Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?