Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti. Flashback.

„Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti“ yra ką tik pasibaigusios Estijos Dainų Šventės devizas. Prasmingas ir gražus devizas, privertęs susimąstyti. Kažkur esu perskaičiusi, kad Laikas- tai vienintelė valiuta, kurios startuojant šioje žemėje visiems padalinta daugmaž po lygiai. Viskas dar įdomiau- padalinta taip, kad niekada tiksliai, o dažniausia ir apytiksliai, nežinai, kiek dar jos turi. Vieni ragina skubėti gyventi, kiti- neskubėti, o Laikui tai nė motais- jis slenka negailestingu laikrodžio rodyklių ritmu, bešališkas ir aklas it Temidė.

Einšteinas manė, kad Laikas yra realityvus. Aš tuo net neabejoju (ir tą puikiai žino kiekvienas ikimokyklinukas)- juk uostant kvapus ir kvepalus valandos tirpsta tarsi sviesto gabalėlis keptuvėje, o skaičiuojant menamas mokestines kombinacijas ar skaitant standartines komercines sutartis- tęsiasi tarsi kaučiukinė guma. O dar yra akimirkų, kai Laikas sustoja- ir esi sau pats vienas žmogau su savimi, nieko netrukdomas, nekumsščiuojamas į pašones, kaip tas paukštelis, kuris nei sėja, nei pjauna, ir gyvena taip, kaip gyvena dievai- akimirkos amžinybe.

 

Laikas iš tikrųjų gyvena tik mūsų vaizduotėje. Laiko prisilietimai, tikri, nemenami kontaktai su Laiku yra prisiminmai. Sugebėjimas visa savo esybe grįžti į kažkokią akimirką erdvėje, į tą kūną, tą emociją, tą nuotaiką, kurios dabar nebėra- ji buvo kažkur ir kažkada, bet tebegyvena Laike, ir Laikui prisilietus mes galime teleportuotis ir patirti viską iš naujo. Ar pastebėjote, kad kone lengviausias būdas teleportuotis- tai melodija ar kvapas iš praeities? Tai gali būti tiesiog lietaus barbenimas į stoglangį ar kuriamo židinio kvapas. Žydinčių vyšnių kvapas. Kiekvienam savaip ir savotiškai, nes Laiko prisilietimas- kiekvienam savas ir nepakartrojamas, nepasiduodantis nei taisyklėms, nei rėmams. Kaip sakė garsus rašytojas- gyvenimiškos situacijos daugumoje yra standartinės ir panašios kaip du vandens lašai, bet niekada nebus dviejų vienodų reakcijų į tą pačią situaciją. Mūsų asmeniniai pergyvenimai yra tai, kas personifikuoja Laiką ir suteikia jam unikalią galią- prisiliesti. Atverti save Laiko prisilietimams.

Maža aš buvau tyli, liesa ir blyški it varškės sūris vaikas liūdnoku žvilgsniu. Energingai močiutei, kuri  augino mane ankstyvoje vaikystėje ir kuriai ilgą laiką buvau vienintelė anūkė, tas mano liesumas, blyškumas ir tylus liūdesys buvo tarsi peilis tarpmentėje- ji darė viską, kad man, mylimai anūkėlei, būtų kaip įmanoma smagiau ir geriau. Viską, įskaitant kalnus purių pyragaičių: kreminių, bezè, su cinamonu, su gvazdikėliais, papuoštų glazūra, cukraus pudra, cukrinėmis rožytėmis. As juos tyliai, be apetito, valgiau, nes nenorėjau nuvilti močiutės, jaučiau juk, kaip ji dėl manęs pergyvena. O tie puošnus saldumynai, susimaišę su liūdesiu, pamažu nusėsdavo mano inkstuose, kaip lengvas smėliukas, o vėliau ir didesni akmenėliai. Kuriuos kažkada vėliau teko ne be skausmo gydyti. Saldumynų ir kepamų bulkučių, tortų kvapas man iki šiol primena viską dėl manęs padaryti pasiryžusią močiutę, mano mažos liūdesį matant eilinį kalną cukrinių grožybių, ir kažkokią didelę didelę vidinę tuštumą. Ir parfumerijoje aš stipriai privengiu konditerinių, o ypač kepinius ar tortus primenančių natų. Keiko Mecheri Loukhoum man sukelia kvintescencinio liūdesio bangą, ir tokio tipo kvapus kaip Acquolina Pink Sugar (cukraus vata), Juicy Couture kvapai (saldus vaisiškumas įvairiais rakusais), Dior Pure Poison, Givenchy Pi (konditerinėvanilė), Lolita Lempicka (dauuug vanilės), Prada Candy (degintas cukrus), kad ir kokie puikūs jie būtų, aplenkiu dideliausiu spinduliu. Kvapo piramidėje užmačius vanilę ar cukrų, suveikia autopilotas ir kvapą testuoju tik dėl techninio žinių bagažo ir taip atsargiai, kaip turbūt tai darydavo Egipto faraono maisto degustuotojai.

