Rytų Prancūzijos keliais. Route de vin. Įspūdžiai ir olfaktorinės svajonės.

Praėjusi savaitė buvo totalus brainwash po tamsios šiaurietiškos žiemos, ilgo, titaniško darbinio maratono ir bala žino kokių klampių, melancholiškai- piktai- sunkių būsenų (liaudiškai- nuovargis). Antradienį, likus porai valandų iki darbo dienos pabaigos, užsimečiau kuprinę, darbinius batelius paslėpiau į tolimiausią kabineto kampą, įsispyriau į taškuotus sportbačius ir po poros valandų jau sėdėjau pačia teisingiausia pasaulio kryptimi- atostogų kryptimi! -skrendančiame lėktuve. Laukė penkios dienos Alzaso, Burgundijos ir Šampanės vynų keliais.

 

Bet visų pirma- persėdimas Frankfurto oro uoste. Na, ir žinoma, parfumerinio duty free asortimento patikrinimas J (jei kas nors už tai mokėtų algą, tai aš jau seniai gyvenčiau prabangiame dvarelyje arba keliaučiau po pasaulį nuosavu paraplanu). Kaip milžiniskam oro uostui, parfumerijos asortimentas nepasirodė ypač turtingas. Užtat pasisekė išbandyti naujuosius Cartier La Panthere. Su senaja Pantera naujoji, mano manymu, neturi beveik nieko bendro. Net ir charakteris absoliučiai skirtingas. Jei senoji- tai  galingas, fatališkas tuberozos, apelsinžiedžių, narcizų, muškato riešuto, sandalmedžio ir dar daugelio kitų grožybių aromatas, aromatas karalienei- fatališkas, bet ne vulgarus, iškilmingas ir vertas Versailles rūmų, tai naujoji- kitokia, moderni, moteriška, šiek tiek skubanti, minkšta, tyli ir myslinga savo katės įkypumo akimis (muskusas, daug muskuso, abstraktūs vaisiai, prislopintos baltos gėlės ir samanos). Abu elegantiški, abu nebanalūs, abu labai geri kvapai. Ir vistik mano širdis linksta prie senosios Panteros, nes ji bebaimė, grakščiai lėta ir išraiškinga, kiekvieną savo beprotiškai sudėtingo kvapo niuansą leidžianti pajusti visais jo kampais, briaunomis ir tekstūromis. Jei jums prie širdies ypač gerai sukomponuoti kvapai, kur faktiškai neįmanoma išskirti natų, puikiai tiks naujoji Pantera. Bet dar geriau būtų, jei rinktis nereiktų- abu kvapai savotiškai puikūs ir verti išskirtinio dėmesio.

Frankfurte susipažinau su Jil Sander kvapais. Labai gerai sukomponuoti ir kokybiški kvapai- džiaugsmas nosiai ir piniginei. Ypač užkabino Jil Sander No 4- odė vaisiniam nektarui visame jo gražume. Deja, turiu tik du riešus, tad kitų kvapų ant odos išbandyti nepavyko. Bet sprendžiant pagal ant bloterių besiskleidžiančius kvapus, išbandyti vistik teks.

Tad kaip kvepia Rytų Prancūzija? Jei trim žodžiais, tai ji man kvepia beprotiškai žydinčiomis ievomis, šlapiais akmenimis ir geltonais rapsų laukais. Be abejo, vynuogėmis. Kadangi kelionės tikslas vistik buvo vynų degustavimas, tai pasidalinsiu turbūt visai neoriginaliu atradimu- kiekvienas vynas perteikia dirvos, kurioje augo jo motinos vynuogės, kvapą. Uodžiant vyno taurę net ir neparagavus vyno įmanoma atskirti ne tik vynuogių rūšį, bet ir kokioje dirvoje to vyno vynuogės augo bei kokiose bačkose jis brendo. Čia pravertė kvepalų uostymo patirtis- savo amato viršūnę pasiekusę vyno meistrai gyrė gebėjimą užuosti vyne slypinčius niuansus.

