Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?

 

 

Olemise talumatu kergus. Suve parfümeerne garderoob.

Some say I am simple. I am. Play of four elements and a breath of God. So little is needed to create a perfect life.

Pool suve on juba möödas- ja veel pool on alles, aeg on pilgu heita suve parfümeersele garderoobile. Pean tunnistama, et suvel ma kasutan lõhnu kõige vähem. Kui ümber niigi kõik lõhnab, lõhnade küllus ja mitmekülgsus on lausa jalust rabav, ma eelistan nuuskima, mitte ise lõhnama. Võiks mõelda, et kah sulle asi, et suvel ümber on kõige rohkem lõhnu. Kuid selles peitub üks peamisi parfümeeria postulaate- et lõhn avaneks, on hädavajalik soojus. Kuidas ka ei peaks meeldima  õitsvate lillede, värskete marjade või mahlased puuviljade aroomid, meie talvede karguses need aroomid lihtsalt ei avane.  Tuulde visatud raha. Suvel on teine asi-  soojus ja tuul aitavad lendlevatel lõhnamolekulidel levida, kõik vajalikud tingimused lõhna avanemiseks on olemas. Suvel aga oluliseks muutuvad teised nüanssid- mõõdukuse tunne lõhnaõli kasutamisel, sobiv lõhna valik suletud ruumidesse (et ei lämmataks kolleege, näiteks) ja avaõhul toimuvateks üritusteks. Samuti lõhnaõli kandmise viisid. Sest lõhna kandes otse naha peale vahetult peale seda tuleks kaitsta nahka otsese päikese eest, vältimas naha ärritust, kuivamist või isegi pigmendi laikude teket. Kuid täna ma jätan need teemad vahele. Kui mõni nendest on aktuaalne, andke teada, saab seda arendada, kuid hetkel ma elan laisal puhkuse rütmil ja lähen otse asja juurde.

 

Vana lemmik suveks on Carthusia Io. Selles lõhnas on olemas kõik väga head asjad- tee, viigimari, sidrunirohi, apelsin, linna, õunapuude õied, sidrun ja münt. Mulle väga meeldivad mündid ja suvel, sulavas palavuses, münt on tõeline päästerõngas. Io münt on see ehtne- see on mündi õite mesine lõhn, münt siin ei ole magus ja jahe nagu hambapasta koostises, vaid looduslik, nagu äsja korjatud müntide lehtedest keedetud tee lõhn, värske mee nüanssiga. Kaugemas taustas on tunda tüümiani, lilli, tsitruseid. Looduslik, värskendav, healoomuline lõhn.

Tegelikult suvi on ideaalne aeg tsitruseliste (teadlikumalt- hesperiidi ) lõhnade jaoks. Tsitruseliste eeterliku õli molekulid on äärmiselt lendlevad, neid on eriti raske fikseerida, lõhn selle tõttu ei püsi ning külmas õhus üleüldse ei avane. Hesperiidi lõhnade maine sai kahjustada akvaatiliste hesperiidi meeslõhnade masstiražeerimise tõttu. Tunnen mitmeid parfümeerias huvituvaid inimesi, kes hesperiidi lõhn vaikimisi kannavad maha kui ebahuvitavaid. Kuid mulle need meeldivad! Hästi komponeeritud hesperiidi lõhn on justkui klassikalise lõikega valge särk või klassikalised teksad, universaalse sobivusega. Annick Goutal Eau d’Hadrien kuumal suvepäeval minu jaoks on ideaalne valik. Istun päikesest rammestununa ning järsku tunne, nagu oleksin tervest jõust hammustanud mahlast, üliküpset sidrunit. Ja siis proovinud tema värskendavat hapusust tasakaalustada kergelt mõru vanilje suhkruga. Ideaalne. Vallatu. Jõuline. Lõbus. Toonust tõstev. 

 Minu tsitrus tööks ja kontoriks suveks on Cartier Eau de Cartier Zest de Soleil. Münt, yuzu (mõru mandariin Jaapanist), pansioni vili. Lakooniline, värske, positiivne, päikeseline. Lõhnab nagu inimene, keda elu veel ei ole suutnud mudasse veeretada. Kui oleks vaja soovitada lõhna, millest alustada tutvust tsitruselistega, see oleks üks variantidest. Mõnikord lihtsus ongi hea. Eriti siis, kui lõhn on komponeeritud nõnda peenelt ja maistega.

