Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti. Flashback.

„Laiko prisilietimas. Laikas prisiliesti“ yra ką tik pasibaigusios Estijos Dainų Šventės devizas. Prasmingas ir gražus devizas, privertęs susimąstyti. Kažkur esu perskaičiusi, kad Laikas- tai vienintelė valiuta, kurios startuojant šioje žemėje visiems padalinta daugmaž po lygiai. Viskas dar įdomiau- padalinta taip, kad niekada tiksliai, o dažniausia ir apytiksliai, nežinai, kiek dar jos turi. Vieni ragina skubėti gyventi, kiti- neskubėti, o Laikui tai nė motais- jis slenka negailestingu laikrodžio rodyklių ritmu, bešališkas ir aklas it Temidė.

Einšteinas manė, kad Laikas yra realityvus. Aš tuo net neabejoju (ir tą puikiai žino kiekvienas ikimokyklinukas)- juk uostant kvapus ir kvepalus valandos tirpsta tarsi sviesto gabalėlis keptuvėje, o skaičiuojant menamas mokestines kombinacijas ar skaitant standartines komercines sutartis- tęsiasi tarsi kaučiukinė guma. O dar yra akimirkų, kai Laikas sustoja- ir esi sau pats vienas žmogau su savimi, nieko netrukdomas, nekumsščiuojamas į pašones, kaip tas paukštelis, kuris nei sėja, nei pjauna, ir gyvena taip, kaip gyvena dievai- akimirkos amžinybe.

 

Laikas iš tikrųjų gyvena tik mūsų vaizduotėje. Laiko prisilietimai, tikri, nemenami kontaktai su Laiku yra prisiminmai. Sugebėjimas visa savo esybe grįžti į kažkokią akimirką erdvėje, į tą kūną, tą emociją, tą nuotaiką, kurios dabar nebėra- ji buvo kažkur ir kažkada, bet tebegyvena Laike, ir Laikui prisilietus mes galime teleportuotis ir patirti viską iš naujo. Ar pastebėjote, kad kone lengviausias būdas teleportuotis- tai melodija ar kvapas iš praeities? Tai gali būti tiesiog lietaus barbenimas į stoglangį ar kuriamo židinio kvapas. Žydinčių vyšnių kvapas. Kiekvienam savaip ir savotiškai, nes Laiko prisilietimas- kiekvienam savas ir nepakartrojamas, nepasiduodantis nei taisyklėms, nei rėmams. Kaip sakė garsus rašytojas- gyvenimiškos situacijos daugumoje yra standartinės ir panašios kaip du vandens lašai, bet niekada nebus dviejų vienodų reakcijų į tą pačią situaciją. Mūsų asmeniniai pergyvenimai yra tai, kas personifikuoja Laiką ir suteikia jam unikalią galią- prisiliesti. Atverti save Laiko prisilietimams.

Maža aš buvau tyli, liesa ir blyški it varškės sūris vaikas liūdnoku žvilgsniu. Energingai močiutei, kuri  augino mane ankstyvoje vaikystėje ir kuriai ilgą laiką buvau vienintelė anūkė, tas mano liesumas, blyškumas ir tylus liūdesys buvo tarsi peilis tarpmentėje- ji darė viską, kad man, mylimai anūkėlei, būtų kaip įmanoma smagiau ir geriau. Viską, įskaitant kalnus purių pyragaičių: kreminių, bezè, su cinamonu, su gvazdikėliais, papuoštų glazūra, cukraus pudra, cukrinėmis rožytėmis. As juos tyliai, be apetito, valgiau, nes nenorėjau nuvilti močiutės, jaučiau juk, kaip ji dėl manęs pergyvena. O tie puošnus saldumynai, susimaišę su liūdesiu, pamažu nusėsdavo mano inkstuose, kaip lengvas smėliukas, o vėliau ir didesni akmenėliai. Kuriuos kažkada vėliau teko ne be skausmo gydyti. Saldumynų ir kepamų bulkučių, tortų kvapas man iki šiol primena viską dėl manęs padaryti pasiryžusią močiutę, mano mažos liūdesį matant eilinį kalną cukrinių grožybių, ir kažkokią didelę didelę vidinę tuštumą. Ir parfumerijoje aš stipriai privengiu konditerinių, o ypač kepinius ar tortus primenančių natų. Keiko Mecheri Loukhoum man sukelia kvintescencinio liūdesio bangą, ir tokio tipo kvapus kaip Acquolina Pink Sugar (cukraus vata), Juicy Couture kvapai (saldus vaisiškumas įvairiais rakusais), Dior Pure Poison, Givenchy Pi (konditerinėvanilė), Lolita Lempicka (dauuug vanilės), Prada Candy (degintas cukrus), kad ir kokie puikūs jie būtų, aplenkiu dideliausiu spinduliu. Kvapo piramidėje užmačius vanilę ar cukrų, suveikia autopilotas ir kvapą testuoju tik dėl techninio žinių bagažo ir taip atsargiai, kaip turbūt tai darydavo Egipto faraono maisto degustuotojai.

