Mėnesio nata. Tulpės- hearts on fire.

Nors dabar visa tai- tik istorija, prieš kelias savaites, savaitės viduryje, vidurdienį, važiavau iš Tartu į Jõhvi (taigi- link rytinės ES sienos). Po dešine plytėjo vienas iš nuostabiausių mano akimis peizažų- ryškioje ankstyvos pavasarinės saulės šviesoje po storu ledo sluoksniu vos juntamai alsuojantis, bundantis Peipsi (Čiudo) ežeras. Ant ežero, tarsi Breigelio paveiksle, keletas tuzinų žmonių ir vaikų traukė rogutes, čiuožinėjo pačiūžomis, žvejojo, tiesiog vaikštinėjo ir mėgavosi akinančia saule. Paveikslas- kupinas reljefo ir detalių, o spalvu- tik trys: juoda, mėlyna, balta. Visa ati kvepėjo džiaugsmu. Galbūt tas džiaugsmas buvo tik mano- stebėtojos- širdyje. Gyvenimas buvo tobulas- elementariai paprastas, tobulas savo paprastumu.

Tokios akimirkos, vienok, nedažnos- kai pavasarį žiūrint į storu sniego patalu apklotą žemę iš džiaugsmo sąla širdis (juk tai greičiau sielos būsena, o ne vizualas sukelia tokį jausmą). Pavasarį, kaip taisyklė, akys ilgisi ne su horizontu susiliejančkos baltumos, o žalios spalvos ir visų jos atspalvių, ir šiaip- ryškių spalvų.  Kas labiau galėtų tikti pavasario išsiilgusioms akims nei tulpės...

Tulpės pas mus atkeliavo iš mistiškos, pasakomis apipintos pasaulio dalies- Persijos, kur tulpės simbolizavo rojų žemėje. Persijos poetai, mistikai tulpę garbino kaip tobulą mylinčios širdies simbolį- žiedlapiai kaip aistros liepsnų karūna, o juodas vidurys- tarsi aistros ir kančios širdyje išdeginta juoda bedugnė, kuri tuo pačiu yra ir vartai, atveriantys kelią, kuris veda pas Dieva. Juokdarį, Magą, Karalių ir Velnią žyminčiose Taro kortose taip pat randame tulpę. Tulpė- vyro meilės simoblis, vyriškame prade slypinti aistros ugnis, astrologijoje tulpė- Marso augalas. Tad nenuostabu, kad ši gėlė taip garbinama Islamo pasaulyje. Gan logiška atrodo ir tai, kad būtent tulpė yra ta gėlė, kurią vyrai dažniausiai moterims dovanoja Moters dienos proga. Vienok pergalingas tulpės žygis Olandijoje tikrai kelia nuostabą.

Tulpių rūšų, spalvų ir formų įvairovė- kone beribė. Ir vistik, nežiūrint į karts nuo karto pasigirstančius tvirtinimus, kad tulpė nekvepia, daugelis ir užsimerkę pažintų tulpės kvapą. Mano nosis labiausiai išskiria du stiprius niuansus- mėsingas, žalias, sultingas kotas ir saldus, bet su tam tikru kartumu,šiek tiek pudriškas piestelių ir žiedadulkių kvapas. Tulpių aromatas parfumerijoje išgaunamas laboratorijoje, cheminiu būdu (ne iš natūralių žaliavų), jam būdingas žalias, sultingas, su citrusų pustoniais startas, pudriška, kiek primenanti narcizo aromatą širdis ir saldi, net meduota, animalistinio muskuso natomis papuošta bazė. Kadangi tulpė nėra lengvai išgaunama nata, olfaktorinių jos replikų taip pat nėra daug. Kai kurias, įsiminusias, pasistengsiu aprašyti.  Mõned siiski.