Kui juba mainisin yuzut, siis tunnistan ülesse- see on minu uus suur sümpaatia. Kortsus nagu paksunahaline ninasarvik kollane mõru mandariin. Tema lõhn- midagi roosa greibi ja magusa apelsini vahel, kui väga tahta, siis võib leida ka mündi allatoone. Ilmselt sellepärast yuzut parfümeerias tihti kasutatakse koos mündiga. Selle suve minu hitt on Parfums d’Empire Yuzu Fou. Alguses see on lihtsalt väga hea, rõõmus, energeetiline tsitrus, bambus ja münt. Kuid mitte ilma asjata Parfums d’Empire on üks mu lemmikutest nišš- parfümeeria majadest, juba südames avaneb Yuzu Fou omapärane iseloom, sügavus, eripära. Lõhnab märja puukoore, raudürdi, lehestiku järgi. See on Mohito  tihedas bambuste metsas. Selle aroomiga te kedagi ei lämmuta, vastupidi- see  on justkui värske hingetõmme umbses kontoris, bürokraatlikus igavuses ja rutiinis. See on justkui Walter Mitty metamorfoos, kui ta ükskord elus julges kuulata end ja oma soove Yuzu Fou sel suvel asendab mulle pisut säästlikuma, kuid siiski väga head raudürdi lõhna L’Occitane en Provence Verbena Sorbet.

Universaalne suvelõhn minu jaoks on Hermes Eau de Gentiane Blanche. Minu jaoks on ta kõige parem Hermes cologne tüübi lõhnadest. Minimalismi geeniuse Jean Claude Ellena looming minu jaoks lõhnab nagu Normandia mõisad- märgade vanade põlukivide, linna, õitsvate vaiguputkade, suure tühja ruumi ning kriidi järgi. Selline tunne, et kuumal suvepäeval siseneksid põldude keskel asetseva üksiku kivikabli õue ning tõmbaksid nina ja kopsudesse lahtistest ustest tuleva jaheduse ja tõsiduse ning õues õitsvate aasa lillede aroomi. Rahu, loomulikus, elegants. Ehtne Hermes.

 

L’Artisan Parfumeur Chasse aux Pappilons. Liblikate jaht. Kõlab natuke jubedalt- nagu voonakeste vaikimine. Liblikad mulle tuletavad meelde ühte esimestest klientidest, kes paaniliselt kartis liblikaid. Kuid lõhn pole sugugi kartust äratav, vastupidi, ta on kerge, mänglev ja lendlev nagu suvine kleit. Või liblikate tiivad. Suve garderoobis on ta just sellepärast, et lõhnab nagu pärnaõied. Ma olen ikka veel otsimas pärnaõite ja märja asfalti lõhnade kooslust. Mitte lõhnata pärnaõite järgi juuli kuus ei ole võimalik (leedu keeles juulikuu ja pärn on üks ja sama sõna- liepa), isegi siis, kui juba mitmeid aastaid elad mitte pärnade alleega end ehtivas Kaunases, vaid kauges põhjamaa pealinna männimetsas.  Nostalgiline Leedu suvede lõhn.

Jean Patou Enjoy. Üks esimesi minu teadlike parfümeeria oste, mis aeg ajalt suviti ilmub taas mu riiulil. See on lõhn, mis main stream austajatele võiks demonstreerida kuidas on võimalik komponeerida morsi taolisi lõhnasid, mis ei ole imalad ega vastikud. Parfümeerias viimase viie aasta jooksul on kaks selget trendi- magusad puuviljade- lillede  morsid ning söödavad, magusad, kondiitritaolised lõhnad. Esimene trend on peaaegu et parfümeerne roppsõna. Kuidas ma ka ei armastaks puuvilju (suvel toitun peaaegu eranditult neist), nende keemiline, imalalt magus, kleepuv nende olfaktoorne väljendus võib sundida loobuda parfümeeriast kui  sellisest üldse. Kuid kahjuks just sellist tüübi „looming“ ongi võitnud peamisi kohti poodide riiulites, kus nad konkureerivad teineteisega oma kriiskavusega ja banaalsusega. Enjoy on sinivereline Patou nooruk, veel alles teismeline, mitte just eriti tõsine ja ennast veel mitte leidnud, kuid ta siiski ei ole vulgaarne plastmassküüntega piiga. Enjoy on kerge, lõbus puuvilja- šipr- temas on tunda mustikat, roosi, mustsõstra leht, vaniljet, patšulit.  See on kerge ja loomulik kohmaka ja keemilise Armani Si variantsioon. Patou lõhnad hiljuti ilmusid ka Tallinna Kaubamaja riiulitest, ja Enjoy’d võin julgelt soovitada esmaseks tutvuseks kaasaaegsete šipridega.

