Etüüd Nr 6. Reiside alkeemia. Hermes Voyage ja Kenzo La Monde est Beau

Tundub, et selle aasta märksõna minu jaoks on reisimine. On muidugi ka teise polaarsusega märksõnu- pettumus, kurbus. Kuid kord juba on nii- ei ole päeva ilma ööta, ei ole suve ilma talve (no ainult võib olla Eestis), ei ole halva ilma heata.
Viimane aeg on olnud raske. Ja kuskil on see piir, kui ise pead olema endale arstiks, suurimaks toetajaks ja isegi preestriks. Midagi tuli teha- isegi siis, kui ei mingit tahtmist ega jõudu tegemiseks ei olnud.

Tuhmi pilguga vahtisin ümber keerlevat värvilist suve. Pikaid to-do nimekirju. Sõbrade kutseid siia ja sinna. Ja lõpuks- pimedamas nurgas tolmusse maetunud raamaturiiulit. Miski ei kõnetanud. Ainult korraks- hästi korraks vilksatas- üks ammune lemmik, Jurga Ivanauskaite "Reiside alkeemia", kunagine peaaegu et piibel aastaid tagasi noorena lahkunud fantastilisest, müstilisest ebamaisest Leedu maalikunstnikust ja kirjanikust.

Raamat on kolmes osas: Reisid mööda maailma, Märkmed vanade piletide peal ning Reis iseendasse.

Miski nii ei lõdvesta ega vabasta inimest nii nagu reisimine, see välja rebimine vanast keskkonnast ja uute kohtade maagiaga kaasa minek. Reisides me mitte pelgalt tutvume maailmaga, avastame uued, veel nägemata riike ja maastike- samuti me avame ja avatame kõige oma hinge salajaseid, peidetud maailmu. Kui uskuda seda, et Inimene on miniatüürne Universumi peegelpilt, siis ka temasse mahuvad tähed, planeedid, mandrid, saared, ookeanid, mäed, riigid, linnad, metsad, steppid, mered, järved, jõed ja ojad. Ei oskaks vast joonida sellist sisemist maakardi, kuid esimest korda viibides uues riigis või kohas tunnen, kuidas mu sees hakkab lainetama ja tuleb ellu uus ruum, mis siiani on olnud alles valge laik suures allateadvuse kontinendis. 

Eriline hinge transformatsioon algab juba siis kui maanduva lennuki aknast, mööda udust pilvede loori justkui uus ja tundmatu nägu hakkavad paistma päikesetõusust roosad mäede tipud, keskpäeva leitsakus susisevad kõrbed või öise suurlinna tuled. Tundmatu maa läheneb, kuid siis, justkui häbenedes ja hirmul sellest ootamatult intiimsest hetkest surub reisija pilgule hoopis halli ja lameda lennujaama asfaldi pildi, mis on justkui kehastaks igavust, mis on paraku igal maal samasugune. Kuid isegi maandumistrassi monotoonsus juba ehitab teid kõige sügavamatesse allateadvuse soppadesse.

Ja see kõik ongi nii. Reisimine avardab maailmavaadet ja aitab sõeluda oma veendumusi, loobuda kunstlikust ja jõuda selleni, mis on tõsiselt, sisemiselt väärtuslik, mis püsib igasugustes tingimustes.

Seekordne reis aga oli justkui välja rebimiseks koormavast, kurvast ja läbipääsmatust ämbliku võrgust. Reisisin just selleks, et väsitada keha, ergutada mõtlemis- ja reageerimisvõimet- ühe sõnaga- kergendada hinge. Ning selleks hinge kergendamiseks valisin sellise intensiivsema variandi- 10 päeva jooksul üle 5000 km autoga, 7 riiki, kõik selleks, et tempo magnifico peletaks miskit, mis on viimasel ajal mind päris kõvasti närinud. Tavaliselt minuga reisib ka terve hulk parfüüme. Kuid mitte seekord- vähem kui tunni jätkunud pakkimisel viskasin kosmeetika koti sisse ainult 2 flakooni. 

