Kolm Kuningat. Mu tusameele talv.

 Jälle paljas, lumetu jaanuari algus ning on aeg panna kõik täpid „i“ peale, ära saata vana aastat ning avada ruumi uuele ruumile ja uutele tuultele. Seda on väga vaja. Lahkuv aasta 2017 oli raske kui raudsed pastlad Egle muinasjutust, tõid terve rea katsumusi, üks teise järgi ilma, et oleksid jätnud kasvõi üürikest hingetõmbe aega. „Armasta oma ligimest kui iseennast“ jätkasin endale kordamast, tasakesi kuuldes oma hääles järjest tugevnevaid iroonia noote. Kerge öelda ning raske teoks saata. „A“ kategooria tragöödiad õnneks läksid peaaegu mööda, kuid kõke muud oli kuhjaga. Mu elust lahkusid mulle eriliselt kallid inimesed, õnneks (või kelle õnneks?) mitte üle vikerkaare. Mõned kadusid mu elust sõnagi lausumata. Elasin üle räigeid konflikte ja tonnide kaupa lihtlabast inimliku pori. Saaks ju seda kõike võta kui elu õpetunde ja tõde ilmumist illusioonide asemel, kuid mu vaene süda ei mõista nii kõrgelennuliselt mõtiskleda ning kurdab nii inimliku valu üle. Nagu sellest oleks vähe, stressist lülitusid ennast välja maitsemeel ja lõhnataju (lõhnu küll tundsin, ning vägagi teravalt, kuid nad ei tekitanud ei mingisugust emotsiooni), seega sain oma nahal katsetada P. Süskindi „Parfüüm. Ühe mõrvari lugu“ peakangelase väärilisi kannatusi.

Kuid siiski, oli ka palju head. Kordumatud, unustamatud ja müstilised looduskatkad, hingetoitvad raamtatud ja südant paitav muusika. Kasvõi hetkeks, võimatuna tunduvad kohtumised ja kokkulangemised ei lasknud unustada, et elan hoopiski mitte kolmedimensioonilises ruumis ja mitte sugugi lineaarses ajas. Elu on täis ülatusi ja imesid. Isegi kõige pimedamal ööl.

Aasta nurgakivi – üksindus. Üksindus sel mitte kergemate jaolt aastal oli vajalik kui puhas õhk. Niigi mulle on omane keskmisest kõvasti suurem vajadus olla iseendaga ning kui sees on nii tudeid ja mõteid, painavaid, nurgelisi, üleujutavaid ja sööbitavaid, üksi olemisest sai vältimatu igapäevase hügeeni faktor. Kolisin välja sotsiaalvõrgustikudest ja elektroonpostidest ja lasin oma telefonilgi puhata hääletu režiimis. Üksindust tihti ajatakse segi üksildusega, kuid nagu ütles Paul Sartre „kui tunned ennast halvasti üksi olles, siis ilmselt oled halvas seltsis“. Vaikuses, teistes eemal olemine ravis katkist hinge. Sain väga elavalt aru, miks inimesed lähevad kloostritesse või annavad vaikimisvandeid. Nüüd jäi ainult leida kloostri J

Kloostri kusjuures juba leidsin. Aasta rännakul, matkal Petserisse ja selle ümbruses pesitsevatesse arhailistesse slaavi küladesse. Nädal  enne Lihavõteid paari sõbrannaga jälgsi ületasime Koidula piiripunktis Vene piiri ning olimegi teisel pool Peipsi järve, ühel vanematest ja müstilistes vanaslaavide piirkondadest. Sõnad ei anna sellel matkal kogetut edasi- ja kuidas ometi nendega saaks kirjeldada pühade järvede ja nõlvade vahel end varjavaid sajandeid vanaid külakesi (või siis seda, mis nendest on jäänud), mitmeid miniatüürsete koskedena langevaid allikaid, kevadises metsas leituid vana setode ja vepsade kalmistut püha Matvei hauakesega, soode vahel ennast varjavaid kunagi langevate allikate peal ehitatud vesiveskide jäänuseid, soometsa tihes pimeduses oma rahuliku ja segamata elu elavat vanausuliste kloostrit, ainult paadiga juurdepääasetavaid soosari erakute elu- ja patulunastumiskohtadega, musti luigi valge pühajärge jää peal või metsa sügavikus pungadest tulvil kirsiaeda. Sõnad on tihti valelikud ja enamasti tühjad ning polegi selliseid sõnu, mis suudaksid edasi anda selle muinasjutulise matka atmosfääri. Kohati tahtsin ennast näpistada, et veenduda, et ma ei maga ja ei näe und.  

