Pantheon Roma. Where Love meets (Perfume) Art

 

 

WHEN: Spring 1520

WHERE: ROME, Secret Garden

Raphael, autoportrait

PARTICIPANTS: Raphael, enfant terrible of Rennaisance triade of artists (Leonardo, Michelangelo, Raphael),  ages after still praised for his great ability to use perspective, light and shadow, his talent for catching beauty of human body and amazingly craftful draftsman, young yet famous, handsome and rich (ambitious too, not to mention).

Margherita Luti, La Fornarina, baker’s daughter and Raphael’s mistress. One of the many, as Raphael is a great appreciator of all things beautiful in life, and yet unique- she is the one to whom young, popular and acknowledged artist keeps coming back. Is she happy- not being able to marry the man she loves, with all the social and status rules, talent and public oppinion being the wall she is not able to climb. Or maybe she is just happy- to be chosen and blessed by the feeling all of the mortals fear and yet sweetly surrender to?

La Fornarina, Raphael

ACTION: Raphael and La Fornarina meet in their Secret Garden, where, hidden from anyone’s eyes and judgements they surrender to the power of love and passion. They’ve met here for hundreds of times before, yet this spring night is special- so intense, so unique, so full of lust. They only part in the morning. By next evening, divine Raphael is ill, shaken by feather, which intensifies with each hour and within two weeks makes the name of the painter immortal, as his soul leaves his sinful body to rest in Pantheon for ages to come.

 

 

 

 

 

 

 

WHEN: December 12, 2014

WHERE: Fragrance Gallery, Tallinn

PARTICIPANTS: Paolo and Leone Fadelli, accompanied by 4 scents of Pantheon Roma (Il Giardino, Raffaello, Donna Margherita, Notte d’amore), and bunch of perfume lovers.

 

ACTION: presentation and testing of the 4 scents- Il Giardino, Donna Margherita, Raffaello, Notte d’amore, accompanied by the Renaissance love story. Perfumes are testing by laying the to the skin by the painters brush- just the way divine Raphael might have done it.

IL GIARDINO, the secret garden Raphael woud meet with his love, Donna Margherita, and spent the most intimate hours with her. Scent is indeed of a grean, vegetal closed space, reminiscent of small Italian garden, framed by high walls and yet sunlit and warm. Grean notes are the ones of the fresh grass, brightly green and inviting. The notes of green apple come right away, shortly followed by vague slightly powdery flowery tones. The scent is fresh and dreamy, even girly, yet joyful and charming. It retains its natural, bright charm without neither becoming darker, nor sweeter. Linear all the way, it manages to remain natural brightness and the feeling of sunny spring morning. Though not complicated, it does have good lasting power and certain girlish charm, and I expect it to be licked and easily understood by nearly everyone.

 

DONNA MARGHERITA is de facto tuberose soliflore. Tuberose here is purely floral, mixed with jasmine, with no animalistic, oily or green aspects. Just the way Donna Margherita might have been- young, healthy, shiny and attractive with her natural down to earth beauty and healthy instincts. It is neither high pitched as Piquet Fracas nor oily or animalistic as Frederik Malle Carnal Flower. The scent is linear and pretty flat, development is scarce, but then, again, it is a portrait of a young girl, simple and vital, not much sofisticated, but attractive with the feminine charms evolution or mother Earth equips women with to be irresistible in their weakness. Of the four scents, Donna Margherita is easily mot feminine and straight forward and it would be difficult to imagine a man wearing it.

RAFFAELLO, on the other hand, is very elegant and multilayered scent. With notes of absynth, leather and tonka beans it is somewhat original, unheard and interesting. It starts with cold green notes and a dash of pepper, and very soon the scent reveals its softer, warmer and sophisticated side, transfering into leather and mastic, while tonka beans give it certain caramelised feel. The leather here is reminiscent of the canvas splashed with colours, it does have artistic image and elegant carelessness about it. Elegant, stylish, but vivid and out of frames, combining the unexpected is a good scent to help picture the living celebrity of Renaissance art, Raphael.

 

NOTTE D’AMORE is the strangest of the four. The creators of the scent chose oud, vetiver and citrus notes to create the picture of the passion of the last night. Harsh and abrasive vetiver and citrus with dark, slightly smoky oud in the background give wild and even violent feel. It is surely dark nigh, but there is nothing sweet about it. Vetiver behaves like a strange beast, varying from high toned sandpaper like harshness to dark green, refreshing smokyness, with a feel of cold wet ground at spring. Neither terribly harmonious nor terribly coherent Notte d’Amore is an interesting scent, and I would wear it more and more, just trying to understand what it is. I like its somehow dark and gloomy, yet fresh, cool mood and do suspect it is something that would work well for warm and humid weather.

Of the four, Raffaello is most complex, elegant and interesting and it is easily my favourite. It would go pretty much for every occassion- like the pictures of Raphael, that would do honour for every wall. Notte d’Amore has some addictive characteristics and makes me wish to explore it more. My teenage son got charmed by Notte d’Amore (until he got confussed and blushing while seeing the name of the scent). Il Giardino and Donna Margherita are simple and easy, yet beatiful, harmonious and lucid, easily croud pleasers. Theid lasting power is excellent and, except for Donna Margherita, they are perfecly unisex. Pantheon Roma scents are available at Fragrance Gallery in Tallinn.

 

 

Ormonde Jayne. Šerkšno gėlės

Neperseniausiai, vieną vakarą sublogavusi gulėjau lovoje, kai E. benaršydamas telefone perskaitė, jog šią naktį žadama iki -12 laipsnių. Man net pradėjo suktis galva- mano keli tuzinai gražuolių rožių krūmų juk iki šiol neuždengti. Visą mėnesį jaučiuosi virstanti į papūgą, kai vis kartoju, kad man reikia eglišakių rožėms apdengti. Vyriskas pažadas „gerai“. O papūga buti nesinori- taip ir laukiu, iki sekančios dienos ir sekančio savaitgalio. Vienu žodžiu, aš visada žinojau, kad laukimas yra pati kvailiausia ir mažiausiai rezultatų duodanti taktika, tai pasitvirtino ir šį kartą. Aštuntą valandą vakaro, pamiršusi temperatūrą ir šlykščią savijautą, šokau į kerzavus batus, tarsi ninja apsivyniojau vatine ir kaklaskare ir puoliau ieškoti krūmams karpyti skirtų žirklių ir prožektoriaus. Pastarojo neradau, pasiėmiau šešiamečio sūnaus žaislinį smurfų prožektoriuką ir išvažiavau į mišką ieškoti eglišakių. O galvoje įkyriai sukosi tokia dainelė promises, promises, ir spiečius necenzūrinių žodžių.

Jei esate besniegį žiemos vakarą miške (pušyne) ieškoję eglių, tai žinosite, kad ne viskas taip paprasta. Rasti eglučių, kurių karpymas nesužalotų ir kurių šakas sugebėčiau nukirpti savo rododendrų ir rožių karpymui skirtomis žirklėmis buvo Eglės Žalčių Karalienės vertas darbas. Daugiau nei žaislinis prožektorius man čia pravertė nuosava nosis- eglės kvepia kitaip, nei pušys, o jaunos eglutės dar kitaip, nei senos skarotos eglės, iki kurių apatinių šakų aš nesu net priaugusi. Viskas baigėsi gerai, po 2,5 valandų miškinėjimo grįžau, apdengiau rožes, atsisildžiau į ožio ragą sustirusias rankas ir begerdama arbatą išspaudžiau vieną kitą ašarą. O tada išsimaudžiau, pasirausiau savo mėginukų stalčiuke ir paguodai pasikvėpinau Ormonde Jayne Champaca.