Hermes Voyage d'Hermes minu jaoks on mitte reisimise, vaid puhas rännaku aromaat. Loodud mu absoluutselt lemmiku nina, Jean Claude Ellena, poolt ning kui tahaks olla keeruline, siis nimetaks teda meditatiivselt dünaamiliseks. Valge muskuse taustas õrnalt raevutseb mu lemmik noot- kardemon, talle saatjaks tuleb ka kadakas, pipar, mitmesugused kuivad  vürtsid. Siin on ka mahlakas, küps lõuna Itaalia sidrun- või siis pigem tema koor, koore valge osa, mille mõru aroom teeb lõhna justkui maisemaks, käega katsetavamaks. Ja siiski, siiski... Jean Claude Ellena on tuntud oma sellepoolest, et tema aroomid on efermsed ja õhulised kui unistus. Talle meeldib mängida kontrastidega. Olen kuulnud mitmeid etteheiteid, et Voyage'iga Ellena kordab ennast, et selles žaanris ja sarnaste nootidega ta on juba teinud nii mõndagi. Võib olla selles on terake tõtt. Kuid siiski, kui mitte taotleda parfümeerse entsüklopeedia poole, vaid hinnata Voyage'i iseseisva aroomina, keegi vist ei saaks öelda, et ta on labane, halvasti komponeeritud või on tavapärane nagu üle maailma levinud pizza või Frankfurdi vorstikesed. Voyage'i muskus kõlab värskelt ja kargelt vastu Kesk- Euroopa vanalinnade kiviseid seinu, ta kadaka ja rohelised noodid toovad põhja euroopa metsade melanhoolsust, kardemon lisab lähis ida avastamisvürtsi ning sidrun, sidrun... see on merebriis, mis tuleb kuumal keskpäeval kuskil lähedal asuvast sadamast. Voyage'is on seda nostalgiat, mida tundsin istudes Donau kaldadel ja vaadates päikeseloojangut, igatsedes kalleid inimesi, paiku ja möödunud aegi. Voyage'is on müstilisust ja lootust, mida tundsin Egeri kindluse või Krakowi kuningate lossi seinte vahel- et iga vana sünnitab uut, et asjad on igavesed, kõik see muutumine, mis toimub pidevalt- see pealse kihi sähkerdamine, nii nagu jõgi, mille pinda pidevalt joonduvad ümber vihmatilgad- aga allhoovused elavad oma salapärast igavest häirimata elu. Voyage paneb väärtustama vana ja põhjatud ja ühtlasi tekkitab igatsust avastamata kohtade järgi. Voyage on rändur, mis ammutab jõudu igast uuest kohast ja jätab enda järgi igalpool mündi, mis igaveseks seob teda selle kohaga. Voyage on suvine lõhn, ta on intiimne ja ühtlasi värske, kuid temas on sügavust mida on tunda ainult kõige kõrgematel mäetipudel või kõige koloriitsematel metzosopranidel. Voyage on reiside alkeemia lõhn ja tema helge, voolav avatus uuele on miski, mis võiks köita iga rändurit.