Loodus justkui tundes mu armetu seisundi sel aastal toitis unustamatu muljetega. Üks meeldejäävamaid hetki, aasta hetk, oli kui Jaaniööl, olematu öö pehmete pasteelsete pooltoonide vaikuses minu kõrvale, päris kõrvale, nagu ei kusagilt, maandus valge haigur. Haigrud on väga tähelepanelikud ja ettevaatlikud  linnud, inimest nad tulevad kaugelt ja ei lase ligi, seega see ülatusmaandumine võttis mul hingamise kinni ja tundus, et südagi lakkus tuksumas, püüdes säilitada selle pühaliku hetke. Kuid sinilind ei kavatsenudki minust välja teha, ta tegi mõned sammud selgesse kui Jumalate peegel järvesse, kummardas ühte jalga ja stoilise rahuga hakkas kallastama. Kogu loomingust ma üle kõige imelten linde, iseäranis pikakoivalisi, meeletu kui ussi selgroog kaelaga veelinde. Mulle tundub, et kõikidest loomadest on nad kõige lähemal kehastunud hingele. See minu jaaniöö idüül kestis umber veerand tundi kuni ma ikkagi suvatsesin liigutada oma ära surnud jasemeid ja imeloom sai aru, et ta polegi üksi. Sirutas tiivu, paar plaksu nendega ja oligi kadunud hõbedases öö valguses.

Ainelise maailmaga polnud sugugi nii kerge ja imeline. Mind surus hulk töid ja kohustusi, mida lihtlabaselt ei jõudnud ega suutnud kõik ära teha. Tuhanded „peab“ rebisid mind mitmesse suundadesse korraga. Ja veel- esimest korda mul lõpesin otsa sõnad. Kadus igasugune vajadus suhelda kuid kõige hullem oli see, et ei suutnud midagi kirjutadagi. Artiklid, blogi postitused, virnade kaupa vastamata elektroonilised kirjad- kõik see tundus võimatuna. Lihtsamgi pikem kui neljasõnaline lause tundus väikse kangelasteona. Justkui proovides taastada ei tea kuhu kadunud verbaalset võimekust, lugesin – lugesin nagu maniakk. Minu kodus raamatuid on niigi palju, õieti nii palju, et varsti vist tuleb nendele loovutada oma voodikohagi. Kuid see aasta raamatud tulid erilise vooga, ujusid eri nurkadest. Loetud raamatute nimekiri on ausalt öeldes pikk ja üsnagi huvita, aasta raamatut on raske määratleda. Suure mulje jätsid A. Roob „Alchemy and Mysticism“, E. Perel „Mating in Captivity“,

W. Bion „Taming wild thoughts“ ja kosumaine, möödunud V. Afanasjev romaan Peipsi õigeusuliste sõjajärgse elu keerdkäikudest „Serafima ir Bogdan“ Teistmoodi ja sügavamalt pääsesin suure inimhinge uurija C.G. Jungi töödesse. Ühe sõnaga- oli sõnavähene ja raamaturohke aasta. Raamatud on vägevad, mida ka ei ütleks kodumaine tarbimiskultuuri trubaduur Prisma.

Aasta oli imelise muusika ja muusikaliste avastuste rohke. Kõike ei saagi loetletud, kuid aasta kõlaks nimetaksin juhuslikult avastatud Jumala poolt muusikut-  Moondog. Tema „German Years“  kutsus muusikasse süveneda hoopiski teise nurga alt. Mitte vähem paeluv ja müstiline kui tema muusika on geeniuse ise elukäik. Kuulasin palju  Björki, tema „Black Lake“ ja „Vulnicura“ kogum aitasid läbi elada kõige tumedamaid hingesoppe. Nostalgia hetkedel muudkui kõlas mu koolilõpu pahad poisid,  The Cure. Jäin täiesti sisse islandi ja muude põhjamaa rahavamuusikasse, need kummalised helinad said justkui minu teiseks nahaks, sest too algne, mida mulle määras Emmake Loodus, osutus sel aastal lihtsalt liialt õhukeseks ja õhkõrnaks.

Aasta noot – sookail. Juba mainisin, et lõhnatajuga mul sel aastal toimusid kmmalised asjad. Lõhnu tundsin nagu koer, erakordselt teravalt, kuid nad ärritasid mind metsiku meelega. Tavaliselt olen lõhnade suhtes väga tolerantne (kuigi mitte tuim), erandeid on väga väheseid ja ekstreemsetes vormides- nagu kleepuva limonaadi või mäda lõhn. See aasta J

lõhnad ümber tekitasid ahastust, tahtsin põgeneda nende eest (mis on väga võimatu ülesanne, lihtsalt ei ole olemas ruumi, kus ei leviks tuhandeid erinevaid lõhnu). Ühel öömatkal rabasse, valgete ööde ajal, sattusin täieliku sookailide õitsemispoele. Muidu tuttav, kuid siiani tähelepanemata lõhn, sööbis mu rakudesse võimsa lainena ja võlus mu ära. Mõrkjas, magus, joovastav ja igatsev, täielik soomaagia lõhn. Langesin sookailide võrkudesse ja nüüdki oma keldris hoian korraliku kogust kuivatatud sookaile, teen nende leotisega saunaauru, panen sookailidega topitud linnased kotikesed lastele padjate alla, et näeksid ilusaid ja õnnelike unenägusid. Sookail leidis teed mitte minu aeda, vaid ka koju, sauna, riidekappi, vanni ja voodi. Valutaja.