 

Vaikystės vasaros vienkiemyje prie Puntuko. Žvaigždėtos naktys Šventosios pakrantėje, ramiai tekančios upės vėsa, tamsoje šokinėjančios žuvys, paupio pievos, kiečių ir naktinukų bei per dieną įkaitusio pušyno kvapas. Naktinės maudynės Šventojoje, dangų raižant žaibams, kai netikėtai visai šalia savęs gali išgirsti iš vandens iššokant šamą. Amžinybės ir gamtos galybės pojūtis, pirmoji sąmoninga pažintis su gamtos jėgomis, smilkstančio laužo ir paupio pievos kvapas. Tą, ir dar daug ką man primena Shiseido senieji Zen (juodajame flakone), Serge Lutens Fille en Auguilles, Krigler Good Fir, Comme des Garcons Zagorsk. Kai kvepiu šiais aromatais, niekam nepavyksta išvesti mane iš kantrybės ar priversti rūpintis tuo, kas man visai nerūpi. Nes tada aš esu šimtamečio miško, galingojo Puntuko, Šventosios upės ir Motinos Nakties dukra.

 

Cacharel Anais Anais primena begalinį geliantį gėdos jausmą. Tais senais laikais, kai prancūziški kvepalai buvo deficitas, mano mama turejo Anais Anais flakonėlį, kurį labai brangino. Mane, aišku, tas flakonėlis taip pat labai traukė- tik deja dozuoti tada aš dar nemokėjau. O ir kiemo draugėms aromatas buvo visai nieko- taip ir išpilstėm per kelias dienas, kol mama budėjo, visą flakonėlį, liko tik keli ant dugno žėrintys lašeliai. Pamenu, kaip verkė mama, tai pamačiusi- ji net nieko man nepasakė, ir pamenu tą deginančią vaikišką gėdą, kai norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Vėliau, gavusi vieną iš savo pirmųjų algų, mamai gimtadienio proga padovanojau Anais Anais. Bet kaip galite spėti, pati jais niekada nesikvėpinu ir bendrai šio puikaus kvapo privengiu.

Dar linksmesnė istorija buvo su Novaya Zaria kultiniais kvepalais Landish. Pirmoji stipri simpatija mokykliniais metais buvo porą metų vyresnė ir nesiteikė kreipti į mane jokio dėmesio. Žinote tą posakį, kad nieko nėra baisiau už atstumtos moters kerštą? Net nežinau, kokių paskatų vedina žiemą, per patį šaltį, garderobe ant Jo striukės paslapčiomis išvarvinau net pusę buteliuko nesvietiškai stiprios koncentracijos Novaya Zaria šedevro. Būsimosios parfummaniakės kerštas? Striukė po to kvepėjo taip, kad manajai simpatijai per dideliausią šaltį teko kulnuoti namo pėsčiomis. Pakalnučių aromatas man iki šiol sukelia nesulaikomą kikenimo bangą. Pavasarėjant pasidabinu keliais lašais Diorissimo ar Comme des Garcons Lily- ir vyrai, saugokitės!