Nesu didelė gėlinių kvapų mėgėja. Bet jei jau gėliniai kvapai, tai tokie, kokius juos kuria Ormonde Jayne- lengvi, natūralūs ir gilūs, tarsi spalvingas ir grakštus drugelio sparnas. Tobula harmonija pilko nerimo ir neištesėtų pažadų laikais. Ormonde Jayne linijos kvapai ir poetiški, ir tuo pačiu gamtiškai realistiški- tai ne abstrakti fantazija, o labai konkretaus, atpažįstamo gamtinio lopo, ornamento, peizažo kvapas. Ormonde Jayne įkūrėjos Lindos Pilkington kvapų kūrimo filosofija yra nuostabi- jos nespaudžia poreikis pagaminti tam tikrą minimalų kiekį kvapų, nespaudžia efektyvumo ir masinių pardavimų besivaikantys investuotojai, tad Linda ieško įdomių, neįprastų, net keistokų, geriausios kokybės eterinių aliejų, kuriuos galėtų panaudoti kuriamiems kvapams. Taip gimsta kvapai, kurie nuostabiai, natūraliai perteikia įvairiausių pasaulio vietų- Indijos kaimo, Kanados miško, Filipinų sodų aromatinius peizažus. Lindai nesvetimas angliškas realizmas ir geras skonis- kvapai harmoningi, nekampuoti, organiški, ir labai, stebuklingai gilūs.

Grazina Baikstyte

 

Mano jau minėtoji Champaca yra tikra sklindanti ramybė, tarsi pirmieji auksiniai tekančios saulės spinduliai. Kvapas lengvai žalias, gėlinis, orinis, ir toks gražus, kad net pritrūksta žodžių. Tyla ir šviesa yra šio kvapo sinonimai. Nuostabus rytinės gamtos kvapas. Aromate panaudotas Basmati ryžių akordas (nors ant mano odos jo faktiškai nejusti) sukuria tarsi šiltą jaukų kokoną, vos juntamą kreminę tekstūrą. Taip kvepia ramus ir švelnios širdies žmogus. Visu kvapo  gyvavimo laiku juntamas raminantis balansuojantis žaliosios arbatos akordas, jo vos juntamas kartumas ir gaiva. Šiaip gamtoje čampaka yra geltonžiedė, stipriai kvepianti magnolijos rūšis. Indijoje ypač megiami saldoki čampakos smilkalai. Ormonde Jayne Champaca  kvapas vienok nėra nei sunkus, nei saldus, nei smilkalinis- ramus, švelnus ir tyras pasakiškai gražių žiedų kvapas gražina į pradinės harmonijos, subalansuotą būseną.

Emilija Pliateryte

Antroji tropinė gėlė, Frangipani, prasideda žydinčiomis liepomis, atsvertomis nemaža doze žaliosios citrinos- laimo. Kvapas mirguliuoja tarsi saulės spinduliai vandens paviršiuje, juntamos švelnios, pastelinės gėlės- vandens lelija, magnolija, dar kažkoks sunkiai identifikuojamas saldesnio kvapo tropinės gėlės aromatas. Širdyje vis ryškėja graži, nepaprastai moteriška, šilkinė, tarsi iš pieno plaukusi tuberoza. Slyvos natos suteikia tam tikrą kreminę tekstūrą, vientisumą, tai tarsi pastelinių, persiliejančių spalvų šilkinė suknelė, labai moteriška ir žaisminga. Vėsoka bazė vos juntama, gėlės pamažu silpnėja, kol lieka tik jų šešėliai. Aromatas laikosi ypač ilgai, 12+ valandų.

Florence Nightingale

Trečioji tropinė gėlė, Sampaquita, arba Sambac jazminas, taip pat niekuo neprimena kremo nuo įdegio kvapo. Tai žalias kvapas, kuriame ryškiai juntamos akvatinės ir mangolijos natos. Tiksliau, tai ant pro  ryžių laukus tekančios upės kranto žydinčios magnolijos kvapas, kurį apipina bergamotės,

vetiverijos, samanų natos ir švelnus, lengvas muskuso debesis. Kvapas labai svajingas, lengvas, ir tikrai ne per saldus, greičiau vėsus ir ramus. Man tropiniai kvapai beveik visada asocijuojasi su kvepaluose itin nemėgstamo kokoso riešuto nata, o čia kokoso- nė kvapo. Tik grakšti ramybė, vėsa ir plazdančio vėjo atnešamas žydinčių gėlių kvapas. Tobulas moteriškumas.

Evita Peron

Osmanthus man primena šampano taurę po jazmino krūmu. Osmanthus, arba kvepenė, yra Azijoje žydintis alyvoms giminingas krūmas, kurio natos parfumerijoje labai primena švelnios pūkuotos pernokusio abrikoso odelės aromatą. Ormonde Jayne Osmanthus bevelyja pabrėžti gėlinius

niuansus- kvapas prasideda smagiomis, kibirkščiuojančiomis, išdykusiomis pomelo natomis, širdyje skleidžiasi jazminas, bet kibirkščiuojančių citrusų dėka aromatas labiau primena šampaną  nei pernokusių vaisių minkštimą. Kvepenės ir jazmino saldumą balansuoja vandens lelijos, kedro, artemisijos natos. Aromatas labai gražiai paryškintas čia pasirodančiomis, čia ir vėl pradingstančiomis aštriomis, ryškiomis čili pipiro natomis. Puikus vaisinis- gėlinis aromatas, tarsi vasarinis sekmadienio punšas, puikiai suvokiamas ir priimamas daugelio vartotojų, savo paparastumu ir žaismingumu susilaukiantis daugelio komplimentų.

Sofija Kymantaite ir M.K. Ciurlionis

Tiare? Tiare. Dar viena tropinė gėlė. Ir vėl- jokio saldumo. Tik gražūs, vėsūs, kartoki apelsinžiedžiai, permatomas vandens lelijos šydas ir elegantiškas, žalias, kartokas jazminas. Nuostabiai graži bazė-

samanos, kedras, sprangokos įžemintos iriso šaknies natos ir vos juntamas lašelis ylang- ylango. Tai pats tikriausias žalias gėlinis šipras, elegenatiškas, stilingas ir išbaigtas, tik be kampų, aštrumo ar subanalinto koketiškumo. Jei tektų rinktis kvapą, kuris idealiai tinka į darbą, dalykinius susitikimus, prie arbatos puodelio su drauge ar vyno taurės su dragu, rinkčiausi Tiare. Ji ir moteriška, ir inteligentiška, ir introspektyvi, ir sociali. Puikiai integruoja visus tuos aspektus, kurių ši diena negailestingai reikalauja iš moters.

Birute Galdikas

Tiare yra tiek pat gėliškas, kiek ir žalias kvapas. Ormonde Jayne ikonoklastinis kvapas, kuriuo kvapų namai pritrenkė rinką ir palenkė ją į savo pusę, buvo Ormonde Jayne Woman- kvapas, kurio pagrindinis komponentas ir pirmasis smuikas yra visžalis spygliuotis, Kanados cuga. Pritrenkiantis, gilus, balzaminis tūkstantmečio miško, visžalių milžinų medžių, samanų, jaunos augmenijos kvapas. Tarsi sėdėtum tyloje, gaudžiant miškui, ir klausytumeisi, kaip dygsta grybai. Dar taip kvepia senoje laužavietėje pradėję vešėti paparčiai. Mistiškas, žalias, lengvai padūmavęs, vos vos saldus, gilus, drėgnas kvapas. Tai- gamtos karalija, kur žmogus su jo išmislais yra toks pat nerealus, kaip vikšro sapnas. Natos: viršutinės- kardamonas, koriandras, žalios natos, širdies- našlaitė, jazminas, cuga, bazinės- vetiverija, ambra, kedras, sandalmedis. Bet jos sunkiai nusako tą žalią, paslaptingą pirmapradę harmoniją, kuri prabyla atidarius Ormonde Jayne flakoną. Gamtinis magiškasis realizmas.