Aasta parfümeeria maja- Agonist. Rootsi parfüümide maja, mille lõhnad on mitte vähem lennukad, huvitavad ja omamoodi kui selle maja nimi (agonist on  keemias molekul, mis aktiviseerib retseptoreid ja põhjustab maksimaalse reageerimise). Agonisti lõhnad on ülimalt uuenduslikud, kuid siiski karged ja justkui läbipaistvad, nagu mäeojad. Nende esteetika ja taju sarnaneb skandinaavia looudsmaastikule ning kiirgab seda ruumilisust ja vabadust nagu uhked põhjamaised kaljud, jõed ja taevas. Oma vaimusilmas leian igale Agonisti lõhnale rakenduse, sest kõik nad on omanäolised, iseloomuga tegelased, kes ei läbi maailma märkamata.  

See aasta lõhnastasin ennast minimaalselt. Olin nii minimalistlik kui konservatiivne. Selle aasta veeks ja leivaks minu jaoks oli good old Guerlain Jicky. Loomulik, õnnelik ja vaba lavendli, tsitruse , naha ja vanilje lõhn. Minule ta meenutab puhtaks vahutatud, putitatud vana auto ja mootori, kütuse aroome mis on läbisegi vabastavate suvise looduse lõhnadega. See on justkui läbipaistev siidirätt, nahkkindad ja kabrio mis kihutab Cinque Terre ranniku serpentiine mööda. Aroom, mis sobib alati ja igale poolele  („oih kui hästi sa lõhnad“, „kus kohast tuleb see benzu lõhn!?“), kelle võimuses on võluda ja üllatada. Kes võiks arvata, et Jicky on loodud aastal 1889?

Aasta parfümeeria uudiseid  seekord oli lausa kolmeainsuses: Hermes „Twilly“,  Olfactive Studio „Woody Mood“ ir Kerosene „Unforsaken“. Tegelikult olin aasta mööda igasugustest, sealhulgas ka parfümeeria, uudistest eemal. Siiski jäid hinge „Twilly“ tagasihoidlik komplekssus, ere ja väljapaistev punase puu, kakao, ingveri ja viiruki segu„Woody Mood“ ning gurmaanilik apelsini õite ja kookosepähkli duett „Unforsaken“ (kuna kookospähkli noodid ei ole sugugi miski, mis mulle meeldiks, võib öelda, et Kerosene tuli välja väikse imega).

Minu isiklikus garderoobi iseloomustasid come back trendid . Cartier Draakoni Suudlus (Le Baiser du Dragon), The Different Company „Rose Poivree“, Cuir de Lancome, Serge Lutens „Bois de Violette“- tagasi tulid aroomid, mille tagasituleku ei oleks osanudki oodata. Lihtsalt nii see läks...

Aasta pettumus (peale neid mitmeid mitteparfümeerseid)- Chanel „Gabrielle“. Chanel oskab teha

 häid, kõnnekaid, väljapaistvaid, iseloomuga aroome- ma ei kahtle selles. Selle teadmise valguses küll üllatas näotu ja mittemidagi ütlev Gabrielle aromaatne bukett. Aroom sihib samasse kategooriasse nagu Hermes „Twilly’gi“, kuid matkides oletatava massostjate maitse, ta täielikult kaotas oma nägu.  

Aasta avastus- Gueralin „Chant D’Aromes“. Imeline, õrn ja habras, kuid mänguline sädelevate aldehüüdide, alõtša, ylang- ylangi, sandlipuu ja vaikude aroom. Lõhn nagu siidist aluspesu, klaas külma šampanjat kuumal suve pärastlõunal hiiglasliku tammepuu all või vaikne talvise õhtu jazz kamina juures. Täiuslikult naiselik, väga pehme ja vaikselt ilmekas lõhn. Perfect harmony.

Selline siis oli mu aasta- mitte kergemate killast. Eelvimasel aasta õhtul istusin vaadates kaminas praaksuvaid puid ja väänlevaid leeke ning kuulasin selle aasta mantrat,  Kind Crimson „Talk to the Wind“-, kääridega ükshaaval lõigates ära juuksesalku ja neid visates tulele, justkui andes tulele äramineva aasta katsumusi, pettumusi ja valusaid taipamisi.ˇ

Ja kuigi jõulukuusk otsustas meie kodus kasvama hakkata ja meist välja tegemata hakkas asjalikult välja ajama värskeid pungasid ja oksakesi, Kolme Kuninga õhtul kirjutasin paberiribale oma lootused ja palved aastaks. Nad on väga lihtsad:

-        

        -   Südamerahu

-          Mõtteselgust

-          Energiat, tervist ja pealehakkamist

-          Uusi alguseid

-          Inimesi, kelle silmadesse tahaks vaadata ja vaadata ja vaadata

Kolme Kuningaga! Toogu nad seda, mis on kõige kallim!

Etüüd Nr 5. Must Auk. Olfactive Studio Ombre Indigo.

Frida Kahlo, Two Fridas

Tuleb ka selliseid aegu. Kus mines oma teed, nautides teekonda, teadvustades samme, järsku avastad end nurgas. Mustas augus.

Life is comedy for those who think and tragedy for those who feel ütles Oscar Wilde. Paraku paraku olen ma see, kes enamasti tunneb.

