Etüüd Nr 7. Retk eikeegi maale. Rochas Alchimie.

Teekonda raskust ei määra mite tema pikus ega käänakute rohkus. Mõnikord paar sammu võivad olla raskemad kui aastaid maratoni moel läbitud lõpmata pikk lõik. Justkui astuksid lõkke. Või saadaksid ära päikest.

Mõnikord paar sammu võivad vabastada. Või lahutada. Võivad viia kirgastumisele või kukkutada kuristiku. Psüholoogias on sellele nimetus- liminal zone, igapäevases kõnepruugis aga need on sammud eikeegi maale.

Kui lahkub keegi väga kallis, tundub, et kõige raskem mis võib osaks langeda, on jääda. Elada hinges avanenud tühimikuga ja teha nägu- teistele, aga lõpuks ka endale- et kõik on enam vähem korras, enam vähem nii nagu alati (ja see arusaamatu tunne on lihtsalt töistest pingetest, halvast ilmast või sügisdepressioonist). Sellele, kes jääb, tihti on raske mõista, et tema koos lahkujaga teeb mõned sammud eikeegi maale. See hingeline jagunemine, olemine korras siin ja ka seal, elamine olevikus, minevikus ja ka selles tulevikus, mis oleks võinud olla – on nii raske, et tihti on kergem seda mitte tunnistada (või kas on? Äkki see on ainult meie ettekujutus, et valu lakub olemas, kui me seda ei tunnista).   

Kuid ka lahkujad ju ei kao kuskile. Ja on inimesi, kes õieti, isegi kui läinud, ei lahku kunagi. See, mis oli nende eksistentsi produkt- soojus, headus, hingeline puudutus, see elab edasi ja toidab hinge ja vaimu. On inimesi, kes isegi siis, kui on lahkunud, on rohkem elus kui need kes saatuse tahtel täidavad meie olmelist keskonda. Ja veel- nende järgi jääb tänulikkus. Tänulikkus selle eest, et saatus kinkis aega nendega, kes on nõnda jumalate poolt õnnistatud, nendega, kelle soojus, sügavus, kaemus, mitmekesisus, inimlikus avas olemise erilises ja sügavas tähenduses. Justkui nendega olles veretsoontes oleks voolanud kogu universumi veri.

Selliste hetkede mäluaroom minu jaoks on Rochas Alchimie. Kui lühidalt ja objektiivselt, siis see on virsiku, ploomi, vanilje, tonka oade arooom pehmes puuderjas sandlipuu, ambra ja karameli baasis. Subjektiivses võtmes on see aga kuldne sügis, ujumine juba üsna jähedas järvevees, õhtune sauna, ahjus küpseva õunakoogi lõhn, sügisõunte järgi metsikult lõhnav vana aed ning selge ja meeletult tähti täis sügisöö taevas. See on soojuse ja maise intiimsuse aeg ja lõhn, see on ruum, kus justkui vanas tares segunevad kokku lõpev suvi ja juba saabunud sügis, tähistaevas embab jahenevat, rahulikult uinuvat maad, see on sügisudus upuvad hommikud ja karges õhus lehvivad ämblikuvõrgud. Ja soojus, soojus, soojus... seespoolt voolav kuldne,  lopsakas soojus.

Millalgi ammu määrisin kaela peale viimaseid piisku Rochas Alchimie – sellel päeval saatsin viimasele teekonnale endale väga kalli inimese. Teadsin, et Rochas Alchimie on see aroom, mida enam ei toodeta ega ka seda, et kumbki nendest ei tule tagasi.

Elu on kummaline nähtus. Sel päeval kui leedulased saatsid viimasele teekonnale Leonidas Donskist, mis paljudele, väga paljudele oli vaat midagi sellist, nagu sisemine südametunnistuse ja inimlikkuse majakas, mina sain kingitust, pudelikest Rochas Alchmie. Samasugusel kuldsel sügsel nagu tookord see maagiline aroom tuli minu juurde tagasi. Justku salajane kodeeritud sõnum eikeegi maalt, justkui ime, nagu valge tuvi „Vendadest Lõvisüdametest“. Homme korgin lahti seda uskumatu, kuid ometi olemasoleva flakooni, ja tean, et just siis lõpeb mu must periood. Sest keegi pole öelnud, et suvi ei saa alata sügisel :) 

Etiudas Nr 7. Kelionė į niekieno žemę. Rochas Alchimie.

Ne kelio ilgis ar jo vingiai lemia kelio sunkumą. Kartais keli žingsniai gali būti sunkesni už ilgais metais eitą kelią. Tarsi žengtum į laužą. Arba palydint Saulę.

Kartais keli žingsniai gali išvaduoti. Arba išskirti. Padėti nuskaidrėti. Nugarmėtiįi prarają. Tie keli žingsniai psichologijoje vadinami liminal zone, kasdieniniame leksikone- niekeno žeme.

Kai išeina kas nors brangus, rodos, pati sunkiausia, kokia tik gali būti dalia- likti. Gyventi su dūšioje prasivėrusia tuščia vieta, tarsi žiojėjančia praraja, ir apsimesti, kad viskas daugmaž tvarkoje, kaip visada (arba suversti kaltę darbinėms smulkemnoms, prastam orui ar šiaip rudeninei depresijai). Liekantysis dažnai net nesuvokia, kad kartu su išejančiuoju žengia žingsnį – vieną ar du, o kartais net kelis- į niekieno žemę. Tai tas susiskaldymas, kuris toks sunkus- vienu metu būti ir ten, ir čia, vienu metu gyventi ir dabartyje, ir praeityje, ir toje ateityje, kuri tik galėjo būti.

Yra žmonių, kurie iseje nedingsta. Tai, ką jie palieka, šiluma ir gėris, gyvena toliau ir šildo dūšią. Yra žmonių, kurie net išėję lieka labiau gyvi, nei tie, kurie likimo valia užpildo kasdieninę buities terpę. Ir dar- po ju lieka dėkingumas. Dėkingumas, kad gyvenimas padovanojo laiką su jais, tais palaimintaisiais, kurių šiluma, gilumas, įžvalga, sudėtingumas, žmogiškumas padėjo pamatyti, pajusti, išgyventi būtį nepaprastu gyliu ir ypatingumu. Tarsi tomis akimirkomis gyslomis būtų tekėjęs visas Visatos kraujas.

Man tokių akimirkų prisiminimai kvepia Rochas Alchimie. Jei trumpai ir objektyviai: tai persikas, slyva, vanilė, tonka pupelės ir šilta sandalmedžio, ambros ir karamelės pudra. Jei subjektyviai: tai auksinis ruduo, maudynės jau šaltame ežere, sauna vakare, kepamo pyrago kvapas, rudeniniais obuoliais kvepiantis senas sodas ir beprotiškai žvaigždėtas rudens nakties dangus. Tai šilumos ir žemiško intymumo laikas ir kvapas, tai edrvė, kruioje, tarsi senoje troboje suslieja besibaigianti vasara ir jau atkeliavęs ruduo, žvaigždėtas dangus apkabina rimstančią, vėstančią žemę, tai rūke skestantys rytai ir besiplaikstantys voratinkliai. Ir šiluma, šiluma, šiluma... iš vidaus besiliejanti auksinė, sodri šiluma.

Kažkada paskutiniais Rochas Alchimie lašais pasikvėpinau kaklą tą rudens dieną, kai į niekieno žemę lydėjau Brangų Žmogų. Rochas Alchimie nebegaminamas kvapas, ir žinojau, kad nei vienas iš jų nebesugrįš.