Sofi Loren

Ta’if- rimta roze. Puošni, iškilminga. Tuo pačiu- dalykiška. Viršutinėse natose stiprūs prieskoniai- šafrano ir rožinių pipirų duetas ir duslus, ir aromatiškas, užtikrinantis platų, tvirtą, viską apimantį šleifą. Rožė pasirodo šiek tiek vėliau, ji moteriškai vėluoja ir skleidžiasi pamažu, neskubėdama. Tai

ryškiai rožinė, stambiažiedė, kilminga rožė mikštos šiltos ambros fone. Kvape panaudota datulių nata, jos dėka kvapas turi tam tikrą rytietišką (arabišką) nuotaiką ir tam tikrą gurmanišką saldumą. Ta’if yra tikrai rytietiška, išdidi, ir tuo pačiu gan šaltoka rožė šiltų, klampokų dervų apsuptyje. Būtina sąlyga renkantis tokį kvapą- turi patikti prieskoniai, ir ypač- pipirai. Labai tinkamas kvapas nebanaliam vakariniam tualetui papildyti. Aš labai mėgstu rožs kvepaluose ir tuo pačiu esu joms velniškai išranki- va ir blaškausi, nesuprasdama, kas gi tas Ta’if’as ir koks mano santykis su juo (kolkas erzinančiai dirginančiai patrauklus).

Iman

 

Orris Noir yra mano tamsi, besąlygiška vakarinė meilė. Juodasis irisas yra ne kas kita, kaip švelnūs, šilkiniai, trapūs iriso, alias vilkdagio, žiedlapiai karčiajame juodajame šokolade. Čili pipiras, daug daug pipiro, koriandras, smilkalai, mira, pačiulė, kedras… ir nerealiai gražus, švelnus iriso žiedas,

skęstantis toje juodos pagundos jūroje. Idealų balansą aromatui suteikia lauro lapų nata, ji tarsi tiltas sujungia trapiuosius vilkdagio žiedlapius ir nuodemingą karčiają masę. Tarsi juodaodė moteris, nuoga, pribloškianti savo grožiu- tikra, glotni ir alsuojanti gyvybe.  Ir nors kvapas trunka visą amžinybę, tuo pačiu jis paradoksaliai išlaiko ir tam tikrą orišką, lengvą, vos ne permatomą struktūrą- tarsi nuo karšto šokolado puodo kylantį dūmą. Idealus paslaptingiems susitikimams prie žvakės šviesos ir vyno šaltais žiemos vakarais.

Jurga Ivanauskaite

Tolu yra pats tamsiausias, klampiausias ir stipriausias iš Ormonde Jayne kvapų. Neveltui ir jo spalva primena konjaką. Klampi, salsva peru balzamo derva, tonka pupelės ir ambra sukuria tokį rytietišką foną, kad net netenka suabejoti kvapo giminyste su geriausiais rytietiškos grupės aromatais. Šiltose, klampiose dervose juntami tamsūs, animalistiški apelsinžiedžiai, vientisas saldus orchidėjos akordas ir kažkokios džiovintos aromatinės žolelės (piramidė nurodo kadagio uogas ir šalaviją). Prieš akis

iškilo mano nosiai labai panašus kvapas- Rochas Absolu. Tik Tolu ko gero yra dar klampesnis, gilesnis ir stipresnis (ir neabejotinai brangesnis). Tuo pat metu jausmingas ir labai jaukus - tarsi vilnonė raštuota skara. Tiks drąsioms širdims, ir vyrams, ir moterims- vietoj gero konjako arba su juo.

Berods, karsša vonia, gražioji Champaca ir taurelė Jules Gautier konjako bus išgelbėjusios mane nuo garantuoto peršalimo. Nutrynusios pykčio ir nusivylimo būseną. Nes tokios gėlės, kokias jas kuria Linda Pilkington ir Geza Schoen, yra gėris. Labai noriu tikėti, kad mano rožynas šią žiemą nenušals, o sekančiais metais mano lentynėlę papildys kas nors iš gražuolių Ormonde Jayne gėlių. Ir pasaulis vėl suksis ratu ar spirale taip, kaip jį sumanė Apvaizda- pilnas dieviškų kvapų.

Ormonde Jayne. Jäälilled.

Paar päeva tagasi õhtul olin just voodis ja haigeks jäämas, kui E. rõõmsa häälega luges telefonist uudiseid, et öösel võib tulla kuni -12 kraadi. Minul pea hakkas ringi käima- paar tosinat minu kaunitare roose on siiani katmata. Terve kuu on mul olnud tunne, et olen muundumas papagoiks, aina kordamas, et mul on vaja kuuseoksi, et roose katta. Mehelik lubadus „olgu“ on paraku ainult õhus. Papagoiks olemine mind ei ahvatle- nii ootangi, järgmise päevani, siis nädalavahetuseni, siis jälle edasi. Ühe sõnaga- ma alati ALATI olen teadnud on ootamine on tegelikult kõige lollim ja mitte kuskile viiv taktika, see veelkord sai kinnituse. Need kes propageerivad rahuliku suhtumist ja ootamist, oodake. Mul on aga elu elada. Ja see ei vaja ootamist. Kell üheksa õhtul kuuli kiirusega hüppasin voodist, korraga unustades palaviku ja vastikut enesetunnet, panin jalga reiteni ulatavaid soojasid kummikuid, talvist dubljonkat, ninjataolist näokatet ja pistsin otsima lõikekääre ja taskulambi. Viimast ei leidnud, tuli laenutada kuueaastase poja käest smurfidega mängutaskulambi ning sõita metsa kuuseoksi otsima. Peas aga keerles tore lauluke promises, promises ja hulk ebakõlalisi, ebatsensuurseid väljendeid.

Kui te arvate, et pimedas metsas sobivate väiksemate kuusepuude leidmine on lihtne, siis arvake veelkord. Selliste puude leidmine, mille okste lõikamine ei sandistaks noori kuuske ja samal ajal oleks minule füüsiliselt jõukohane, osutus pehmelt öeldes väljakutseks. Rohkem kui mängutaskulambist mul siinkohal oli kasu oma isiklikust ninast, kuused lõhnavad teistmoodi kui männid (männimetsas on neid lihtne leida erineva lõhna järgi), noored kuused aga lõhnavad iseäranis erinevalt vanadest kuuskedest, mille alumised oksad on kohati minust pikemad. Kõik lõppes hästi, metsas veetsin sisukaid 2,5 tundi, tagasi tulles katsin roose, soojendasin üles jääpurikaks külmunud käed ja juues teed valasin rahustuseks paar pisarat. Siis käisin kuumas vannis, sirvisin oma lõhnade testrite sahtlis ja tilgutasin paar tilka  Ormonde Jayne Champaca oma kaelale.

Ma ei ole suurem lillede lõhnade austaja. Kui juba lillelised aroomid, siis just sellised nagu Ormonde Jayne neid loob- kerged, loomulikud ja sügavad, justkui värviline ja graatsiline liblika tiib. Täiuslik harmoonia rahutuse ja täitmata lubaduste ajal. Ormonde Jayne aroomid on poeetilised ja samal ajal looduslikult realistlikud, nad ei ole abstraktne fantaasia, vaid väga konkreetse, äratuntava loodusliku maastiku, loodusliku mustri aroom. Ormonde Jayne asutaja  Linda Pilkingtoni aroomide loomise filosoofia on suurepärane. Teda ei piira vajadus luua kriitilist kogust teatud aroomist, ei piira müügimassi ja tootmisefektiivsust taotlevad investorid, seega Lindal on vabad käed, et otsida huvitavaid, ebaharilike, isegi kummalisi eeterlike õlisid, mida saaks kasutada oma aroomides. Nii sünnivad lõhnad, mis väga täpselt ja kaunilt kannavad edasi erinevate maailmanurkade, India küla, Kanada ürgmetsa, Filipiinide aedade maastiku lõhnasid. Lindale on samas omane inglaslik kaine realism ja hea maitse, tema lõhnad on harmoonilised, kantavad, ümarad, orgaanilised, kasutaja sõbralikud ja väga imeliselt sügavad.  

