad jei jau suradai tai, kas yra TAI, tai negalima paleisti, reikia gyventi TAME, terpti tame, saugoti kad godus pasaulis nepagrobtų to, kas skirta tau. Tai juk taip žmoniška- saugoti, ginti tai, kas labai brangu. Lengvai, labai lengvai, išgaruoja sena kaip pasaulis tiesa, kad nuo likimo nepabėgsi. Tai, kas tikra, tau skirta- nedings. To nereikia saugoti. Puoselėti, maitinti, palaikyti- taip, bet ne ginti. Tai, kas turi įvykti- įvyks. Tai, kas turi likti- liks. Arba sugrįš tada, kai jau bus ir pamiršta, kai tikėjimo bus belikęs tik paskutinis, vos pastebimas, lašas. Tai, kas tavo- liks. Kaip bebūtų keista.

Kažkada žalioje jaunystėje aš, kaunietė, buvau pametusi galvą dėl Vilniaus. Mane žavėjo tas miestas, jo atmosfera, dulkėtos gatvės, jo rimtas, mistika, kavlos ir oras. Oras.

Įkvėpdavau jo pilnus plaučius, kol net suskausdavo, ir jausdavausi gyva. Po to sekė ilga ilga pauzė- kol ir vėl išpuolė laimė būti Vilniuje taip, kad nereiktų skubėti ir planuoti, kad tiesiog galėčiau tiesiog būti, tiesiog kurį laiką alsuoti pačio miesto ritmu.

Pagaliau. Nors atvažiavau darbiniais tikslais, ketvirtadienio vakare, tik nusileidus lėktuvui, šiltas vakaro vėjas aiškiau nei aiškiai žadėjo, jog darbas bus tik viena, ir ne pati svarbiausia, šios ilgai lauktos mozaikos dalis.

Pirmojo vakaro teisė teko Užupiui- tikresnis Lotynų kvartalas, nei bet kur kitur Rytų

Europoje (išskyrus nebent Prahą). Skandinavijoje hipsteriai vietomis yra gan varginantis reiškinys- kankina pasąmoninis įtarimas, kad toks šaunumas- tai tam tikras gyvenimo stilius, kuriame nemažai investuota į socialinį vizualą. Vilniuje to jausmo nėra, čia tas pusiau antisocialus bohemiškumas kažkoks tikras, autientiškas.

Visada maniau, kad Vilniaus kvapas- tai susimaišę žydinčių liepų ir šlapio, vasaros karščiu alsuojančio asfalto aromatai. Tą vakarą, sėdėdama Vilnelės pakrantėje ir grožėdamasi kadaise tikėjimo laisve garsėjusio Vilniaus įvairiausių konfesijų šventovių bokštais atradau dar vieną Vilniaus kvapą- tai vakaro sutemas pasitinkantis, blėstantis ankstyvos vasaros karštis, mirguliuojančios

vakarėjančio miesto šviesos, džiūstanti, ką tik nupjauta žolė, salsvas dobilų kvapas, dar vos tik išsprogę gležni lapai, ir drėgnas molis, plytos, ką tik kreida nubalintos sienos- tarsi stovėtum tvankiu vasaros vakaru tyliame restauruojamos bažnyčios vidiniame kiemelyje ir kvėpuotum tuo žemiško ir dvasinio, senovės ir pulsuojančios dabarties oru. Ir būtent taip šį vakarą kvepia mano oda- Eau d'Italie Eau d'Italie,  labai ramus, tylus, švelnus tarsi laumžirgio sparnai kvapas, kuriame jaučiasi keistokos žemiškumo, nuvalytų dulkių ir daiktiškos tvarkos natos. Taip kvepia mokykla prasidėjus vasaros atostogoms, taip kvepia pabaiga ir dar neatėjusi, bet jau nujaučiama pradžia- amžinybė, nepakartojama ir be pagaibos besikartojanti amžinybė.

