Krizių (ne)valdymo menas

Kaip žinome, laikas bėga ir teka ne pagal kalendorių. Metai prasideda ir baigiasi ne atvertus ar užvertus puslapį, o tada, kai tas puslapis ima ir kažkokiu būdu persiverčia viduje- širdyje, kraujyje, dar kažkokiuose mūsų organuose ar substancijose, kurių net ir įvardinti nemokame. Kiekvienas iš mūsų turime savo unikalų ritmą – kalendorius ar laikrodžio rodyklės dažniausiai prasilenkia su juo kaip laivai jūroje

Kartais tarsi audra, uraganas ar štilius okeane užgriūna krizių metas. Šitas negeras, skambiu pavadinimu metas ir yra atsakingas uz mano pastarųjų mėnesių tylą- ir bloge, ir visur kitur. Sakoma, kad lakštingala negali nečiulbėti. Gali. Dar ir kaip gali. Kartais apatija ir neviltis užgula gerklę ir nosį, daina tampa neskambia ir dirbtine, kol galu gale nutrūksta. Krizės, tos įnoringos ponios, mėgsta tylą. Nes tai metas, kai nori nenori tenka išiklausyti i Aukščiausiojo balsą. Ir prikąsti liežuvį- nes toli gražu ne visada patinka tai, ka išgirstame.

Krizės visada gyvenime kažką laužo ir keičia. Neklausdamos mūsų, ar mes to norime, ar pasiruošę (žinoma, kad ne), ar esame pasisėmę rezervą gėrio, kantrybės ir atleidimo. Tiesiog ateina ir šluoja- raudona pykčio ir keršto, pilka apatijos, juoda nevilties šluota. Šluoja, kol karalius lieka nuogas ir tenka save susirinkti iš elementariųjų dalelių, šipulių susidėlioti iš naujo tarsi puzzle paveikslėlį, apzulinti kraštus ir tarsi iš naujo nelengvai gimti į pasaulį.

Viskas būtent taip buvo ir man- niekuo aš neypatinga. Audra arbatos stiklinėje. Neviltis lygioje vietoje. Vidinė tyla, nepakenčiama vidinė tyla. Ir pamažu atėjęs suvokimas, kad jau gana, lauke pučia vėjas, klykia žuvėdros, krykštauja vaikai, o pažliugusių miškų pievose dygsta šilagėlės.

Krizės turi savų pliusų. Vėl tarsi iš naujo jaučiu kvapus. Subtiliausius jų niuansus, senas, gerai pažįstamas kompozicijas uodžiu tarsi naujas ir neišjaustas. Atsiveria senų pažįstamų kvapų naujas horizontas- platesnis, gilesnis, daugiasluoksniškesnis.

Pasidalinsiu, kokie kvapai padėjo klampojant krizės dykuma nepamiršti, kad ir dykumose būna oazių,  atgaivinus širdį ir nosį, vieną dieną vistiek pajusi veriantį  ir nepakartojamai saldų vandens kvapą.

KenzoKi Rice Steam- tarsi netyčia, užsilikęs, metų metais nenaudojamas flakonas- kažkada nurašytas kaip per tylus ir neišraiškingas- metu, kai pasaulis atrodo nejaukus ir dygus tarsi durnaropė puikiai apgaubiaityliom, ramiom, taikiom tarsi motinos pienas ryžių pudros ir vilkdagių talko natomis.

 

Guerlain Jicky- senas tarsi pasaulis lavandos, vanileė, kadagių, citrusų ir vintažinės odos kvapas. Tai tarsi pasivažinėjimas atviru senoviniu kabrioletu prieškarinės Prancūzijos Rivieros pajūriu, beprotiškai kvepiančiais žydinčiais žolynais, grynu, saulėtu oru, odiniu vairu ir pirštinėmis bei automobilio benzinu. Belle Epoque, nerūpestingo gyvenimo, plačiabrylių skrybėlių, grynos odos pirštinių ir laisvamaniško stiliaus kvapas. Kvapas tarsi odė grožiui, laisvei, popiečio šampano aperityvams ir epikūrizmui. Taip kvepia laikas, kai gyvenimas teka savaime, jo netemdo nei rūpesčiai, nei egzistencialistinės problemos- tik retkarčiais virš Viduržemio jūros dangų perskrodžiantys žaibai.

