Mėnesio nata. Kaip žydėjimas vyšnios...

Kartais mus nutrenkia žaibas. Kartais paslystame, ir krentame į bedugnę- ir to visai neplanuoto skrydžio metu suprantame, kad vienintelis dalykas, ka tuomet galime daryti- mėgautis kritimu. Kartais kritimas žemyn yra nuostabesnis nei skrydis aukštyn. Nes kas sakė, kad Rojus yra ten, debesyse...

 

Pavasaris. Tuo viskas ir pasakyta. Gelsvai žalia, akis rėžianti žaluma, stogą raunantys vakarai ir netylantis paukščių čiulbėjimas. Ir dar- vyšnių žydėjimas.

Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, –
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs – nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! –
Vai, prabėgs – nebegrįš jos!
Mūsų dienos – kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.

Mėnesio nata- vyšnių žiedai. Ne pati mylimiausia ar mėgstamiausia nata, obettačiau niekada ne per vėlu atrasti kažką naujo. Juk pavasarį gyvenimas tik prasideda.

Guerlain Acqua Allegoria Cherry Blossom- kvapas- beveik vanduo. Žaliosios arbatos, vyšnių žiedų ir lengvos citrusinės natos. Piramidėje nurodyta ir migdolų nata, kuri teoriškai galėtų stipriai paįvairinti kvapą, bet, deja, as jos nejaučiu. Šaltas, vandeningas, gaivus, šiek tiek lipnus ir labai lengvas žiedų kvapas neturi bazės ir labai greitai (pusvalandžio bėgyje) nugaruoja. Kvapas, kuriuo neužgautum net musės. Ir tikrai nekelia tokių emocijų ir galvos svaigimo kaip žydinčios vyšnios.

L’Occitane en Provence Cherry Blossom. Ir vėl- lengvas vandeninis gėlinis aromatas, tarsi vasarinė suknelė plevenantis vėjyje. Šįkart vaisiinių ir uogų natų dėka jis apčiuopiamesnis, saldesnis, emocingesnis. Primena vyšsnių kompotą, tokį, kaip vaikystėje. Viskas smagu ir gan žaisminga iki to momento, kai pasirodo (ir viską sugadina) muskuso natos- bukos, bespalvės ir nereikšmingos, tokios tarp kitko, nes juki reikia kažkaip „įpaišyti“ bazę. Eee-ech.... Na, bet taip jau yra- investicija į bazines natas ir ne pačias pigiausias jų žaliavas, kurios juntamos vėliausiose aromato skleidimosi stadijose ir labiausiai rezonuoja su pačio kūno kvapu, šiais pigios ir paviršutiniskos mados laikais neapsimoka. Nors galbūt taip ir turi būti- Provanse yra ir kitų, egzotiškesnių, pavasarį skelbiančių medžių. Vyšnia, šiaurinių platumų pavasario šauklys, mėgsta šaltus kraštus ir drėgmę- mūsiškes pavasario kaip tyro vandens išsiilgusias platumas.

Kenzo Amour Indian Holi ryžių pudra ir sakurų ziedlapiai. Saldus, tirštas, pudrinis- tikras rytietiškas aromatas. Kvapo tekstū tiršta tarsi pudingo, per jį neprasibrausi- tikras gelbėjimo arba apsauginis ratas. Mano nosiai tiesiog nepakeliama valgomos vanilės bazė (bet ji nors jau yra!), o vat gurmaninių saldėsių mėgėjams turbūt būtų pats tas- juntamos ir raudonos uogos, ir pudrinis bijūnas, ir frangipani, ir nemaža dozė vanilės- muskuso- sandalmedžio mišinio, papuosto saikingomis smilkalų natomis. Vyšnios žiedai rimtų saldėsių mėgėjoms.

Bond Nr9 Chinatown- vyšnių žiedai, gardenijos, tuberoza, apelsinžiedžiai- svaigi, kreminė, daili, šilkinė baltų žiedų puokštė- šiltame, minkštame, vientisame, jaukiame vanilės, sandalmedžio, guajako medienos fone- ir visa tai pagardinta gera doze mano mylimo kardemono. Gražus, besiliejantis tarsi pienas, ryškiai baltas su rožiniais intarpais kvapas. Ryškūs žydintys Centrinio Parko sodai, margaspalvis dailus Manhatanas- kvapas kaip saldainiukas, kaip urbanistio casual pavasario svajonė. Pavasaris mieste, kur verda gyvenimas, skuba žmonės, krykštauja vaikai ir rėkauja prekeiviai, signalizuoja automobiliai ir burzgia mopedai, plepa senukai ir bučiuojasi įsimylėjėliai.  Tuo pačiu aromatas yra gan realistiškas ir „prie žemės“, tai ne akvarelė, o vaškinėmis kreidelėmis pieštas paveikslas. , jis labiau primena minkštą šiltų spalvų pledą nei efermišką plazdenančią ore europietišką svajonę. Amerika- racionalių pasiekimų kraštas, ir vyšnios ten žydi kitaip.