 

Vaikystės vasaros vienkiemyje prie Puntuko. Žvaigždėtos naktys Šventosios pakrantėje, ramiai tekančios upės vėsa, tamsoje šokinėjančios žuvys, paupio pievos, kiečių ir naktinukų bei per dieną įkaitusio pušyno kvapas. Naktinės maudynės Šventojoje, dangų raižant žaibams, kai netikėtai visai šalia savęs gali išgirsti iš vandens iššokant šamą. Amžinybės ir gamtos galybės pojūtis, pirmoji sąmoninga pažintis su gamtos jėgomis, smilkstančio laužo ir paupio pievos kvapas. Tą, ir dar daug ką man primena Shiseido senieji Zen (juodajame flakone), Serge Lutens Fille en Auguilles, Krigler Good Fir, Comme des Garcons Zagorsk. Kai kvepiu šiais aromatais, niekam nepavyksta išvesti mane iš kantrybės ar priversti rūpintis tuo, kas man visai nerūpi. Nes tada aš esu šimtamečio miško, galingojo Puntuko, Šventosios upės ir Motinos Nakties dukra.

 

Cacharel Anais Anais primena begalinį geliantį gėdos jausmą. Tais senais laikais, kai prancūziški kvepalai buvo deficitas, mano mama turejo Anais Anais flakonėlį, kurį labai brangino. Mane, aišku, tas flakonėlis taip pat labai traukė- tik deja dozuoti tada aš dar nemokėjau. O ir kiemo draugėms aromatas buvo visai nieko- taip ir išpilstėm per kelias dienas, kol mama budėjo, visą flakonėlį, liko tik keli ant dugno žėrintys lašeliai. Pamenu, kaip verkė mama, tai pamačiusi- ji net nieko man nepasakė, ir pamenu tą deginančią vaikišką gėdą, kai norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Vėliau, gavusi vieną iš savo pirmųjų algų, mamai gimtadienio proga padovanojau Anais Anais. Bet kaip galite spėti, pati jais niekada nesikvėpinu ir bendrai šio puikaus kvapo privengiu.

Dar linksmesnė istorija buvo su Novaya Zaria kultiniais kvepalais Landish. Pirmoji stipri simpatija mokykliniais metais buvo porą metų vyresnė ir nesiteikė kreipti į mane jokio dėmesio. Žinote tą posakį, kad nieko nėra baisiau už atstumtos moters kerštą? Net nežinau, kokių paskatų vedina žiemą, per patį šaltį, garderobe ant Jo striukės paslapčiomis išvarvinau net pusę buteliuko nesvietiškai stiprios koncentracijos Novaya Zaria šedevro. Būsimosios parfummaniakės kerštas? Striukė po to kvepėjo taip, kad manajai simpatijai per dideliausią šaltį teko kulnuoti namo pėsčiomis. Pakalnučių aromatas man iki šiol sukelia nesulaikomą kikenimo bangą. Pavasarėjant pasidabinu keliais lašais Diorissimo ar Comme des Garcons Lily- ir vyrai, saugokitės!

 

Universitetas. Švarių akmeninių grindų ir knygų kvapas. Linksmas šurmulys, seni dermantininiai bibliotekos krėslai, plastikinio laminato lenta, cypiantys spalvoti flomasteriai ir kažin kokia vidinė ramybė, supratimas, kad esu ten, kur noriu ir turiu būti. Linksmus, švytinčius, pozityvius universiteto mokslų metus primena Miller Harris L’Air de Rien ir Comme des Garcons 2. Jais kvepėdama jaučiuosi energinga, pozityvi ir žinanti, kur einu.

Mylimo žmogaus odos kvapas- jos šiluma, pulsavimas, deginantis prisilietimas. Odos natas turintys kvapai, L’Artisan Parfumeur Dzongka, Lancome Cuir de Lancome, Gucci Eau de Parfum, Frederic Malle Dans Tes Bras ir be abejo Robert Piquet Bandit man asmeniškai yra be galo seksualūs ir geismingi kvapai. Ne seksualūs kaip plastikinės barbės su savo iki koktumo rožiniais sijonėliais ir cukrinėmis natomis- o tas jausmas, kai visa savo esybe trokšti To Žmogaus, su visu jo turiniu, geru ir blogu, erzinančiu ir džiuginančiu, ir tai visai ne apie kokias nors kūno dalis.