Ja kuna Voyage on üsna sootu, androgüünne lõhn- pigem sosistav kui karjuv, siis kontrastiks võtsin midagi muud. Kenzo La Monde Est Beau.  Tegelikult seda lõhna võiks armastada juba ainuüksi nime pärast. Maailm on ilus, tema vormide rohkus ja ebatäiuslikuks ongi see, mis teeb teda kordumatult rikkaks, meelitavaks, selliseks, mis tekitab isu elada (kes ei ole näinud, väga soovitan samanimelist Roberto Benigni filimi, La vita è bella). Teine väga mõjuv põhjus on tema nina, Daniella Roche Andrier. Tema portfolios on mitmeid minu väga armastatud aroome- Prada Infusion d'Iris, Gucci Eau de Parfum, Guerlain Angelique Noir, Maison Martin Marguela Untitled, Valentino Very Valentino. Mulle meeldib pr Ardieri esteetika ja kindel, kuid mänguline, vahest kerge, vahest väga konkreetne joon. Meeldib kuidas ta võtab nooti ja julgeb uurida tema erinevaid aspekte. Meeldib, et lõhnades on telg- justkui inimesel, kes võib olla misiganes mänguline kameleoonlik, aga selleks on vajalik väga kindel ja selge endaoma isiksus, isiksuse telg. La Monde Est Beau's see telg on mandariin, ja mulle see sobib! Mandariin on see mahlane, pisut magus ja optimistlik vili, mille süües ikka tekkib magus unustus, ja hetkeks, viivuks, ununevad hingevalud ja piinad. Siin aroomis mandariin on küll mündiga, küll musta sõstra mõrkja tonaalsusega, küll apelsiniõitega ja muude kaunite lilledega, küll sandli soojusega. Kuid mandariin on mandariin ja ta naeratav nägu on tunda igal pool. Aroom on uskumatult kaua püsiv ja tundub, et ta suudaks isegi päikest pilvede taga välja võluda. See tuju mis ta toob kaasa- see on Tokayi viinamarja aedade, lõpmatute päikeselillede põlude, laia ja isalikult haarava Donau, tumedade sädelevate ungarlaste silmade tuju... see on tuju, et mis oleks kui oleks... 
Ja ilmselt nõustute, et sellised reisikaaslased, lisaks lastele ja mõnele heale sõbrale, on tõeline palsam hingele. Reiside alkeemia ikka ja jälle koosneb.... inimestest. Uued kohad ja olud ainult aitavad avalduda ja avarduda sellele, mis on enda sees. Iga avastatud sisemine kontinent on tegelikult igihall ja kogu igaviku sees olnud, ja nüüd järsku pinnale tulnud kui tagaajatav Atlantis.

Lõpuks veel mõned tsitaadid Reiside Alkeemiast:
- Kuhu ma ka ei reisiks, tean, et südant sügavamini puudutab mitte muinasjutuliselt kaunis loodus või tuhandeid vanad pühakojad, kuid just inimlik soojus, mis kiirgab nendest, kes jagavad minuga öömaja ja leiba, isegi siis kui tean, et ei näe neid kunagi iial.

- Reisil on peaaegu alati eesmärk ja see eesmärk on ühel või teisel moel kuidagi saavutatav. Seda paraku ei saa öelda nende eesmärkide kohta, mida püstitame endale istudes ühes ja samas kohas. Isegi takistused- mäede pääsud, kaldadelt väljas jõed, kividest ja mudadest piiratud teed- nad on ületatavad. On ju vahest nii, et püüdes kõrval oleva inimese poole peame ületama sügaviku üle mille ei vii ükski sild. Reisides ületame üha uusi barjääre: ajas, kliimas, geograafilistes ja poliitilstes piirides, kommetes, eetilises ja esteetilises tunnetuses.
- Mõnikord reisimine võrdub alkeemiale, kui mitmetest kummalistest, justkui omavahel mittesobivatest komponentidest järsku hinges kristaliseerub ära kuld!
- Uni on reis, mis igal ööl viib enda piiramatu sügavusse. Unes luuakse uusi elustrateegiad ja taktikaid, analüüsitakse erinevaid potentsiaalse reaalsuse stsenaariume, keeratakse ette mitmeid tuhandeid argipäeva olekut seletatavaid filme. Uned pakkuvad ootamatuid asotsiatsioone, julgeid käike ja originaalseid ideid. 
- Mitmed meist saaksid käsi südamele panna ja vanduda, et ei ole elu sees midagi varastanud. Kuid see pole tõsi. Me varastame üksteise ideid, tundeid, isegi aega. Ning olles mittevõimelised nautima seda maailma varastame Loojalt iseendalt.

