Etiudas Nr 7. Kelionė į niekieno žemę. Rochas Alchimie.

Ne kelio ilgis ar jo vingiai lemia kelio sunkumą. Kartais keli žingsniai gali būti sunkesni už ilgais metais eitą kelią. Tarsi žengtum į laužą. Arba palydint Saulę.

Kartais keli žingsniai gali išvaduoti. Arba išskirti. Padėti nuskaidrėti. Nugarmėtiįi prarają. Tie keli žingsniai psichologijoje vadinami liminal zone, kasdieniniame leksikone- niekeno žeme.

Kai išeina kas nors brangus, rodos, pati sunkiausia, kokia tik gali būti dalia- likti. Gyventi su dūšioje prasivėrusia tuščia vieta, tarsi žiojėjančia praraja, ir apsimesti, kad viskas daugmaž tvarkoje, kaip visada (arba suversti kaltę darbinėms smulkemnoms, prastam orui ar šiaip rudeninei depresijai). Liekantysis dažnai net nesuvokia, kad kartu su išejančiuoju žengia žingsnį – vieną ar du, o kartais net kelis- į niekieno žemę. Tai tas susiskaldymas, kuris toks sunkus- vienu metu būti ir ten, ir čia, vienu metu gyventi ir dabartyje, ir praeityje, ir toje ateityje, kuri tik galėjo būti.

Yra žmonių, kurie iseje nedingsta. Tai, ką jie palieka, šiluma ir gėris, gyvena toliau ir šildo dūšią. Yra žmonių, kurie net išėję lieka labiau gyvi, nei tie, kurie likimo valia užpildo kasdieninę buities terpę. Ir dar- po ju lieka dėkingumas. Dėkingumas, kad gyvenimas padovanojo laiką su jais, tais palaimintaisiais, kurių šiluma, gilumas, įžvalga, sudėtingumas, žmogiškumas padėjo pamatyti, pajusti, išgyventi būtį nepaprastu gyliu ir ypatingumu. Tarsi tomis akimirkomis gyslomis būtų tekėjęs visas Visatos kraujas.

Man tokių akimirkų prisiminimai kvepia Rochas Alchimie. Jei trumpai ir objektyviai: tai persikas, slyva, vanilė, tonka pupelės ir šilta sandalmedžio, ambros ir karamelės pudra. Jei subjektyviai: tai auksinis ruduo, maudynės jau šaltame ežere, sauna vakare, kepamo pyrago kvapas, rudeniniais obuoliais kvepiantis senas sodas ir beprotiškai žvaigždėtas rudens nakties dangus. Tai šilumos ir žemiško intymumo laikas ir kvapas, tai edrvė, kruioje, tarsi senoje troboje suslieja besibaigianti vasara ir jau atkeliavęs ruduo, žvaigždėtas dangus apkabina rimstančią, vėstančią žemę, tai rūke skestantys rytai ir besiplaikstantys voratinkliai. Ir šiluma, šiluma, šiluma... iš vidaus besiliejanti auksinė, sodri šiluma.

Kažkada paskutiniais Rochas Alchimie lašais pasikvėpinau kaklą tą rudens dieną, kai į niekieno žemę lydėjau Brangų Žmogų. Rochas Alchimie nebegaminamas kvapas, ir žinojau, kad nei vienas iš jų nebesugrįš.

Gyvenimas keistas dalykas. Kai Lietuva lydėjo į paskutinę kelionę Donskį (kuris, tikiu, daugeliui paliko tai, ko neįvardinti žodžiais), gavau dovanu... Rochas Alchmie flakoną. Auksinį rudenį, kai krenta lapai jis grįžo pas mane, tas magišlas kvapas. Tarsi užkoduotas slaptas pranešimas iš niekieno žemės, tarsi stebuklas, tarsi baltas balandis iš „Brolių Liūtaširdžių“. Rytoj atkimšiu flakoną ir žinau, jog juodasis periodas pasibaigs. Juk niekas nesakė, kad vasara negali prasidėti rudenį J