Gyvenimas keistas dalykas. Kai Lietuva lydėjo į paskutinę kelionę Donskį (kuris, tikiu, daugeliui paliko tai, ko neįvardinti žodžiais), gavau dovanu... Rochas Alchmie flakoną. Auksinį rudenį, kai krenta lapai jis grįžo pas mane, tas magišlas kvapas. Tarsi užkoduotas slaptas pranešimas iš niekieno žemės, tarsi stebuklas, tarsi baltas balandis iš „Brolių Liūtaširdžių“. Rytoj atkimšiu flakoną ir žinau, jog juodasis periodas pasibaigs. Juk niekas nesakė, kad vasara negali prasidėti rudenį J

Vesi. Tilk tilga järel. Ja viimane karikasse.

Isaac Levitan, Shadows, Moonlit Night

Mõni aeg tagasi kurtsin heale tuttavale, et mind ussimoodi seest närib saudade. Ei anna rahu, röövib kogu elurõõmu, väljas on kevad aga mul on sellest poogen. Et ei leia endas jõudu välja tuua sellest poolhüpnootilisest seisundist- mõistus justkui saab aru, et tuleb vaadata ja minna edasi, kuid sisemusele see arusaamine ei tähenda midagi. See on selline lühike kokkuvõte, kaebus iseenesest oli pikem, venivam ja veel nukram. Minu vestluskaaslane kannatlikult kuulis seda kogu tiraadi ära ja mehiselt lausus ainult „Joo rohkem vett. Sa kuivad seespoolt“. 

Lihtne, kuid up to point soovitus. Nende paari nädalaga, kus hakkasin rohkem vett juua, saudade on oluliset sulanud. Ta on kaotamas oma magneetilise, paeluva jõu ning tasapisi, nagu läbi hõreneva seina, hakkab kostma järjest tugevamini pulseeriv elu rütm. Ja muidu ka- hakkas paistma päike, sulama lumehanged, isegi kõige paksem jää läks liikvele.... Ühe sõnaga- suurepärane võimalus kirjutada veest kui nähtusest, mis omab nähtamatu kuid kõike liikuma paneva jõudu. 

Seekord võtsin vaatluse alla kaks tootjat, kes, nagu minagi, on võtnud vaevaks teha põhjalikuma tutvuse Eau’dega, ehk veebrandid’ega.

Esimene pähe tulnud mõte oli Giorgio Armani Gio, millest on alguse saanud pikk erinevate eau’de rada. Originaalne Gio on loodud aastal 1996 Alberto Morrilas’e poolt. See oli akvaatiliste aroomide laine algus- akvaatiliste parfüümide ajastu oli alles algama. Meeste versioonist ei oska arvata midagi- tavaline, tsitruseline, pisut teravmeelne akvaatiline odekoloon, mida kasutada peale habe ajamist. Naiste Acqua di Gio on pisut huvitavam, tavalisest lillelisest- puuvilasest veest teda pisut eristab viina ja piibellehe noodid, lisaks vägagi tavalisele valge liilia ja ananassi kooslusele. Meeldiv, aga mitte märgatav aroom, mida saab kasutada lihtsalt selleks, et oleks mingi lõhn peal- ja minu meelest ta kõige paremini avaneb ja sobib mitte naha, vaid hoopis sali peal.

Järgnevatel aastatel anti mitmeid mitte eriti huvitavaid flankereid ja eau’de vibe vaibus ning Armani maja sammus teistele jahimaadele. Teema juurde tuldi jälle tagasi aastal 2010, millal taas algas kergete lõhnade laine ning oma alla profid Anne Flipo ja Dominique Ropion tulid kokku ja lõid Acqua di Gioia, mis mitte ainult tänani püsib turul vaid tõi endaga kaasa lugematu arvu enda lapsukesi, variatsioone mohjito teemal, nagu seest kuivav inimene võiks öelda. Kui Acqua di Gio oli omamoodi lakooniline ja lihtne, siis Gioia, kuigi samuti kergete vesiste aroomide esindaja, ei ole enam midagi nii lihtsat ja lihtsakoelist. Aroomis on mitmeid arutamisväärt külgi- ta on muidugi värske, kuid ka magus, samuti kergelt vürtsine ja jaheda allatooniga. Ma pole kaugeltki vesiste aroomide armastaja, kuid Gioia mõjub rahustavalt- ta ei kleepu, magusus ei pane hambaid valutama, ning temas on piisavalt kompleksust, et olla huvitav.

Pisut keerulisem nootide järgi minu jaoks oleks olnud Acqua di Gioia Eau de Toilette versioon- nimelt ta sisaldab minu jaoks nii pahatihti saatusliku pirni ja peoni kooslust. Kuid imelisel kombel see võimatu konflikt antud lõhnas on lahendatud ülimalt tsiviliseeritult- peoon küll tekkitab puuderjat tunnetust, kuid pirni magusus ei pane seda ei kleepuma ega tõuga eemale- lõhn on puuderjas, samas pole suletud, vaid mündi toel ikka püsib positiivselt värskena ja lõbusana. Ta ka kõige rohkem kõikidest Acqua di Gioia versioonidest tuletab mulle meelde minu lemmikut- münditeed. Lõhnas, mis on nii harva veede puhul, on peale puhtust ka tundlikust ja peensust, teatud kristallset kompleksust. Vaatamata vägagi traditsioonilistele nootidele märgin aroomi enda jaoks rasvase plussiga.

Pisut rohkem mittemidagiültev on minu jaoks Acqua di Gioia Eau Fraiche versioon. Oluliselt rohkem akvaatilisust ja oluliselt vähem iseloomu. Tunda on veel lisaks tsitruseline kokteil, kuid ta on piisavalt ilmetu, et tekkitada midagi. Tugevasti meenutab lahja mohito lõhna, kuid miks peaks tahtma lõhnata suhkrustatud alkoholi järgi? Kui juba vesi, siis ma eelistan selliseid kargeid või isegi pööraselt kargeid vedelikke nagu Rochas Eau de Toilette- kus ikkagi antakse aru, et vesi on elu alus, mis siis et ta on läbitaistev, värvitu ja (oletatavalt) lõhnatu- ta on ikkagi aine, kellel on oma iseloom ja olemus, mitte mingisugune tapeet muuks tühjaks tegevuseks.

Acqua di Gioia Essenza on selle eest midagi sellist, millel iseloomu on küll- iseküsimus on muidugi, kas see iseloom on kõikidele võluv ja meeltmööda. Lõhn on jällegi piisavalt tihe- jasmiin, suhkur, münt on siin tegijad, tsitruss ja punane pipar ornamenteerivad kompositsiooni ning heleda puidu baas paneb aroomi kestma ja kestma ja kestma. Siit on kadunud akvaatilisus ja ilmunud varjatud puuderjas konsistents, tihedam kooslus, mis sugugi ei pruugi olla väga meeldiv näiteks sooja või rasvase naha puhul. Mind see magusus ega kriiditaoline konsistents ei häiri ning minu külma, heleda nahaga aroom soovib oivaliselt- võiksin teda kanda hea back up variandina päevadel, kui fantaasia ei viljele, kus lihtsus- teksad, ühevärviline teesärk, tossud ja äsja pestud, veel märjade juustega pea ongi see kuvand, millega sisenen päevasse. Kergelt magus mündilõhnaline kehapuuder, miks mitte?