Sąvokų teorija arba idėjų tikrovė

Byredo La Tulipe- Platonas manė, kad  tai, kokie daiktai yra savo esme, kokios jų idealios, dieviškosios formos- tą žinojimą mes atsinešame jau gimdami, dar prieš tai kai siela susiduria su pirmosiomis žemiškomis patirtimis. Jau gimdami mes savo būtimi žinomi, kokia yra saulė, kokia yra motina ir koks- pavasarinių gėlių kvapas.  Gyvendami ir išgyvendami žemiškasias patirtis mes tiesiog pildome sąvokos indą konkrečiais praktiniais niuansais- asmenine patirtimi. Byredo La Tulipe man- pati tikriausia tulpės sąvoka, jos archetipas. Žalias, mėsingas kotas ir stangrūs lapai oriniame, vaiskiame, beveik ozoniniame fone, kuris pamažu vis labiau skleidžiasi.  Pasirodo šilkiniai, lengvai vaškiniai žiedlapiai, saldus, vis stiprėjantis žiedadulkiais aplipusių piestelių aromatas, pro kurį juntamas nestiprios, tačiau aiškiai juntamos animalistinio muskuso natos, tarsi žemės grumstai pavasarinio tyrumo fone. Aromatas gan pretenzingas, ant dažno odos arba nelabai juntamas, arba juntamas cheminėmis viską pramušančiomis buitinės chemijos švaros natomis. Man pasisekė- mano odos chemija su aromatu draugauja ir galiu mėgautis pavasariniu tulpių aromatu visame jo grožyje. Tai mano šio pavasario parfumerinė signatūra.

Rytas Amsterdamo gėlių turguje

Il Porfvmo Songe le Tulipe-arba viskas apie tulpes. Taip kvepia pavasarinis Amsterdamas- nieko  kito, tik milijonai tulpių. Galbūt tik dar žalsvas kanalų vanduo, vėsus, vos juntamai druskingas nuo jūros pučiantis vėjas ir įvairiaspalvių, margų tarsi papūgų tulpių jūra. Aromatas tinkamas tikriems tulpių fanams, nes jis- tikroji soliflora (vienos gėlės aromatas).

Saldus sekmadienio rytas

Salvatore Ferragamo Parfum Subtil. Labiausiai sekmadienio rytais man patinka tai, kad nereikia niekur skubėti. Galima neskaičiuojant minučių gerti kavą ir ramiai suktis virtuvėje negalvojant apie tai, kiek dabar vaalandų, apie dienos planą ir savaitės bėgyje laukiančius iššūkius. O po to neskubant dengti stalą ir šnekučiuojant su vaikais bossa novos ritmu valgyti ką tik iškeptus blynus. Sekmadieniais, be blynų, ant stalo visada dar yra uogienė ir gėlės- bent jau sekmadieniais, gyvenimas galėtų būti gražus. Pavasarį tos stalą puošiančios gėlės dažnai yra tulpės. Parfum Subtil- būtent toks uogienės (aromate naudotos vyšnios natos) ir abstrakčios gėlių puokštės aromaatas. Nieko ypatingo, tiesiog sekmadieniškai saulėtas, truputį saldus ir smagus savo paprastumu. Pastebėjau, jog tam, kad kvapas atsiskleistų, būtina šiluma. 

Laukimas

Frau Tonis Parfum No 58 Tulipe. Mano sode tulpės auga ne gazone, o laisvai- pievoje, savo spalvingais žiedais džiugindamos akį ir primindamos, kad už lango- laisvos stichijos- pavasario- metas. Kai tulpės skleidžiasi, kiekvienas pasivaikščiojimas sode- tarsi kelionė į naująją žemę. Pavasarį aš kasdien apeinu kiekvieną sodo kampą, smalsiai stebėdama, kur, kaip ir kiek paaugo kiekvienas augalas, atrasdama vis naujus sukrautus žiedus, naujas spalvas ir kvapus. Bet pačios paslaptingiausios, labiausiai jaudinančios akimirkos- stebint besiskleidžiantį žiedą, stebuklo laukimas- tada laukimas pavirsta viskuo, dingsta laikas, realybės ribos, lieka tik gėlė ir per ją beatsiveriantį sutvėrimo paslaptis. Toks ir Parfum No 58 kvpas- dar nepribrendęs, uždaras tulpės pumpuras, kurio gyvenimas dar tik viduje, paslėptas nuo stebėtojo akių, dar tik nujaučiamas ir apčiuopiamas tik širdimi ir vaidzuote.  

