Kuu Noot. Tulbid.

Mõned päevad tagasi, nädala keskel, päeva keskel, sõitsin bussiga Tartust Jõhvi. Paremat kätt laius üks kaunimaid, liigutavamaid minu jaoks pilte- eredas talvises päikesepaistes, jää all vaevalt tundvalt hingav, vaikselt ärkav Peipsi järv. Järve peal, nagu Breigeli pildis, oli mitmed tosinad inimesi- jalutamas, kelgutamas, uisutamas, nautimas talvist maastiku ja juba vägagi kevadist päikest. Pilt täis mitmeid detaile ja reljeefi, ja ainult kolm värvi- must, sinine, ja kuhjaga valget. Ja kõik see lõhnas ehtsa rõõmu järgi. Või siis rõõm oli hoopis minu, vaataja, südames. Elu oli täiuslik- lihtne, ja lihtsalt täiuslik.

Kuid enamasti sellised hetked ju haruldased- kui näed kevadel paksu lund ja pimestavalt valget maastiku, ja rõõmustad (ju siis on see siiski mitte visuaalne, vaid hingeseisund, mis säärast olekut põhjustab). Kevadel, kas harjumuslikult või orgaaniliselt, pilk ihkab rohelust ja värvi. Ja mis võiks olla rohelisem ja värvilisem kui varakevade lilled- tulbid.

Tulbid tulid maailma müstilisest maailmast, muinasjutulisest Pärsiast, kus neid loeti paradiisi maa peal märgiks. Pärsia poeedid, müstikud, kirjeldasid tulpe kui täiusliku armastava südame sübmolit- leekides põleva krooni ning keskel olevat musta ringi kui kirest põletutud põhjatu sügauvse, mis läbi armastuse  ja sellega kaasneva kannatuse on teekond, mis viib Jumalani. Taro kaardid Narr, Maag, Kuningas ja Saatan samuti sisaldavad tulbi sümboli. Tulp on selgelt maskuliinsuse, mehe armastuse sümbol, meeselemendis põlev leek ning astroloogiliselt see on Marsi planeedi taim. Pole ime, et see lill on austatud Islami maailmas, kuid on ikkagi ime, et ta kinnitas oma kanda Hollandis. Pole siiski jällegi ime, et see on see lill, mida reeglina mehed kingivad naistele naistepäeva puhul J

Tulpide värvide spektri, vormi ja sortide rohkus on piiratu. Siiski on teatud tüübiline tulbi lõhn, mida igaüks tunneks vast kinnisilmi.  Ma tooksin välja kahte peamist nüanssi- lihaseline, roheline, mahlakas vars ja magus, pisut mõrkjas, nina kõdistaulbi õetolmu lõhn. Tulbi lõhna paraku saadakse keemilisel teel, talle on omane roheline, mahlane, kerge tsitruse allatooniga algus, puuderjas, nartsissitaoline süda ning mesine, kergelt määrdunud muskuse noodiga baas. Kuna tulp on pretensioonikas noot, siis on üsnagi vähe olfaktoorseid üritusi seda panna flakooni. Mõned siiski.

Ideaalne vorm

Byredo La Tulipe- Platon on väitnud, et see, millised asjad ja nähtused oma olemuses on, nende ideaalvormid on olemas enne kui hing kogeb neid maa peal. Ehk siis juba sündides me vaistlikult teame, mis on päike, milline on ema ja mis on kevadiste lillede lõhn. Sündides ja kogedes me lihtsalt oma kogemusega täidame seda olemusliku teadmist erinevate praktiliste nüanssidega- isikliku sisuga. Byredo La Tulip on minu jaoks seesama tulbi ideaalvorm- arhetüüp. Roheline, lihakas, mahlane tulbi vars ja lehed õhulises, isegi osoonses, karges taustas- ja see järjest avaneb. Tekivad siidsed, vahased kroonlehed, magus, järjest tugevamaks muutub kergelt tolmune, puuderjas, magus tolmukate lõhn, läbi mille kummab kergelt animaalne muskus, seda kõike läbi karge varakedise õhu fooni. Aroom on väga pretensioonikas, nii mitmete naha peal ta kas muutub keemiliseks ja liialt puhtaks või siis lendab hetkega ära. Mul on vedanud ja ma saan nautida kevadist tulbide ilu kogu tema hiilguses. Ühtlasi see on minu selle kevade signature lõhn. 