Iggy Pop, The Passenger

Žodžiai- nepakartojami ir apgaulingi

Tyla- gera byla (estai dar sako, kad tyla- auksas)...  Paskutiniu metu į žodžius atsimušu it į iakliną sieną- tiesiog kažkoks netikrų, melagingų, falšyvų žodžių periodas. Tuščių it skambantys puodai žodžių periodas.
 Naktis visada būna tamsiausia prieš pat aušrą. Žodžiai nusprendė parodyti, kad aš su savo subjektyvizmu nurkypau į lankas. Bernardinai.lt atradau įkvepiantį straipsnį apie retus, neverstinus žodžius, kurie egzistuoja tik savo gimtojoje kalboje. Visai nenuostabu, kad šie unikalūs, savito grožio ir kolorito žodžiai dažniausiai stengiasi nusakyti dvasios būsenas, ir nors sakoma, kad atitikmenų šiems žodžiams lietuvių kalboje nėra, skaitydama straipsnį tas būsenas atpažinau. Žodžiai, kaip ir fasadas, gali juk skirtis, o jų esmė- jausmai, simboliai, yra universalūs, jie tarsi nematomas tiltas apjungia ir suartina žmones. Mano pačios pojūčiai- persilieja tarsi akvarelė, juose nėra ryškių krantų kontūrų- spalva virsta garsu, garsas- skoniu, skonis- kvapu. Beskaitant retuosius žodžius pradėjo belstis asociatyvūs kvapai, nes turbūt joks pojūtis neperduoda emocijos, jausmo, dvasios būsenos geriau, subtiliau nei kvapas.

1.Toska 
(rusų kalba)
Pasak V.Nabokovo, toska apibūdina kaip gilų, skausmingą, analogų neturintį jausmą- persismelkusį dvasine kančia ilgesį, kuris atsiranda be jokios priežasties, ir kurio nesugeba „nugesinti“ jokie svaigalai, vaistai, ir kitokios „normalaus“ gyvenimo priemonės.
Toska – tai ilgesys, kai nesiilgima nieko konkretaus. Tai jausmas, kai ilgiesi saulės, besimaudydama jos spinduliuose. Arba skęsti beribėje meilėje ar širdies skausme, kurio nesukėlė joks konkretus žmogus.
Primityvi toska reikšmė galėtų būti nostalgija, melancholija ar veidrodinis liūdesio atspindys. Ir tikrai nereikia ilgai galvoti, koks tai galėtų būti aromatas- tai  Guerlain L’Heure Bleue- vidinis liūdesys, širdgėla, neišsipildžiusios viltys ir svajonės, pro gyvenimo traukinio langą nesustabdomai lekiantis laikas. Nesinori detalizuoti ar net kalbėti apie natas- yra gyvenime tokių vietų, kur geriausiai skamba pauzė, tokių reiškinių, kurių subtilų savo paprastumu grožį gali pajusti tik užgniaužus žadą stebint juos, o technika, detalės ir visi „kaip“ tuomet ištrinti iš tvisatos, neegzistuoja.

2. Mamihlapinatapei
(Yahan regionas tarp Čilės ir Argentinos)
Mamihlapinatapei, arba intensyvesnis už intensyvų akių kontaktas tarp dviejų vienas kito be proto trokštančių žmonių, kurie vienok niekaip nesiryžta žengti nė mažiausio žingsnelio.  Žodis gal ir retas, reiškinys- iki skausmo pažįstamas. Ypač čia, šiaurėje, kai net ir nekalčiausi žingsneliai žengiami drastiško alkoholio kiekio, slidžių arba saunos pagalba. Man tokią būseną geriausiai perteikia jazmino ir odos natų kombinacija. Serge Lutens Sarrasins- saldus it metus jazmino ir odos flirtas. Intensyvesni pojūtį perteikia Andy Tauer Lonestar Memories. Šis kvapas romantišku pavadinimu iš tikrųjų žudančiai veikia bet kokias sveiko proto apraiškas ir yra tikra tikstinti bomba, kurios jokiu būdu negalima įleisti į viešąją erdvę.

3. Jayus
(Indonezija)
Jayus – tai toks niekam tikęs juokelis, kurį išgirdus nelieka nieko kito, tik dirbtinai nusikvatoti.
Šiuolaikinėje mainstream parfumerijoje tai labai populiari tema. Pavyzdžių- tūkstančiai, ir su kiekvien diena jų eksponentiškai daugėja. Mano asmeninis jayus antai yra Calvin Klein Beauty (ir panašūs skystalėliai, teatleidžia man parfumeriniai dievai). Jei trumpai, tai kvapai  nothing about nothing, or blah blah blah. Ir vėl- žodis tai retas, o reiškinys- masiškai paplitęs.