Ainuke vabadus on valikute puudumine, ütlevad sufid. Vahest valikud on sama rasked kui vabadus. Ja vastupidi. Must auk on just sama raske kui mõlemad korraga- seal puudub gravitatsiooni jõud.

Suuremad või väiksemad raskused panevad mind otsima ilu enda ümber- ja ilu on ju igal pool. Jasmiini põsas. Kassi kräunumises. Varahommikuses vaikuses. Naabertädi kortsudes. Muidugi ka lõhnariiulil. Kuid nüüd järsku see kaaluta olek on sellline, et ilu ja elu, hääled ja vaikus voolavad mööda. Nii ma käin nendel päevadel lõhnatu. Mingi moment siiski tulevad meelde blogi etüüdid- ja nii mu randme peale sattub Olfactive Studio Ombre Indigo- raske, morn, söövitav, kuid vaikselt endasse tõmbunud lõhn.

Carl Jung kirjutas (ning seda väga hästi teadsid varajase kiriku isad ja gnostid), et igaüks kes on teel, peab eelkõige kohtama enda Varjuga- selle enda poolega, mis tume, mahajäetud, allandatud, reedetud ja ebasobiv, häbi- ja põlastusväärne. Tänapäeval, kus depressioon on teine kõige levinum haigus peale vähi, inimesi inustatakse mõtlema positiivselt, andestama, mediteerima, tervislikult sööma ja elada hetkes. Unustamast tõsiasja, et füüsiline keha on see kokkupuute punkt, kus kohtuvad nähtav ja näthamatu, mateeria ja vaim, valgus ja vari.

Ilmselt pole juhuslik, et peamine Ombre Indigo, piiritsooni, noot on nahk. Sest nahk on ju see, mis eraldab ja ühendab, mis kaitseb ja võtab vastu, ja mustas augus just nahk on see, mis kaob esimesena. Ombre Indigo nahk on külm, justku kaetud külma higiga, see on paha unenägu, mis ei lõpe või siis kui lõpeb, siis ees ootab veelgi külmem reaalsus. Selle jahmatustekitava naha foonis ilmuvad põlenud papüüruse ja suitsuse musta ploomi noodid- hävinud loodus, või siis hävinud lootus? Imeilus, kuid külm kui portselaan olibaanum, mille tolmusus seguneb šafraaniga. Aroomil puudub see grandioossus, millega luuakse noir aroome- tema Vari on igapäevane valu, vana kui maailm ja sama vältimatu. Tahaksin arvata, et aroomi loojat Mylene Alrani inspireeris seitse patu (kuigi sufid ja gnostikud ütlevad, et neid on hoopis üheksa- kes teab, võib olla hoopis üheksa miljardi- varjundeid on sama lõpmatu miriaad kui inimelu päevade hetki). Aroom on justku tappev argipäev, justkui igapäevane varju koorem, millega nii leppime, et enam ei märkagi- see on odekolooni taoline tolmune mürk, mis elu pakkib meile kaasakantava bagazina.

Ja siis, päris pimeduses, ilmub tuberoos- kuid sellest elusast, ihast ja dramatismist pakkatavast lillest on siin jäänud skeleton, mis on justkui tont. Ja mustas augus iga tont on juba midagi, midagi, mis võimaldab dünaamikat- aroom muutub liikuvamaks, ja seega- elusamaks. See on kui kauge maailma kaja musta augu põhjas, kui viimasel üldse selline asi on.

Lugesin, et Ombre Indigo oli loodud kui tugevam, intensiivsarem sama tootja Chambre Noir versioon. Kuid minu jaoks need kaks lõhna on kontseptsuaalselt tõesti erinevad- Chambre Noir võiks olla lihtsalt pime tuba, võib olla isegi hirmu tuba, kuid seal on siiski käega katsetavad piirid, ning kõik me teame, et põrandast ei saa maha kukkuda. Ombre Indigol sellevastu puudub piir, põhi, ta imeb sisse ja röövib paljaks inimlikust soojusest, isikupärasusest, sellest, mida me peame oma loomulikuks, vältimatuks, ärateenitud osaks. Ta ei ole nii röövilik ja seega nii elus kui mu lemmik mustade päevade jaoks- Robert Piguet Bandit. Tema morbiidsus on just see, mis ei võimalda tal olemaks must- sest ta on Varju, valguse valust küllustunud indigo, mille vaatamine paneb silmad jooksma vett ning mille intensiivsus imeb endasse musta augu taoliselt.

Igal valgusel on varju. Ja igal varjul- valgus. Ma tean, et üsna varsti istun Balatoni kaldal ja jalgadega sorgin järve sooja vett. Proovin hääldada hääldamatuid Hungarikeelseid sõnu. Vaatan mägesid ja näen loojuva päikese valgust. Ja kõik veel tuleb. Kuid nüüd tuleb hingata. Hingata. Ja hingata.