Acqua di Gioia flankereid on veelgi- ja see suvi ilmale tulevad veel Air di Gioia, mida juhtumisi olen juba proovinud ja mis mulle, tuule ja õhuiilide armastajale, imponeerib isegi väga. See flanker on sootuks teiste nootidega, peamised tegijad on siin sool ja patšuli. Püramiidis välja toodud pojengi asemel ma tunnen hoopis roosi. Aroom struktuurist on sarnane kaasaaegse šipriga, ta ei ole akvaatiline, vaid õhuline ning imeilusa lainelise avanemisega. Selline võiks olla meretuul, kus on ka päikeseloojangu sügavust. Ilus, ja soovitan kindlasti proovida.

Teine flaker Sun di Gioia on mul paraku läbi proovimata. Nootides on frangipani, iiris, vanilje ja ambra. Teoreetiliselt see aroom peaks olema (erinevalt teistest Gioiadest) soe, ja ilmselt magus. Kes on proovinud, palun kommenteerige!

Teine eau’de liin, millest tuli mõte kirjutada, oli Serge Lutens’i eaud (seda rohkem, et maestrol äsja oli sünnipäev). Maestro 2009 aasta pööre luua eaud oli üllatuseks nii mõnelegi parfümeeria huvilisele- siiani see maja on tegelenud, vürtiste, vägagi nähtavate ja eredate lõhnade loomisega. Ja nüüd tuleb üks eau- nagu eaud ikka- tsitrused, valge muskus, münt. Kuid Lutens ei oleks Lutens- siin pikalt võiks rääkida, et täiuslikkus on lihtsuses, et ilu on detailides jne. Mõned „lihtsad“ detailid- aldehüüdid, mangoolia, salvei, ja turule tuli L’Eau Serge Lutens, kõik muu kui tavaline akvaatiline briiz. Paljud Lutensi fännid kriipsutasid nina- oli ju see maja tuntud oma komplekssete, väljapaistvate, orientaalsete lõhnade poolest. Mina jällegi ei ole ei raske ega kerge artileeria pooldaja- hea lõhn on hea lõhn, ja eau’de nišš oli selgelt liiga tühi, eriti kui juhtud olema valiv pedant, nagu siin kirjutaja. L’Eau minu jaoks oli väga teretulnud uudis- see ei olnud vesi, vaid pigem aur, mis tõuseb triikrauast, triikides tärgeldatud valget särgi, mis on eelnevalt lõhnastud. Mulle meeldivad sellised aldehüüdid- ergsad, selged, tärkli tekstuuriga, kaunistatud ürtide nootidega. Aroom on minu meelest õnnestunud, universaalne, lakooniline ja veatu.

Teisena ilmus L’Eau Froide (niisiis, flanker).  Kui olete palaval suve keskpäeval seisnud vana, mahajaetud kaevu juures, siis kindlasti teate seda tunnet. Sügava vee jahedus, isegi pimedus, kaevu kiviseinte kõle ehho ja märja kivi aroom, kaevu kõrval kasvav poolmetsistunud rohelus ning kibedad metsiku mündi noodid. Nootides on kasutatud vaigu, mündi, suitsusust, ingveri, pipra... tulemuseks on komplekssne, läbipaistev kuid väga keeruka struktuuriga lõhn, mis on minu jaoks saanud eau’de ideaaliks. Täpselt nii ma tahan lõhnata siis, kui tahan tunda end puhta ja puhanuna. Oivaliselt hea näide, kui häid asju tegelikult saab valgest muskusest, kui ainult tahta.

Edasi asi läks veidramaks ja aastal 2014 ilmus Laine de Verre (pr. klaasivill). Kui olete kunagi nuusutanud seda substantsi, siis täpselt nii see vedelik lõhnabki. Mulle, kui friigile, muidugi see meeldib- nagu meeldib ehituspoodide materjalide lõhnad- nad on omamoodi joovastavad, kuid pean tunnistama, et see pole just see tavaline asi, millega rahvast peibutada. Klassvill tasapisi aga muutub kuumeneva radika lõhnaks, ja see on see koht, kus ma ise hüppan alt. Kuid mulle jääb ikka küsimuseks, kuidas on ikka võimalik sellist imet saavutada pelgalt kombineerides aldehüüde, tsitruseid, valget muskust ja heledat puidu. Veidruse mõttes lõhn tõesti õnnestus ja see on kindlasti üks leid origiaalsust taotlevale inimesele või näiteks Comme des Garcons’i fännidele.

See aasta Serge Lutens tuli kapist L’Eau de Paille’ga (pr. kõrede vesi). Nootideks hein, vetiver ja suitsused noodid. Hein on minu jaoks selline kuiv materjal, mis mingil moel sarnaneb teepuruga. Ohtlik materjal ka- ei ole just kerge välja tuua üsna peeneid nüansse. Mu lemmik heinanootide paradiis on Annick Goutal Duel. Siin aga lood teised- vetiver muudab heina kuivaks, teravaks ja tõrksaks, justkui ebamugav uinak heinakuhi juures kus vaatamata idüülilisele ootusele nahk on ebamugavalt häiritud torkivatest heinadest. Aroom on kuiv, isegi kragisev. Suitsusus minu nahal on väga tagaplaanil ja seda peaaegu ei ole tunda. Selle eest on tunda kuivust, rangust ja teatud meheliku odekolooni noodi. Ma ise kannan unisex’e ja isegi meeste lõhnu hea meelega, kuid see on see variant, kus ka mulle on see too much, nahk tundub liiga õrn ja hing liiga poeetiline selliseks tõsiseks asjaks. Kindlasti on omamoodi aroom tänu oma kuivusele ning ilmselt tasuks proovida seda mehe naha peal. Kuiv vesi- kui huvitav metafoor. Omamoodi ju paeluv, kui vedeliku pudelist ilmub välja.... kuivus.

Niipalju siis veedest. Ongi väljas liiga kuiv ja vihma on hädasti vaja. Et tärgaks elu. Nii sees kui väljas. Et voolaksime välja kinnisest ringist. 
Ka pisarad on vesi ja võivad veemodi lasta sulatada seda, mis on kivistunud nii, et on kivina hinge peal.

Vee teemaga seoses julgen soovida ka kaunist, hingelist ja mõtlema panevat filmi Water

http://www.imdb.com/title/tt0240200/

Mis on teie lemmikud eau aroomid?

Ormonde Jayne. Šerkšno gėlės

Neperseniausiai, vieną vakarą sublogavusi gulėjau lovoje, kai E. benaršydamas telefone perskaitė, jog šią naktį žadama iki -12 laipsnių. Man net pradėjo suktis galva- mano keli tuzinai gražuolių rožių krūmų juk iki šiol neuždengti. Visą mėnesį jaučiuosi virstanti į papūgą, kai vis kartoju, kad man reikia eglišakių rožėms apdengti. Vyriskas pažadas „gerai“. O papūga buti nesinori- taip ir laukiu, iki sekančios dienos ir sekančio savaitgalio. Vienu žodžiu, aš visada žinojau, kad laukimas yra pati kvailiausia ir mažiausiai rezultatų duodanti taktika, tai pasitvirtino ir šį kartą. Aštuntą valandą vakaro, pamiršusi temperatūrą ir šlykščią savijautą, šokau į kerzavus batus, tarsi ninja apsivyniojau vatine ir kaklaskare ir puoliau ieškoti krūmams karpyti skirtų žirklių ir prožektoriaus. Pastarojo neradau, pasiėmiau šešiamečio sūnaus žaislinį smurfų prožektoriuką ir išvažiavau į mišką ieškoti eglišakių. O galvoje įkyriai sukosi tokia dainelė promises, promises, ir spiečius necenzūrinių žodžių.