 

Etro Shaal Nur. Viiruk lõhnades mulle väga ja väga meeldib. Kuid suvi ei ole just ideaalne aastaaeg raskete, ilmekate viiruki nootide jaoks.  Kadestusväärne Etro nina (kelle nime Etro ilma asjata varjab) meisterlikus muutis Shaal Nur viiruki kergeks õhuliseks suitsuseks kehaks, mis on läbipõimunud eredate tsitruste, rosmariini, estragoni, veriveri nootidega ja pehmelt hõljub õhus. See ei mingil juhul ole raske orientaalse klassi lõhn- pigem see on meditatiivne fantaasia, kaligraafiline tint, suveõhtu inspiratsioon ja loomingulisus. Samal ajal see on väga stiilne aroom. Kuigi ta ei ole karjub ega pealetükkiv, teda kandes ei jää ma märkamatuks. Minu lemmik lõhn ametlikeks suveüritusteks.

Etro Dianthus on minu uustulnuk. Kuid milline uustulnuk! Tundub, et Tallinna Kaubamaja mingisuguses meeltesegaduses otsustas loobuda Etro lõhnadest. Kuid see on viga! Sest Etro on just selline nišši toodang, mis on lihtsasti arusaadav ka laiatarbe valiku ostjale, ta on suurepäraselt, oskuslikult komponeeritud, ei ole ekstsentriline ega šokeeriv, stiilne. Vaja on ainult esitustööd, lõhnasid tutvustada, sest lõhnad ise on tõesti aristokraatlikult, italiapäraselt stiilsed. Hirmu silmad on suured (ja ahnuse omad- veel suuremad), ja nii  Dianthus ilmus minu riiulil. Nii lõhnavad mu aias kasvavad roosad nelgid ja värskelt jahvatatud kaneelikoor. Tuntavad ka värskelt riivitud ingveri aroom, roos. Dianthus on pehme, naiselik, lilleline aroom, mis ideaalselt sobib sumedaks suveõhtuks, kohtinguks, õhtusöögiks kahekesi või lihtsalt enda peibutamiseks. Dianthus, ehk väikesed nelgid on legendi järgi jumalanna Diana maha jäetud armukeste pisarad.  Meeste pisarad, saate aru? Must have.

 

Etat Libre ’Orange Jasmin et Cigarette  on mõeldud nendeks hetkedeks, kui on vaja pisut ekstsentrilisust, vallatust või lihtsalt tunda end erilisena ja mitte sugugi James Bond’ist vähem kütkevana isikuna. Tubakas ja jasmiin. Jasmiin ja tubakas. Kuigi ma ei suitseta, tubaka noodid parfümeerias mulle väga meeldivad. Minu jaoks tubaka lõhnal on teatud võlu, kütkestav ükskõiksus, laisk üleolek. Antud lõhn on äsja alustatud suitsu lõhn, ümber on jasmiini põsas ja kergelt kuivanud niidetud muru. On ka natuke lämmatavaid noote- et ei oleks igav. Ühe sõnaga, lõhna igavaks nimetada ei saa, ta ei ole soovitatav hästi kasvatatud ja oma mainest hoolivate isikutele. Kuid hullumeelseks peoks või niisama õhtuks lõbusas seltskonnas ta sobib väga hästi- nagu sukk ja saabas.

Ilmselt märkasite, et mu suvine garderoob on väga ühekülgne. Ürdid, tsitruses, paar lilleõit. Suvel kõik on lihtne. Nagu õue jäetud liivased sandaalid või mändide vahel vaikselt kõikuv kirev võrkkiik. Ei mingit pinget, ei mingeid plaane. See kõik on veel tulemas. Sügisepoole. Kuid praegu olgu pööraselt lõhnavad hiigelsuured jasmiinipõõsad akna all, rabas küpsevad murakad, ei tea kust magamistoas ilmunud rannaliiva hunnikud ja King Crimson passaažid tähtede ja kõrgete mändide all. Olemise talumatu kergus.