Hommik Amsterdami lilleturul

Il Porfvmo Songe le Tulipe ongi lõhn eranditult tulpidest. Nii lõhnab Amsterdam kevadel- miljonid tulpe ja ei midagi muud. Võib olla veel rohekas kanalite vesi, jahe, kergelt soolane meretuul ning erivärviliste, kirjude tulpide meri. Lõhna saaksid kanda just tulpide armastajad, sest see on ehtne soliflora (ühe taime lõhn).

Magus pühapäeva hommik

Salvatore Ferragamo Parfum Subtil. Üle kõige parem on pühapäeva hommikul on see, et ei pea kuskil kiirustama. Saab rahulikult juua kohvi ja askeldada köögis ilma, et peaks mõtlema, mis kell ometi on. Siis katta lauda ja koos lastega lobisedes, ilma kiirustamata süüa pannkooke. Pühapäeviti hommikusöögi laual on alati lilled peale pannkooke on alati ka lilled- elu võiks ju ilus olla, vaatamata igasugustele asjadele. Ja praegusel ajal, kevadel, need lilled on tihti tulbid. See magusa moosi (siin aroomis on kasutatud kirss) ning avanenud tulpide lõhn ongi Parfum Subtil- ei midagi erilist, aga pühapäevaselt soe, natuke magus ja ilus oma lihtsusega. Olen märganud, et see aroom avanemiseks vajab soojust.

Ootamine

Frau Tonis Parfum No 58 Tulipe. Minu aias tulbid ei kasva peenral. Kõige rohkem mulle meeldib, kui nad vabas stiilis kasvavad igal pool ajas, ülatades oma värviliste pungadega silma ja meelt. Siis käik aias on justkui avastamisretk, kevadpäevadel ma käin üle iga nurga, et vaadata, kui palju miski lill on sirgunud, mis õiepungad on avanenud jne. Kõige ilusam ja südantrahustavam aeg on aga ootamine punga juures- siis kui silmitsen seda sündivat imet ja aeg justkui lakkab olemast, jääb ainult lill ja temas peituv saladus. Selline on ka Parfum No 58- roheline, veel sulgunud tulbi pung, kus elu käib alles sees ja kõrvalvaatajale on see veel nägemata, ainult aimatav ja südaga tajutav.

Tüütu puhkus rannal

Michael Kors Island. Ei ole päris nii, et me sünnime ja sureme sama inimesena. Tegelikult sureme me iga õhtul ja igal hommikul toimub taassünd. Kui veidi tõsisemalt- siis inimene elades muutub. Kunagi mulle meeldis rannapuhkus, ei häirinud ei kõrval vedelevate inimeste hordid ega poolsünteetiline rannakuurortide atmosfäär. Kuid nüüd, kui juba rand, siis eelistan seda tühjana inimestest ja sootsiumist- et nautida tuule soolasust, vaikset looduse kõnet ning omaenda meelte tajumist. Kunagi oleksin kahandanud üksiku saare mõte peale, kuid nüüd kohati arvan, et see, mida tehti Bonapartiga äkki oli kõige parem, mis juhtus tema elus. Nii on ka Michael Kors Island’iga- kunagi oli see minu jaoks lõbus, värskendav ja meeli ülendav lõhn soolasest mereveest, roheliset õunast, magusatest tulpidest ning kergelt hammustavatest ingveri nootidest. Ilus, lõbus ja siiras asi. Kuid aroom sai reformuleeritud, kaotas pool oma iseloom ja isikupära ning sellest sai saar nagu kõik teised- mingi viietärniline Türgi kuurort näiteks.