Jei esate besniegį žiemos vakarą miške (pušyne) ieškoję eglių, tai žinosite, kad ne viskas taip paprasta. Rasti eglučių, kurių karpymas nesužalotų ir kurių šakas sugebėčiau nukirpti savo rododendrų ir rožių karpymui skirtomis žirklėmis buvo Eglės Žalčių Karalienės vertas darbas. Daugiau nei žaislinis prožektorius man čia pravertė nuosava nosis- eglės kvepia kitaip, nei pušys, o jaunos eglutės dar kitaip, nei senos skarotos eglės, iki kurių apatinių šakų aš nesu net priaugusi. Viskas baigėsi gerai, po 2,5 valandų miškinėjimo grįžau, apdengiau rožes, atsisildžiau į ožio ragą sustirusias rankas ir begerdama arbatą išspaudžiau vieną kitą ašarą. O tada išsimaudžiau, pasirausiau savo mėginukų stalčiuke ir paguodai pasikvėpinau Ormonde Jayne Champaca.

Nesu didelė gėlinių kvapų mėgėja. Bet jei jau gėliniai kvapai, tai tokie, kokius juos kuria Ormonde Jayne- lengvi, natūralūs ir gilūs, tarsi spalvingas ir grakštus drugelio sparnas. Tobula harmonija pilko nerimo ir neištesėtų pažadų laikais. Ormonde Jayne linijos kvapai ir poetiški, ir tuo pačiu gamtiškai realistiški- tai ne abstrakti fantazija, o labai konkretaus, atpažįstamo gamtinio lopo, ornamento, peizažo kvapas. Ormonde Jayne įkūrėjos Lindos Pilkington kvapų kūrimo filosofija yra nuostabi- jos nespaudžia poreikis pagaminti tam tikrą minimalų kiekį kvapų, nespaudžia efektyvumo ir masinių pardavimų besivaikantys investuotojai, tad Linda ieško įdomių, neįprastų, net keistokų, geriausios kokybės eterinių aliejų, kuriuos galėtų panaudoti kuriamiems kvapams. Taip gimsta kvapai, kurie nuostabiai, natūraliai perteikia įvairiausių pasaulio vietų- Indijos kaimo, Kanados miško, Filipinų sodų aromatinius peizažus. Lindai nesvetimas angliškas realizmas ir geras skonis- kvapai harmoningi, nekampuoti, organiški, ir labai, stebuklingai gilūs.

Grazina Baikstyte

 

Mano jau minėtoji Champaca yra tikra sklindanti ramybė, tarsi pirmieji auksiniai tekančios saulės spinduliai. Kvapas lengvai žalias, gėlinis, orinis, ir toks gražus, kad net pritrūksta žodžių. Tyla ir šviesa yra šio kvapo sinonimai. Nuostabus rytinės gamtos kvapas. Aromate panaudotas Basmati ryžių akordas (nors ant mano odos jo faktiškai nejusti) sukuria tarsi šiltą jaukų kokoną, vos juntamą kreminę tekstūrą. Taip kvepia ramus ir švelnios širdies žmogus. Visu kvapo  gyvavimo laiku juntamas raminantis balansuojantis žaliosios arbatos akordas, jo vos juntamas kartumas ir gaiva. Šiaip gamtoje čampaka yra geltonžiedė, stipriai kvepianti magnolijos rūšis. Indijoje ypač megiami saldoki čampakos smilkalai. Ormonde Jayne Champaca  kvapas vienok nėra nei sunkus, nei saldus, nei smilkalinis- ramus, švelnus ir tyras pasakiškai gražių žiedų kvapas gražina į pradinės harmonijos, subalansuotą būseną.

Emilija Pliateryte

Antroji tropinė gėlė, Frangipani, prasideda žydinčiomis liepomis, atsvertomis nemaža doze žaliosios citrinos- laimo. Kvapas mirguliuoja tarsi saulės spinduliai vandens paviršiuje, juntamos švelnios, pastelinės gėlės- vandens lelija, magnolija, dar kažkoks sunkiai identifikuojamas saldesnio kvapo tropinės gėlės aromatas. Širdyje vis ryškėja graži, nepaprastai moteriška, šilkinė, tarsi iš pieno plaukusi tuberoza. Slyvos natos suteikia tam tikrą kreminę tekstūrą, vientisumą, tai tarsi pastelinių, persiliejančių spalvų šilkinė suknelė, labai moteriška ir žaisminga. Vėsoka bazė vos juntama, gėlės pamažu silpnėja, kol lieka tik jų šešėliai. Aromatas laikosi ypač ilgai, 12+ valandų.

Florence Nightingale

Trečioji tropinė gėlė, Sampaquita, arba Sambac jazminas, taip pat niekuo neprimena kremo nuo įdegio kvapo. Tai žalias kvapas, kuriame ryškiai juntamos akvatinės ir mangolijos natos. Tiksliau, tai ant pro  ryžių laukus tekančios upės kranto žydinčios magnolijos kvapas, kurį apipina bergamotės,

vetiverijos, samanų natos ir švelnus, lengvas muskuso debesis. Kvapas labai svajingas, lengvas, ir tikrai ne per saldus, greičiau vėsus ir ramus. Man tropiniai kvapai beveik visada asocijuojasi su kvepaluose itin nemėgstamo kokoso riešuto nata, o čia kokoso- nė kvapo. Tik grakšti ramybė, vėsa ir plazdančio vėjo atnešamas žydinčių gėlių kvapas. Tobulas moteriškumas.

Evita Peron

Osmanthus man primena šampano taurę po jazmino krūmu. Osmanthus, arba kvepenė, yra Azijoje žydintis alyvoms giminingas krūmas, kurio natos parfumerijoje labai primena švelnios pūkuotos pernokusio abrikoso odelės aromatą. Ormonde Jayne Osmanthus bevelyja pabrėžti gėlinius

niuansus- kvapas prasideda smagiomis, kibirkščiuojančiomis, išdykusiomis pomelo natomis, širdyje skleidžiasi jazminas, bet kibirkščiuojančių citrusų dėka aromatas labiau primena šampaną  nei pernokusių vaisių minkštimą. Kvepenės ir jazmino saldumą balansuoja vandens lelijos, kedro, artemisijos natos. Aromatas labai gražiai paryškintas čia pasirodančiomis, čia ir vėl pradingstančiomis aštriomis, ryškiomis čili pipiro natomis. Puikus vaisinis- gėlinis aromatas, tarsi vasarinis sekmadienio punšas, puikiai suvokiamas ir priimamas daugelio vartotojų, savo paparastumu ir žaismingumu susilaukiantis daugelio komplimentų.

Sofija Kymantaite ir M.K. Ciurlionis

Tiare? Tiare. Dar viena tropinė gėlė. Ir vėl- jokio saldumo. Tik gražūs, vėsūs, kartoki apelsinžiedžiai, permatomas vandens lelijos šydas ir elegantiškas, žalias, kartokas jazminas. Nuostabiai graži bazė-

samanos, kedras, sprangokos įžemintos iriso šaknies natos ir vos juntamas lašelis ylang- ylango. Tai pats tikriausias žalias gėlinis šipras, elegenatiškas, stilingas ir išbaigtas, tik be kampų, aštrumo ar subanalinto koketiškumo. Jei tektų rinktis kvapą, kuris idealiai tinka į darbą, dalykinius susitikimus, prie arbatos puodelio su drauge ar vyno taurės su dragu, rinkčiausi Tiare. Ji ir moteriška, ir inteligentiška, ir introspektyvi, ir sociali. Puikiai integruoja visus tuos aspektus, kurių ši diena negailestingai reikalauja iš moters.