Ingrid Bergman

 

Eelpool mainitud Champaca on ehtne õhus hõljuv rahu, justkui esimesed kuldsed päikesetõusu

kired. Aroom on kergete roheliste nootidega, lilleline, õhuline ja nii kaunis, et õieti ei leiagi sõnu tema kirjeldamiseks. Vaikus ja valgus on selle lõhna sünonüümideks. Imeline hommikuse looduse lõhn. Aroomis on kasutatud Basmati riisi noot (kuigi minu naha peal ta praktiliselt kohe haihtub) loob justkui sooja hubast kookoni, vaevu tuntava kreemja tekstuuri. Nii lõhnab rahulik, hella südamega inimene. Kogu lõhna kestvuse ajal on tuntav rahustav ja tasakaalustav rohelise tee kerge kibedus ja värskus. Looduses champaca on kollaste või kollakasvalgete õitega tugevalt ja väga magusalt lõhnav magnoolia sugulane. Indias champacat kasutatakse ka viirukites. Kuid antud aroom ei ole ei tugev, magus ega viirukitaoline, vaid rahulik, õrn ja puhas muinasjutuliselt kaunite õite aroom, mis viib kandjat tagasi algse harmoonia ja rahu seisundisse.

Emily Dickinson

 

Teine troopiline lill, Frangipani, algab joovastava pärnaõite ja üsna tugeva rohelise sidruni, ehk laimi, aroomiga. Lõhn virvendab justkui päikesekired veepinnal, südames on tunda mahedaid, pastelseid lille- veeroosi, magnooliat, veel mingisugune raskemini identifitseeritav magusam troopilise lille aroom. Südames järjest erksamaks läheb ilusa, rabavalt naiseliku, siidse, piimja tuberoosi lõhn. Kerged ploomi noodid lisavad teatud kreemsust, tekstuuri sidusust, mis on võrreldav väga naiseliku ja valatu siidse, voolavates akvarellvärvides kleidiga.  Jahedam, vaevu tajutav baas on pigem toeks, lillede harmoonia tasapisi vaibub, kuni jääb ainult lillede varjud. Lõhnaõli sellegipoolest püsib eriti kaua, naha peal 12+ tundi.

Marie Skladowska- Curie

Kolmas troopiline kaunitar, Sampaquita, või siis Sambac jasmiin, mitte kuidagi ei meenuta päevituse kreemi aroomi, mis minu jaoks on esimene viide, kui mõtlen troopilistest lõhnadest. See on jälle

roheliste nootidega lõhn, milles on tajutavad akvaatilised ja magnoolia noodid. Nii lõhnab magnoolia, mis kasvab riisipõldudest voolava jõe kaldal. Jahedad roheluse ja magnoolia aroomi raamivad, bergamoti, veriveri, sambla noodid ja pehme imekerge muskuse pilv. Lõhn on unelev, kerge ja ilma liigse magususeta, pigem jahe ja rahulik. Minu jaoks troopilised lõhnad peaaegu alati tähendavad kookosepähkli nooti, mida ma parfümeerias eriti ei salli. Siin kookosest pole haisugi. Ainult rahulik graatsilisus, jahedus ja tuulepuhangutega lainetega kohale jõudev õitsvate lillede lõhn. Täiuslik naiselikkus

Anna Ahmatova

Osmanthus on Aasias kasvav (ning eriti Hiinas levinud) õitsev põõsas, mille noodid parfümeerias meenutavad pigem pehmet karvast üleküpse aprikoosi nahka. Ormonde Jayne Osmanthus  mulle rohkem meenutab šampanja nautimist õitsva jasmiini põõsa all. Algus nootides on peaesinejana pomelo, tema lõbusad, kihelevad noodid loovad rõõmsa ja kergemeelse meeleolu. Südames on tunda kerget, pehmet puuviljasust, kuid see on pigem taust- järjest selgemini kõlab jasmiin. Tsitruselised noodid on siin saateks ja säilib vahuveini lõbus meeleolu. Osmanthuse ja jasmiini magusust siin tasakaalustavad veeroosi, seedripuu, puju noodid. Aroom on kaunistatud väga ilusate, sädelevate, kohati ilmuvate ja jälle kaduvate tšilli pipra nootidega. Suurepärane puuvilja- lillede aroom, mis on väga laiale auditooriumile arusaadav ning tänu oma lihtsusele ja mängulisusele väga palju kiidusõnu saav aroom.

Amelia Earhart

 

Tiare? Tiare. Veel üks troopiline lill, Taiti gardeenia. Ja jällegi- ei mingit magusust. Ainult kenad, jahedad apelsiniõied, läbipaistev veeroosi loor ja elegantne, roheluses uppuv, kibedavõitu jasmiin.

Imeline baas- sammal, seedripuu, kuiv ja kibedavõitu, mullane iirise juur ja vaevu tuntav tilk ylang- ylangi. See on kõige ehtsam roheline lilleline šipr, elegantne, stiilne ja täiuslik, ilma nurgadeta, teravuseta või banaalse liputuseta. Kui peaks valima aroomi, mis ideaalselt sobiks nii tööeluks, ärikohtumisteks, tee tassi sõbrannaga või veiniklaasi sõbraga juurde, siis Tiare oleks täiuslikkusele väga lähedal.  Ta on naiselik, kuid intelligentne, introspektiivne, kuid sotsiaalne. Suurepäraselt integreerib kõiki nende aspekte, mida tänapäev halastamatult nõuab naiselt.

Virginia Woolf

Tiare on samapalju lilleline kui ka roheline lõhn. Ikonoklastiline Ormonde Jayne aroom, mis võlus ära nii tarbijaid, kui ka kriitikuid ja ninasid, oli aga Ormonde Jayne Woman. Peamine aroomi noot j

a esimene viiul on igihaljas okaspuu, Kanada tsuuga. Rabav, tuhat miili sügav, palsamlik igivana metsa, igihaljade hiigelpuude, sambla, noore võsastiku ja kasvava roheluse lõhn. Nagu istuks metsa vaikuses ta tasakesi kuulaks kuidas kasvavad seened. Veel nii lõhnavad vanal lõkkekohal sirguvad noored sõnajala võrsed. Müstiline, roheline, kergelt suitsune, õige pisut magus, sügav, niiske lõhn.  See on looduse kuningriik, kus inimene oma väljamõeldistega on sama ebareaalne kui rööviku unenägu. Noodid: algus- kardemon, koriander, rohelised noodid, süda- kannike, jasmiin, tsuuga, baas- vetiver, ambra, seedripuu, sandlipuu. Kuid nootide loetelu ei ole võimeline kirjeldama toda rohelist, saladusliku algset harmooniat, mis pesitseb Woman flakoonis. Looduslik maagiline realism.  