 

Universitetas. Švarių akmeninių grindų ir knygų kvapas. Linksmas šurmulys, seni dermantininiai bibliotekos krėslai, plastikinio laminato lenta, cypiantys spalvoti flomasteriai ir kažin kokia vidinė ramybė, supratimas, kad esu ten, kur noriu ir turiu būti. Linksmus, švytinčius, pozityvius universiteto mokslų metus primena Miller Harris L’Air de Rien ir Comme des Garcons 2. Jais kvepėdama jaučiuosi energinga, pozityvi ir žinanti, kur einu.

Mylimo žmogaus odos kvapas- jos šiluma, pulsavimas, deginantis prisilietimas. Odos natas turintys kvapai, L’Artisan Parfumeur Dzongka, Lancome Cuir de Lancome, Gucci Eau de Parfum, Frederic Malle Dans Tes Bras ir be abejo Robert Piquet Bandit man asmeniškai yra be galo seksualūs ir geismingi kvapai. Ne seksualūs kaip plastikinės barbės su savo iki koktumo rožiniais sijonėliais ir cukrinėmis natomis- o tas jausmas, kai visa savo esybe trokšti To Žmogaus, su visu jo turiniu, geru ir blogu, erzinančiu ir džiuginančiu, ir tai visai ne apie kokias nors kūno dalis.

Cerruti 1881 Pour Homme ir vėl man sukelia linksmą kikenimą. Senai senai įkyrus gerbėjas sugalvojo mane, jauną panelę, pradžiuginti kvepalais. Pasikvietęs kavai iškilmingai įteikė gražiai įpakuotą dėžutę. Aš, pamaloninta prakrapščiau spalvotą popierių, ir pasimečiau- dėžutėje buvo to laiko mados šauskmas Cerruti 1881, bet tik vyriška versija. Manasis gerbėjas, pastebėjęs savo fatališką klaidą, iškaito kaip pomidoras, griebė kvepalų flakoną ir tarsi viesulas išlekė iš kavinės, palikęs mane vieną su kava ir spalvotais popieriukais. Gal viskas ir į gerą- būtų tas gerbėjas mane geriau pažinojęs, būtų žinojęs, kad aš mielai būčiau kvepėjusi ir vyriška versija. Manau, jis gavo gerą pamoką, kad moteriai kvepalus reikia rinkti pačiam, o ne patikėti šią atsakingą misiją pardavėjai. O man šis rimtas, išlaikytas pušų- kadagių aromatas iki šiol yra tiesiog linksmybės eliksyras J

Siaubingos, kankinančios spalio pabaigos dienos Kretoje. Dangus be debesėlio, pietietiška Saulė net išsijuosusi kepina, o as nejaučiu nieko, išskyrus tai, kaip visa mano esybę skauda. Mano vaikas, dar kūdikis, stovi prie amžinybės slenksčio, viena koja jau tenai. Kankinantis laukimas. Laukti gyvenime sunkiausia. Kaip ir visiškoje neviltyje išlaikyti viltį. Viltis kaip Dievo dovana. Net jei mane aplipęs visas spiečius juodžiausių minčių. Laukimas tęsiasi ilgai, ir vienu metu nuo manęs nukrenta pančiai- aš čia, šioje akimirkoje, neįtikėtinai laiminga, kad dabar, šią minut, jis kvėpuoja. Nežinau, kas bus po

valandos. Ar rytoj. Bet yra tik dabar. Mano kryžiaus kelia, kelias į autobuso stotelę, iš kurios kasdien traukiu į ligoninę, veda pro skalbyklą. Tai tikra ramybės ir vėsos oazė karščio nukamuotose Dzeuso salos gatvėse; švara, lavandomis ir lyginamais marškiniais kvepia tie 10 m mano sunkaus, žemiško kelio. Kaip Serge Lutens Gris Clair. Kaip Viltis.