Nepakeliama būties lengvybė. Vasaros parfumerinis garderobas.




nuotrauka: Inga Laurinavičiūtė

Some say I am simple. I am. Play of four elements and a breath of God. So little is needed to create a perfect life.

Vasara jau įpusėjo- prasideda antra kalendorinės vasaros puselė, tad pats laikas mesti žvilgsnį į vasaros parfumerinį garderobą. Vasarą, reikia pripažinti, aš kvepiu mažiausiai- kai aplinkui skleidžiasi tiek daug įvairiausių kvapų, aš beveliju uostyti, o ne pati kvepėti.  Atrodo anoks čia daiktas, kad būtent vasarą aplink kvepia labiausiai- bet pažvelgę giliau, aptiksime labai svarbią parfumerinę tiesą. Kad kvapas skleistusi, būtina šiluma. Mūsiškių žiemų šaltyje, kad ir kaip patiktų žydinčių gėlių ar gaivių vaisių aromatas, jis nesiskleis. Pinigai pavėjui, taip sakant. Užtat vasarą reikalas kitas- ir šiluma, ir vėjas- tai, kas padeda lakiosioms kvapo molekulėms sklisti, viso to užtenka. Vasarą tampa svarbūs kiti niuansai- saikas kvėpinantis, tinkamas kvepalų pasirinkimas uždarai patalpai (pvz, kad neuždusinti kolegų) ar renginiui atvirame ore. O taip pat kvėpinimosi būdai. Mat purškiant kvepalus ant odos ja po to reiktų pasaugoti nuo saulės, idant išvengti odos sudirgimų ar net pigmentinių dėmių. Bet šiandien šias temas apeisiu. Jei kuri iš jų aktuali, duokite žinoti, išvysytsim plačiau, o kolkas gyvenu tingiu atostogų ritmu, tad eikim tieisiai prie reikalo.

Senas numylėtinis yra Carthusia Io. Jame yra viskas, kas yra labai gerai- arbata, figos, citrinžolė, apelsinas, linų, obelų žiedai, citrina, ir mėta. Aš labai mėgstu mėtas, o vasarą , per karščius, jos yra tikras išsigelbėjimas. Io mėta yra ta tikroji- tai mėtos žiedų medaus kvapas, mėta čia ne saldi tarsi dantų pastoje, bet natūrali gamtinė, tarsi šviežiai užplikytos ką tik nuskintų mėtos lapų ir žiedų arbata. Tolimame fone juntami čiobreliai, gėlės, citrusai. Gamtinis, gaivinantis, gerietis kvapas.

 

Šiaip vasara yra idealus metas citrusiniams (dar kitaip, moksliškiau- hesperidiniams) kvapams. Citrusų eterinių aliejų molekulės yra labai lakios, jas labai sunku fiksuoti, kvapas greitai išsivėdėja, o šaltyje ir išvis neatsiskleidžia. Hesperidinių kvapų reputaciją stipriai pagadino akvatinių- hesperidinių vyriškų kvapų masinis tiražavimas. Pažįstu nemažai parfumerija besidominčių žmonių, kurie hesperidinius kvapus by default nurašo kaip neįdomius. O man jie patinka! Gerai sukomponuotas hesperidinis kvapas- kaip balti klasikinio kirpimo marškiniai ar klasikiniai džinsai, universalūs. Annick Goutal Eau d’Hadrien karštą vasaros dieną man yra idealus pasirinkimas. Sėdžiu sau nukepusi nuo karščio ir staiga jausmas, tarsi būčiau suleidusi dantis į sultingą, pernokusią citriną. Ir jos gaivinantį rūgštumą pabandžiusi atsverti saldžiai kartoku vaniliniu cukrumi. Idealu. Žaisminga. Stipru. Linksma. Energinga.