4. Iktsuarpok
(inuitų kalba)
Tai toks veiksmas, kai karts nuo karto išeini iš trobos (jurtos?) pasitikrinti, ar kas nors neateina. Nerimu persisunkęs laukimas? Ne. Tiesiog veiksmas,  just in case.  Arba viena iš daugelio įmanomų kompulsyvaus elgesio formų. Perkeltine prasme puikiai iliustruotų aromatas, kurį pratestavus ant riešo nebegali nosies atitraukti nuo rankos, tenka pastoviai uostinėti save, nori to ar nenori.
Be jokios racionalios priežasties man šis inuitų kalbos žodis asocijuojasi su  Olfactive Studio Lumiere Blanche, harmoningu, vientisu, sausai kremišku, ramiu tarsi motinos pienas prieskonių ir medienos kvapu. Tiesiog iktsuarpok.

5. Litost
(čekų kalba)
Pasak rašytojo Milano Kunderos tai- neverčiamas į kitas kalbas žodis. Jis- neatsiejamas nuo sielos sąvokos. „Nepakeliamo būties lengvumo“ autorius šį žodį vartojo vidinio kalėjimo būsenai ir jos sukeliamos kančios bei skausmo pojūtis. Tai jausmas, kai norisi išsinerti iš pačio savo odos ir lėkti laukais, vėlgi- be jokios regimos priežasties. Tai- vienišumas, atskirtumas nuo pasaulio, bet kartu ir – svaiginančiai jaudinantis savo vienatvės pojūtis. Tai skausmas, kurį patiria kūne įkalinta ir į savo gimtasias lankas negalinti sugrįžti siela.
Ypatingas vienatvės, unikalumo, melancholiško vienišumo aromatas- Hermes Rouge Delicate. Jame nebėra savo pirmtako,  Guerlain Rouge prieskonių aštrumo, vien tik magiškai minkštas, saldžiai kartus miros ir pavytusių tamsiai raudonų rožių kvapas.  

6. Kyoikumama
(japonų kalba)
Taip vadinama motina, kuri be jokio gailesčio ir atjautos veda savo vaikus socialinių ir akademinių pasiekimų keliu. Tai motina, kurios vaikas turi būti besąlygiškai  už kitus, ir visi turi tai žinoti. Konkursai, varžybos, elitinės mokyklos ir panelių klubai... Tai motina- kritikė, kuri neatleidžia jokių silpnybių, kuriai savo vaikas- tai priemonė patenkinti asmenines ambicijas. Ir vargas jei atžala nuspręs eiti savo keliu- ji arba bus nurašyta ir pastoviai lyginama su pažįstamų sėkme, arba pastoviai terorizuojama prisidengus  saldžios užuojautos kauke. Aukso šaltinis psichoterapeutams, nes, kaip taisyklė, finale nei vaikai, nei motina neapsieina be gero tuzino neurozių.
Nors žodis kilęs iš japonų kalbos, reiškinys mūsuose bujoja kaip kiečiai. Tautiečiai sparčiai japonizuojasi ir jau nuo mažų dienų tarpusavio supratimą, paramą ir palaikymą vis sparčiau keičia arogantiška, socialinio mandagumo kauke prisidengusi būties kova. Tokia dama „su kiaušiais“- tai socialinis rūpestingos moters standartas. Po cukraus pudros saldumo aukštomis gaidomis blogai paslėpta ranka su geležine pirštine, kuri visada žino, kas ir kaip privalo gyventi, ir ledinė širdis. Ko gero todėl aromatinis ekvivalentas galėtų būti standartinis šiuolaikinis moteriškumo etaloninis hitas, po kurio pretenzingu gėliniu šydu slepiasi šaltakraujiškas griežtumas ir nesibaigiančios pretenzijos- pavyzdžiui,  Versace Bright Crystall.