Žodžiai- nepakartojami ir apgaulingi

Tyla- gera byla (estai dar sako, kad tyla- auksas)...  Paskutiniu metu į žodžius atsimušu it į iakliną sieną- tiesiog kažkoks netikrų, melagingų, falšyvų žodžių periodas. Tuščių it skambantys puodai žodžių periodas.
 Naktis visada būna tamsiausia prieš pat aušrą. Žodžiai nusprendė parodyti, kad aš su savo subjektyvizmu nurkypau į lankas. Bernardinai.lt atradau įkvepiantį straipsnį apie retus, neverstinus žodžius, kurie egzistuoja tik savo gimtojoje kalboje. Visai nenuostabu, kad šie unikalūs, savito grožio ir kolorito žodžiai dažniausiai stengiasi nusakyti dvasios būsenas, ir nors sakoma, kad atitikmenų šiems žodžiams lietuvių kalboje nėra, skaitydama straipsnį tas būsenas atpažinau. Žodžiai, kaip ir fasadas, gali juk skirtis, o jų esmė- jausmai, simboliai, yra universalūs, jie tarsi nematomas tiltas apjungia ir suartina žmones. Mano pačios pojūčiai- persilieja tarsi akvarelė, juose nėra ryškių krantų kontūrų- spalva virsta garsu, garsas- skoniu, skonis- kvapu. Beskaitant retuosius žodžius pradėjo belstis asociatyvūs kvapai, nes turbūt joks pojūtis neperduoda emocijos, jausmo, dvasios būsenos geriau, subtiliau nei kvapas.

1.Toska 
(rusų kalba)
Pasak V.Nabokovo, toska apibūdina kaip gilų, skausmingą, analogų neturintį jausmą- persismelkusį dvasine kančia ilgesį, kuris atsiranda be jokios priežasties, ir kurio nesugeba „nugesinti“ jokie svaigalai, vaistai, ir kitokios „normalaus“ gyvenimo priemonės.
Toska – tai ilgesys, kai nesiilgima nieko konkretaus. Tai jausmas, kai ilgiesi saulės, besimaudydama jos spinduliuose. Arba skęsti beribėje meilėje ar širdies skausme, kurio nesukėlė joks konkretus žmogus.
Primityvi toska reikšmė galėtų būti nostalgija, melancholija ar veidrodinis liūdesio atspindys. Ir tikrai nereikia ilgai galvoti, koks tai galėtų būti aromatas- tai  Guerlain L’Heure Bleue- vidinis liūdesys, širdgėla, neišsipildžiusios viltys ir svajonės, pro gyvenimo traukinio langą nesustabdomai lekiantis laikas. Nesinori detalizuoti ar net kalbėti apie natas- yra gyvenime tokių vietų, kur geriausiai skamba pauzė, tokių reiškinių, kurių subtilų savo paprastumu grožį gali pajusti tik užgniaužus žadą stebint juos, o technika, detalės ir visi „kaip“ tuomet ištrinti iš tvisatos, neegzistuoja.

2. Mamihlapinatapei
(Yahan regionas tarp Čilės ir Argentinos)
Mamihlapinatapei, arba intensyvesnis už intensyvų akių kontaktas tarp dviejų vienas kito be proto trokštančių žmonių, kurie vienok niekaip nesiryžta žengti nė mažiausio žingsnelio.  Žodis gal ir retas, reiškinys- iki skausmo pažįstamas. Ypač čia, šiaurėje, kai net ir nekalčiausi žingsneliai žengiami drastiško alkoholio kiekio, slidžių arba saunos pagalba. Man tokią būseną geriausiai perteikia jazmino ir odos natų kombinacija. Serge Lutens Sarrasins- saldus it metus jazmino ir odos flirtas. Intensyvesni pojūtį perteikia Andy Tauer Lonestar Memories. Šis kvapas romantišku pavadinimu iš tikrųjų žudančiai veikia bet kokias sveiko proto apraiškas ir yra tikra tikstinti bomba, kurios jokiu būdu negalima įleisti į viešąją erdvę.

3. Jayus
(Indonezija)
Jayus – tai toks niekam tikęs juokelis, kurį išgirdus nelieka nieko kito, tik dirbtinai nusikvatoti.
Šiuolaikinėje mainstream parfumerijoje tai labai populiari tema. Pavyzdžių- tūkstančiai, ir su kiekvien diena jų eksponentiškai daugėja. Mano asmeninis jayus antai yra Calvin Klein Beauty (ir panašūs skystalėliai, teatleidžia man parfumeriniai dievai). Jei trumpai, tai kvapai  nothing about nothing, or blah blah blah. Ir vėl- žodis tai retas, o reiškinys- masiškai paplitęs.

4. Iktsuarpok
(inuitų kalba)
Tai toks veiksmas, kai karts nuo karto išeini iš trobos (jurtos?) pasitikrinti, ar kas nors neateina. Nerimu persisunkęs laukimas? Ne. Tiesiog veiksmas,  just in case.  Arba viena iš daugelio įmanomų kompulsyvaus elgesio formų. Perkeltine prasme puikiai iliustruotų aromatas, kurį pratestavus ant riešo nebegali nosies atitraukti nuo rankos, tenka pastoviai uostinėti save, nori to ar nenori.
Be jokios racionalios priežasties man šis inuitų kalbos žodis asocijuojasi su  Olfactive Studio Lumiere Blanche, harmoningu, vientisu, sausai kremišku, ramiu tarsi motinos pienas prieskonių ir medienos kvapu. Tiesiog iktsuarpok.