Anick Goutal Ninfeo Mio- pavasarinės kūdros ir ką tik sudygusių dilgėlių kvapas. Mano mylimos natos- galbaninė ferula, mastikas (ypač jis), figmedžio lapas- ir kartus, šiek tiek nuodingi citrusai. Tai kartūs, aitrūs, ką tik išsprogę klevo lapai ir nerealiu ryškumu žaliuojantys laukai, baltų plukių kilimas pamiškėje ir širdį veriantis varlių karkimas kūdroje vėsiais pavasario vakarais. Puiki akvatinė kompozicija, kuri vienok nėra nei pastelinė, nei romantiška- o tik nerealiai tikroviškai gamtiška, kaip padūmavęs vakaro mėlis ir šalčio dūmelis palydint už miškų besiritantį skaudžiai raudoną Saulės diską. Dar kvapas patinka savo šaltumu ir dygumu- tarsi šviežia pavasarinė žaluma besiginanti nuo į ją besikėsinančios nebūties. Kvapas realistiškam optimistui.

Bond Nr9 Washington Square- kai nieko nebebus, liks rožės (pasak Baudelaire). Taip, rožė savo nepakartojama didybe ir aristokratišku daugiasluoksniškumu tarsi švyturys naktyje neleidžia nuleisti galvos. Karaliai ir giljotinoje išlieka karaliais. Rožės, odos, pelargonijos ir bergamotės kompozicija visada yra nugalėtoja- o čia ji išsiskleidžia ypatingu, aristokratišku, mėlynakrauju grožiu ir idiosinkronija. Kvapas, kuri dėvint nejučia pasitempi ir tampi išdidžia gulbe net tada, kai aplink purvo klanai.

 

Balenciaga B. Turiu tokia silpnybę- žalių žirnių kvapui. Kai viskas tarsi nerealu ir pilka, žali žirneliai yra tikras gyvybės sprogimas smulkiomis formomis. Kaip ir naujas, labai nusisekes Balenciaga žalias šipras B- mistiškoji sufijų raidė, žalių žirnelių žalumas, vėsi kedro gaivuma, lengvas iriso šaknies pudriškumas ir minkšta, jauki medienos bazė. Paprastas ir lankstus, jaukus, moteriškas ir pavasariškas casual aromatas.

Eau d’Italie Sienne d’Hiver – gražuolė viduramžių Italijos Sienna žiemą. Tai tiršta aliejinė tekstūra ir vėsus, drėgnas, tarsi krištolas skaidrus kvapas su animalistinėmis sausų žolių, grybų, alyvuogių natomis. Šiek tiek niaurokas, labai stilingas, tuo pačiu natūralus- Toskanos peizažas žiemą, seni susirangę alyvmedžių kamienai, vynuogienojai, sniegu užklotos pilkšvos kalvos, Piemonte kalnai ir švinins dangus. Rūstokas, melancholiškas ir neišvengiamas kaip krizė.

 

Ir dar- gyvybės eliksyras, sprogstančių beržų pumpurų kvapas.

Žinote ką supratau? Ne mes valdom krizes- nors ir šimtai savipagalbos knygų yra milijoniniais tiražais išleista, ir vitaminų bei maisto papildų verslas klesti, o Internetas tiesiog lūžta nuo dvasinę ir kūnišką laimę siūlančių prekeivių. Krizės valdo mus, kaip STOP ženklas, vidinis angelas, neleidžiantis drugeliui skristi į liepsną, iškeldamos į paviršių tai, kas atgyventa, neteisinga, nesveika, mus žaloja, teršia ir naikina. Krizės- tai tiltas į laimę, kuriuo neprabėgsi tarsi lenktynėse, nes jis spygliais klotas, o kiekvienas spyglio dūris- tai impulsas pajusti, kad gyveni, kad turi ne tik kartais kraujuojančias, nuvargusias kojas, bet ir sparnus, meilę ir gyvenimo išsilgusią širdį.

Kvapnaus pavasario!

PS Muzikinį foną šiam įrašui parinko mano paauglys sūnus- labai tinkamai, manyčiau