Mano „darbinis“ citrusas yra Cartier Eau de Cartier Zest de Soleil. Mėta, juzu (japoniškas kartusis mandarinas), pasifloros vaisius. Lakoniška, gaivu, pozityvu, saulėta. Kvepia kaip gyvenimo nesuteptas žmogus. Jei reiktų rekomenduoti kvapą, nuo kurio verta pradėti pažintį su citrusais, tai būtų vienas iš variantų. Kai kada paprastumas yra gerai. Ypač kai jis taip su skoniu sukomponuotas.

Jei jau paminejau juzu, tai išduodu- čia mano naujoji didelė simpatija. Raukšlėtas tarsi storaskūris raganosis geltonas kartusis mandarinas. Jo kvapas- kažkas tarp rožinio greipfruto ir saldžiojo apelsino, labai panorėjus, galima rasti ir mėtos natų. Matyt neveltui parfumerijoje juzu ir yra dažnai komponuojamas su mėtomis. Šios vasaros mano hitas- Parfums d’Empire Yuzu Fou. Pradžioje tai tiesiog labai geras, linksmas, energingas gaivinantis citrusas, bambukas ir mėta. Bet neveltui Parfums d’Empire yra mano kone mėgstamiausi nišiniai kvapų namai- širdyje atsiskleidžia Yuzu Fou charakteris, gylis, ypatumai. Pakvimpa šlapia medžio žieve, verbenomis, lapija. Tai tarsi Mohito bambukų miškelyje. Šiuo kvapu nieko neuždusinsite, atvirkščiai- tai gryno oro gurkšnis tvankiame ofise, biurokratinėje nuobodybėje ir rutinoje. Tai tarsi Walter Mitty metamorfozės jam išdrįsus bent kartą paklausyti savęs. Yuzu Fou šią vasarą pavaduoja labiau biudžetinį, bet vistiek puikų verbenų kvapą L’Occitane en Provence Verbena Sorbet.

 

Vasaros universalas yra Hermes Eau de Gentiane Blanche. Man jis yra pats pačiausias iš Hermes cologne tipo kvapų. Minimalizmo genijaus Jean Claude Ellena kūrinys man kvepia Normandijos Ilimis- šlapiais senais lauko akmenimis, linu, žydinčiomis kraujažolėmis, erdve, kreida. Jausmas, tarsi karštą vasaros dieną užeitum į laukuose stovinčios vienišos akmeninės bažnytėlės kiemą ir įkvėptum pro atviras duris sklindantį vėsos ir rimties, bei kieme žydinčių lauko gėlių aromatą. Ramybė, natūralumas, elegancija. Tikras Hermes.

L’Artisan Parfumeur Chasse aux Pappilons. Drugelių medžioklė. Skamba truputį šiurpiai- tarsi ėriukų tylėjimas. Drugeliai man primena mano vieną pirmųjų klienčių, kuri paniškai bijojo drugelių. Bet kvapas visai nebaisus, atvirkščiai, lengvas, žaismingas ir plazdenantis tarsi vasarinė suknelė. Ar drugelių sparnai. Vasaros garderobe jis todėl, kad kvepia liepų žiedais. Vis dar ieškau (ir nerandu) liepų žiedų ir šlapio asfalto kvapo.  Nekvepėti liepų žiedais liepą neįmanoma, net jei ir gyveni nebe liepų alėjomis pasipuošusiame Kaune, o šiaurės sostinės pušyne. Nostalgiškas lietuviškų vasarų kvapas.

 

Jean Patou Enjoy. Vienas iš pirmųjų sąmoningų parfumerinių pirkinių, kuris vasarą karts nuo karto vis pasirodo mano lentynoje. Tai kvapas main stream’o gerbėjams ir gerbėjoms, parodantis, kaip komponuoti nešleikščus kompotus. Mat šiuolaikinėje parfumerijoje paskutinį penkmetį stabiliai vyraujančios pagrindinės tendencijos yra gėliniai- vaisiniai kompotai ir valgomi, saldūs, gurmaniški kvapai. Pirmoji tendencija yra kone parfumerinis keiksmažodis, nes kaip bemėgčiau vaisius (vasarą faktiškai tik jais ir maitinuosi), cheminė, šleikščiai saldi, lipni jų versija gali atbaidyti nuo kvepalų kaip reiškinio iš viso. O būtent tokie „kūriniai“ ir karaliauja parfumerinėse parduotuvėse, vienas kitaą nustelbdami savo rėksmingumu ir banalumu. Enjoy yra mėlynakraujė Patou jauniklė, dar nesubrendusi, nesurimtėjusi, neatradusi savęs, bet bent jau ne vulgari mergšė plastmasiniais nagais. Tai lengvas vaisinis, smagus šipriukas- juntu mėlynes, rožę, serbento lapą, vanilę, pačiulinę bazę. Tai lengvas ir natūralus gremėzdiško ir plastmasinio Armani Si variantas. Patou kvapai neperseniausiai pasirodė ir mūsų plačiojoje prekyboje, taip kad pirmai nešokiruojančiai pažinčiai su šiprais labai rekomenduoju.