Birute Galdikas

Tiare yra tiek pat gėliškas, kiek ir žalias kvapas. Ormonde Jayne ikonoklastinis kvapas, kuriuo kvapų namai pritrenkė rinką ir palenkė ją į savo pusę, buvo Ormonde Jayne Woman- kvapas, kurio pagrindinis komponentas ir pirmasis smuikas yra visžalis spygliuotis, Kanados cuga. Pritrenkiantis, gilus, balzaminis tūkstantmečio miško, visžalių milžinų medžių, samanų, jaunos augmenijos kvapas. Tarsi sėdėtum tyloje, gaudžiant miškui, ir klausytumeisi, kaip dygsta grybai. Dar taip kvepia senoje laužavietėje pradėję vešėti paparčiai. Mistiškas, žalias, lengvai padūmavęs, vos vos saldus, gilus, drėgnas kvapas. Tai- gamtos karalija, kur žmogus su jo išmislais yra toks pat nerealus, kaip vikšro sapnas. Natos: viršutinės- kardamonas, koriandras, žalios natos, širdies- našlaitė, jazminas, cuga, bazinės- vetiverija, ambra, kedras, sandalmedis. Bet jos sunkiai nusako tą žalią, paslaptingą pirmapradę harmoniją, kuri prabyla atidarius Ormonde Jayne flakoną. Gamtinis magiškasis realizmas.

Sofi Loren

Ta’if- rimta roze. Puošni, iškilminga. Tuo pačiu- dalykiška. Viršutinėse natose stiprūs prieskoniai- šafrano ir rožinių pipirų duetas ir duslus, ir aromatiškas, užtikrinantis platų, tvirtą, viską apimantį šleifą. Rožė pasirodo šiek tiek vėliau, ji moteriškai vėluoja ir skleidžiasi pamažu, neskubėdama. Tai

ryškiai rožinė, stambiažiedė, kilminga rožė mikštos šiltos ambros fone. Kvape panaudota datulių nata, jos dėka kvapas turi tam tikrą rytietišką (arabišką) nuotaiką ir tam tikrą gurmanišką saldumą. Ta’if yra tikrai rytietiška, išdidi, ir tuo pačiu gan šaltoka rožė šiltų, klampokų dervų apsuptyje. Būtina sąlyga renkantis tokį kvapą- turi patikti prieskoniai, ir ypač- pipirai. Labai tinkamas kvapas nebanaliam vakariniam tualetui papildyti. Aš labai mėgstu rožs kvepaluose ir tuo pačiu esu joms velniškai išranki- va ir blaškausi, nesuprasdama, kas gi tas Ta’if’as ir koks mano santykis su juo (kolkas erzinančiai dirginančiai patrauklus).

Iman

 

Orris Noir yra mano tamsi, besąlygiška vakarinė meilė. Juodasis irisas yra ne kas kita, kaip švelnūs, šilkiniai, trapūs iriso, alias vilkdagio, žiedlapiai karčiajame juodajame šokolade. Čili pipiras, daug daug pipiro, koriandras, smilkalai, mira, pačiulė, kedras… ir nerealiai gražus, švelnus iriso žiedas,

skęstantis toje juodos pagundos jūroje. Idealų balansą aromatui suteikia lauro lapų nata, ji tarsi tiltas sujungia trapiuosius vilkdagio žiedlapius ir nuodemingą karčiają masę. Tarsi juodaodė moteris, nuoga, pribloškianti savo grožiu- tikra, glotni ir alsuojanti gyvybe.  Ir nors kvapas trunka visą amžinybę, tuo pačiu jis paradoksaliai išlaiko ir tam tikrą orišką, lengvą, vos ne permatomą struktūrą- tarsi nuo karšto šokolado puodo kylantį dūmą. Idealus paslaptingiems susitikimams prie žvakės šviesos ir vyno šaltais žiemos vakarais.

Jurga Ivanauskaite

Tolu yra pats tamsiausias, klampiausias ir stipriausias iš Ormonde Jayne kvapų. Neveltui ir jo spalva primena konjaką. Klampi, salsva peru balzamo derva, tonka pupelės ir ambra sukuria tokį rytietišką foną, kad net netenka suabejoti kvapo giminyste su geriausiais rytietiškos grupės aromatais. Šiltose, klampiose dervose juntami tamsūs, animalistiški apelsinžiedžiai, vientisas saldus orchidėjos akordas ir kažkokios džiovintos aromatinės žolelės (piramidė nurodo kadagio uogas ir šalaviją). Prieš akis

iškilo mano nosiai labai panašus kvapas- Rochas Absolu. Tik Tolu ko gero yra dar klampesnis, gilesnis ir stipresnis (ir neabejotinai brangesnis). Tuo pat metu jausmingas ir labai jaukus - tarsi vilnonė raštuota skara. Tiks drąsioms širdims, ir vyrams, ir moterims- vietoj gero konjako arba su juo.

Berods, karsša vonia, gražioji Champaca ir taurelė Jules Gautier konjako bus išgelbėjusios mane nuo garantuoto peršalimo. Nutrynusios pykčio ir nusivylimo būseną. Nes tokios gėlės, kokias jas kuria Linda Pilkington ir Geza Schoen, yra gėris. Labai noriu tikėti, kad mano rožynas šią žiemą nenušals, o sekančiais metais mano lentynėlę papildys kas nors iš gražuolių Ormonde Jayne gėlių. Ir pasaulis vėl suksis ratu ar spirale taip, kaip jį sumanė Apvaizda- pilnas dieviškų kvapų.

Ormonde Jayne. Jäälilled.

Paar päeva tagasi õhtul olin just voodis ja haigeks jäämas, kui E. rõõmsa häälega luges telefonist uudiseid, et öösel võib tulla kuni -12 kraadi. Minul pea hakkas ringi käima- paar tosinat minu kaunitare roose on siiani katmata. Terve kuu on mul olnud tunne, et olen muundumas papagoiks, aina kordamas, et mul on vaja kuuseoksi, et roose katta. Mehelik lubadus „olgu“ on paraku ainult õhus. Papagoiks olemine mind ei ahvatle- nii ootangi, järgmise päevani, siis nädalavahetuseni, siis jälle edasi. Ühe sõnaga- ma alati ALATI olen teadnud on ootamine on tegelikult kõige lollim ja mitte kuskile viiv taktika, see veelkord sai kinnituse. Need kes propageerivad rahuliku suhtumist ja ootamist, oodake. Mul on aga elu elada. Ja see ei vaja ootamist. Kell üheksa õhtul kuuli kiirusega hüppasin voodist, korraga unustades palaviku ja vastikut enesetunnet, panin jalga reiteni ulatavaid soojasid kummikuid, talvist dubljonkat, ninjataolist näokatet ja pistsin otsima lõikekääre ja taskulambi. Viimast ei leidnud, tuli laenutada kuueaastase poja käest smurfidega mängutaskulambi ning sõita metsa kuuseoksi otsima. Peas aga keerles tore lauluke promises, promises ja hulk ebakõlalisi, ebatsensuurseid väljendeid.