5. Litost
(čekų kalba)
Pasak rašytojo Milano Kunderos tai- neverčiamas į kitas kalbas žodis. Jis- neatsiejamas nuo sielos sąvokos. „Nepakeliamo būties lengvumo“ autorius šį žodį vartojo vidinio kalėjimo būsenai ir jos sukeliamos kančios bei skausmo pojūtis. Tai jausmas, kai norisi išsinerti iš pačio savo odos ir lėkti laukais, vėlgi- be jokios regimos priežasties. Tai- vienišumas, atskirtumas nuo pasaulio, bet kartu ir – svaiginančiai jaudinantis savo vienatvės pojūtis. Tai skausmas, kurį patiria kūne įkalinta ir į savo gimtasias lankas negalinti sugrįžti siela.
Ypatingas vienatvės, unikalumo, melancholiško vienišumo aromatas- Hermes Rouge Delicate. Jame nebėra savo pirmtako,  Guerlain Rouge prieskonių aštrumo, vien tik magiškai minkštas, saldžiai kartus miros ir pavytusių tamsiai raudonų rožių kvapas.  

6. Kyoikumama
(japonų kalba)
Taip vadinama motina, kuri be jokio gailesčio ir atjautos veda savo vaikus socialinių ir akademinių pasiekimų keliu. Tai motina, kurios vaikas turi būti besąlygiškai  už kitus, ir visi turi tai žinoti. Konkursai, varžybos, elitinės mokyklos ir panelių klubai... Tai motina- kritikė, kuri neatleidžia jokių silpnybių, kuriai savo vaikas- tai priemonė patenkinti asmenines ambicijas. Ir vargas jei atžala nuspręs eiti savo keliu- ji arba bus nurašyta ir pastoviai lyginama su pažįstamų sėkme, arba pastoviai terorizuojama prisidengus  saldžios užuojautos kauke. Aukso šaltinis psichoterapeutams, nes, kaip taisyklė, finale nei vaikai, nei motina neapsieina be gero tuzino neurozių.
Nors žodis kilęs iš japonų kalbos, reiškinys mūsuose bujoja kaip kiečiai. Tautiečiai sparčiai japonizuojasi ir jau nuo mažų dienų tarpusavio supratimą, paramą ir palaikymą vis sparčiau keičia arogantiška, socialinio mandagumo kauke prisidengusi būties kova. Tokia dama „su kiaušiais“- tai socialinis rūpestingos moters standartas. Po cukraus pudros saldumo aukštomis gaidomis blogai paslėpta ranka su geležine pirštine, kuri visada žino, kas ir kaip privalo gyventi, ir ledinė širdis. Ko gero todėl aromatinis ekvivalentas galėtų būti standartinis šiuolaikinis moteriškumo etaloninis hitas, po kurio pretenzingu gėliniu šydu slepiasi šaltakraujiškas griežtumas ir nesibaigiančios pretenzijos- pavyzdžiui,  Versace Bright Crystall.

7.Tartle
(škotų kalba)
Kartais būna taip, kad tenka supažindinti du žmones, o jų vardų nors užmušk neprisimeni (blogiausiu atveju net neprisimeni, kaip vieną ar kitą pažįsti). Tartle tas puikus jausmas, kai procese susivoki, į kokią puikią situaciją pakliuvai.  
Man, kaip žmogui, kuriam itin sunku prisiminti vardus, tokia situacija- daugiau nei pažįstama...  Vienu ir tuo pačiu metu- ir panika, ir tiesiog žlugdantis, iš vidaus tarsi gazirovkė kutenantis juokas- tokia nuotaiką puikiai perteikia kibirkščiuojantis, gaivus, kartokas, bet nepaprastai nuotaikingas Kenzo La Monde Est Beau.

 8. Ilunga
(Tshiluba kalba, pietryčių Kongas)
Ir vėl- jokiems vertimams nepasiduodantis žodis. Ilunga nusako žmogų, kuris pirmą kartą patyręs neteisybė ar negarbingą elgesį tai atleidžia ir stengiasi užmiršti, patyręs tai antrą kartą tai toleruoja, bet jei būna ir trečias kartas- neatleidžia, nukerta galus tarsi kirviu, ir prie to niekada nebegrįžta.
Ir mūsuose sako, kad tik kvailys lipa ant to pačio grėblio, ir panašiai (nors aišku lipama, ir ne vieną kartą- tai vadinama nuostabiu terminu neįsisąmoningas įprotis). Aš pati, ko gero, esu ne vieną praėjusį gyvenimą praleidusi tarp tshiluba, nes kaip ir jiems, kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau kristalizuojasi riba tarp atleidimo, tolerancijos ir suvisam uždarytų durų. Šio žodžio parfumeriniu sinonimu renkuosi kvapą su aiškia, ryškia trisluoksnės piramidės struktūra- Paloma Picasso Eau de Parfum.