Įkyrėjusios pliažinės atostogos

Michael Kors Island. Gyvendami mes keičiamės- kartais prisiminus save prieš kelis dešimtmečius atrodo, tarsi prisiminčiau kitą žmogų, tai niekaip ne dabrtinė aš. Tiesa ta, kad kiekvieną vakarą, sumerkdami akis mes mirštame, o kiekvienas rytas- tai prisikėlimas, nauja viltis ir galimybė. Jei visai rimtai- gyvendamas žmogus keičiasi. Kažkada, ne taip ir senai, man visai patiko pliažinės atostogos, neerzindavo nei šalia zujančių žmonių keliamas erzelys nei pusiau sintetinė pliažinių kurortų atmosfera. Vienok dabar, jei jau pajūrys, tai geriau- tuščias, toks, kuriame gaudžia jūros vėjas, vyrauja jūros, gamtiniai kvapai (o ne maisto aromatai),  toks pajūrys, kuriame galima medituoti, pajusti gamtą ir save viename. Seniai seniai mintis apie negyvenamą salą būtų sukėlusi nebylų siaubą, o dabar netgi esu linkusi manyti, kad tai, kad galų gale nutiko Napoleonui Bonapartui, galbūt buvo pats geriausias jam visame gyvenime nutikęs dalykas. Taip ir su Michael Kors Island- kažkada man tai buvo nuotaikingas, gaivus ir nuotaiką keliantis sūroko jūros vandens, žalio obuolio ir salsvų tulpių žiedų kvapas. Gražus, linksmas, atviras ir tikras. Vienok kvapą „perdarė“, perleido, natos ir struktūra pasikeitė ir aromatas prarado bent pusę savo ypatingumo ir charakterio ir tapo tokiu, kaip kiti- eiliniu penkių žvaigždučių turistų nutrintu Turkijos kurortu. 

Odė pasaulio kryžkelei

Ahmet Ögreten, Istanbul dreams

L’Artisan Parfumeur Traversee du Bosphoree. Vienas iš gražiausių miestų, kurį man teko regėti, yra Istanbulas. Tai miestas- tarsi neišsenkanti skrynia, jame galima rasti viską, ko trokšta akys, ausys, oda, skrandis ir, žinoma, nosis. Tas miestas į save tarsi sugėręs viską, kas yra pasaulyje- jame kuo aiškiausiai jaučiu, kad stoviu pasaulio kryžkelėje, taške, kuriame laikas sustoja, o erdvė tampa visai kitokia, nei įprasta.  Nepaliaujamas zujimas, miesto garsai, kurių pagrinde vienok slepiasi ramybė ir meditacija, miestas svetingai priima kiekvieną ir kiekvienam klajokliui turi ką pasiūlyti. Jis dosniai duoda ir tiesiog yra. Vienas nuostabiausių vaizdų yra Bosforo sąsiausiu visomis kryptimis ir trajektorijomis xxxxxxx visų dydžių keltai, laivai, valtys ir valtelės.... stebint jų nepaliaujamą judėjimą tarsi juntu alsuojant amžinybę.