Kui te arvate, et pimedas metsas sobivate väiksemate kuusepuude leidmine on lihtne, siis arvake veelkord. Selliste puude leidmine, mille okste lõikamine ei sandistaks noori kuuske ja samal ajal oleks minule füüsiliselt jõukohane, osutus pehmelt öeldes väljakutseks. Rohkem kui mängutaskulambist mul siinkohal oli kasu oma isiklikust ninast, kuused lõhnavad teistmoodi kui männid (männimetsas on neid lihtne leida erineva lõhna järgi), noored kuused aga lõhnavad iseäranis erinevalt vanadest kuuskedest, mille alumised oksad on kohati minust pikemad. Kõik lõppes hästi, metsas veetsin sisukaid 2,5 tundi, tagasi tulles katsin roose, soojendasin üles jääpurikaks külmunud käed ja juues teed valasin rahustuseks paar pisarat. Siis käisin kuumas vannis, sirvisin oma lõhnade testrite sahtlis ja tilgutasin paar tilka  Ormonde Jayne Champaca oma kaelale.

Ma ei ole suurem lillede lõhnade austaja. Kui juba lillelised aroomid, siis just sellised nagu Ormonde Jayne neid loob- kerged, loomulikud ja sügavad, justkui värviline ja graatsiline liblika tiib. Täiuslik harmoonia rahutuse ja täitmata lubaduste ajal. Ormonde Jayne aroomid on poeetilised ja samal ajal looduslikult realistlikud, nad ei ole abstraktne fantaasia, vaid väga konkreetse, äratuntava loodusliku maastiku, loodusliku mustri aroom. Ormonde Jayne asutaja  Linda Pilkingtoni aroomide loomise filosoofia on suurepärane. Teda ei piira vajadus luua kriitilist kogust teatud aroomist, ei piira müügimassi ja tootmisefektiivsust taotlevad investorid, seega Lindal on vabad käed, et otsida huvitavaid, ebaharilike, isegi kummalisi eeterlike õlisid, mida saaks kasutada oma aroomides. Nii sünnivad lõhnad, mis väga täpselt ja kaunilt kannavad edasi erinevate maailmanurkade, India küla, Kanada ürgmetsa, Filipiinide aedade maastiku lõhnasid. Lindale on samas omane inglaslik kaine realism ja hea maitse, tema lõhnad on harmoonilised, kantavad, ümarad, orgaanilised, kasutaja sõbralikud ja väga imeliselt sügavad.  

Ingrid Bergman

 

Eelpool mainitud Champaca on ehtne õhus hõljuv rahu, justkui esimesed kuldsed päikesetõusu

kired. Aroom on kergete roheliste nootidega, lilleline, õhuline ja nii kaunis, et õieti ei leiagi sõnu tema kirjeldamiseks. Vaikus ja valgus on selle lõhna sünonüümideks. Imeline hommikuse looduse lõhn. Aroomis on kasutatud Basmati riisi noot (kuigi minu naha peal ta praktiliselt kohe haihtub) loob justkui sooja hubast kookoni, vaevu tuntava kreemja tekstuuri. Nii lõhnab rahulik, hella südamega inimene. Kogu lõhna kestvuse ajal on tuntav rahustav ja tasakaalustav rohelise tee kerge kibedus ja värskus. Looduses champaca on kollaste või kollakasvalgete õitega tugevalt ja väga magusalt lõhnav magnoolia sugulane. Indias champacat kasutatakse ka viirukites. Kuid antud aroom ei ole ei tugev, magus ega viirukitaoline, vaid rahulik, õrn ja puhas muinasjutuliselt kaunite õite aroom, mis viib kandjat tagasi algse harmoonia ja rahu seisundisse.

Emily Dickinson

 

Teine troopiline lill, Frangipani, algab joovastava pärnaõite ja üsna tugeva rohelise sidruni, ehk laimi, aroomiga. Lõhn virvendab justkui päikesekired veepinnal, südames on tunda mahedaid, pastelseid lille- veeroosi, magnooliat, veel mingisugune raskemini identifitseeritav magusam troopilise lille aroom. Südames järjest erksamaks läheb ilusa, rabavalt naiseliku, siidse, piimja tuberoosi lõhn. Kerged ploomi noodid lisavad teatud kreemsust, tekstuuri sidusust, mis on võrreldav väga naiseliku ja valatu siidse, voolavates akvarellvärvides kleidiga.  Jahedam, vaevu tajutav baas on pigem toeks, lillede harmoonia tasapisi vaibub, kuni jääb ainult lillede varjud. Lõhnaõli sellegipoolest püsib eriti kaua, naha peal 12+ tundi.

Marie Skladowska- Curie

Kolmas troopiline kaunitar, Sampaquita, või siis Sambac jasmiin, mitte kuidagi ei meenuta päevituse kreemi aroomi, mis minu jaoks on esimene viide, kui mõtlen troopilistest lõhnadest. See on jälle

roheliste nootidega lõhn, milles on tajutavad akvaatilised ja magnoolia noodid. Nii lõhnab magnoolia, mis kasvab riisipõldudest voolava jõe kaldal. Jahedad roheluse ja magnoolia aroomi raamivad, bergamoti, veriveri, sambla noodid ja pehme imekerge muskuse pilv. Lõhn on unelev, kerge ja ilma liigse magususeta, pigem jahe ja rahulik. Minu jaoks troopilised lõhnad peaaegu alati tähendavad kookosepähkli nooti, mida ma parfümeerias eriti ei salli. Siin kookosest pole haisugi. Ainult rahulik graatsilisus, jahedus ja tuulepuhangutega lainetega kohale jõudev õitsvate lillede lõhn. Täiuslik naiselikkus

Anna Ahmatova

Osmanthus on Aasias kasvav (ning eriti Hiinas levinud) õitsev põõsas, mille noodid parfümeerias meenutavad pigem pehmet karvast üleküpse aprikoosi nahka. Ormonde Jayne Osmanthus  mulle rohkem meenutab šampanja nautimist õitsva jasmiini põõsa all. Algus nootides on peaesinejana pomelo, tema lõbusad, kihelevad noodid loovad rõõmsa ja kergemeelse meeleolu. Südames on tunda kerget, pehmet puuviljasust, kuid see on pigem taust- järjest selgemini kõlab jasmiin. Tsitruselised noodid on siin saateks ja säilib vahuveini lõbus meeleolu. Osmanthuse ja jasmiini magusust siin tasakaalustavad veeroosi, seedripuu, puju noodid. Aroom on kaunistatud väga ilusate, sädelevate, kohati ilmuvate ja jälle kaduvate tšilli pipra nootidega. Suurepärane puuvilja- lillede aroom, mis on väga laiale auditooriumile arusaadav ning tänu oma lihtsusele ja mängulisusele väga palju kiidusõnu saav aroom.

Amelia Earhart

 

Tiare? Tiare. Veel üks troopiline lill, Taiti gardeenia. Ja jällegi- ei mingit magusust. Ainult kenad, jahedad apelsiniõied, läbipaistev veeroosi loor ja elegantne, roheluses uppuv, kibedavõitu jasmiin.

Imeline baas- sammal, seedripuu, kuiv ja kibedavõitu, mullane iirise juur ja vaevu tuntav tilk ylang- ylangi. See on kõige ehtsam roheline lilleline šipr, elegantne, stiilne ja täiuslik, ilma nurgadeta, teravuseta või banaalse liputuseta. Kui peaks valima aroomi, mis ideaalselt sobiks nii tööeluks, ärikohtumisteks, tee tassi sõbrannaga või veiniklaasi sõbraga juurde, siis Tiare oleks täiuslikkusele väga lähedal.  Ta on naiselik, kuid intelligentne, introspektiivne, kuid sotsiaalne. Suurepäraselt integreerib kõiki nende aspekte, mida tänapäev halastamatult nõuab naiselt.