Etro Shaal Nur. Smilkalus kvepaluose labai mėgstu. Bet vasara nėra idealus metas smilkalams, jų sunkioms, raiškioms natoms. Pavydėtinas Etro nosies (kurios vardą Etro nepelnytai slepia) meistriškumas Shaal Nur smilkalus pavertė lengvais tarsi orinis dūmelis, persipynusiais su ryškiomis citrusų, rozmarino, peletrūno, vetiverijos natomis. Tai jokiu būdu ne sunkus rytų kvapų grupės kvapas- tai meditatyvi fantazija, kaligrafinis rašalas, vasaros vakaro įkvėpimas ir kurybiškumas. Taip pat ir labai stilingas kvapas. Nors neįkyrus, su juo nelieku nepastebėta. Mėgstamas kvapas oficialiems vasaros renginiams.

Etro Dianthus- pas mane naujokas. Bet koks naujokas! Talllinna Kaubamaja, neaiškių paskatų vedama, regis sugalvojo Etro kvapus išimti iš asortimento. O tai klaida! Juk Etro- tai ta niša, kuri nesunkiai suvokiama ir plataus asortimento vartotojui, pukiai sukomponuota, nešokiruojanti, stilinga. Tereikia tik šiek tiek pastangų kvapus tinkamai pristatyti. Juk kvapai tikrai aristokratiški, itališkai stilingi. Baimės akys didelės (o godumo- dar didesnės), tad Dianthus atsidūrė pas mane. Kvepia tarsi žydintys ružavi gvazdikėliai ir šviežiai sumaltas cinamonas. Juntamos gaivinančios, kartokos šviežios imbiero šaknies natos. Rožė. Žodžiu, idealus minkštas, moteriškas, gėlinis aromatas vasaros vakarui, pasimatymui, vakarienei dviese ar tiesiog pasilepinti ir pasijausti dievaite Diana (legenda gvazdiką sieja su Diana).

 

Etat Libre ’Orange Jasmin et Cigarette – šiek tiek ekscentriškumo atvejams, kai norisi šiek tiek pakvailioti ar šiaip pasijusti išskirtiniu, ne prastesniu uz James Bond’ą, personažu. Tabakas ir jazminas. Jazminas ir tabakas. Tabaką kvepaluose labai mėgstu, nors ir nerūkau. Man jis turi kažkokį  šarmą, paslaptį, žavų atsainumą. O čia- tabako dūmai, rūkstantys iš ką tik pridegtos cigaretės, žydintis jazminas ir nušienauta, apdžiūvusi žolė. Yra ir tokių dusinančių natelių- kad nebūtų nuobodu. Žodžiu, kvapo nuobodžiu nepavadinsi, ir labai gerai išauklėtoms, savo reputacija besirūpinančioms personoms taip pat nepasiūlysi. Užtat pašėlusiam vakarėliui ar šiaip vakarui linksmoje kompanijoje- pats tas.

Turbūt pastebėjote, kad mano vasarinis parfumerinis garderobas labai vienapusiškas. Žolės, citrusai, keli gėlių žiedai. Vasarą viskas yra paprasta. Kaip kieme palikti smėlėti sandalai ar tarp pušų linguojantis margaspalvis hamakas. Jokios įtampos, jokių planų. Viskas tai dar bus. Rudeniop. O kolkas tebūnie pašėlusiai kvepiantys milžiniški jazmino krūmai po langu, raiste sirpstančios tekšės, miegamajame iš kažin kur atsiradęs pajūrio smėlis ir King Crimson pasažai žvaigždėtomis naktimis po aukštomis pušimis. Nepakeliama būties lengvybė.