 

 

Trumpiausia vasaros naktis. Dangus nenusakomos spalvos, dar nesutemo, bet jau švinta. Lengvam vasariškam lietui dulkiant stoviu po žydinčiu alyvų krūmų ir laukiu taksi. Nugara plešia tarsi slibino nagais, bet širdyje plazda džiaugsmo nuojauta. Juk po keliu valandų (iš tikrųjų- tiksliai tekant Saulei) pasaulį išvis nauja gyvybė. Mano sūnus. Į kurio apvalias akis žiūrėdama ir dabar pamirštu tai, ką kaip ir kur reikia, matau tik šviesą. Meilę. Lietuje žydinčios alyvos man visada alsuos meile. Kaip kad Ineke After My Own Heart aromatas.

Mamos mirtis. Netikėtas, nelemtas, bet viduje nujaustas išėjimas. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Žinote gi, rugpjūtį žaibuoja. Bet prieš žaibuojant susitvenkusią įtampą, suspaudžiančią orą iki įelektrinto akmens, jaučiame. Kaip kad ir aš jutau prieš netikėtą, žaibišką išėjimą tvyrojusį juodą debesį. Sėdžiu laidojimo biuro kieme, mažame miestelyje. Rugpjūčio naktis. Karšta, tvanku. Kažkur aplink švenčia žmonės, amsi šunys. Nepakeliamai svaigus lelijų kvapas. Taip kvepia jūra vainikų, kuriuos atnešė draugai, buvę pacientai, bendradarbiai… Negalėjau mamai dovanoti gėlių, tik ne dabar. Padėjau jai tik vieną iš jos rožyno nuskintos rožės žiedą. Juk jos kelias buvo rožėm klotas- gražiom, karališkom, bet su skaudžiai smingančiais spygliais. Tolumoje, kažkuriame iš kiemų skamba Tina Turner „Golden Wings“. Sudie, mama. Lengvo Tau skrydžio auksiniais sparnais. Pakeliu akis į žvaigždėtą rugpjūčio dangų ir apstulbstu- danguje tiek žvaigždžių ir jos tokios ryškios, jog atrodo, kad žiūriu į milžinišką krištolinį sietyną. Krinta žvaigždė. Iš kairės. Man, kairiarankei, laiminga. Suvokiu, kad niekada gyvenime nebūsiu viena- as būsiu pati sau. Tas žvaigždėtas dangus virš manęs visada mane lydės, kol pati patapsiu jame žvaigžde. Apima begalinis dėkingumas. Ačiū mama. Ačiū pasauli. Dona Karan Gold ir Parfumerie Generale Profanes Lounges mano ypač mylimi aromatai, nes juos dėvėdama ir vėl patiriu tą kosminę akimirką, kaip tada, tą tvankią rugpjūčio naktį.

Kvapas yra tiltas. Jis yra sąsaja. Asociacija. Metafora. Kvapas visagalis, nes ką bedarytume, mūsų smegenys pavaldžios jam, o ne logiškiems išvedžiojimams. Kartais ateina Laikas Prisiliesti. Prisiminti. Ir eiti toliau. Kurti naujas sąsajas su Laiku ir naujas olfaktorines metaforas.

Kokie aromatai pažadina jūsų Laiko Prisilietimus?

 

Udu

 

K. Ciurlionis, Rahu

Linna kohal on udu. Paks külma suvehommiku udu. Udu on eriline saboteerija- haihtuvad igasugused töö- ja üldiselt kohustustega seotud mõtted. Sest ümberringi on ebamaine, vaikne, hommikukastega sädelev imeline muinasjutt. Ning muinasjuttudes keegi ei tööta. Võib-olla Tuhkatriinu välja arvatud- aga see muinasjutt pole mulle kunagi meeldinud.

Udul on ka siin, blogis, oma eriline roll. Sest udu, nagu ka lõhn, on ilusioon, muinasjutt, hall ala reaalse ja ebareaalse vahel, ärkveloleku ja une vahel, uduvine ja unistuste kuningriik, kus puuduvad selged piirid, kus haihtuvad kõik kontuurid, nurgad, ja kõik saab võimalikuks. See on justkui uneeelne seisund, kui ripud õhuta ja gravitatsioonita ruumis ning saad lennata.