7.Tartle
(škotų kalba)
Kartais būna taip, kad tenka supažindinti du žmones, o jų vardų nors užmušk neprisimeni (blogiausiu atveju net neprisimeni, kaip vieną ar kitą pažįsti). Tartle tas puikus jausmas, kai procese susivoki, į kokią puikią situaciją pakliuvai.  
Man, kaip žmogui, kuriam itin sunku prisiminti vardus, tokia situacija- daugiau nei pažįstama...  Vienu ir tuo pačiu metu- ir panika, ir tiesiog žlugdantis, iš vidaus tarsi gazirovkė kutenantis juokas- tokia nuotaiką puikiai perteikia kibirkščiuojantis, gaivus, kartokas, bet nepaprastai nuotaikingas Kenzo La Monde Est Beau.

 8. Ilunga
(Tshiluba kalba, pietryčių Kongas)
Ir vėl- jokiems vertimams nepasiduodantis žodis. Ilunga nusako žmogų, kuris pirmą kartą patyręs neteisybė ar negarbingą elgesį tai atleidžia ir stengiasi užmiršti, patyręs tai antrą kartą tai toleruoja, bet jei būna ir trečias kartas- neatleidžia, nukerta galus tarsi kirviu, ir prie to niekada nebegrįžta.
Ir mūsuose sako, kad tik kvailys lipa ant to pačio grėblio, ir panašiai (nors aišku lipama, ir ne vieną kartą- tai vadinama nuostabiu terminu neįsisąmoningas įprotis). Aš pati, ko gero, esu ne vieną praėjusį gyvenimą praleidusi tarp tshiluba, nes kaip ir jiems, kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau kristalizuojasi riba tarp atleidimo, tolerancijos ir suvisam uždarytų durų. Šio žodžio parfumeriniu sinonimu renkuosi kvapą su aiškia, ryškia trisluoksnės piramidės struktūra- Paloma Picasso Eau de Parfum.

 9. Prozvonit
(čekų kalba)
Nuo panašiai skambančio rusų kalbos žodžio skiriasi tuo, kad reiškia veiksmą, kai paskambinus iškart padedamas ragelis tam, kad abonimentas perskambinų. Tiek simboliškas, tiek pragmatiškas veiksmas. Ispanai vartoja panašų išsireiškimą, Dar un toque, kuris tiesioginiame vertime reiškia prisiliesti.
Parfumerijoje toks lengvas ir beveik iš karto dingstantis prisilietimas atsitinka tada, kai didžioji dalis kvapui skirto biudžeto investuojama į viršutines natas, ir kone visai pamirštamos bazės natos, kurios, nors ir atsiskleidžia gerokai vėliau, suteikia kvapui struktūrą, trukmę, svorį, fiksuoja efermiškas ore tarsi snaiges tirpstančias viršutines natas. Geras pavyzdys-mano nauja simpatija L’Occitane en Provence Pamplempousse Rhubarb, o taip pat ir daugelis gan smagių Demeter Fragrance kvapų, kurie, nors ir linksmi, pašėlę ir inspiruojantys, nuplazda nuo odos tik prie jos prisilietę, tarsi drugeliai.

 10. Cafuné
(portugalų kalba)
Ta nuostabi akimirka, kai nuleidi galvą ant draugo arba draugės peties, gal kelių ir jauti, kaip jo pirštų galiukai vos jungamai liečia tavo plaukus. O jausmas toks, tarsi švelniausiai liestų tavo širdį. Tokį judesį vadina Cafuné. Galbūt čia ir slepiasi priežastis kodėl portugalų kalba yra turbūt pati gražiausia pasaulyje.
Tai, be abejonės- Parfums d’Empire Eau Suave, gilios, atsidavusios agape kvapas.

 11. Torschlusspanik
(vokiečių kalba)
Tiesioginis vertimas būtų panika, kurią sukelia uždaryti vartai. Šis vokiškas žodis apsako baimę senstant prarasti įvairias gyvenimo siūlomas galimybes. Ko gero, daugeliui gan naudingas jausmas, tarsi spyris į minkštąją pažadinantis siekti savo svajonių ir to, kas iš tikrųjų žmogui gyvybiškai svarbu, pažadinantis tikram, pilnaverčiui gyvenimui.
Joks kvapas, mano manymu, neperteikia to jausmo geriau, nei tai daro Guerlain Vol de Nuit.

