Trys Karaliai. To the Moon and back

Dar vienas tinkamas pavadinimas praėjusiems metams būtų tyla- gera byla. Truputėlį svarsčiau, ar rašyti ką tik pasibaigusių metų santrauką, o gal jau su blog-u- viskas. Nutariau, kad ilgokai besitęsiantis writter’s block dar ne gyvenimo pabaiga ir bandyti verta. Net jei rašysiu pati sau, tai daiktas, nes jaučiuosi beesanti ciklo pabaigoje- kurkas ilgesnio nei metų ciklo- tai gal tas avių suskaičiavimas padės sudėlioti taškus ant „i“, atsisveikinti su tuo, kas buvo- ir atversti naują lapą.

Taigi, 2018ieji buvo darbo metai. Jei 2017ieji praėjo tarsi skendint blogame sapne, 2018aisiais teko pabusti ir nudirbti per ilgesnį laikotarpį susikaupusius darbus. O jų buvo daug ir visokių. Ir sunkių, ir itemptų, ir trivialių, ir tiesiog nemalonių. Bet daugiausia trivialių. Nors ir action buvo per akis ir ausis. Ir pastebėjau tokį dalyką- kuo labiau ir įtempčiau darbuojuosi, tuo labiau mėgaujuosi atsveriančia puse- namais, paprasčiausiais ruošos ir sodo darbais, elementaria laiko tekme kad ir plaunant indus ar rūšiuojant savo trijų sūnų kojines. Tiesa, kojinių liko mažiau- vyresnėlis pakėlė sparnus ir nuo rudenio namuose jis jau tik svečias. Nuostabus jausmas matyti jau suaugusį savo vaiką, puikų žmogų, mąstantį, drįstantį svajoti ir gyventi. Išsipildymo jausmas, kai supranti, kad daug turbulencijos metų, nežiūrint į savo neadeakvatumo jausmą, nenuėjo šuniui ant uodegos. Galbut tai netgi metų pasiekimas, jei galima tokį ilgalaikį procesą suvesti į vienus metus.

Šiais metais daug dirbau, mokiausi, ir labai daug skaičiau. Kvapus sąmoningam lygyje beveik apleidau. Bet jie neapleido manęs. Beveik apleidau naujienų sekimą, tik labai retai apsiuostydavau parduotuvėse, butikuose ar tieisiog kompanijoje su kitais olfaktoriniais maniakais. Tiesiog nesinorėjo naujų įspūdžių (net ir pačiai keista tai skaityti). Bet nuo likimo nepabėgsi, ir taip kvapai tiesiog patys susirasdavo mane. Pavyzdžiui, pavasario pabaigoje nusibeldžiau į Baltosios Jūros salas. Norėjosi gamtos, šiaurės, ir nepaskutinė motivacija buvo pabūti toliau nuo žmonių. Rusijos Arktikoje tikrai ne kurorto sąlygos ir džiaugiausi atradusi apsistojimui vieną iš 3 saloje esančių namų su vandentiekiu. Apskritai, viskas buvo kaip pasakoje- jau į Peterburgą važiuojant autobusu gavau nuo savo laikinosios buto sšeimininkės SMS- kai atvyksite į salą, suraskite rožinį namą, ten bus mėlyna pašto dėžutė, kurioje rasite geltoną raktą – raktą nuo jūsų kambario. Visai kaip mano baisiausioje vaikystės pasakoje- Nueik nežinia kur, surask Nežinia ką. Ir  vistik suradau. Įėjusi į minėtą Nežina kur vonios kambarį, praradau žadą. Mano vaikystės Nežina Kas atrodė taip

Jei rimtai, tai per akimirką viskas susidėliojo į savo vietas. Jei nori užsiimti parfumerija (o ir iš tikrųjų bet kuo kitu), tai gali daryti ir arktinėse salose. Su varganu vandentiekiu ir paprasčiausiu garintuvu. Pasaulis aplink kupinas galimybių. Reikia tik mūsų pačių noro ir vaizduotės. Ir drąsos nebijoti. Kadangi bananai ant obelų neauga, tai ir drąsos nebijoti daug darbo.

Mūsų šeimininkė, jauna chemikė iš Maskvos, prieš 11 metų pasiliko čia, pakerėta vietos energijos- renka EU uždraustas sąmanas, kitus Europoje retus arktinius augalus, juos distiliuoja. Keičiasi savo žaliavomis su olfaktoristais įvairiuose pasaulio kampučiuose ir gamina kvepalus bei natūralią kosmetika. Ir visa tai- vėjų košiame dviejų kambarių į kišenėlę panašiame bute kaimelyje už poliarinio rato. Taigi metu atradimas būtų paprastas žodžiuose, bet labai nepaprastas suvokime- kiekvienas esame laisvas daryti tai, ka norime daryti. Baimės yra iliuzija. Ir dar- svajones įgyvendinant reikia daug darbo, net pasiaukojimo, nebijoti eiti į nežinomybę ir laužyti nusistovėjusią rutiną.