Kuid võib olla kõik ongi võimalik? Võib olla udu on ainult üks meie sees elavatest sisemistest seisunditest, mis vahest Looja tahel pääseb välja ja embab kogu maailma, ning kogu maailm saab sisemiseks, meie omaks? Salaja loodan, et umbes nii ongi. 

Udused hommikud tekkitavad minus transi taolist seisundi. Vot sellise:

 

Siil udus, teate isegi? Seisundi, kui ma hõljun iseenda sees, ise olen endale ookean, kõik tema kallad, kaldad, ja kõik on üks. Ka lõhnu sellistel hommikutel ma valin sarnaselt, valin selliseid, mis kustutaksid piirid minu ja keskkonna vahel, oleksid mahedad, leebed, soojad ja hingaksid elu nagu pehme udu kaisutus. Valin lõhnu nii, et nende kaisus oleks rahulik ja absoluutselt turvaline, nii nagu lapsepõlves, kui terve maailm lõhnas piima ja mee järgi. Valin õrna ja sileda tekstuurida, siidseid või kašmiirseid lõhnu, nad on õdusad ja peidavad ebavajaliku tähelepanu eest.

Tehniliselt selliseid ja sarnaseid aistinguid mulle tekkitavad teatud muskuse ja sandlipuu, muskuse ja vanilje, muskuse ja kannikese kooslused. Need on lõhnad, mis avanevad tagasihoidliku raadiusega, nad püsivad nahale lähedale, imbuvad ja tunduvad justkui teine nahk, justkui udu, justkui kookon, kus veel alles uinub arenev liblikas. Sellised lõhnad on justkui parfümeerne üsasisese seisundi metafoor.

Kui otsin just sellist lõhna, minu esimene valik on Diptyque Tam Dao. Minu jaoks see on uduse hommiku mägedes lõhn. Temas on nii karge hommikune puude rohelus, kui ka kaugel tõusev suitsujalg ja esimesed päikesekiired. Õndsus, pehmus, lootus- see on nagu roosakas udu, mis kattab mäetippusid vahetult enne päikesetõusu. See on lõhn- introvert, kuid ta pole kinnine, tast hõõgub peent ilu ja usaldust maailma vastu. Sandlipuu on väga ilusasti kaunistatud seedripuu ja müüri nootidega. Tam Dao tihti jääb selliseks lõhnaks, millest päriselt ei saada aru, sest tal on vaja aega- ta on ilmselgelt sissepoole pööratud lõhn. See on lõhn, mida tuleb kodustada, mille tuleb ära tunda, ära kanda- ideaalne aroom introvertide ja niisama unistajate jaoks. Või siis ideaalne aroom selleks, kui tarvitseb vaadata enda sisse.

 

Kui aga läheb tarvis vähem unistavat, pisut konkreetsemat „udu“- suurepäraselt sobib Nasomatto China White. Intrigeeriv nimetus (China White on viide puhtakujulisele heroiinile) peidab vaikset, rahulikku ja teravat kui lumivalge sinisilmne jäise pilguga teravaküüniline kiisupoeg, lõhna. Palju puudri, palju muskust, roos ja puidu noodid- ning mingisugune jäise niiskuse noot, mis nii tupsulises harmoonias tekitab judinaid. Kuigi lõhn on eriliselt pehme, rahulik ja pisut uje, just see niiske külm noot, mis sarnaneb värskelt lubjatud kiviseinte lõhnaga, ei luba unustada, et see pole roosade unistuste maailm- see on teine dimensioon, teine reaalsus, teised küüned ja teine rahu. Rahu, kui keha ja emotsioonid uinuvad, kuid terav nagu kirurgiskalpell mõistus teeb oma musta tööd. Üks minu lemmikumaid Nasomattosid  erilise pehmuse ja vaevu tuntava külma julmuse kompositsiooni pärast.