Indira Gandhi

Ta’if on tõsine roos. Uhke ja väljapeetud. Samal ajal- asjalik. Algnootides on väga tugev vürtside taust, safrani ja roosa pipra duo on summutav, aromaatne, avaneb uskumatult laia raadiusega. Roos

ilmub platsile alles hiljem, ta on mitmekihiline, avaneb vaikselt ja kiirustamata, kiht kihi järel. See on erkroosa, suureõieline, noobli päritoluga roos sametiselt pehme ambra taustas. Aroomis kasutatud datli noot annab lõhnale teatud orientaalse (araablasliku) maigu ja teatud gurmaaniliku magusust. Ta’if on tõeline orientaalse klassi esindaja, kuid samal ajal üsna jahe, väljapeetud roos soojade vaikude taustal. Sellise aroomi valikul kohustuslikul korral peavad meeldima vürtsid, ning iseäranis piprad. Väga sobilik lõhn isikupärase õhtuse garderoobi täienduseks. Minule väga meeldivad roosid parfümeerias, ja samal ajal ma olen eriti valiv nende suhtes- nii ma antudki juhul kõigun, võimatu aru sama mis õigupoolest see Ta’if on ning milline on minu suhe temaga (siiani võin öelda, et äritatavalt õrritavalt ligitõmbav).

Orris Noir on mu absoluutsete, tingimusteta õhtuste lõhnade favoriitide esikolmikus. Must iiris on ei midagi muud kui haprad, siidjad, õrnad iirise õielehed mõrus mustas šokolaadis. Tšilli pipar, palju palju pipraterasid, koriander, viiruk, mürr, patšuli, seedripuu.. ja ebamaiselt pehme, kargelt hapras iiris uputavas mustas kiusatuse meres. Ideaalse tasakaaluni viib loobrilehe noot, ta on justkui sild õrna iirise ja võimsa patuse mõru massi vahel. Nagu mustanahaline naine, rabav oma öömusta alastiolekuga- ehtne, sile ja pakatav elust. Ja kuigi lõhn kestab terve igaviku ta oma paradoksaalsel kombel säilitab kerget, õhulist, peaaegu läbipaistmatu struktuuri- justkui musta šokolaadi padast tõusev peen aur. Ideaalne aroom salapäraste kohtumiste küünla ja veini juures külmadel pikadel talveöödel.

Frida Kahlo

Tolu on kõige tumedam, venivam ja tugevam Ormonde Jayne aroomidest. Ka tema värv meenutab konjaki. Veniv, kergelt magus peru balsami vaik, tonka oaed ja ambra loovad nii orientaalse tausta, et ei teki kahtlustki mis klassi aroomiga on tegu. Soojades tumedates nootides on tunda mitte vähem tumedaid, mõrkjalt magusaid apelsiniõisi, ühtlane magus orhidee noot ja mingid kuivatatud ürdid (püramiidis on välja toodud kadaka marjad ja salvei). Aroom on üsna lähedas suguluses Rochas Absolu’ga.  Ainult et Tolu on veel venivam, sügavam ja tugevam. Ja samal ajal väga sensuaalne ja hubane- justkui mustriline villane sall. Sobib julgetele südametele, nii naistele kui ka meestele- hea konjaki asemel või koos sellega.

Tundub, et kuum vann, kaunis Champaca ja klaasike Jules Gautier konjakit päästsid mind kindlast külmetusest. Kustutasid viha ja pettumuse seisundi. Sest sellised lilled, mis Linda Pilkington ja Geza Schoen fantaasias, on päästjad. Väga tahan loota, et talvekülm ei vii mu roose kaasa ja järgmisel aastal mu riiul täieneb kasvõi mingisuguse Ormonde Jayne kaunitariga. Ja maailm jälle keerleb oma imelises tantsus.

Ormonde Jayne aroomid on saadaval ka Tallinnas, Lembitu tänava Fragrance Gallery's.

Parfümeeria uudised. Peatükk 7.

Ei tea, kuidas teie, kuid mina saan kirjutada või üldse huvi elu vastu tunda alles siis, kui minu sisemuses on vähemalt tinglik rahu ja kord. Viimasel ajal, kahjuks, ei olnud sugugi nii. Sees puhusid muutliku suunaga tuuled, mölasid vastassuunaga lained ja kõrgema astme segadus. Mis iganes millisteks tegevusteks lihtsalt nappis jõudu. Kuid miski ei kesta igavesti- ei mingi seisund, mingi auk ega mitte midagi. Lõppude lõpuks tuli see päev, kui ma taipasin, et ei ole terve igaviku tundnud huvi parfümeeria mainstream’i  uudiste vastu. Panin punkti terve kalendrikuu aega kestnud olfaktoorsele paastule (just nii, terve kuu aega teadlikult ei kasutanud lõhnaõlisid!) ning võtsin suunda kohaliku parfümeeria Mekasse.

Viimasel ajal kirjutasid mõned meessoo esindajad, viisakalt uurides, miks ma ometi ei kirjuta meeslõhnadest. Hea küsimus. Võib olla sellepärast, et ei lahterda aroome mees- ja naisaroomideks? Kuid siiski lubasin end parandada. Nii et parandangi. Meeste parfümeeria osakonna uudised:

Bvlgari Man In Black Nootide järgi see peaks olema otse mu südame kümnesse kalibreeritud lõhn. Noodid: vürtsid, rumm, nahk, agaripuu, iiris, tuberoos, bensoini vaik, tonka oad. Kuid kuul lendas mööda. Küll minu lemmik- nahk, küll- sügavad magusad rummi noodid, pisut lillelisust (tuberoos), kuid minu nahk toob välja hoopis selgelt liiga magusaid tonka ubasid ja leigeid vürtse. Minu nahal kaob aroomi eredus (kuid Bvlgari aroomidele eredus vist ei olegi omane?), aroom muutub mingiks vedelaks seguks  millestki leigelt vürtsikast  ja isikupäratult magusast. Tunnen puudust tõsisest, mehisest, animalistlikust nahast- kui juba nahk, siis siin ta on pigem kergelt vürtsidega lõhnastatud sametkinnas. Korralik uniseks, kuid minu jaoks liig magus ja abstraktne, et oleks mehelik ja meeldejääv. Kuigi lõhn ise pole paha. Lihtsalt mitte piisavalt isikupärane, et suudaks oma ainukese ja kordumatu isiksusega rahvahulgast välja paista. 

DSquared Wild- kooselu seaduse auks?

 

DSquared Wild Budistid väidavad, et suur ootused on need, mis põhjustavad suurt osa meie probleeme. Meie ise loome ootusi ja kui nad ei täitu, siis tunneme end alla veatuna, pettetuna, rahulolematuna ja ärritatuna. Ja on tõesti hea, et  ei teadnud enne testimist midagi Wild’i kohta. Sest oleksin pettunud. Noodid on paljulubavad: viiruk, käokuld, opoponaks (magus mürt), naistepuna, küpress. Ma oleks nii väga tahtnud teada, kuidas on naistepuna olfaktoorne kõla…  Nuusutamise ajal ma ei teadnud nootides midagi ning lõhn jättis täiesti tavalise värske puiduse lõhna muljet. Nagu tuhat teisigi. Näotu. Tunnen küpressi ja ilmselt opoponaksi, kuid ei sügavust, ei saladust ega iseloomu. Hästi tehtud, kuid see ka kõik. Ei ole ootusi, ei ole pettusi. Tõtt öeldes nii näotu lõhna kohta kestvus on ülatavalt hea.  