Virginia Woolf

Tiare on samapalju lilleline kui ka roheline lõhn. Ikonoklastiline Ormonde Jayne aroom, mis võlus ära nii tarbijaid, kui ka kriitikuid ja ninasid, oli aga Ormonde Jayne Woman. Peamine aroomi noot j

a esimene viiul on igihaljas okaspuu, Kanada tsuuga. Rabav, tuhat miili sügav, palsamlik igivana metsa, igihaljade hiigelpuude, sambla, noore võsastiku ja kasvava roheluse lõhn. Nagu istuks metsa vaikuses ta tasakesi kuulaks kuidas kasvavad seened. Veel nii lõhnavad vanal lõkkekohal sirguvad noored sõnajala võrsed. Müstiline, roheline, kergelt suitsune, õige pisut magus, sügav, niiske lõhn.  See on looduse kuningriik, kus inimene oma väljamõeldistega on sama ebareaalne kui rööviku unenägu. Noodid: algus- kardemon, koriander, rohelised noodid, süda- kannike, jasmiin, tsuuga, baas- vetiver, ambra, seedripuu, sandlipuu. Kuid nootide loetelu ei ole võimeline kirjeldama toda rohelist, saladusliku algset harmooniat, mis pesitseb Woman flakoonis. Looduslik maagiline realism.  

Indira Gandhi

Ta’if on tõsine roos. Uhke ja väljapeetud. Samal ajal- asjalik. Algnootides on väga tugev vürtside taust, safrani ja roosa pipra duo on summutav, aromaatne, avaneb uskumatult laia raadiusega. Roos

ilmub platsile alles hiljem, ta on mitmekihiline, avaneb vaikselt ja kiirustamata, kiht kihi järel. See on erkroosa, suureõieline, noobli päritoluga roos sametiselt pehme ambra taustas. Aroomis kasutatud datli noot annab lõhnale teatud orientaalse (araablasliku) maigu ja teatud gurmaaniliku magusust. Ta’if on tõeline orientaalse klassi esindaja, kuid samal ajal üsna jahe, väljapeetud roos soojade vaikude taustal. Sellise aroomi valikul kohustuslikul korral peavad meeldima vürtsid, ning iseäranis piprad. Väga sobilik lõhn isikupärase õhtuse garderoobi täienduseks. Minule väga meeldivad roosid parfümeerias, ja samal ajal ma olen eriti valiv nende suhtes- nii ma antudki juhul kõigun, võimatu aru sama mis õigupoolest see Ta’if on ning milline on minu suhe temaga (siiani võin öelda, et äritatavalt õrritavalt ligitõmbav).

Orris Noir on mu absoluutsete, tingimusteta õhtuste lõhnade favoriitide esikolmikus. Must iiris on ei midagi muud kui haprad, siidjad, õrnad iirise õielehed mõrus mustas šokolaadis. Tšilli pipar, palju palju pipraterasid, koriander, viiruk, mürr, patšuli, seedripuu.. ja ebamaiselt pehme, kargelt hapras iiris uputavas mustas kiusatuse meres. Ideaalse tasakaaluni viib loobrilehe noot, ta on justkui sild õrna iirise ja võimsa patuse mõru massi vahel. Nagu mustanahaline naine, rabav oma öömusta alastiolekuga- ehtne, sile ja pakatav elust. Ja kuigi lõhn kestab terve igaviku ta oma paradoksaalsel kombel säilitab kerget, õhulist, peaaegu läbipaistmatu struktuuri- justkui musta šokolaadi padast tõusev peen aur. Ideaalne aroom salapäraste kohtumiste küünla ja veini juures külmadel pikadel talveöödel.

Frida Kahlo

Tolu on kõige tumedam, venivam ja tugevam Ormonde Jayne aroomidest. Ka tema värv meenutab konjaki. Veniv, kergelt magus peru balsami vaik, tonka oaed ja ambra loovad nii orientaalse tausta, et ei teki kahtlustki mis klassi aroomiga on tegu. Soojades tumedates nootides on tunda mitte vähem tumedaid, mõrkjalt magusaid apelsiniõisi, ühtlane magus orhidee noot ja mingid kuivatatud ürdid (püramiidis on välja toodud kadaka marjad ja salvei). Aroom on üsna lähedas suguluses Rochas Absolu’ga.  Ainult et Tolu on veel venivam, sügavam ja tugevam. Ja samal ajal väga sensuaalne ja hubane- justkui mustriline villane sall. Sobib julgetele südametele, nii naistele kui ka meestele- hea konjaki asemel või koos sellega.

Tundub, et kuum vann, kaunis Champaca ja klaasike Jules Gautier konjakit päästsid mind kindlast külmetusest. Kustutasid viha ja pettumuse seisundi. Sest sellised lilled, mis Linda Pilkington ja Geza Schoen fantaasias, on päästjad. Väga tahan loota, et talvekülm ei vii mu roose kaasa ja järgmisel aastal mu riiul täieneb kasvõi mingisuguse Ormonde Jayne kaunitariga. Ja maailm jälle keerleb oma imelises tantsus.

Ormonde Jayne aroomid on saadaval ka Tallinnas, Lembitu tänava Fragrance Gallery's.

Eau de Cologne. Less is more.

Besitęsiantys kepinantys karščiai dar kartą priminė, kad mes galime gavoti ką norim, o bet tačiau žmogus yra tik viena is daugelio gyvybės formų (privilegijuota fiziškai ir traumuota psichologiškai) ir nori nenori- jam tenka derintis prie gamtos sąlygų, išdaigų ir įnorių. Mums patinka galvoti, kad esame vieninteliai ir nepakartojami, bet tik užkepinus saulei visi kaip vienas litrais geriame vandenį, slepiamės po skrybėlėmis, perkame ventiliatorius ir vietoj kepsnio renkamės ledus. Kaip besikraustytų iš proto dizaineriai, kaldami mums į galvą, kad kailis- tai nauja juoda, vasarą jų tiesiog nesiklausome. Taip ir su parfumeriniais pasirinkimais- visagalis karštis diktuoja savo sąlygas ir ne pritrenkti originalumu tokioms oro sąlygoms bevyraujant norisi, bet greičiau atsigaivinti, atsiriboti nuo tvankumos, susikurti ramybės ir VĖSOS oazę. Ir nėra tam geresnės priemonės, nei senas geras eau de cologne, arba tiesiog Kelno vanduo. Vasaros must have yra bikinis, blakstienų tušas, purškamas terminis vanduo odai atgaivinti ir geras eau de cologne.

Nors eau de cologne (liaudiškai- odekolonas) ir siejamas su Kelnu, bet pirmasyk jį sumaišė ir 1709 metais pristatė italas Johann Maria Farina. Ir nieko nuostabaus- eau de cologne yra idealus itališko stiliaus variantas, gaivus, aštrus, energizuojantis citrusų ir vandens kvapas. Originalus Farinos kūrinys davė pradžią parfumerinei kategorijai, kuri bent porą šimtų metų po jos atsiradimo buvo beprotiškai populiari. Šiandien eau de cologne visų pirma apibūdina kvapo koncentraciją- eau de cologne yra 2-5% eterinių aliejų (eau de toilette- 10-20%, eau de parfum- 15-25%; pure parfum- 20-40%). Eau de cologne sudėtyje beveik visada rasite citrusų (galimos įvairiausios rūšys, nuo mandarinų ar kinkanų iki bergamotės ar karčiujų apelsinų), kartais žolelių- pelyno, rozmarino, čiobrelių, kiečio, o taip pat lavandą, jazminą, tabako lapą. Eau de cologne beveik visada bus gaivus, permatomas, jam dažniausiai nebūdingas saldumas. Eau de cologne yra tarsi gero kirpimo klasikiniai balti marškiniai- paprastas, lengvai pritaikomas ir prisitaikantis prie kūno chemijos, lengvas, nelabai kintantis ir ne per ilgiausiai besilaikantis (tai ne taisyklė- chemijos pramonei besivystant, atrasta nemažai būdų fiksuoti net ir ypač lakias citrusinių vaisių eterinių aliejų molekules). Eau de cologne tradiciškai laikomi vyriška teritorija, bet, atsižvelgus į faktą, kad kategorija atsirado prieš 300 metų, darosi aišku, kad takoskyra tarp to, kas yra vyriška, o kas moteriška, nuo to laiko neatpažįstamai pakitusi.  Eau de cologne gali tapti tiek moters, tiek vyro geriausiu draugu tvankiuose vasaros karščiuose, ir likti visai nepastebėtu žiemą- nes lakiosioms citrusų molekulėms pasklisti reikalingas karštis, o žiemą gerai atsiskleidžiančių bazinių natų eau de cologne faktiškai neturi.