Visa kita, kitos mozaikos dalelės dar bus- Universiteto Bokštas, vėlyvojo baroko rytietiška laisva interpretacija, puikus pasaulinio ryškumo soprano Angela Gheorghiu rečitalis, pažintis su šaunuoliais nenuilstančiais Vilniaus Festivalio rengėjais, įkvepiantys pokalbiai, į kišenėles panašūs Vilniaus senamiesčio knygynėliai, daug daug burbuliukų taurėse, Vilniaus džiazas

ir saulei tekant klausomos nuostabi džiazo trimitininkės Alison Balson muzika, net ir iškilmingoji milijon alih roz Guerlain Nahema operos vakarui. Ir, grįžtant atgal į Taliną, Vilniaus oro uoste uždirbti karmos taškai (tik keli centai- va kaip viskas lengva!). Visa tai- tarsi ant liemens rišama, rankomis pinta juosta, kurioje viskas taip persipynę, taip tarpusavyje suaugę, jog nebeįmanoma atskirti, kur pradžia, o kur- pabaiga, ir nei pradžios, nei pabaigos iš tikrųjų nėra, visa tai vien nesibaigiantis amžinas ratas. Taip skleidžiasi ir nors ramus, bet labai gerai besilaikantis Eau d'Italie- natos tarsi suktųsi ratu, vis surgįždamos- nebūtinai tokia ornamentika ir tokia pat derme kaip ir anksčiau, kombinacijos vis kinta, ryškėja vis kitokie aspektai ir niuansai,  bet vistik- visa tai atpažįstama, tarsi senas geras draugas. Tai, kas būtina, kas gera, kas palaiko- tai visada bus, net jei mūsų pavargusi, nuo kasdienybės ir sociumo primesto ritmo užsikimšusi nosis, užtilusi širdis ar kiti prisnūdę pojūčiai kartais nebepajėgūs to atpažinti. Tai, kas skirta- tai ateis, sugrįš, nedings, net jei ir pamiršim, neginsim, net jei apleis viltis. Knygos nesudega. Vandens tėkmės nesustabdysi. Meilė nesibaigia. Eternal Return.

Ir nors mažai kas gali prilygti fatališkai Vilniaus traukai ir jo grožiui, šis, kaip man rodos, mano vasaros atradimas man primena baroku, džiazu ir tiesiog pačiu tikriausiu gyvenimu pulsuojantį Vilnių.

Etüüd Nr 3. Eternal Return. Eau d'Italie Eau d'Italie.

Täistabamus südamesse. Eelmisel nädalal käisin Vilniuses. Läksin sinna Ruta nagu ikka, tulin tagasi aga elusana.
Vahest elu nii imeb endasse, et kipud unustama kes oled. Mida tahad. Kuhu sammud. Mitte et nendel küsimustel oleks mingi kindel vastus, ei. Aga see, et kogu olemusega tunned suunda, tunned, mis on õige, kuigi näeb välja tuhmana ja ei lõhna rooside järgi. Ja mis, vaatamata sellele et särab, läikib, ja pimestab, ei ole elu jaoks kuidagi vajalik.
Just. Vajalik. Nii tihti need asjad, suunad, inimesed, nähtused, mis on vajalikud, ja mida lihtsalt tahame oma kohandatud inimloomusega, lähevad segamini. Ja üks hetk ongi nii, et elu on lill, kõik olemas, jääb ainult rõõmu tunda- aga mida ei ole, seda ei ole- rõõmu, tunnet, et oled iga rakuga elus. Lihtsalt niisama mugavalt- hingad valet hapniku.

Ja veel on hirm, et kui oled kord midagi või kedagi sellist leidnud, kes on SEE, siis sulgud sellesse asjasse või inimesesse nii, nagu maailm ümber lakkaks eksisteerimaks. Tegelikult ju inimlik- kaitsta midagi mis on väga kallis. Ununebki see, et kõik, mis on päris väärtusega- see ei hävi. Seda ei ole vaja kaitsta. Toetada, toita, hoolitseda- jah. Kuid mitte kaitsta.
See mis peab tulema, see tuleb. See mis peab jääma, see jääb. Või tuleb tagasi siis, kui oledki juba hakkanud uskuma, et ka vajalik saab ükskord otsa. Aga vot- ei saa!