Kadangi vyšnių žiedų, o ypač bent šio to vertų vyšnios žiedų parfumerijoje yra labai mažai (tai labiau šampūnų ir kūno kremų sfera), tai verta patyrinėti ir kitus žydinčius vaismedžius.

Obelys

Chloe See by Chloe- jei reikėtų šį aromatą apibūdinti trumpai, tai sakyčiau jog tai galėtų būti patys pirmieji kvepalai ką tik į paauglystę įžengusiai merginai. Labai neutralus, labai švelnus, labai atsargus obelų žiedų ir super lengvo muskuso aromatas. Beveik bekvapis, kaip vėjas. Žali obuoliai, žiedai, muskusas, vos luntamas sandalmedis, ir gal tai būtų net neblogai, jei ne cheminis, į skalbimo miltelių švarą mutuojantis muskusas. Į paauglystę besistiebiančios vaikystės kvapas.

Slyvos

Kenzo Les Eaux de Fleur De Prunier – vandenyje paskendę slyvų žiedlapiai ir migdolų pudriškumas. Slyva vandeninga, neprinokusi, tarsi limonadas. Migdolo saldumas įžeminantis ir pudrinis. Man kvape trūksta harmonijos- perėjimo nuo vandeningų prie tirštesnių ir standesnių natų, perėjimo nuo šaltoko metališkumo į beveik valgomą saldumą. Bet turiu pripažinti- Kenzo kvapai man išlieka mįsle, aš nesugebu išjausti ir įvertinti jų minimalistinės estetikos ir keisto, pustoniais paremto, kontrastiškumo.

Migdolai

YSL Cinema EdT

Ryškus, auksinis, kibirkščiuojantis, žėrintis aromatas. Oranžinių mandarinų ir rožinių, svaiginančių ir saldžių migdolo žiedų kvapas. Pakeri aromato gyvumas, dinamiškumas- jis nenustygsta vietoje, žaidžia, flirtuoja, vilioja. Tai kupinas gyvybės migdolų medis, po kuriuo geria šampaną ir gyvai šnekučiuojasi, gal net šoka, poros, po puikios, pakylėjančios, didingos šventės. Tai linksmumas ir gyvybingumas, moteriškumas ir viliokliškumas, įvilkti į saldų viliojantį pieitietiškos nakties vanilės, ambros ir benzoino dervos šydą. Laimės aromatas. Aromatas vilioklis. Nes gyvenimas- tai šventė, tad skubėkime džiaugtis...

Turiu pripažinti, kad buvo nelengva rasti tikrai geru pavasarinių medžių žiedų aromatų. Galbūt dėl to, kad jų kvapo neįmanoma išgauti gamtiniu būdu- nei distiliuojant, nei enfleurage’u- kvapas lakus, lankstus ir nepagaunamas, tenka jį sintezuoti cheminiu būdu. Galbūt tai netgi gerai- vadinasi, ne viskas dar parfumerijoje atrasta, dar yra erdvės augti ir siekti naujų aukštumų. Juk tinkamai fokusuotas žydinčių pavasarinių vyšnių kvapas turi potencialą savo trapumu ir efermiškumu pakelti į nepasiekiamas aukštumas, sviesti į giliausią bedugnę, pakerėti švleniu pralekiančios akimirkos grožiu.

 

 

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

 

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

 

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

 

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

 

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

Taip nepaparastai taikliai aprašė pavasinį medžių žydėjimą ir nenusakomą pavasarinę vidinę būseną Radauskas. Štai ką radau bevartydama savo senus senus dienoraščius:

Krisdami į beribes vidines erdves, mes prarandame dalį savęs.

Visų pirma savo veidą. Ir jį saugančias ar dengiančias kaukes. Nes ką gi domina domina tavo veido bruožai, kai tu krenti? Domina tik tavo emocijos ir reakcijos- žiūrovai bando įsivaizduoti save tavo vietoje. Matuojasi tavo reakcijas tarsi parduotuvėje parduodamus rūbus. Galvoja, lygina, nevalingai kalkuliuoja...

O tu vis krenti. Ir pamatai, kad dugne žaliuoja slėniai, žydi vyšnios. Teka gyvenimas. Ir pajunti, kad tau išdygo, išsiskleidė sparnai. Kai prarandi veidą, įgyji sparnus.

 

Kokie Jūsų mėgiami pavasarinių žydinčių vaismedžių kvapai? Kokie kvapai Jūsų manymu geriausiai pagauna pavasarinį svaigulį?