Istanbulo gatvės kvepia saldžia obuolių arbata, odinėmis striukėmis ir batais, kaljanais, lukumu ir žydinčiomis tulpėmis. Toks ir genialus Bertrand Duchaufour sukurtas aromatas- minkštutė, plona išdirbta oda, padengta tulpių žiedlapiais, saldi obuolių arbata, kartokos granato vaisiaus sėklos ir masinantis kaljano dūmas. Daugiasluoksnis, įvairialypis, harmoningas ir mistiškas tarsi rytus ir vakarus jungiantis amžinybės tiltas.   

Pasivaikščiojimas parke

Bond No 9 High Line- man labai patinka, kai nereikia skubėti, man labai patinka ilgi, neskubūs pasivaikščiojimai. Parkai tam puikiai tinka. Kažkada net svajojau sudėlioti nuotraukų seriją apie įvairių miestų parkus. Man atrodo, kad miesto parkuose gyvena to miesto ir jo miestiečių dvasia (galbūt toks sentimentalumas kyla iš to, kad studijų metais gyvenau visai šalia Kadriorgo parko, ir tai buvo pati įprasčiausia vieta, kurioje kasdien leisdavau laiką). Gera stebėti parke pasivaikščioti išėjusius žmones- man atrodo, kad jei žmonės gali tiesiog būti kartu, be jokios funkcionalios veiklos, tai viskas su jais ir tarp jų gerai. Tokiais pustoniais man kvepia ir High Line- švarus (bet ne sterilus), paprastas (bet žavus savo paprastumu) kartu praleistų valandų kvapas. Žalia pavasarinė žolė, rabarbaras, žalioji citrina, pavasarinės gėlės- hiacintų, tulpių klombos- ryškus, gaivus, malonus nosiai aromatas, tarsi pavasario rytas, šaltinis, jo tyras vanduo ir šalia žydinčios pavasarinės gėlės. Tai- ne laukinės gėlės ar stichinė gamta, tai kvapas kuriame yra kažkoks geras paprastumas, tyrumas, harmonija. Vienas iš mėgstamiausių nelabai mėgstamo gamintojo kvapų.  

Kuklus moteriškumas

Gullietta Tocca. Sukurti kvapą įkvėpė Frederico Fellini jo mylimosios, vėliau tapusios jo žmona Gullietta Masina’os meilės istorija. Nors tada, kai susipažino, abu šie žmonės nebuvo laisvi ir jų kelias link vienas kito buvo ilgas ir nelengvas, turūt kaip tik šis kuklus, bet savo esybe bekraštis jausmas juos surišo visam likusiam gyvenimui. Tai jau vėlyvesnio pavasario aromatas, tokio pavasario, kai tulpės žydi jau paskutines dienas, skleidžiasi pirmieji alyvų pumpurai, ore dūzgia pirmosios darbštuolės bitės. Išskirtinai gėlinis, vos pudrinis aromatas su ryškiomis žalio obuolio natomis. Rami, graži sandalmedžio ir kedro bazė išlygina visus kampus, nuramina garsėjančius gėlinius solo ir lieka vientisas, šilkinis, darnus ir ramus kvapas, kuris jo dėvėtoją papuoš visais atvejais. 

... ir viskas kada nors pražysta. Norime mes to ar ne, laukiame ar ne, gyvenimas atneša tai, ką turi atnešti. Mums tenka tik išskleisti rankas ir priimti tai, ką neša gyvenimo tėkmė. Ir stengtis, kad širdyje glūdintis netikrumo, įpročių, baimės krislas netrukdytų ateiti tam, kas turi ateiti. Kad ištirpdytume tą krislą- arba leistume jam ištirpti.

Nes kaip rašė didelės širdies žmogus Pablo Neruda- you can cut all the flowers, but you cannot keep spring from comming.

PS- pavasarį sveikina gruzinai!

Kuu Noot. Tulbid.