Cerruti 1881 Pour Homme ir vėl man sukelia linksmą kikenimą. Senai senai įkyrus gerbėjas sugalvojo mane, jauną panelę, pradžiuginti kvepalais. Pasikvietęs kavai iškilmingai įteikė gražiai įpakuotą dėžutę. Aš, pamaloninta prakrapščiau spalvotą popierių, ir pasimečiau- dėžutėje buvo to laiko mados šauskmas Cerruti 1881, bet tik vyriška versija. Manasis gerbėjas, pastebėjęs savo fatališką klaidą, iškaito kaip pomidoras, griebė kvepalų flakoną ir tarsi viesulas išlekė iš kavinės, palikęs mane vieną su kava ir spalvotais popieriukais. Gal viskas ir į gerą- būtų tas gerbėjas mane geriau pažinojęs, būtų žinojęs, kad aš mielai būčiau kvepėjusi ir vyriška versija. Manau, jis gavo gerą pamoką, kad moteriai kvepalus reikia rinkti pačiam, o ne patikėti šią atsakingą misiją pardavėjai. O man šis rimtas, išlaikytas pušų- kadagių aromatas iki šiol yra tiesiog linksmybės eliksyras J

Siaubingos, kankinančios spalio pabaigos dienos Kretoje. Dangus be debesėlio, pietietiška Saulė net išsijuosusi kepina, o as nejaučiu nieko, išskyrus tai, kaip visa mano esybę skauda. Mano vaikas, dar kūdikis, stovi prie amžinybės slenksčio, viena koja jau tenai. Kankinantis laukimas. Laukti gyvenime sunkiausia. Kaip ir visiškoje neviltyje išlaikyti viltį. Viltis kaip Dievo dovana. Net jei mane aplipęs visas spiečius juodžiausių minčių. Laukimas tęsiasi ilgai, ir vienu metu nuo manęs nukrenta pančiai- aš čia, šioje akimirkoje, neįtikėtinai laiminga, kad dabar, šią minut, jis kvėpuoja. Nežinau, kas bus po

valandos. Ar rytoj. Bet yra tik dabar. Mano kryžiaus kelia, kelias į autobuso stotelę, iš kurios kasdien traukiu į ligoninę, veda pro skalbyklą. Tai tikra ramybės ir vėsos oazė karščio nukamuotose Dzeuso salos gatvėse; švara, lavandomis ir lyginamais marškiniais kvepia tie 10 m mano sunkaus, žemiško kelio. Kaip Serge Lutens Gris Clair. Kaip Viltis.

 

 

Trumpiausia vasaros naktis. Dangus nenusakomos spalvos, dar nesutemo, bet jau švinta. Lengvam vasariškam lietui dulkiant stoviu po žydinčiu alyvų krūmų ir laukiu taksi. Nugara plešia tarsi slibino nagais, bet širdyje plazda džiaugsmo nuojauta. Juk po keliu valandų (iš tikrųjų- tiksliai tekant Saulei) pasaulį išvis nauja gyvybė. Mano sūnus. Į kurio apvalias akis žiūrėdama ir dabar pamirštu tai, ką kaip ir kur reikia, matau tik šviesą. Meilę. Lietuje žydinčios alyvos man visada alsuos meile. Kaip kad Ineke After My Own Heart aromatas.

Mamos mirtis. Netikėtas, nelemtas, bet viduje nujaustas išėjimas. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Žinote gi, rugpjūtį žaibuoja. Bet prieš žaibuojant susitvenkusią įtampą, suspaudžiančią orą iki įelektrinto akmens, jaučiame. Kaip kad ir aš jutau prieš netikėtą, žaibišką išėjimą tvyrojusį juodą debesį. Sėdžiu laidojimo biuro kieme, mažame miestelyje. Rugpjūčio naktis. Karšta, tvanku. Kažkur aplink švenčia žmonės, amsi šunys. Nepakeliamai svaigus lelijų kvapas. Taip kvepia jūra vainikų, kuriuos atnešė draugai, buvę pacientai, bendradarbiai… Negalėjau mamai dovanoti gėlių, tik ne dabar. Padėjau jai tik vieną iš jos rožyno nuskintos rožės žiedą. Juk jos kelias buvo rožėm klotas- gražiom, karališkom, bet su skaudžiai smingančiais spygliais. Tolumoje, kažkuriame iš kiemų skamba Tina Turner „Golden Wings“. Sudie, mama. Lengvo Tau skrydžio auksiniais sparnais. Pakeliu akis į žvaigždėtą rugpjūčio dangų ir apstulbstu- danguje tiek žvaigždžių ir jos tokios ryškios, jog atrodo, kad žiūriu į milžinišką krištolinį sietyną. Krinta žvaigždė. Iš kairės. Man, kairiarankei, laiminga. Suvokiu, kad niekada gyvenime nebūsiu viena- as būsiu pati sau. Tas žvaigždėtas dangus virš manęs visada mane lydės, kol pati patapsiu jame žvaigžde. Apima begalinis dėkingumas. Ačiū mama. Ačiū pasauli. Dona Karan Gold ir Parfumerie Generale Profanes Lounges mano ypač mylimi aromatai, nes juos dėvėdama ir vėl patiriu tą kosminę akimirką, kaip tada, tą tvankią rugpjūčio naktį.

Kvapas yra tiltas. Jis yra sąsaja. Asociacija. Metafora. Kvapas visagalis, nes ką bedarytume, mūsų smegenys pavaldžios jam, o ne logiškiems išvedžiojimams. Kartais ateina Laikas Prisiliesti. Prisiminti. Ir eiti toliau. Kurti naujas sąsajas su Laiku ir naujas olfaktorines metaforas.

Kokie aromatai pažadina jūsų Laiko Prisilietimus?