Kunagi ma (kuigi ise Kaunase tüdruk) oli hirmus Vilniuse fänn. Mind võlus see linn, tema atmosfäär, tolmusus, müstilisus, tema õhk ja hõlmad. Nautisin seda linna- hingasin kopsud täis tema õhku ja tundsin end elusana. Erinevatel põhjustel vahepeal tekkis aastate pikune paus sellest, kui päriselt, mitte kiiruga või jooksuga, olin Vilniuses, kus oli piisavalt ruumi ja aega, et lihtsalt olla.
Ja nüüd see kordus. Läksin küll tööalaste asjadega, kuid juba siis, kui lennuk maandus neljapäeva õhtul, vastu tulev soojuse laine sosistas, et töö selles lühikeses käigus on ainult üks meeldiv mozaiigi osa.
Esimene õhtu veeres Užupises- ehtsas Ladina kvartallis, mis ei ole püstitatud mitte hipsterite poolt, vaid päriselt nende inimeste poolt, kes seda ebamaist idaeuroopa boheemlaste elu elasid.
Alati arvasin, et Vilnius (minu jaoks) lõhnab õitsvate pärnapuude ja märja suvekuumusest õhkava asfaldi järgi. Kuid istudes Vilnele kaldal ja silmitsedes nii mitmeid kunagi vaba usulinna Vilniuse eriusundite kirikute torne tõdesin, et on veel üks lõhn- see on varajase suve vaibuv kuumus, õhtuste tulede virelus, värskelt niidetud varasuvine muru, ristikheinte magus lõhn, veel õrnad lehed, ning märja savi, niiskete telliskivide lõhn, värske kriidivärvi aroom, justkui seisaksid sumedal õhtul renoveeritava kiriku siseõues ja hingaksid seda kõike vaimset ja maist, seda elu enda järgi lõhnava ümber paikneva õhkonna segu. Väga täpselt see, mis on sel maagilisel õhtul minu nahal- Eau d'Italie Eau d'Italie. Omamoodi väga vaikne, rahulik lõhn, kuid õrn, poeetiline, isegi haldjalik. Nii lõhnab tühi kool suve algul, nii lõhnab lõpp ja aimatav uus algus- igavik, kordumatu ja ennast lõpmatult kordav igavik.

See kõik, teised mozaiigi tükid, veel tulevad järgnevatel päevadel- renessansi ajastu vabade vennaskondade poolt ehitatud, varjatud sümboleid täis ÜlikooliTorn, suurepärane esmaklassilise ooperamaailma tähe  Angela Gheorghiu Vilniuse Festivali kontsert, vaimukad vestlused Leedu kolleegidega, fantastilised Vilniuse vanalinna tasku moodi raamatupoed, mull, palju mulli, Vilniuse džäss ja öine, peaaegu varahomikuste tundide suurepärase džässtrompeti Alison Balson kuulamine, ka uhkem, leegitsevate rooside järgi lõhnav Guerlain Nahema oopera ööks. Ja tagasitulek Tallinnasse, kus viimaseks hüvastijätuks oma armastatud linnaga teenin mõningaid karma punkte lihtsalt mõnede kopikate loovutamisega (nii lihtne see ongi!). Kuid see kõik on justkui üks ümber keskkoha seotav vöö- kus on läbipõimunud kõik, ja ometi seal pole algust ega lõpu. Nii mängleb ka oma rahulikkuses väga püsiv Eau d'Italie- nootid käivad justkui ringi, ja tulevad jälle ja uuesti tagasi- mitte ilmtingimata selles algses järjekorras, kuid see kõik, kuidas nad mänglevad, iga kord omamoodi ja erinevalt, kuid äratuntavalt, see ongi see saladus. See, mis on hea, see mis vajalik ja toidab- see on alati olemas, olenemata sellest, mida ütlevad meie vahest väsinud, ühiskonnast ja lähedastest ümberkodeeritud meeled. See, mis on määratud- see ei kao kuskile, ei vaja kaitset. Raamatud ei põle. Vesi ei peatu. Armastus ei lõpe.
Eternal Return.