Vahest juhtub nii, et soovid lihtsalt kašmiiri sviitrit ilma Hitškoki lindudeta. Serge Lutens Clair de Musc on ingellik lõhn- palju õhkõrna muskust, kuivad puuderjad iirise noodid, apelsiniõis ja õige pisut nerolit- ilus, läbipaistev, kirgas, peen. Kui keegi suudaks visata kivi pihta inimese, kes kannab Clair de Musc, suunas, arvaksin, et ta on patoloogiliselt, ravimatult julm. Absoluutselt positiivne unelmate lõhn.  

Dona Karan Cashmere Mist (kašmiiri udu) nimetus räägib iseenda eest. Nii lõhnab kehanahk, kui  peale aromaatset vanni ta on upitatud peenesse pehme kašmiiri pleedi. Ja pole imet- püramiidis on sandlipuu, kašmiiri puu, vanilje, sametnahk ning kõige kergem lillede hingus.  See on puhtus, hubasus ja harmoonia. Minule, kes paaniliselt kardan vanilje lõhna, aroom on nagu tass kuuma kakaod siis, kui kõik puruneb ja läheb valesti. See on rahusaar hullult kiirustavas maailmas. Highly recommended.

 

Jil Sander Sensations on üks nendest salapärlidest, mille suurepärane sisu peidab end tagasihoidliku hinna taga. Mahe, kaisutav, soe ja intiimne lõhn- justkui luigesulgede teki all unes hõõguv naise keha. Külmal ajal ta mulle meenutab sooja piima klaasi enne und- rahu ja rahulikust. Kuidas Nathalie Lorson suudab mandariinidest, apelsini õitest, jasmiinist, tonka ubadest, muskusest, seedrist ja ambrast luua sooja piima, jääb saladuseks. See ongi parfümeeria võlu- mandariinid võivad muutuda sooja piima klaasiks, soe piim- laisaks nädalavahetuse hommikuks. On ju ime, eks?  

Ning minu isiklik subjektiivne udune armastus- Frederic Malle Dans Tes Bras (pranc. sinu kaisus). Minimalistlik muskuse, kannikese, puidu, patšuli ja männi nootide kombinatsioon, mis lõhnab… kuid ei, ta ei lõhna. See on kõige ehtsam kaisutuse aisting. Vana vahatud parkett, ruumilisus ja inimese aisting- vaevu tuntav soe magusalt soolane lõhn, hingamise rütmi aisting, summutatud südamelöögid. See on kõige ehtsam intiimsus, kui tunned teist inimest sama hästi kui oma kehaosa. Dans Tes Bras ei ole laia raadiusega avanev lõhn, ta on pigem kehalõhn, mille tunned, kui oled teise inimese vahetus läheduses, kõige armastatumas kaisus. Tänapäeval, kui nii palju inimesi otsivad lähedust massmeditatsioonides, Interneti chat’ides, juhuslikus seksis või ohjeldamatus toidu ahmimises, lähedus on tegelikult nii lähedal  - pisikeses lihtsas Frederic Malle Dans Tes Bras flakoonis.

 

Tol hommikul, kui sain aru, et hakkan seda postitust kirjutama, varahommikul istusin mereäärses kohvikus ja jõin hommikust kohvi. Paksust merd katvas roosast udust järsku ilmus suur nagu vaal Tallinki praam. Ta oli nii lähedal, et ma hetkeks tardusin. Kuigi me teineteist ei näinud, mõlemad me olime ühendatud udu kaudu, udu sulandas meid nähtamatuteks teineteise osadeks. Valatu naljamees (või naine?) udu J

 

Jääaja elujäämise strateegiad

Igal pool on valge valge ja kohutavalt külm. Mind hiljuti küsiti, miks blogis valitseb tühjus ja vilistavad tuuled. Mida ma saan oma kaitseks öelda? Külm on! Valge! Mähiks end õige kasukasse, viskaks voodi ja magaks magaks magaks- kuni läheb soojaks.