Metu kelionė taip pat buvo Baltosios Jūros salos. Šiaip visus metus sąmoningai vengiau kelionių- labiausiai norėjosi buti namuose, bet Rusijos Akrtika pakerėjo savo atšiauriu grožiu, natūralumu ir… tyla. Kelionė, kuri nebuvo fiziškai pati lengviausia, pripildė dūšią šilumos, tylos ir tikrumo.

Metų nata- žinoma, arktinės sąmanos barzdočio ekstraktas. Man nėra anksčiau tekę uostyti sąmanos įvairiose jos epostazėse, džiovinimo, fermentacijos, distiliacijos fazėse. Kvapas- nepaprastas dalykas. Tos pačios žaliavos įvariose stadijose jis visiškai skirtingas, tai aitrus, tai iki skausmo aštrus, tai pūkuotai dūmiškas it pilko kačiuko nagučiai, tai salsvai žemiškas kaip krentantys jį užauginusio medžio lapai.

Metų kvepalai- šiais metais ypač mažai kvepinausi, dar mažiau tyrinėjau. Ir vistik buvo vienas  absoliutus kabliukas -. The Different Company „Sel de Vetiver“. Vetiverio druska iki saldaus skausmo priminė Baltosios Jūros potvynius ir atoslūgius, ruonių dainas, besikalančias raktažoles ir primules, šveižių jūros dumbliu skonį ir nepaprastai aukštą ir aiškų tarsi nušvitęs protas arktinį dangų. Dar stipriai apžavėjo (taip stipriai, kad pateko į wishlist viršų) Lubin „Upper Ten“, o tai gan keista, nes gurmaniškų kvepalų neypač mėgstu. Mainstream’o naujienas nelabai sekiau, tai ir pagundų nekilo. Iš praėjusiais metais pasirodžiusių aromatų labai neblogi Hermes „Terre d’Hermes Intense Vetiver“ ir Chloe „Nomade“, dar neuosčiau, bet smalsumą kelia 2018 pasirodęs Hermessence „Musc Pallida“. Vienintelė iš labiau įstrigusių naujienų buvo Chanel Eaux trijulė, kuri, neskaitant kvapų cologne žanro nenukrypo, kaip kad Chance serija, link popso, ir nors nei Venecija, nei tuo labiau Paryžius manęs nežavi, fizikos dėsniai yra universalūs- du minusai davė pliusą ir iš visos tikrai patikusios trijulės labiausiai prilipo Paris- Venice.

Sel de Vetiver nuotaikoje, Estijos salos 2018

Metu garsai- paukščiai ir Prokofjevas. Šiais ypač darbingais metais suradau kelias dienas paklajoti Praaga pelkėse. Nelabai prieinamas žmonėm pelkynas knibždėte knibždėjo vandens paukščių, kurių išraiškinga šnekta mane absoliučiai pakerėjo. Tarsi būčiau kitam pasaulyje. Arba bent Mėnulyje. Muzikos, kaip ir kvepalį srityje, buvau baisi konservatyvė ir į paieškas nesileidau. Užtat labai dažnai klausiau Prokofjevą, kuris bene geriausiai atspindėjo mano vidinių būsenų miriadą- ypač jo antrasis koncertas, „Lengvesnis“ variantas buvo tarsi  trapus krištolas Pelenės siuita, paprastesnis- tamsiojo roko klassika Kino, Nick Cave, Noir Desir.

Metų filmas- Loving Vincent. Pirmasis tapytas filmas apie ypatingą žmogų, Vincentą, kurio žmoniškumas buvo ne mažesnis nei jo talentas.

Metų knygos- daug skaičiau, net nelabai galiu išskirti kokią vieną knygą. Gerų knygų yra daug! Stiprų įspūdį paliko C.G Jungo „Psychology and Alchemy“, Paracelso „Alchemijos pradmenys“, Ursula Le Guin „The Left Hand of Darkness“ ir jau daug metų skaitoma vėl ir vėl Rabindranato Tagorės poezija.

Metu pasiryžimas- ilgokai svarsčiau, ar galiu darbuotis dviejose- muzikos ir psichoanalizės – srityse. Verdiktas- galiu! Ir noriu.

Winslow Homer, West Point, Prout's Neck

Metų įkvėpimas- jūra. Vanduo ir druska, akmenys, smėlis ir vėjas visomis jų formomis.

Ir net jei 2019uosius pasitikau gerokai apsivaliusi nuo įvarių iliuzijų ir svajonių, gerokai praretinusi savo troškimų raizgyną, liko paprasti paprastučiai norai Trims Karaliams:

-        Jaukių ir šiltų, savų namų

-        Draugų ir daug smagaus laiko su jais

-        Nuotykių

-        Naujo mašiniuko

-        Pradėti bėgioti

-        Polėkio, polėkio, polėkio!

Paprasta, arne? Tikiuosi, kad ir Trys Karaliai mano taip pat. Kabinu ant sodo kadagio šakos maišelį su ant popieriaus skiautelių surašytais norais, pridėdama dar tą, paskutinį „tegul išsipildo visi mano draugų ir artimųjų norai“ , pasikvėpinu kaklą pora lašelių Guerlain Samsara ir einu pasitikti Betliejaus žvaigždės.