 9. Prozvonit
(čekų kalba)
Nuo panašiai skambančio rusų kalbos žodžio skiriasi tuo, kad reiškia veiksmą, kai paskambinus iškart padedamas ragelis tam, kad abonimentas perskambinų. Tiek simboliškas, tiek pragmatiškas veiksmas. Ispanai vartoja panašų išsireiškimą, Dar un toque, kuris tiesioginiame vertime reiškia prisiliesti.
Parfumerijoje toks lengvas ir beveik iš karto dingstantis prisilietimas atsitinka tada, kai didžioji dalis kvapui skirto biudžeto investuojama į viršutines natas, ir kone visai pamirštamos bazės natos, kurios, nors ir atsiskleidžia gerokai vėliau, suteikia kvapui struktūrą, trukmę, svorį, fiksuoja efermiškas ore tarsi snaiges tirpstančias viršutines natas. Geras pavyzdys-mano nauja simpatija L’Occitane en Provence Pamplempousse Rhubarb, o taip pat ir daugelis gan smagių Demeter Fragrance kvapų, kurie, nors ir linksmi, pašėlę ir inspiruojantys, nuplazda nuo odos tik prie jos prisilietę, tarsi drugeliai.

 10. Cafuné
(portugalų kalba)
Ta nuostabi akimirka, kai nuleidi galvą ant draugo arba draugės peties, gal kelių ir jauti, kaip jo pirštų galiukai vos jungamai liečia tavo plaukus. O jausmas toks, tarsi švelniausiai liestų tavo širdį. Tokį judesį vadina Cafuné. Galbūt čia ir slepiasi priežastis kodėl portugalų kalba yra turbūt pati gražiausia pasaulyje.
Tai, be abejonės- Parfums d’Empire Eau Suave, gilios, atsidavusios agape kvapas.

 11. Torschlusspanik
(vokiečių kalba)
Tiesioginis vertimas būtų panika, kurią sukelia uždaryti vartai. Šis vokiškas žodis apsako baimę senstant prarasti įvairias gyvenimo siūlomas galimybes. Ko gero, daugeliui gan naudingas jausmas, tarsi spyris į minkštąją pažadinantis siekti savo svajonių ir to, kas iš tikrųjų žmogui gyvybiškai svarbu, pažadinantis tikram, pilnaverčiui gyvenimui.
Joks kvapas, mano manymu, neperteikia to jausmo geriau, nei tai daro Guerlain Vol de Nuit.

 12. Wabi-Sabi
(japonų kalba)
Daugiasluoksnis išsireiškimas, kuris sakinyje galėtų apibūdinti savybę ar sugebėjimą matyti grožį ir dievišką tobulybę kiekvienoje šio netobulo pasaulio detalėje, požiūrį, kai į kiekvieną duotybę žiūrima kaip į neišvengiamą ir organišką gyvybės ir mirties ciklo pynę. Esu linkusi manyti, kad tai vienas iš svarbiausių sugebėjimų, koks tik gali būti, sugebėjimas, kuris atveria vartus amžinybės pajautai.
Vėlyvą vasario rytą sėdint ant terasos laiptelių, geriant švelnią, gomurį glostančią Milk Oolongi ir stebint nuo stogo nutįsusius, saulėje pamažu tirpstančius varveklius, klausant monotoniško jų lašų tęškėjimo gyvenimas atrodo tobulas. Na ir kas, kad jau po valandos prakaituosius beorėje erdvėje, black box’is, kad aplink mano kaklą tarsi aršūs vijokliai apsivijusi visa gija neišspręstų problemų (ir kas žino, ar joms išvis yra kokie nors sprendimai) ir kad pasaulis ritasi į prarają- vandens atsargos senka, dažnai žemėja ir civilizacija išsigimsta. Aš- laiminga čia, po lašančia pastoge, nuostabioje vėlyvo žiemos ryto tyloje
Bvlgari Eau Parfumee au The Bleu- androginiškas, jautrus, lengvas it sniego kvapas vilkdagio ir lavandos duetas, kurio fone juntamas minkštas tarsi vata baltasis muskusas.

 13.Dépaysement
(prancūzų kalba)
Tai jausmas, apimantis, kai esi ne gimtinėje. Man taip puikiai pažįstamas jausmas... Man gimtinė- abstrakti ir simbolinė sąvoka, tai tarsi būvis, kai tavęs dar nebuvo, mikštos, maitinančios motinos įsčios, jų saugus glėbis ir nostalgiškas vienybės, susiliejimo, prarasto rojaus jausmas, savotiškas pabėgimas nuo žiaurios realybės. Galbūt tai laimė, kad gyvendama toli nuo namų, turiu tą vidinę savoką tarsi nepakeičiamą ramstį, viduje
Caron Parfum Sacre- mistiškas būties ir nebūties vienu metu jausmas, jausmas, kuris yra nereto emigranto gyvenime skambanti skardi gaida.

M.K. Ciurlionis, Pasaka

 14. Schadenfreude
(vokiečių kalba)
Pasitenkinimas, kurį sukelia kito žmogaus nesėkmė ar kančia. Tiesiog keista, kad, atsižvelgiant į reiškinio universalumą, toks žodis yra tik vokiečių kalboje. Galbūt vokiečiai tiesiog skrupulingai sąžiningi?
Tai puikiausiai galėtų būti koks nors saldžiai nuodingas aromatas, pavyzdžiui Thiery Muglier Angel.