Guerlain L’Homme Ideal- Guerlain Idylle paariline. Mugav, hubane, universaalne, meeldiv, kuid jällegi- aroomil ei ole ei guerlain’iliku iseloomu ega karismat. Magus nahk mandli puruga ja apelsiniõite nektariga. Selline meeldiv, vormitud, ilma nurkadeta statistiliselt korrektne ideaal. Liigne magusus, liigselt üldine, tonka oad tapavad naha noote ära ja aroom muundub kaasaaegseks meheks- meheks kriiside keskel, risttulel perekondlike kohustuste ja macho imago vahel, sotsiaalse kodustatud loomaks, kelle koht ei ole veel päris diivani peal, kuid ka enam mitte džunglis. Mis veel ideaalist saab rääkida, see on ju statistiline keskmine. Normaalne mees, ütleks eesti naine. Guerlain, visake prügikasti selle poliitiliselt korrektse roosade magusalt seebiselt isikupäratute aroomide trendi, see on ameerika seriaalide mängumaa ja väljamõeldis! Palun, palun, tooge tagasi oma loomingu ajast, kui mehed veel olid meheks, naised naiseks, lennukid lennukideks, ja iseloomu ja veendumuste olemasolu ei võrdunud sotsiaalse kuriteoga. Tagastage aega, kui inimesed veel julgesid unistada, teha rumalusi, armastasid vabadust ja tundsid kirge elule. Mina isiklikult kuulutan sõda tonka ubadele, sest tundub, et nad muutuvad teiseks keemilise muskuse järgijaks, justkui olfaktoorseks katkuks, mis hävitab aroomide sisu ja ilu.

Dolce&Gabbana The One Collector’s Edition See on seesama  The One for Men, kergelt muudetud kontsentratsiooniga ja pakendiga. Nimetaks teda isegi The One Rebottled. Kuid aroom on siiski meeldiv. Kuid kes ütles, et see on meesaroom? Minu jaoks ta on absoluutselt naiselik. Soe ambra, tubaka lehed, mahlakas ingver, kardemon, palju kardemoni. Hea soe lõhn sügis- talve hooajaks. Naise jaoks. Kohe kindlasti ainult naise jaoks. Kui selline lõhn kostaks mu mehe särgist, väga põhjalikult uuriksin, mida, kus ja kellega ta täna tegi. 

Uudiste naispool (vähemalt kaupmeeste arusaama järgi):

Enda paljastamine ilmselgelt saab olla ainult kehaline

 

CK Reveal Õudsamat flakooni on raske ette kujutada. Hea aga on see, et aroom ise on tükk maad parem, kui ta taara, lõhnas on huvitavalt kasutatud soola noot. Sool+ ambra+ kašmiiri puu, see on kehalõhna imitatsioon, mis meenutab kuldset randa päikeseloojangu ajal. Soojus ja rahu- päris hea algus. Paraku aroom areneb keemiliseks, imalaks ja häirivaks vanilje, sandlipuu ja muskuse kombinatsioon ning kahaneb nagu põdur õhupall päikeseloojangul. Nootides on  ära toodud vähemalt kolm pipra sorte- punased, valged ja mustad, minu nina tajub ainult pisut punast pipart. Nii nagu lõhna flakoon, nii ka lõhn ise koosneb kahest erinevatest ja omavahel mitte seotud osadest, ning peale ilusat ja huvitavat algust teda tabab tavaline tänapäeva mainstream’i fiasko- imal, magus, tähtsusetu, keemiline baas. Ometi oleks ju nii lihte olnud lihtsalt rõhutada ambrat, võib olla ta suitsuseid nüansse, võib olla kuldseid ja lopsakaid… Kuid keemiliste nootide rida on CK kaubamärgi käekiri, justkui nad prooviksid groteskselt matkida Comme des Garcons loomingu.

Burberry My Burberry jahmatas tugevusega. Justkui naha peale oleks maha loksunud kontsentreeritud Buratiino limonaad. Abstraktne, lilleline, päikeseline ning eriti tugeva kontsentratsiooniga lõhn. Sada korda tuntud ja kuuldud: mandariin, ebaküdoonia, roos, freesia, lillehernes, pelargoon, patšuli. Lõhna looja maestro Francis Kurkdjian on isegi sadu kordi mänginud samade nootidega varem. Lõhn on kvaliteetne, hästi komponeeritud, väga lilleline, tsitrused ja ebaküdoonia algnootides ja patšuli baasnootides on ainult taustaks lillelisele südamele. Kuid siiski… see on ainult lillepoe lõhn. Aroom samaaegselt sarnaneb tuhatnelja asjaga, tal puudub oma individuaalsus ja iseloom. See on selline universaalne aroom, nagu Burberry vihmakeep, mis sobib kõikidele ja kõikjal.  Ja jällegi, keel ei veere seda kordama, poliitiliselt korrektne looming.  Minu poolt saab mitmeid plussi uskumatult kaua kestvuse ja plahvatusliku avanemisraadiuse eest. Saab lisaplusse ilusate ebaküdoonia nootide eest. Kuid siiski ma ei suuda leida isikliku suhet sellesse aroomisse, ei suuda temale anda isikustatud tähendust, leida põhjuseid, miks ma peaks lõhnama just nii. Sest ammu on läinud aeg, kui ma tahtsin olla, riietuda ja käituda kui kõik teised.  

Comme des Garcons Serpentine. See on avalik saladus- ma jumaldan Comme des Garcons lõhnu. Ja see konkreetne lõhn sihib otse mu Achilleuse kanda: rohelised noodid, galbaanum, muskus, aldehüüdid, iiris, kadakas, asfaldi noodid.  See on roheline muru, mis kangekaelselt murrab läbi linnaasfaldi kihti. Loodus ja linn. Keemia ja looduse vägi. Värskus ja jahedus. Porises linnapargi mudas pead tõstvad tulbid. Mulle tundub, et keegi nii hästi ei suuda edasi anda aja hõngu ja reaalsust, kui seda teeb  Comme des Garcons aroomid. Ka seekord pole erand. Rästiku kiusatus õnnestus. Serpentine sattus mu sihikule ja hiljemalt jaanuari teisel poolel, kui hakkan juba ootama ja igatsema kevade järgi, tahaksin tunda teda virkasid lained enda kaelal.

roheline stiihia mürgises linna udus

 

Giorgio Armani Si Intense. Originaalne Si minu parfümeerses päevikus oli  tähistatud rasvase miinusega. Vaatamata massiivsele reklaamikampaaniale ja ilmselt ka edukatele müüginumbritele tal  olid mitmed nüansid, mis mulle sugugi ei meeldinud- imal aneemne patšuli, keemiline mustsõstra noot, peaaegu et söödava vanilje baas. Lapsepõlves ma kujutasin ette, et selliselt peaks lõhnama kirbud (nagu  Si). Tundub, et asja siiski annab parandada. Justkui originaalne Si oleks ainult aroomi mustand, test versioon, aga Si Intense- lõplik toode, milles on täidetud tühjad lüngad, eemaldatud ebaloogilisused, lihvitud ja viimistletud nurgad. Aroom algab magusa küpse mustsõstra lõhnaga ja areneb magushapuks lillearoomiks ja vanilje- patšuli baasiks. Läinud on äritatav algse Si kuivus, tekkis teatud sügavus, aroom muutus arusaadavamaks. Mustsõstra algus mulle meeldib, muud jätaksin pigem riiulile, kuna ma ei ole magusate lõhnade fänn, kuid siiski näen auditooriumi, millele aroom on suunatud- ta on piisaval iseloomulik ja sobib meie kliimatsooni külma sesooniga. Kuid oleks võinud siiski kasutada lopsakamat patšuli versiooni…

Prada Candy L’Eau. See on seesama lahjendatud Prada Candy. Kui olete kunagi keetnud karamelli ning kogemata lisanud väga palju rohkem vett kui vaja, siis teate, millest ma räägin. See aroom on sarnase toimega. Ma ei saa aru vajadusest lahjendada gurmaani klassi aroome, tulemuseks on ju megamagus, kleepuv vedelik. Kuid see selleks. Karamell, lillehernes, bensoini vaik, muskus- ma ei kahtle, et aroomil tekkivad oma austajad. Kuid mina  pean sellest ringist hoidma võimalikult kaugel. Õnneks, lõhna kestvus on samuti lahjendatud, nii et halvimal juhul pean nina kortsutama ja eemal hoidma kõige rohkem 2-3 tundi.