Mõned päevad tagasi, nädala keskel, päeva keskel, sõitsin bussiga Tartust Jõhvi. Paremat kätt laius üks kaunimaid, liigutavamaid minu jaoks pilte- eredas talvises päikesepaistes, jää all vaevalt tundvalt hingav, vaikselt ärkav Peipsi järv. Järve peal, nagu Breigeli pildis, oli mitmed tosinad inimesi- jalutamas, kelgutamas, uisutamas, nautimas talvist maastiku ja juba vägagi kevadist päikest. Pilt täis mitmeid detaile ja reljeefi, ja ainult kolm värvi- must, sinine, ja kuhjaga valget. Ja kõik see lõhnas ehtsa rõõmu järgi. Või siis rõõm oli hoopis minu, vaataja, südames. Elu oli täiuslik- lihtne, ja lihtsalt täiuslik.

Kuid enamasti sellised hetked ju haruldased- kui näed kevadel paksu lund ja pimestavalt valget maastiku, ja rõõmustad (ju siis on see siiski mitte visuaalne, vaid hingeseisund, mis säärast olekut põhjustab). Kevadel, kas harjumuslikult või orgaaniliselt, pilk ihkab rohelust ja värvi. Ja mis võiks olla rohelisem ja värvilisem kui varakevade lilled- tulbid.

Tulbid tulid maailma müstilisest maailmast, muinasjutulisest Pärsiast, kus neid loeti paradiisi maa peal märgiks. Pärsia poeedid, müstikud, kirjeldasid tulpe kui täiusliku armastava südame sübmolit- leekides põleva krooni ning keskel olevat musta ringi kui kirest põletutud põhjatu sügauvse, mis läbi armastuse  ja sellega kaasneva kannatuse on teekond, mis viib Jumalani. Taro kaardid Narr, Maag, Kuningas ja Saatan samuti sisaldavad tulbi sümboli. Tulp on selgelt maskuliinsuse, mehe armastuse sümbol, meeselemendis põlev leek ning astroloogiliselt see on Marsi planeedi taim. Pole ime, et see lill on austatud Islami maailmas, kuid on ikkagi ime, et ta kinnitas oma kanda Hollandis. Pole siiski jällegi ime, et see on see lill, mida reeglina mehed kingivad naistele naistepäeva puhul J

Tulpide värvide spektri, vormi ja sortide rohkus on piiratu. Siiski on teatud tüübiline tulbi lõhn, mida igaüks tunneks vast kinnisilmi.  Ma tooksin välja kahte peamist nüanssi- lihaseline, roheline, mahlakas vars ja magus, pisut mõrkjas, nina kõdistaulbi õetolmu lõhn. Tulbi lõhna paraku saadakse keemilisel teel, talle on omane roheline, mahlane, kerge tsitruse allatooniga algus, puuderjas, nartsissitaoline süda ning mesine, kergelt määrdunud muskuse noodiga baas. Kuna tulp on pretensioonikas noot, siis on üsnagi vähe olfaktoorseid üritusi seda panna flakooni. Mõned siiski.

Ideaalne vorm

Byredo La Tulipe- Platon on väitnud, et see, millised asjad ja nähtused oma olemuses on, nende ideaalvormid on olemas enne kui hing kogeb neid maa peal. Ehk siis juba sündides me vaistlikult teame, mis on päike, milline on ema ja mis on kevadiste lillede lõhn. Sündides ja kogedes me lihtsalt oma kogemusega täidame seda olemusliku teadmist erinevate praktiliste nüanssidega- isikliku sisuga. Byredo La Tulip on minu jaoks seesama tulbi ideaalvorm- arhetüüp. Roheline, lihakas, mahlane tulbi vars ja lehed õhulises, isegi osoonses, karges taustas- ja see järjest avaneb. Tekivad siidsed, vahased kroonlehed, magus, järjest tugevamaks muutub kergelt tolmune, puuderjas, magus tolmukate lõhn, läbi mille kummab kergelt animaalne muskus, seda kõike läbi karge varakedise õhu fooni. Aroom on väga pretensioonikas, nii mitmete naha peal ta kas muutub keemiliseks ja liialt puhtaks või siis lendab hetkega ära. Mul on vedanud ja ma saan nautida kevadist tulbide ilu kogu tema hiilguses. Ühtlasi see on minu selle kevade signature lõhn. 