 15. Tingo
(Velykų salos dialektas Pascuense)
Tikiuosi, kad jums tokio žodžio reikšmė nepažįstama. Tai- stiprus svetimų daiktų troškimas, tuo pat metu stipriai abejojant, kad tuos daiktus kada nors grąžinsite jų savininkui.
No return back – no Back to Black, arba parfumerine kalba- By Killian Criminal of Love – vogta meilė, kurią įkūnija rožės ir tabako duetas.

  16. Hyggelig
(danų kalba)
Braukiant per paviršių- tai jaukus, malonus elgesys, sukeliantis šiltus jausmus. Vienok, hyggelig reikšmė gerokai platesnė. Tai tokia patirtis, kuri gerai pažįstama, ir dėl to miela. Tai kažkas panašaus kaip senas draugas, vilnonės kojinės sušlapus kojas ar atšaldyto balto vyno taurė karštą vasaros dieną. Kažkas tokio kaip L’Artisan Parfumeur Havana Vanille.

 17. L’appel du vide
(prancūzų kalba)
Tuštumos šauksmas, toks būtų pažodinis vertimas. Išsireiškimas perteikia nenugalimą norą šokti žemyn- nuo daugiaaukščio pastato ar bet kokios kitos aukštumos. Kaip sako mano tėtis, kone paniškai bijantis skraidyti- atsiprašau, ką jūs darote, sustokite, aš išlipsiu (skrendant lėktuvu, be abejo). Psichologijos tėvas Freud’as tyrinėjo prigimtinius instinktus, kurie yra dažnai stipresni nei mes patys ar mūsų valia- dauginimosi, naujos gyvybės kūrimo, ir- mirties, savidestrukcijos instinktus. Pastarasis klasikine prasme būtų l’appel du vide giluminė priežastis, o man vistki patinka galvoti, kad savidestrukcija- tai tam tikra prasme pasąmoninis, bet labai stiprus, gaivališkas noras atgimti, pradėti iš naujo, atversti naują puslapį – ir dažnai būtent tada, kai gyvenime viskas kaip ir normalu, kitais žodžiais- sąstingis. Paskutiniu metu teko daug mąsstyti ir permąstyti engimo, priespaudos kaip vidinio reiškinio temą, ir kaip nemaloniai tai beskambėtų, bet būtent tokios gniuždančios, nepakeliamos būsenos skatina poreikį bet kokia kaina išsilaisvinti. Parfumerinis pašėlusiai besidaužančios širdies ir svaiginančio tarsi narkotikas deguonim persisodinusio oro gurkšnio atitikmuo galėtų būti Byredo Baudelaire.

 18. Ya’aburnee
(arabų kalba)
Nelabai sveikas, nors ir kilnus, noras.
Pažodžiui- tu mane laidoji.
Tai troškimas, kad mylimas asmuo mirtų vėliau už šio troškimo turėtoją, idant netektų išgyventi nepakeliamo praradimo skausmo. Na ir kas čia tokio, kad tokiu atveju tas pats mylimas asmuo patirs tą patį nepakeliamą praradimo skausmą. Nes taip jau yra pasaulyje, kad po pačių altruistiškiausių ir kilniausių žodžių fasadu slepiasi pats brutualiausias, lėkščiausias egoizmas. Nagai ir ragai į save, kas kad lakuoti švelniausiu rožiniu laku. Parfumerinis reiškinio ekvivalentas galėtų būti, teatleidžia man aromato gerbėjai, Lancome La Vie est Belle, priežastys telieka kiekvienam asmeninės.

 19. Duende
 (ispanų kalba)
Tai nepaprastos pagarbos nusipelnanti mistinė, tarsi atgamtinė jėga. Šnekamojoje kalboje taip vadiname paslaptingą, nevaldomą jėgą, kylančią tarsi iš žmogaus vidinės gelmės, dažnai pasireiškiančią nesuvaldomu poreikiu kurti ir sukeliančią vieną stipriausių energetinių reiškinių- katarsį.
Aromaatine prasme tokį intensyvų efektą sukelia nepaprastai sensualus, intensyvus, jėga ir trauka persunktas Nasomatto Duro.

 20. Saudade
(portugalų kalba)
Sunkiai išverčiamas, bet vienas pačių gražiausių žodžių. Tai ilgesys to, ką mylėjote ir praradote. Tą neapsakomą jausmą muzikoje įkūnija portugalų muzikos žanras fado, o taip pat bliuzas- jie neatskiriami nuo saudade’st jausmo. Olfaktorinėje kalboje tokį subtilų, nostalgišką, be galo gražų ir tikrą jausmą sukelia nepagaunamas, plazdenantis ore tarsi drugelis Guerlain Apres l’Ondee, kvapas, kuris sukurtas idant perteikti po vėsaus pavasarinio lietaus saulės spinduliuose bundančią gamtą.

 Retų žodžių ieškojo ir padėjo aprašyti Dominyka Navickaitė.

Nina Simone, Wild is the Wind