 

Cartier Boiser Vole Lys Rose on lihtne, aga ilus. Kerge, suvine vaarika ja liilia duett. Aroom on loomulik, kergelt magus, värske ja teatud mõttes karge, noor, läbipaistev. Lys Rose peaks tähendama roosat liiliat, mulle aga tundub, et siin on siiski värske, väga kergelt vürtsikas ja päikeseline päevaliilia aroom. Ei ole suureõieliste liiliatele omast majesteetlikust, kuid siiski on olemas lillelisus, magusus, siidsus. Aroom väga naiselikule ja loomulikule naisele, tas puudub vale ega poos. Hoiatus- külmas ilmas ei avane, haihtub, avanemiseks on vaja soojust ja õhuliikumist.

Chloe Love Story ka Chloel on vaja elada (ja raha teenida). Nende Chloe ja Love, Chloe on siiani olnud üks parimaid mainstream’i nude trendi esindajaid, nii moodsad, huvitavad, kui ka laitmatu kvaliteediga. Love Story on ilmselgelt mõeldud nooremale auditooriumile- ilmselt siingi elus stereotüüp, et armuda saab ainult teatud vanuses. Ilus, lihtne, pretensioonitu kevadine apelsiniõite ja muskuse aroom. Koostises on ka pisut neroolit, kuid see on vaevu tuntav- loojad on olnud väga hoolikad, et värsked ja mõru nerooli noodid ei segaks suhteliselt tavapärast magusalt- romantilist kompositsiooni. Õnnestus lõhna tunda erinevate nahatüüpide peal (erinevate inimeste peal) ja võin tõdeda, et ta tundub armastavad külma tüübi nahka. Aroomis ei ole originaalsust ega pretensiooni, ta ongi lihtne, romantiline ja nooruslik. Õnneks mitte imal ja vulgaarne, kuid kaugeltki mitte see, mis teeks teid eriliseks. Täiesti kujutatav ette turvalise igapäevase lõhnana.

Givenchy Dahlia Divin. Veel üks Dahlia Noir flanker, üsna erinev oma eelkäiast. Lõhn on mõeldud olla kaasaaegne lilleline šipr. Nagu teame, kaasaaegsed šiprid üldjuhul kasutavad baasnootideks patšulit, mis on eelnevalt nii töödeldud, et on kuiv ja kahvatu nagu kortsus paber. Lisage sinna jasmiini ja üleküpsenud kollased ploomid, ja ongi Dahlia Noir. Minule ta tuletab meelde hapuks läinud limonaadi, mis on aga saatuse irooniana on häirivalt tugev ja kauakestev. Minu jaoks ta on paha tuju lõhn- nagu resoluutsust täis, kulmud kortsus, murelik naine. Veel on ta häiriv- oma pealetükkivusega ja rõhutatu nõudlikkusega. Samas aga puudub šiprile omane elegants ja stiilsus, teatud üleolek- siin on ta pigem tanki, mitte lennuki üleolek. Või siis raskemetalli segu kääritatud kollase ploomi mahlaga. Eksperimendina huvitav, aroomina mittekantav. Samuti võib olla üsna sobiv kaasaaegse ülekoormatud ja kõige eest võitlust pidava naise portreena.

Sellised siis uudised. Neid on kindlasti rohkem- varsti pean tegema veel ühe külastuse poodi parfümeersete uudiste uurimiseks. Millised olid teid rõõmustanud uudised?

Parfumerinės naujienos- 7 dalis

Nežinau, kaip jūs, o aš rašyti ar aktyviai domėtis gyvenimu galiu tada, kai mano viduje vyrauja sąlyginė tvarka ir ramybė. Paskutiniu metu, deja, buvo ne taip. Viduje vyravo neaiškios krypties vėjai, priešpriešių krypčių bangos ir suirutė. Bet ką veikti trūko jėgų. Bet niekas nesitęsia amžinai- jokia būsena, jokia duobė ir niekas niekas. Pagaliau atėjo ta diena, kai prisiminiau, kad  ilgų ilgiausiai nesidomėjau parfumerinio mainstream’o naujienomis, pabaigiau visą ilgą kalendorinį mėnesį besitęsusį parfumerinį pasninką (taip, visą mėnesį sąmoningai visai nenaudojau kvepalų!) ir leidausi į vietinės reikšmės parfumerinę Meką.

Paskutiniu metu parašė net keletas vyriškos giminės atstovu, mandagiai teiraudamiesi, kodėl nerašau apie vyriškus kvepalus. Geras kalusimas. Gal todėl, kad neskirstau kvepalų į vyriškus ir moteriškus? Bet vis dėlto pažadėjau pasitaisyti. Taigi taisausi. Vyriško skyriaus naujienos:

Bvlgari Man In Black Pagal natas tai turėtų būti tiesiai į mano širdies dešimtuką kalibruotas kvapas. Natos: prieskoniai, romas, oda, ūdas, vilkdagis, tuberoza, benzoino derva, tonka pupelės. Bet kulka pralėkė pro šalį. Taip- oda, taip- saldžiai gilios romo natos, šioks toks gėliškumas (tuberoza), bet ant mano odos dominuoja ryškiai per saldžios tonka pupelės ir drungni prieskoniai. Ant mano odos kvapas praranda ryškumą (nors ar Bvlgari kvapams būdingas ryškumas?), virsta į kažkaip išsiliejusiai bendrinį ir beasmeniškai prieskoniškai saldų. Pasigendu rimtos, vyriškos, animalistinės odos- jei ji čia ir yra, tai greičiau zamšos pirštinė, lengvai pakvėpinta prieskoniais. Geras uniseksas, bet man atrodo, kad per daug saldus ir abstraktus, idand būtų vyriškas ir įsimintinas. Nors aromatas neblogas. Tiesiog nepakankamai charakteringas, kad išsiskirtų iš minios ir drįstų pareikšti apie savo vienintelę ir nepakartojamą asmenybę.

kaip jums reklama? Nesu davatka, bet mano akis mikliai apsisuko rateliu...

 

DSquared Wild Budistai sako, kad daugelis mūsų bėdų kyla iš lūkesčių. Esą, mes susikuriame lūkesčius, kuriems nepasiteisinus nusiviliame, jaučiamės apgauti, nepatenkinti, neramūs. Kaip gerai, kad apie Wild nieko nežinojau, ir nieko nesitikėjau. Nes būčiau nusivylusi. Natos- daug žadančios: ladano derva, šlamutis, dervos, samanos, jonažolė, opoponaksas, kiparisas. Kaip būčiau norėjusi išgirsti, kaip kvepaluose skamba jonažolė… Uostydama natų nežinojau, ir kvapas pasirodė paprastas ir niekuo neišsiskiriantis gaivus medienos aromatas. Kaip tūkstančiai kitų. Beveidis. Jaučiu kiparisą ir galbūt opoponaksą, nei gilumos, nei paslapties, nei jėgos, nei charakterio. Atliktas gerai, bet tik tiek. Nėra lūkesčių, nėra nusivylimų. Tiesa, kaip toks bereikšmis kūrinys laikosi neįtikėtinai gerai.