Alzaso Weinbach vynus man apjungė mirabelle, kaukazinės slyvaitės, kvapas. Ta slyva, derinta tai su medumi, tai su mineralinėmis, kibirkščiuojančiomis natomis (kuo ne vaisinis šipras!) man priminė tokius kvapus kaip Cerruti Image (kur ryškiai uodžiu kaukazinę slyvaitę), Lutens Feminite du Bois (džiovinta slyva), Keiko Mecheri Ume (minkštutė tamsi slyva), YSL Yvresse (rūgštokos slyvos ir abrikosai), Boucheron Jaipur (abrikosai). Bendrakeleivei vynai priminė jos mėgiamą Gucci Rush kvapą. Geriausi Weinbach vynai sukurti eksperimentuojant su pelėsiu- Botrytis, taigi Ginestet Botrytis aromatas čia buvo labai į temą .

Dar vienas į atmintį įsirėžęs kvapas iš Alzaso- šimtamečių ažuolinių vyno bačkų, laikomų kadaise buvusio vienuolyno kriptose, kvapas. Nepakartojamas ir svaiginantis tamsios medienos ir kilnaus alkoholio kvapas, kuriam lygaus neradau savo olfaktorinėje atmintyje. Puiki idėja genialiosioms nosims- aplankykiti Weinbach vynuogyno kriptas ir atkurti ten gyvenantį kvapą.

Burgundija pasitiko visai kitokiais vynais. Pagrindinės čia augančių vynuogių rūšys yra Pinot Noir, mano meilė (tamsios vynuogės) ir Chardonay (šviesios vynuogės). Atitinkamai ir vynai- sausi, turtingi žoliniais niuansais, rūgštokomis raudonomis uogomis, minerališkomis natomis (ten, kur šiandien Burgundija, kažkada plytojo jūra- dirvoje ir šiandien gausu priešistorinės jūros fosilijų), medienos, net animalistinėmis natomis. Išskirtinis Burgundijos vynų bruožas- ilgas gyvavimo laikas ir per ilgus laikymo metus įgyjama su niekuo nesupainiojama elegancija, ideali rugščių ir medienos natų pusiausvyra. Burgundijos vynai- tarsi parfumerijos karalius šipras, baltieji puikiai atkartoja žalio šipro natas, raudonieji- gėlinio ar vaisinio šipro žaismingą eleganciją. Aplankėme du labai skirtingus gamintojus- milžina (vietiniais maštabais) Louis Jadot ir mažą Givry kaimelio gamintoją Domaine Chofflet-Valdenaire. Pirmojo dideliais kiekiais gaminami, daugeliui elitinių restoranų lankytojų žinomi ypač prabangūs ir rafinuoti vynai- rafinuota elegancija ir sudėtingumas, kuris galėtų lygintis su geriausia Chanel produkcija. Tai tarsi gero skonio ir etiketo kursai- vyno kompleksiškumas pranoksta bet kokius lukesčius. Tai vynas, apie kurį gali diskutuoti valandų valandas ir kurio padauginti faktiškai neįmanoma. Kaip kad neįmanoma perdozuoti Chanel Nr 5- skonis ir kiekybė labai dažnai tiesiog prasilenkia kaip baltas žirgas ir traukinys.

 

Givry  Domaine Chofflet-Valdenaire vynai yra kitokie, „iš dūšios“.  Tamsiai raudonų vyšnių kartumas, raudonieji serbentai, gėlės, rožių kvapas- tai tarsi veidrodinis atspindys tų nuostabiai gražių ir vaizdingų vietų, kuriose auga šiems vynams gaminti naudojamos vynuogės. Verslą prižiūri šeimininkas ir jo 2 sūnūs, tai šeimos verslas ir gyvenimo būdas: jokių samdomų darbininkų, savas nedidelis (tik 40 ha) vynuogynas, savas traktorius, savas vynuogiu presas ir pats šeimininkas, kuris užsiima ne pardavimais ir rinkodara, ne etikečių grožiu ir rinkodariniais malonumais. Jo darbas ir gyvenimas- vynuogynuose, ir priimdamas kartais nedidelį kaimelį aplankančius svečius jis dažnai nespėja net nusiplauti nuo žemės ūkio darbų įdiržusių rankų. Jo vynai tikri ir nesumeluoti, naturalūs kaip juos pagimdžiusi žemė. Jie man kažkuo primena parfumerinės fėjos Oliva Giacobetti kūrinius- lengvi, žaismingi, gražūs, ir tuo pat tikri ir „iš širdies į širdį“.