                Muidugi on ilus. Muinasjutuliselt ilus. Kuid see on täpselt see ilu, mis soosib lesimist pehme pleedi ja sooja voodi embuses, kaminas hõõguvate puude ja linnumajas siblivate tihaste vahtimist, raamatute lugemist ja kuuma kakao rüüpamist (sellises külmas tee on kuidagi liiga vedel).  Mitte midagi tegemist. Klassikalise muusika või hubase džässi kuulamist ning aknast väljas jõllitamist. Sellisel aastaajal ja hüdrometeoroogilistel tingimustel mul tekkib totaalne laiskus, ja kui tuleb siiski end liigutada (ja seda tuleb teha niikuinii- tööl on kõrghooaeg ja lapsed ei tee minu laisklemisest ei sooja ega külma), siis on halvem, tekkib apaatia. Kui midagi ei ole, siis midagi ei ole ka vaja. Ei soove ega tahtmisi. Ainult et saaks rahus ja murevabalt olla.

                Lõunamaallastel on siesta, miks siis meie, põhjamaade elanikud ei saa talvel heita talveunne? Kogu minu energia on praegu suunatud selleks, et soojendada pakasest veresoontes tarretuvat verd. Et toetada metabolismi. Mõningatel nii mõjub toit- peale söögi kogu sisemine ressurss läheb seedimistrakti. Minul nii mõjub pakane- kogu mu sisemus mobiliseerib end, et toetada elusust ja sisemist soojust.

                Huvitav on juurelda kuidas talve näevad ja interpreteerivad ninad. Pakases loomulikud lõhnad justkui kaovad ära ja jätavad ideaalse tausta inimese olfaktoorse fantaasia ilminguks.

                Aastaaegade teema parfümeerias on olnud kasutusel, Van Cleef & Arpels, M. MicalLef, Yves Rocher on toonud turule aastaaegade teemalisi lõhnasid. Minu lemmik, mis kohe kindlalt võtab koha ka minu kogu aegade topp kümnes, on  Jean Claude Ellena poolt loodud Frederic Malle Eau d’Hiver. Pehme kui esimene lumevall, kerge, graatsiline, läbipaistev ja kõige pehmem lõhn maailmas. Nagu pruudi loor. Ei mingeid nurkasid- kerge angeelika (emaputke) mõrusus, mandlitaoline heliotroopi ja mee nootide magusus, kerge iirise puudrilisus, bergamoti kibe värskus, ja see kõik on nii orgaaniline ja loomulik kui leebe tuuleiil. See lõhn on ainult endale, nad ei levi pika raadiusega, see ei ole isegi lõhn, vaid kanal teatud tuju loomiseks, kuid mitte efekti saavutamiseks. Aroom on nõnda rahulik, intiimne, õrnalt soe, et tuletab meelde lapsepõlve muinasjuttu küsimuse „mis on maailmas kõige magusam?“ (mitte söögipoolest, vaid meeletajult). Tookord vastus oli emapiim. Nendel unelevatel, valgetel talvepäevadel minu jaoks kõige magusam on  Eau d’Hiver.

                Mäletate, kuidas eredas veebruari päikeses sulavad jääpurikad? Monotoonne tilkumine, siinsamas jääkoorikuks tõmbuv loik- päike ja jää. Minu jaoks parfümeerne sellise pildi vaste on Van Cleef & Arpels Les Saisons Hiver. See on terav, värskelt jämedalt jahvatatud must pipar, laim, kardemon (kuid siin ta pole hubane, vaid hoopis terav) ja valge, jahe muskus. Olen kuulnud, et mõnedel aroom meenutab lumetuisu. Võib olla. Erinevalt varem mainitud Eau d’Hiver’ist, Les Saisons Hiver on kuiv, terav ja karge, nagu petlik veebruar, kes nii suurepäraselt ühendab paradokse. Kargus ja teravus justki viitab oma teravate pakastega lähenevale kevadele vastuseisvale talvele.