Kadangi eau de cologne yra absoliuti parfumerinė klasika, jų rasime visų save gerbiančių parfumerinių namų asortimente. Šį kartą pasistengsiu apeiti nišą ir apžvelgsiu tuos eau de cologne, kuriuos siūlo visiems vartotojams gerai žinomi parfumeriniai namai, ir kuriuos, mano manymu, galima drąsiai naudoti, nebijant pažeisti gero parfumerinio skonio taisyklių.

 

Laikui nepavaldi eau de cologne klasika yra Christian Dior Eau Sauvage. Šiame aromate, tikrame eau de cologne atstove, yra viskas, ko gali panorėti širdis- citrusai, rozmarinas, kalendros grūdeliai, jazminas ir aštrus samanų akordas. Ištaigingas, aštrus, konkretus ir gilus kvapas- legendinio Edmond Roudnitska kūrinys, laikui ir genderinėms klasifikacijoms nepavaldi klasika tiks visur, bet ypač didelį įspūdį palieka derinama su darbiniu griežto kirpimo kostiumu ar kostiumėliu ir stilinga šukuosena. No shit kvapas, taip kažkada jį apibūdino geras pažįstamas, kuriantis madą. Tiksliai į dešimtuką.

Dior namai gali pasigirti ir puikiu modernaus stiliaus eau de cologne, Christian Dior Homme Cologne. Oficialiai priskiriamas vyriškiems, šis kvapas yra tikras puikus uniseksas. Bergamotė, citrinmedžio žiedai, muskusas- kvapas minkštas, skambus, gaivus ir žaižaruojantis vėsa, jokių kampų ir aštraus vyriškumo. Taika, ramybė, harmonija, tikslinga energija. Idealu darbui.

Christian Dior Escale a Portofino- jau oficialiai moteriškas eau de cologne. Daug daug daug karčių citrinų, apelsino žiedai, žiupsnelis kmynų, kedras- tikra Cinque Terre, saulėtoji Italijos pakrantė, su į mėlyną jūrą smingančiomis uolomis, tolumoje boluojančiomis salomis, aromatinių žolių ir citrinų aromatu, kabrioletas, balta suknelė, plačiabrylė skrybėlė ir vėjyje besiplaikstantis šalikėlis. Kvapas stiprus, kartokas, charakteringas- drąsiai moteriai.

Klasikos karalius Guerlain taip pat turi nemažai dėmesio vertų eau de cologne- tai ir Eau du Coq, ir Eau de Cologne Imperiale, ir Eau de Guerlain. Visi puikūs, išgryninti, tobulai nušlifuoti- tai Guerlain, kurį pažįsta ir myli jų ilgaamžiai gerbėjai. Eau de Guerlain yra mano mėgstamiausias- del savo tobulo citrusų, mėtos, lavandos ir samanų santykio jis greičiau primena gurkšnį atšaldyto džino toniko, o ne kvepalus. Patys įsivaizduojat, ka reiškia geras bealkoholinis džino tonikas tokioje kaitroje, verta ir teisinga, ar ne taip?

Dauguma Guerlain Acqua Allegoria serijos kvapų taip pat pateisina šiuolaikinio eau de cologne vardą- tai ir Herba Fresca (šviežiai nupjauta žolė), ir Mandarin Basilic (mandarinas ir bazilikas, kaip ir žada pavadinimas), ir Anisia Bella (anyžiai, o įjungus vaizduotę- atšaldytas Pernod), ir Nerolia Bianca (puikus apelsinžiedžių aromatas), ir mano mylimieji Laurier- Reglisse (puikus lauro lapų ir lavandos duetas), ir Pamplelune (greipfruto žievės baltoji dalis), ir paskutinioji Alegorija- Limon Verde. Patikusias Alegorijas verta iškart įsigyti, nes jos yra limituoto leidimo ir pasibaigus jų leidimo metams jų gamyba nutraukiama.

Chanel užtat eau de cologne neypač mėgsta- bene ryškiausias jų eau de cologne pavyzdys yra klasikinio kirpimo Pour Monsieur, moteriškos versijos, artimiausios eau de cologne, yra Cristalle, ir ypač Cristalle Eau Verte, žalias gaivus, lengvas, šiek tiek gėlinis kvapas, turintis ryškių šaltinio gaivos natų.

Giorgio Armani Acqua di Gioia- iš eau de cologne koncepcijos išsirutuliojusių šiuolaikinių akvatinių kvapų pavyzdys, dėl ryškių cukraus ir bijūno natų nedrįsčiau jo priskirti prie grynakraujų eau de cologne, tai greičiau pastarųjų tolimas vaikaitis. Bet visgi citrusai, vanduo, mėtos, pipirai- amžini eau de cologne atributai, čia ryškūs, o cukrus, matyt, kaip dažnai šiais laikais- idant numalšintų emocinį alkį.

 

Puikiais, tieisiog pavyzdiniais eau de cologne garsėja Hermes namai, jei tektų rinktis eau de cologne, visu pirma žvalgyčiausi būtent jų asortimente. Ypač man patinka Eau d’Orange Verte (kartusis žalias apelsinas), šviežiai tinkuotomis sienomis kvepiantis Eau de Gentiane Blanche. Bet dėmesio verti be išimties visi jų eau de cologne, jie lakoniški, minimalistiški, ryškūs ir charakteringi ir, kaip eau de cologne, puikiai laikosi ant odos.

Issey Miyake pristato ultramodernius eau de cologne, kuriuose nebėra tradicinio aštrumo- Azijos rinkai aromato aštumas nepriimtinas. Šio kūrėjo A Scent- puikus minimalistinis, tarsi japoniškas haiku, eau de cologne, kurio trijulė yra verbena, citrina ir hiacintas. Šis haiku, kaip ir pridera, skamba tyliai ir išlaikytai, tarsi šaltu dušo vandeniu garuojanti oda.

Laimei, puikių eau de cologne yra taip daug, kad visų jų ir neišvardinsi. Jų asortimentas pas mane pačią yra pastoviai kintamas. Šią vasarą lepinuosi Rochas Eau de Rochas- daug citrinų, daug bazilikų, ir ramus, žemiškas pačiulės aromatas, Thierry Mugler Cologne- tarsi krakmolas gurgždančiu pačiu tikriausiu švaros aromatu, ir Atelier Cologne Trefle Pur- ryškiu oro po lietaus ir baltųjų dobiliukų, rūgštynių lapų kvapu. Rankos nekyla prie nieko rimto. Neturėti ir būti laiminga yra menas. Vasara tęsiasi.