 12. Wabi-Sabi
(japonų kalba)
Daugiasluoksnis išsireiškimas, kuris sakinyje galėtų apibūdinti savybę ar sugebėjimą matyti grožį ir dievišką tobulybę kiekvienoje šio netobulo pasaulio detalėje, požiūrį, kai į kiekvieną duotybę žiūrima kaip į neišvengiamą ir organišką gyvybės ir mirties ciklo pynę. Esu linkusi manyti, kad tai vienas iš svarbiausių sugebėjimų, koks tik gali būti, sugebėjimas, kuris atveria vartus amžinybės pajautai.
Vėlyvą vasario rytą sėdint ant terasos laiptelių, geriant švelnią, gomurį glostančią Milk Oolongi ir stebint nuo stogo nutįsusius, saulėje pamažu tirpstančius varveklius, klausant monotoniško jų lašų tęškėjimo gyvenimas atrodo tobulas. Na ir kas, kad jau po valandos prakaituosius beorėje erdvėje, black box’is, kad aplink mano kaklą tarsi aršūs vijokliai apsivijusi visa gija neišspręstų problemų (ir kas žino, ar joms išvis yra kokie nors sprendimai) ir kad pasaulis ritasi į prarają- vandens atsargos senka, dažnai žemėja ir civilizacija išsigimsta. Aš- laiminga čia, po lašančia pastoge, nuostabioje vėlyvo žiemos ryto tyloje
Bvlgari Eau Parfumee au The Bleu- androginiškas, jautrus, lengvas it sniego kvapas vilkdagio ir lavandos duetas, kurio fone juntamas minkštas tarsi vata baltasis muskusas.

 13.Dépaysement
(prancūzų kalba)
Tai jausmas, apimantis, kai esi ne gimtinėje. Man taip puikiai pažįstamas jausmas... Man gimtinė- abstrakti ir simbolinė sąvoka, tai tarsi būvis, kai tavęs dar nebuvo, mikštos, maitinančios motinos įsčios, jų saugus glėbis ir nostalgiškas vienybės, susiliejimo, prarasto rojaus jausmas, savotiškas pabėgimas nuo žiaurios realybės. Galbūt tai laimė, kad gyvendama toli nuo namų, turiu tą vidinę savoką tarsi nepakeičiamą ramstį, viduje
Caron Parfum Sacre- mistiškas būties ir nebūties vienu metu jausmas, jausmas, kuris yra nereto emigranto gyvenime skambanti skardi gaida.

M.K. Ciurlionis, Pasaka

 14. Schadenfreude
(vokiečių kalba)
Pasitenkinimas, kurį sukelia kito žmogaus nesėkmė ar kančia. Tiesiog keista, kad, atsižvelgiant į reiškinio universalumą, toks žodis yra tik vokiečių kalboje. Galbūt vokiečiai tiesiog skrupulingai sąžiningi?
Tai puikiausiai galėtų būti koks nors saldžiai nuodingas aromatas, pavyzdžiui Thiery Muglier Angel.

 15. Tingo
(Velykų salos dialektas Pascuense)
Tikiuosi, kad jums tokio žodžio reikšmė nepažįstama. Tai- stiprus svetimų daiktų troškimas, tuo pat metu stipriai abejojant, kad tuos daiktus kada nors grąžinsite jų savininkui.
No return back – no Back to Black, arba parfumerine kalba- By Killian Criminal of Love – vogta meilė, kurią įkūnija rožės ir tabako duetas.

  16. Hyggelig
(danų kalba)
Braukiant per paviršių- tai jaukus, malonus elgesys, sukeliantis šiltus jausmus. Vienok, hyggelig reikšmė gerokai platesnė. Tai tokia patirtis, kuri gerai pažįstama, ir dėl to miela. Tai kažkas panašaus kaip senas draugas, vilnonės kojinės sušlapus kojas ar atšaldyto balto vyno taurė karštą vasaros dieną. Kažkas tokio kaip L’Artisan Parfumeur Havana Vanille.