Ja kuigi raske leida ilu, mis oleks võrdne Vilniusele, lisaks Eau d'Italie aroomile minu selle suve lemmikuks on kujunemas see võrratu album- väga kahtlen, kas midagi nii ilusat saab veel olla:

Kriiside (mitte)juhtimise kunst

Me ju teame, et aeg läheb ja voolab kalendrist mööda. Aasta algab ja lõpeb mitte siis, kui keerame uut lehekülge, kuid siis kui seesama lehekülg keerab ennast mingil salapärasel ja arusaamatul moel ära meie sees- südames, veres, igasugustes meie organites ja substantsides, mille me isegi ära nimetada ei oska. Igaühel meist on oma unikaalne rütm- kalender ja kellaosutid lähevad sellest mööda justkui laevad avatud merel.  

Mõnikord rahuliku ajakulgu tuleb sisse kriiside aeg- nagu torm, orkaan või štiil ookeanis. See paha kõlava nimetusega aeg ongi vastutav selle vaikuse eest, mis viimastel kuudel valitses mu blogis, kuid- mis salata- ka igal pool mujal elus. Öeldakse, et ööbik ei saa mitte laulda. Saab. Ja kuidas veel. Mõnikord ükskõiksus ja lootusetus neelab ära elu aisitnguid- kurku ja nina jääb nähtamatu, kuid betoonist tugevam klomp, laul enam ei kõla helgelt ja vabalt, kuid hoopis kunstlikult, kuni lõpuks vaibub. Kriisid, need eriskummalised prouad, armastavad vaikust. Sest see on aeg, kui tuleb tahest tahtmata kuulata Kõrgeima hääle. Ja hammustada keelt- sest kaugelt mitte kõik, mis on kuuldud, ei ole meelt mööda.

Kriisid alati elus midagi muudavad ja murravad. Küsimata, kas me seda tahame, kas oleme valmis (muidugi mitte), kas meil on paras doos headust, kannatust, andestust ja alandlikust tagataskus. Lihtsalt tulevad ja pühivad ära- punase viha ja kättemaksu, halli ükskõiksuse, musta lootusetuse luuaga. Pühivad niikaua, kuni kuningas on paljas ja tuleb end uuesti kokku korjata elementaaarosakestest, kildudest, panna end uuest kokku nagu  puzzle tüki, ära hõõruda nurki ja uuesti raskel ja valusal moel sündida maailma.

Kõik oli just nii ka minule- ei mina ole millegipoolest eriline. Torm teeklaasil. Lootusetus keset selget päeva. Sisemine vaikus, võimatu sisemine vaikus. Ja tasapisi läheneb mõistmine, et juba piisab, väljas puhub tuul, kriiskavad kajakad, kõlavad laste hääled ja lobjakal metsaalusel tõstavad päid karukellad.

Kriisidel on oma plussid. Jälle uuesti, nagu esimest korda, tajun lõhnu, kõike peenemaid nende nünansse, avastan vanu ja tuttavaid kompositsioone uuest ja avastamata nurgast. Avaneb uus hästi tuntud lõhnade mõistmine ja taju- avaram, sügavam, mitmekülgsem, põhjalikum.

Millised lõhnad aitasid mind solistamas kriisi tuhmal kõrbel, mitte unustades, et ka kõrbedel on oaasid, kus saab taas värskendada süda ja nina, ja üks päev ikkagi jõuad läbiva ja kordumatult magusa vee lõhnani?

 

KenzoKi Rice Steam- aastaid ja aastaid kasutamata lõhnade sahtlis seisnud flakoon- kunagi maha kirjutatud vaiksuse ja väljendusrikkuse puuduse tõttu, kuid ajal kui maailm tundub võõrana, kurjana ja tüükalisena nagu ogaõun, siis just see aroom mähib pehmelt sisse rahulikke, vaiksete ja pehmete nagu emapiim riisipuudri ja iirise nootidega.  

Guerlain Jicky- vana kui maailm ise lavendli, vanilje, kadaka, tsitruseliste ja vintaažnaha lõhn. See on justkui sõit vana lahtise kabrioleega sõjaeelse Prantsuse Riviera rannikul, keset metsikult lõhnavaid ürte, värskes päikeselises õhus, kus on tunda roolinahka, nahkkinnaste ja bensiini lõhna. Belle Epoque, muretu elu, laiaääreliste kübarate, nahkkinnastee ja libertine stiili lõhn. Aroom kui ood ilule, vabadusele, pealelõunastele šampus aperitiividele ja epikuursusele. Nii lõhnab aeg, kui elu kulgeb justkui iseenesest, temas ei ole sisse kootud ei muresid ega eksistentsialistlikud probleemid- ainult vahest Vahemere kohal taeva lõhuvad välgunooled.