Hommik Amsterdami lilleturul

Il Porfvmo Songe le Tulipe ongi lõhn eranditult tulpidest. Nii lõhnab Amsterdam kevadel- miljonid tulpe ja ei midagi muud. Võib olla veel rohekas kanalite vesi, jahe, kergelt soolane meretuul ning erivärviliste, kirjude tulpide meri. Lõhna saaksid kanda just tulpide armastajad, sest see on ehtne soliflora (ühe taime lõhn).

Magus pühapäeva hommik

Salvatore Ferragamo Parfum Subtil. Üle kõige parem on pühapäeva hommikul on see, et ei pea kuskil kiirustama. Saab rahulikult juua kohvi ja askeldada köögis ilma, et peaks mõtlema, mis kell ometi on. Siis katta lauda ja koos lastega lobisedes, ilma kiirustamata süüa pannkooke. Pühapäeviti hommikusöögi laual on alati lilled peale pannkooke on alati ka lilled- elu võiks ju ilus olla, vaatamata igasugustele asjadele. Ja praegusel ajal, kevadel, need lilled on tihti tulbid. See magusa moosi (siin aroomis on kasutatud kirss) ning avanenud tulpide lõhn ongi Parfum Subtil- ei midagi erilist, aga pühapäevaselt soe, natuke magus ja ilus oma lihtsusega. Olen märganud, et see aroom avanemiseks vajab soojust.

Ootamine

Frau Tonis Parfum No 58 Tulipe. Minu aias tulbid ei kasva peenral. Kõige rohkem mulle meeldib, kui nad vabas stiilis kasvavad igal pool ajas, ülatades oma värviliste pungadega silma ja meelt. Siis käik aias on justkui avastamisretk, kevadpäevadel ma käin üle iga nurga, et vaadata, kui palju miski lill on sirgunud, mis õiepungad on avanenud jne. Kõige ilusam ja südantrahustavam aeg on aga ootamine punga juures- siis kui silmitsen seda sündivat imet ja aeg justkui lakkab olemast, jääb ainult lill ja temas peituv saladus. Selline on ka Parfum No 58- roheline, veel sulgunud tulbi pung, kus elu käib alles sees ja kõrvalvaatajale on see veel nägemata, ainult aimatav ja südaga tajutav.

Tüütu puhkus rannal

Michael Kors Island. Ei ole päris nii, et me sünnime ja sureme sama inimesena. Tegelikult sureme me iga õhtul ja igal hommikul toimub taassünd. Kui veidi tõsisemalt- siis inimene elades muutub. Kunagi mulle meeldis rannapuhkus, ei häirinud ei kõrval vedelevate inimeste hordid ega poolsünteetiline rannakuurortide atmosfäär. Kuid nüüd, kui juba rand, siis eelistan seda tühjana inimestest ja sootsiumist- et nautida tuule soolasust, vaikset looduse kõnet ning omaenda meelte tajumist. Kunagi oleksin kahandanud üksiku saare mõte peale, kuid nüüd kohati arvan, et see, mida tehti Bonapartiga äkki oli kõige parem, mis juhtus tema elus. Nii on ka Michael Kors Island’iga- kunagi oli see minu jaoks lõbus, värskendav ja meeli ülendav lõhn soolasest mereveest, roheliset õunast, magusatest tulpidest ning kergelt hammustavatest ingveri nootidest. Ilus, lõbus ja siiras asi. Kuid aroom sai reformuleeritud, kaotas pool oma iseloom ja isikupära ning sellest sai saar nagu kõik teised- mingi viietärniline Türgi kuurort näiteks.