Guerlain L’Homme Ideal- į porą Guerlain Idylle. Patogus, jaukus, universalus, malonus, bet vėlgi- aromatas be guerlainiško charakterio ir charizmos. Saldi oda su migdolais, dulkėmis, apelsinžiedžiais. Toks malonus, nugenėtas, statistiškai teisingas idealas. Per daug saldumo, per daug bendrumo, tonka pupelės užmuša odą ir kvapas pavirsta šiuolaikiu vyru- draskomu krizių, tarp pareigų šeimai ir mačo įvaizdžio, socialiniu prijaukintu žvėrimi, kurio vieta dar ne visai ant sofos, bet ir nebe džiunglėse. Koks dar idealas, tai statistinis vidurikis. Guerlain, meskite į šiukšlių dėžę tą politiškai korektiškų rožinių saldžiai muiliškai beasmenių kvepalų trendą, tai amerikietiškų serialų išmislas!  Prašau, prašau, sugrąžinkite savo kūrinius į tą laika, kai vyrai buvo vyrais, moteris- moterimis, lėktuvai- lėktuvais, o turėti charakterį ir pažiūras nebuvo laikoma socialiniu nusikaltimu. Kai žmonės drįso svajoti, daryti kvailystes, mylėjo laisvę ir džiaugėsi gyvenimu. O aš asmeniškai skelbiu karą tonka pupelėms- atrodo, kad jos virsta antruoju cheminiu muskusu ir parfumeriniu maru, žudančiu kvapų esmę ir grožį.

siaubinga tiesa apie...

 

Dolce&Gabbana The One Collector’s Edition Tas pats The One for Men, šiek tiek pakitusia koncentracija, ir perpilstytas į kitokius flakonus. Pavadinčiau- The One Rebottled. Bet vistik kvapas- smagus. Tik kas sakė, kad jis vyriškas? Man- grynų gryniausiai moteriškas. Šilta ambra, tabako lapai, sultingas imbieras ir kardamonas, daug kardamono. Geras šiltas kvapas rudens- žiemos sezonui. Moteriai. Tik moteriai. Jei užuosčiau ant vyro marškinių, būtinai detaliai pasidomėčiau, ką, kur ir su kuo jis šiandien veikė.

Moteriškoji naujienų pusė (bent jau prekybinio tinklo supratimu):

CK Reveal Baisesnį flakoną sugalvoti yra sunku. Smagu yra tai, kad kvapas yra smarkiai geresnis už flakoną- jame gan išraiškingai panaudota druskos nata. Druska+ ambra+ kašmyro mediena- kūno kvapo imitacija, primenanti auksinį pajūrį besileidžiant saulei. Šiluma ir ramybė, tikrai nebloga pradžia. Deja, toliau kvapas vystosi į šleikščiai cheminę vanilės, sandalmedžio ir muskuso kombinaciją, ir subliūkšta tarsi balionas besileidžiant saulei. Natose nurodytos bent trys pipirų rūšys: baltieji, raudonieji ir juodieji, šiek tiek jauciu tik raudonuosius. Kaip ir flakonas, kvapas susiseda iš dviejų tarpusavyje nesusijusių dalių ir fazių, ir gražiai, įdomiai startavusį, jį ištinka buitinė šiuolaikinio mainstream’o tragedija- šleiksti, saldi, bereikšmė, cheminė bazė. O juk taip paprasta būtų buvę tiesiog akcentuoti ambrą, galbūt padūmavusiais akcentais, galbūt sodriai auksiniais. Bet cheminė tendencija yra CK prekybinio ženklo braižas, tarsi jie bandytų nevykysiai parodijuoti Comme des Garcons.

Burberry My Burberry pritrenkė stiprumu. Tarsi ant odos būtų išsliejęs konctentruoto Buratino limonado buteliukas. Abstraktus, gėlinis, saulėtas ir labai stiprios koncentracijos kvapas. Šimtą kartų girdėtas ir uostas: mandarinai, svarainis, rožė, frezija, pelėžirniai, pelargonija, pačiulė.  Ir pats maestro Francis Kurkdjian yra šimtus kartų žaidęs su tomis natomis. Kvapas kokybiškas, gerai sukomponuotas, labai gėlinis, citrusai ir svarainis pradinėse natose ir pačiulė bazėje tik švelniai pabrėžia gėlių puoštės skambesį. Ir vistik… tai tiesiog gėlių parduotuvės kvapas. Aromatas panašus į viską vienu metu, jam trūksta savo individualybės ir charakterio. Tai toks universalus aromatas, tinkantis visur, visada ir visiems. Ir vėl, liežuvis nebesiverčia kartoti, politiškai korektiškas. Daug daug pliusų už atomines  trukmę ir sklaidą. Papildomi pliusai uz gražų svarainį pradinėse natose. Ir vistik aš nesugebu su šiuo aromatu surasti aameninio ryšio, suteikti jam personifikuotą reikšmę, surasti priežasčių, kodėl turėčiau dėvėti būtent jį. Nes seniai praėjo laikas, kai norėjau kirptis, rengtis ir elgtis kaip visi kiti.

 

Comme des Garcons Serpentine. Tai vieša paslaptis- aš dievinu Comme des Garcons kvapus. O čia dar ir į mano Achilo kulną nusitaikyta: žalios natos, galbaninė ferula, muskusas, aldehidai, vilkdagis, kadagys, asfaltas. Tai žalia žolė, besikalanti pro dulkėtą miesto asfaltą. Gamta ir miestas. Chemija ir gamtos gaivališkumas. Gaiva ir šaltis. Purviname miesto skvero purve besistiebiančios tulpės. Mano supratimu, niekas taip gerai neperteikia laikmečio dvasios ir aktualijų, kaip tai daro Comme des Garcons aromatai. Ir šis kartas- ne išimtis. Sugundė Žaltys. Kvapas, kurio noriu vėliausiai antrai sausio pusei, kai pradėsiu laukti pavasario.

Giorgio Armani Si Intense. Originalųjį Si buvau įrašiusi prie minusų- nežiūrint į masyvią reklaminę kampaniją ir sėkmingus pardavimus, jis turėjo daug ką, kas man nepatiko- šleikščią anemišką pačiulę, chimozną serbentų natą, valgomą vanilę. Vaikystėje aš įsivaizdavau, kad taip kvepia blakės (kaip Si). Pasirodo, reikalas vistik pataisomas- tarsi Si tebūtų aromato juodraštis, testinė versija, o Si Intense- galutinis produktas, kuriame užpildytos spragos, nelogiškumai, nušlifuoti kampai. Kvapas prasideda saldžiais ir persirpusiais juodaisiais serbentais, peraugančiais į rūgštokas saldžias gėles ir vanilės- pačiulės bazę. Dingo erzinantis Si sausumas, atsirado tam tikras gylis, kvapas tapo labiau suprantamu. Serbentinė pradžia man patinka, visa kitą palikčiau ant lentynėlės, mat nesu saldėsiu mėgėja, bet visai matau aromato auditoriją, jis pakankamai charakteringas, kad tiktu mūsų klimatinės juostos šaltajam sezonui. Tik pačiulė vistik galėtų būti sodresnė…

 

Prada Candy L’Eau. Tai tas pats Prada Candy, tik praskiestas. Esate kada nors virę karamelės padažą, o po to netyčia įpylę vandens? Čia efektas panašus. Nesuvokiu poreikio skiesti gurmaniškus kvapus, juk rezultatas- ultrasaldus, lipnus vandenėlis. Bet tiek to. Karamelė, pelėžirniai, benzoino derva, muskusas- neabejoju, kad ras savo gerbėjus. Tik man teks nuo tos auditorijos laikytis kuo toliau. Laimei, kvapo trukmė taip atskiesta, taip kad nosį ries tik kokias 2-3 valadas.

Tiek naujienų. Jų, aišku, yra daugiau- sekančią savaitę laukia dar vienas rimtesnis pasivaikščiojimas tarp kvepiančių lentynų. Kokios yra jus pradžiuginusios naujienos?