Paskutinis vynuogynas- Chablis gamintojas Brocard. Ooo…. Kartais tiesiog imi ir nei iš šio, nei iš to atsiduri rojuje. Arba kažkur, kur nori būti ir būti, ir pamiršti, kad kažkur egzistuoja rojus. Tarp mažai apgyvendintų kalnu, slėniuose, kur neretai vėjuota ir šalta ne prasčiau nei pas mus, plyti Chardonay vynuogynai. Tarp bekraščių vynuogių laukų- vienišos akmeninės, šimtmečius čia stovinčios bažnytėlės. Vargi, skurdi dirva išmarginta kiaušinio dydžio balkšvais akmenimis…. Ir bekraščiai tvarkingai išsodintų vynuogių plotai. Taip auga ir bręsta nepaprasto grožio, turtingumo,

mėlynakraujai Chablis vynai. Kadaise čia buvo jūra- ledynams ištirpus, liko jūrinių nuosėdų patalas, iš kurio jėgų ir gyvybingumo dabar semiasi ilgašakniai vynuogių krūmai. Taurė atšaldyto Chablis- ir atsiduri toli toli, ten kur juntamas sūrus jūros vėjas, smėlis, nežabotas vėjas… ten kur erdvė ir laisvė. Chablis yra viskas- ir druskingumas, ir minerališkumas, ir saldumas, ir žolės kartumas, ir gėlių žiedai, ir nokstantys turtingų Burgundijos sodų vaisiai…. Tai svajingi senieji Guerlain kvepalai- Apres l’Ondees, Chant d’Aroms, Vol de Nuit, Nahema, Mitsouko. Tai praėjusio šimtmečio Givenchy- Le De, l’Interdit Extravagance. Tai Parfums d’Empire aromatų idealus balansas ir delikatumas. Tai harmonija tarp gamtos ir žmogaus, tarp laukinio ir rafinuoto. Neveltui Brocard filosofija ir yra tokia, kad jie tiesiog bando išgauti natūralų vietinių vynuogių skonį, maksimaliai išnaudoti tai, ka siūlo vietinė žemė. Ir visa tai- su pagarba, nulenkiant galvą prieš gamtos gaivališkumą, kartais visą derlių sugadinančias ligas ar šalnas. Turbūt dėl to gamta jiems atsidėkoja ypac gausiai- dieviško skonio, Olimpo dievų vertu gėrimu.

 

Beje, įsikalbėjus su Brocard vadovu, paaiškėjo, kad jo mėgstamiausi motetiški kvepalai yra YSL Paris. Geras skonis yra geras skonis visur, ne tik vynuose, beliko man konstatuoti.

Toliau Šampanė- regiono sostinė Epernay, Reimsas su jo nepakartojama Šventosios Motinos katedra ir nesuskaičiuojamais šampano barais. Spėkite, kiek mes, 9 keliautojai, neprarasdami skonio, proto ir orientacijos, išragavome šampano butelaičių per vienintelę čia praleistą dieną?  Na,  ir austrės, moliuskai, žuvis- puikūs šampano palydovai. Apie „šampaninius“ kvapus jau rašiau gruodžio mėnesio „Mėnesio natoje“.  Šį kartą atradau, kad ir Chanel Crystalle eau de toilette puikiai dera prie šampano- kibirkščiuojantys aldehidai, žaluma, ir švelnūs, delikatūs balti žiedai puikiai papildė nepakartojamą austrių ir šampano derinį.

La Fayette išbandžiau ir Atelier Cologne naujokus, Silver Iris ir Gold Leather, taip pat atradau lentyną su senaisiais geraisiais Guerlain. Bet visumoje vaizdas nėra daug geresnis nei Talino Kaubamaja ar Kristianoje. Bet apie tai- parfumerinėse naujienose.

O kolkas- Vive la France! Nuostabus kraštovaizdis, natūralus estetikos jausmas, mandagūs, pozityvūs žmonės, šunų ir vynų rojus- tai tas pasaulio kampelis, kur man niekaip neišeina stresuoti. Tebūna palaiminti Rytų Prancūzijos keliai J

Viktorininis klausimas- koks kvapas mane lydejo kelionėje (ką pasiėmiau su savimi)? Užuomina- pagrindinės natos- irisas, šokoladas, degtinė. Laimėtojui- asmeninė parfumerinė konsultacija arba gražuolis Rytų Prancūzijos vynas