 

Anick Goutal Ninfeo Mio- kevadise tiigi ja äsja tärganud nõgeste lõhn. Minu lemmikud noodid- galbaanum, mastik (ja eriti just tema), viigipuu leht- koos mõrkjate, pisut mürgiste tsitruselistega. See on kibemagus äsja puhkenud vahtralehe maitse ja ebamaise rohelusega säravad kevadised põlud, metsaalune valgete ülaste vaip ja südantlõhestav konnade laul karges kevadises õhtus. Suurepärane akvaatiline kompositsioon, mis ikkagi ei ole ei pasteelne ega romaantiline- vaid ebareaalselt reaale, looduslikult puhas, justkui suitsune õhtu sina ja auruks muutunud soe väljahingatud õhk külmas kevadises punase päikeseketa ärasaatmises.  Mulle aroom meeldib oma külmuse ja tõrksuse tõttu- justkui värske kevadine rohelus, mis kaitseb ennast veel mitte päriselt lahkunud talvisest olematusest. Aroom realistlikule optimistile.

Bond Nr9 Washington Square- kui kõik hävib, jäävad roosid (ütles Baudelaire). Just roos oma kordumatu suursugusega ja aristokraatliku mitmekülgsusega majaka moodi näitab teed öös ja ei luba pead norgu lasta. Kuningad ka giljotiini peal on kuningad. Roosi, naha, geraaniumi ja bergamoti kooslus on alati võitja, ja siin ta avaneb erilise aristokraatilisuse, siniverelise iluga ja idiosünkrooniga. Aroom, mida kandes tahest tahtmata ajad selja sirgu ja muundud uhkeks luigeks isegi porisoppade vahel.

 

Balenciaga B.  Mul on selline kummaline nõrkus- värskete roheliste herneste lõhn. Kui kõik ümber on justkui ebareaalne ja hall, rohelised herned on justkui elulisuse plahvatus peeniksete vormide väljendusel. Niisamuti nagu uus ja väga hästi tehtud Balenciaga roheline šipr B- müstiline sufide täht, roheliste herneste rohelisus, jahe seedripuu kargus, kerge iirise juure puudrilisus ning pehme ja hubane puidu baas. Lihtne ja paindlik, hubane, naiselik ja kevadine casual aroom.

Eau d’Italie Sienne d’Hiver – kaunitar keskaegne Itaalia Sienna talveajal. See on tihe õlise struktuuriga lõhn, mis on samas jahe, niiske ka kargelt puhas nagu kristall aroom, milles on animaalsed kuivade ürtide, seente, oliivide noodid. Pisut süngevõitu, väga stiilne, kuid samas loomulik- Toskaana maastik talvel, vanad krässus oliivi puud, viinapuude põlud, kerge lumekihi all tuikuvad haljad nõlvad, Piemonte mäed ja plii värvi taevas. Kirbe, melanhoolne ja vältimatu justkui kriis.

Ja veel- elueliksiir, puhkevate kasepungade lõhn.

 

Teate, mis jõudis mulle kohale? Mitte meie ei juhi kriise, kuigi on välja antud sadades miljoniliste tiraažidega raamatuid, vitamiinide ja toidulisandite äri lausa õitseb ja Internet on pungil täis vaimset ja kehalist õnne pakkuvatest kauplejatest. Hoopis kriisid juhivad meid, STOP märgina, meie sisemise inglina, kes ei luba meile liblikate moodi lennata küünlaleegi sisse, kriisid toovad esile seda, mis on vananenud, ebaõiglane, ebatervislik, meid kahjustab, reostab ja hävitab. Kriisid on õnnesse viiv sild, mille peal aga ei saa pista jooksu, sest see sild on okastega laotud, ja iga oga torge on tegelikult impulss, mis paneb tundma, et elad, et on olemas mitte kohati verisevad väsinud jalad, vaid ka tiivad, armastus ja elu järgi igatsev süda.

Lõhnavat kevadet!