Ood maailma ristteele

L’Artisan Parfumeur Traversee du Bosphoree. Üks ilusamaid linnu, mida olen näinud, on Istanbul. Lisaks kõigele, millega ta rõõmustab silma, kõrvu ja nina, on iga naha pooriga tunda, et ta seisab seal, kus ristuvad neli maailma otsa ning aeg justkui peatub. Igaveses sahkerdamises on rahu ja meditatsiooni, see linn võtab kõiki vastu ja annab kohta päikese all kõikidele. Ta lahkelt jagab ja lihtsalt on. Kuid üks vapustavamaid Istanbuli pilte on Bosfori lahel rahmeldavad laevad, praamid, paadid... nad tulevad ja lähevad, toovad ja viivad, neid silmitsedes tuleb silmi ette igavik. Istanbuli tänavad on tulvil magusa õuna tee, uusi nahktagide, kaljanide, lukumi ja õitsvate tulpide aroome. Ja just selline on geniaalne Bertrand Duchaufour poolt loodud parfüüm- pehme sametine, tulpide kroonlehtedega kaetud nahk, magusa õunatee, mõrkja granaatõuna ja kaljaani suitsu aroomidega. Mitmekülgne ja harmooniline ja müstiline nagu ida ja lääne poolkerasid ühendav igaviku linn.  

Jalutuskäik pargis

Bond No 9 High Line- kuna ma loomult tohutult naudin seda, kui ei pea kiirustama, siis pikad jalutuskäigud on just minu jaoks. Kunagi isegi unistasin teha piltide seeria erinevatest maailma linnaparkidest, sest just parkides minu meeles puhkab linna ja selle kodanikke hing (võib olla see sentiment tuleb hoopis pea et Kadrioru pargis elatud aastade tagajärjena). Kuidagi südantliigutav on vaadata pargis jalutavaid inimesi- minu meelest, kui inimesed leiavad aega koos jalutama, lihtsalt jalutama, ilma mingi funktsionaalse tähenduseta, siis nad on teineteise jaoks olemas. Just sellise allatooniga on minu jaoks High Line- puhas, lihtne (koos)olemise rõõm. Roheline muru, rabarber, laim, kevadised lilled- hüatsintide, tulpide klombid- aroom on karge, meeldiv, ehtne nagu allika vesi ja selle kõrval kasvavad lilled. Ta ei ole metsik, kuid temas on mingit headust ja puhtust, lihtsat olemise rõõmu. Üks lemmikutest muidu mitte väga armastatud tootjalt.

Malbe naiselikkus

Gullietta Tocca. Aroomi inspiratsiooniks oli Frederico Fellini ja tema armastatu, hiljem naise Gullietta Masina, armastuslugu. Kuigi kohtudes kumbki nendest inimestest ei olnud vabad ning nende tee teineteiseni oli käänuline, ilmselt just selline malbe, kuid samas üüratu tugev tunne seadis neid koos elu lõpuni. See on juba hilisema kevade aroom, kus tulbid õitsevad juba viimast päeva, äsja avanevad sireliõed ning tunda õhus on esimeste mesilaste summinat. Väga lilleline, kergelt puuderjas aroom, milles on hästi äratuntavad rohelise õuna noodid. Ilus seedripuu ja sandlipuu baas silub kõik lillelised solod ning jääb ühtlane, siidjas, malbe ning rahustav kaunis lõhn, mis võiks kaunistada iga hetke.

... ja kõik ükskord läheb õitsele. Ootame me seda või mitte, elu toob seda mida ta peab tooma. Meist tahetakse nii vähe- ainult võta vastu seda, mis tuleb. Et meie südas pesitseb harjumuse, hirmu jääkübe ei takistaks kõike seda, mida elu meile lahkelt jagab. Et sulataksime teda- või laseksime sulatada.

Sest nagu kirjutas suure südamega inimene, Pablo Neruda- you can cut all the flowers, but you cannot keep spring from comming.