Külmal valgel lumisel talvel ma ihkan lõhna, millesse saaksin end mähida sisse nagu kookonisse ja pehmelt, meeldivalt ja mugavalt oodata talve lõpu. Selleks otstarbeks pea et ideaalselt sobib heliotroopi (mandlitaoline lõhn), muskuse ja angeelika (emaputk) kooslus minimaalsete lisanditega. Üks sellistest lõhnadest on Paul & Joe Blanc, jällegi loodud J.C. Ellena poolt. Peakoosluse lisaks on veel piim, freesia ja mandli noodid. Pehme, magus, embab nagu kohev sall ja sobib sooja piima tassi asemele. Näiteks  Byredo Blanche, kuigi samuti valge- teemaline, minu jaoks on pigem kevadine, nad lõhnavad lumivalge puhtuse järgi. Lolita Lempicka L’eau en Blanc minule isiklikult on liiga magusad, kuid magusate lõhnade pooldajatele nad võivald vabalt saada selleks, mis minu jaoks on Paul & Joe Blanc. Heliotroopi, lagritsa, iirise, kirsi ja tonka ubade lõhn on just see magus, valge, hubane, kergelt puuderjas armas pehmus  aeglaseks ja stressivabaks enda hellitamiseks.

                Just nendel päevadel, kui maailm nagu oleks loodud suhkruvatist, mulle väga hästi istuvad muidu üliharva kasutatavad Cacharel Noa. See on lihtsalt nende aeg! Õrn, pehme muskus, poengi puudrilisus, liilia, kohvi noodid loovad hubase, pehme, intiimse ja hellitava lõhna. Soojemad noodid nagu kohvi tulevad välja just karges talvises taustas. 

 

                Need, kes ei pelga puuderjaid lõhnasid, külmadel talvepäevadel peavad ära proovima Kenzo Flower. Nende puudrilisus ja riisi pudingi taoline magusus kõlab hästi just külmas. Olen märganud, et Flower  ei armasta teravat kehalõhna (nt., rohket higistamist, kuid parem ära kandke neid ka peale lõunat, kus sõite sibulasuppi), kuid kuiv nahk ja külm õhk aitab neid näitamas oma kõige ilusamaid külgi.

                Ergsate ja julgete lõhnade pooldajad pakases võivad ära proovida erinevaid Dior Hypnotic Poison versioone. Lõhn on pehme, lausa söödav, magus, praktiliselt igas flankeris olulist rolli mängivad mandlite ning vanilje noodi. Minu lemmikud on Eau de Toilette ning Extrait de Parfum, kuid juhul kui krõbe talvine ilm jätkub, saab ära proovida teisigi flankereid, sest kõik need on märkimisväärsed ja kvaliteetsed. Kuid valides Hypnotic Poison ärge unustage, et kuigi lõhn on rahulik ja siidne, nemad avanevad arvestatava raadiusega ja neid tõenäoliselt tunnevad ka kõik, kes ümbritsevad teid. Nii et juhul kui soovite end peita enda sisse ja olla märkamatuks, valige tagasihoidlikumaid üleval mainitud (ja ka mittemainitud) lõhnasid.

Kraadiklaas näitab – 16C. Tass kakaod-  ja voodi. Pehmetesse kui valge muskus, emaputk ja heliotroop unenägudesse. Homme algab uus päev. Ja mitte mäekauguselt on see päev, kui Päike muutub tugevamaks Talvest.

Frank Sinatra, The Good Life

 

…kõige tugevam on raud, kuid teda saab ära sulatada tuli ...

.. tuli on tugev, kuid teda võib ära kustutada vesi ...

.. vesi on tugev, kuid teda imavad ära pilved ...

.. pilved on tugevad, kuid neid ajab ära tuul ...

.. inimene on tugev, kuid teda murab ära hirm ...

.. hirm on tugev, kuid teda uinutab vein ...

.. vein on tugev, kuid teda võidab uni ...

.. uni on tugev, kuid surm on tugevam ...

.. vaid armastus ja headus elavad igavesti ...