PS Muusikalist tausta selle kirje jaoks valis mu teismeline muusikaekspert- väga sobivalt, tundub mulle

 

Krizių (ne)valdymo menas

Kaip žinome, laikas bėga ir teka ne pagal kalendorių. Metai prasideda ir baigiasi ne atvertus ar užvertus puslapį, o tada, kai tas puslapis ima ir kažkokiu būdu persiverčia viduje- širdyje, kraujyje, dar kažkokiuose mūsų organuose ar substancijose, kurių net ir įvardinti nemokame. Kiekvienas iš mūsų turime savo unikalų ritmą – kalendorius ar laikrodžio rodyklės dažniausiai prasilenkia su juo kaip laivai jūroje

Kartais tarsi audra, uraganas ar štilius okeane užgriūna krizių metas. Šitas negeras, skambiu pavadinimu metas ir yra atsakingas uz mano pastarųjų mėnesių tylą- ir bloge, ir visur kitur. Sakoma, kad lakštingala negali nečiulbėti. Gali. Dar ir kaip gali. Kartais apatija ir neviltis užgula gerklę ir nosį, daina tampa neskambia ir dirbtine, kol galu gale nutrūksta. Krizės, tos įnoringos ponios, mėgsta tylą. Nes tai metas, kai nori nenori tenka išiklausyti i Aukščiausiojo balsą. Ir prikąsti liežuvį- nes toli gražu ne visada patinka tai, ka išgirstame.

Krizės visada gyvenime kažką laužo ir keičia. Neklausdamos mūsų, ar mes to norime, ar pasiruošę (žinoma, kad ne), ar esame pasisėmę rezervą gėrio, kantrybės ir atleidimo. Tiesiog ateina ir šluoja- raudona pykčio ir keršto, pilka apatijos, juoda nevilties šluota. Šluoja, kol karalius lieka nuogas ir tenka save susirinkti iš elementariųjų dalelių, šipulių susidėlioti iš naujo tarsi puzzle paveikslėlį, apzulinti kraštus ir tarsi iš naujo nelengvai gimti į pasaulį.

Viskas būtent taip buvo ir man- niekuo aš neypatinga. Audra arbatos stiklinėje. Neviltis lygioje vietoje. Vidinė tyla, nepakenčiama vidinė tyla. Ir pamažu atėjęs suvokimas, kad jau gana, lauke pučia vėjas, klykia žuvėdros, krykštauja vaikai, o pažliugusių miškų pievose dygsta šilagėlės.

Krizės turi savų pliusų. Vėl tarsi iš naujo jaučiu kvapus. Subtiliausius jų niuansus, senas, gerai pažįstamas kompozicijas uodžiu tarsi naujas ir neišjaustas. Atsiveria senų pažįstamų kvapų naujas horizontas- platesnis, gilesnis, daugiasluoksniškesnis.

Pasidalinsiu, kokie kvapai padėjo klampojant krizės dykuma nepamiršti, kad ir dykumose būna oazių,  atgaivinus širdį ir nosį, vieną dieną vistiek pajusi veriantį  ir nepakartojamai saldų vandens kvapą.

KenzoKi Rice Steam- tarsi netyčia, užsilikęs, metų metais nenaudojamas flakonas- kažkada nurašytas kaip per tylus ir neišraiškingas- metu, kai pasaulis atrodo nejaukus ir dygus tarsi durnaropė puikiai apgaubiaityliom, ramiom, taikiom tarsi motinos pienas ryžių pudros ir vilkdagių talko natomis.

 

Guerlain Jicky- senas tarsi pasaulis lavandos, vanileė, kadagių, citrusų ir vintažinės odos kvapas. Tai tarsi pasivažinėjimas atviru senoviniu kabrioletu prieškarinės Prancūzijos Rivieros pajūriu, beprotiškai kvepiančiais žydinčiais žolynais, grynu, saulėtu oru, odiniu vairu ir pirštinėmis bei automobilio benzinu. Belle Epoque, nerūpestingo gyvenimo, plačiabrylių skrybėlių, grynos odos pirštinių ir laisvamaniško stiliaus kvapas. Kvapas tarsi odė grožiui, laisvei, popiečio šampano aperityvams ir epikūrizmui. Taip kvepia laikas, kai gyvenimas teka savaime, jo netemdo nei rūpesčiai, nei egzistencialistinės problemos- tik retkarčiais virš Viduržemio jūros dangų perskrodžiantys žaibai.