 17. L’appel du vide
(prancūzų kalba)
Tuštumos šauksmas, toks būtų pažodinis vertimas. Išsireiškimas perteikia nenugalimą norą šokti žemyn- nuo daugiaaukščio pastato ar bet kokios kitos aukštumos. Kaip sako mano tėtis, kone paniškai bijantis skraidyti- atsiprašau, ką jūs darote, sustokite, aš išlipsiu (skrendant lėktuvu, be abejo). Psichologijos tėvas Freud’as tyrinėjo prigimtinius instinktus, kurie yra dažnai stipresni nei mes patys ar mūsų valia- dauginimosi, naujos gyvybės kūrimo, ir- mirties, savidestrukcijos instinktus. Pastarasis klasikine prasme būtų l’appel du vide giluminė priežastis, o man vistki patinka galvoti, kad savidestrukcija- tai tam tikra prasme pasąmoninis, bet labai stiprus, gaivališkas noras atgimti, pradėti iš naujo, atversti naują puslapį – ir dažnai būtent tada, kai gyvenime viskas kaip ir normalu, kitais žodžiais- sąstingis. Paskutiniu metu teko daug mąsstyti ir permąstyti engimo, priespaudos kaip vidinio reiškinio temą, ir kaip nemaloniai tai beskambėtų, bet būtent tokios gniuždančios, nepakeliamos būsenos skatina poreikį bet kokia kaina išsilaisvinti. Parfumerinis pašėlusiai besidaužančios širdies ir svaiginančio tarsi narkotikas deguonim persisodinusio oro gurkšnio atitikmuo galėtų būti Byredo Baudelaire.

 18. Ya’aburnee
(arabų kalba)
Nelabai sveikas, nors ir kilnus, noras.
Pažodžiui- tu mane laidoji.
Tai troškimas, kad mylimas asmuo mirtų vėliau už šio troškimo turėtoją, idant netektų išgyventi nepakeliamo praradimo skausmo. Na ir kas čia tokio, kad tokiu atveju tas pats mylimas asmuo patirs tą patį nepakeliamą praradimo skausmą. Nes taip jau yra pasaulyje, kad po pačių altruistiškiausių ir kilniausių žodžių fasadu slepiasi pats brutualiausias, lėkščiausias egoizmas. Nagai ir ragai į save, kas kad lakuoti švelniausiu rožiniu laku. Parfumerinis reiškinio ekvivalentas galėtų būti, teatleidžia man aromato gerbėjai, Lancome La Vie est Belle, priežastys telieka kiekvienam asmeninės.

 19. Duende
 (ispanų kalba)
Tai nepaprastos pagarbos nusipelnanti mistinė, tarsi atgamtinė jėga. Šnekamojoje kalboje taip vadiname paslaptingą, nevaldomą jėgą, kylančią tarsi iš žmogaus vidinės gelmės, dažnai pasireiškiančią nesuvaldomu poreikiu kurti ir sukeliančią vieną stipriausių energetinių reiškinių- katarsį.
Aromaatine prasme tokį intensyvų efektą sukelia nepaprastai sensualus, intensyvus, jėga ir trauka persunktas Nasomatto Duro.

 20. Saudade
(portugalų kalba)
Sunkiai išverčiamas, bet vienas pačių gražiausių žodžių. Tai ilgesys to, ką mylėjote ir praradote. Tą neapsakomą jausmą muzikoje įkūnija portugalų muzikos žanras fado, o taip pat bliuzas- jie neatskiriami nuo saudade’st jausmo. Olfaktorinėje kalboje tokį subtilų, nostalgišką, be galo gražų ir tikrą jausmą sukelia nepagaunamas, plazdenantis ore tarsi drugelis Guerlain Apres l’Ondee, kvapas, kuris sukurtas idant perteikti po vėsaus pavasarinio lietaus saulės spinduliuose bundančią gamtą.

 Retų žodžių ieškojo ir padėjo aprašyti Dominyka Navickaitė.

Nina Simone, Wild is the Wind