Anick Goutal Ninfeo Mio- pavasarinės kūdros ir ką tik sudygusių dilgėlių kvapas. Mano mylimos natos- galbaninė ferula, mastikas (ypač jis), figmedžio lapas- ir kartus, šiek tiek nuodingi citrusai. Tai kartūs, aitrūs, ką tik išsprogę klevo lapai ir nerealiu ryškumu žaliuojantys laukai, baltų plukių kilimas pamiškėje ir širdį veriantis varlių karkimas kūdroje vėsiais pavasario vakarais. Puiki akvatinė kompozicija, kuri vienok nėra nei pastelinė, nei romantiška- o tik nerealiai tikroviškai gamtiška, kaip padūmavęs vakaro mėlis ir šalčio dūmelis palydint už miškų besiritantį skaudžiai raudoną Saulės diską. Dar kvapas patinka savo šaltumu ir dygumu- tarsi šviežia pavasarinė žaluma besiginanti nuo į ją besikėsinančios nebūties. Kvapas realistiškam optimistui.

Bond Nr9 Washington Square- kai nieko nebebus, liks rožės (pasak Baudelaire). Taip, rožė savo nepakartojama didybe ir aristokratišku daugiasluoksniškumu tarsi švyturys naktyje neleidžia nuleisti galvos. Karaliai ir giljotinoje išlieka karaliais. Rožės, odos, pelargonijos ir bergamotės kompozicija visada yra nugalėtoja- o čia ji išsiskleidžia ypatingu, aristokratišku, mėlynakrauju grožiu ir idiosinkronija. Kvapas, kuri dėvint nejučia pasitempi ir tampi išdidžia gulbe net tada, kai aplink purvo klanai.

 

Balenciaga B. Turiu tokia silpnybę- žalių žirnių kvapui. Kai viskas tarsi nerealu ir pilka, žali žirneliai yra tikras gyvybės sprogimas smulkiomis formomis. Kaip ir naujas, labai nusisekes Balenciaga žalias šipras B- mistiškoji sufijų raidė, žalių žirnelių žalumas, vėsi kedro gaivuma, lengvas iriso šaknies pudriškumas ir minkšta, jauki medienos bazė. Paprastas ir lankstus, jaukus, moteriškas ir pavasariškas casual aromatas.

Eau d’Italie Sienne d’Hiver – gražuolė viduramžių Italijos Sienna žiemą. Tai tiršta aliejinė tekstūra ir vėsus, drėgnas, tarsi krištolas skaidrus kvapas su animalistinėmis sausų žolių, grybų, alyvuogių natomis. Šiek tiek niaurokas, labai stilingas, tuo pačiu natūralus- Toskanos peizažas žiemą, seni susirangę alyvmedžių kamienai, vynuogienojai, sniegu užklotos pilkšvos kalvos, Piemonte kalnai ir švinins dangus. Rūstokas, melancholiškas ir neišvengiamas kaip krizė.

 

Ir dar- gyvybės eliksyras, sprogstančių beržų pumpurų kvapas.

Žinote ką supratau? Ne mes valdom krizes- nors ir šimtai savipagalbos knygų yra milijoniniais tiražais išleista, ir vitaminų bei maisto papildų verslas klesti, o Internetas tiesiog lūžta nuo dvasinę ir kūnišką laimę siūlančių prekeivių. Krizės valdo mus, kaip STOP ženklas, vidinis angelas, neleidžiantis drugeliui skristi į liepsną, iškeldamos į paviršių tai, kas atgyventa, neteisinga, nesveika, mus žaloja, teršia ir naikina. Krizės- tai tiltas į laimę, kuriuo neprabėgsi tarsi lenktynėse, nes jis spygliais klotas, o kiekvienas spyglio dūris- tai impulsas pajusti, kad gyveni, kad turi ne tik kartais kraujuojančias, nuvargusias kojas, bet ir sparnus, meilę ir gyvenimo išsilgusią širdį.

Kvapnaus pavasario!

PS Muzikinį foną šiam įrašui parinko mano paauglys sūnus- labai tinkamai, manyčiau