Ood maailma ristteele

L’Artisan Parfumeur Traversee du Bosphoree. Üks ilusamaid linnu, mida olen näinud, on Istanbul. Lisaks kõigele, millega ta rõõmustab silma, kõrvu ja nina, on iga naha pooriga tunda, et ta seisab seal, kus ristuvad neli maailma otsa ning aeg justkui peatub. Igaveses sahkerdamises on rahu ja meditatsiooni, see linn võtab kõiki vastu ja annab kohta päikese all kõikidele. Ta lahkelt jagab ja lihtsalt on. Kuid üks vapustavamaid Istanbuli pilte on Bosfori lahel rahmeldavad laevad, praamid, paadid... nad tulevad ja lähevad, toovad ja viivad, neid silmitsedes tuleb silmi ette igavik. Istanbuli tänavad on tulvil magusa õuna tee, uusi nahktagide, kaljanide, lukumi ja õitsvate tulpide aroome. Ja just selline on geniaalne Bertrand Duchaufour poolt loodud parfüüm- pehme sametine, tulpide kroonlehtedega kaetud nahk, magusa õunatee, mõrkja granaatõuna ja kaljaani suitsu aroomidega. Mitmekülgne ja harmooniline ja müstiline nagu ida ja lääne poolkerasid ühendav igaviku linn.  

Jalutuskäik pargis

Bond No 9 High Line- kuna ma loomult tohutult naudin seda, kui ei pea kiirustama, siis pikad jalutuskäigud on just minu jaoks. Kunagi isegi unistasin teha piltide seeria erinevatest maailma linnaparkidest, sest just parkides minu meeles puhkab linna ja selle kodanikke hing (võib olla see sentiment tuleb hoopis pea et Kadrioru pargis elatud aastade tagajärjena). Kuidagi südantliigutav on vaadata pargis jalutavaid inimesi- minu meelest, kui inimesed leiavad aega koos jalutama, lihtsalt jalutama, ilma mingi funktsionaalse tähenduseta, siis nad on teineteise jaoks olemas. Just sellise allatooniga on minu jaoks High Line- puhas, lihtne (koos)olemise rõõm. Roheline muru, rabarber, laim, kevadised lilled- hüatsintide, tulpide klombid- aroom on karge, meeldiv, ehtne nagu allika vesi ja selle kõrval kasvavad lilled. Ta ei ole metsik, kuid temas on mingit headust ja puhtust, lihtsat olemise rõõmu. Üks lemmikutest muidu mitte väga armastatud tootjalt.

Malbe naiselikkus

Gullietta Tocca. Aroomi inspiratsiooniks oli Frederico Fellini ja tema armastatu, hiljem naise Gullietta Masina, armastuslugu. Kuigi kohtudes kumbki nendest inimestest ei olnud vabad ning nende tee teineteiseni oli käänuline, ilmselt just selline malbe, kuid samas üüratu tugev tunne seadis neid koos elu lõpuni. See on juba hilisema kevade aroom, kus tulbid õitsevad juba viimast päeva, äsja avanevad sireliõed ning tunda õhus on esimeste mesilaste summinat. Väga lilleline, kergelt puuderjas aroom, milles on hästi äratuntavad rohelise õuna noodid. Ilus seedripuu ja sandlipuu baas silub kõik lillelised solod ning jääb ühtlane, siidjas, malbe ning rahustav kaunis lõhn, mis võiks kaunistada iga hetke.

... ja kõik ükskord läheb õitsele. Ootame me seda või mitte, elu toob seda mida ta peab tooma. Meist tahetakse nii vähe- ainult võta vastu seda, mis tuleb. Et meie südas pesitseb harjumuse, hirmu jääkübe ei takistaks kõike seda, mida elu meile lahkelt jagab. Et sulataksime teda- või laseksime sulatada.

Sest nagu kirjutas suure südamega inimene, Pablo Neruda- you can cut all the flowers, but you cannot keep spring from comming.

Žodžiai- nepakartojami ir apgaulingi

Tyla- gera byla (estai dar sako, kad tyla- auksas)...  Paskutiniu metu į žodžius atsimušu it į iakliną sieną- tiesiog kažkoks netikrų, melagingų, falšyvų žodžių periodas. Tuščių it skambantys puodai žodžių periodas.
 Naktis visada būna tamsiausia prieš pat aušrą. Žodžiai nusprendė parodyti, kad aš su savo subjektyvizmu nurkypau į lankas. Bernardinai.lt atradau įkvepiantį straipsnį apie retus, neverstinus žodžius, kurie egzistuoja tik savo gimtojoje kalboje. Visai nenuostabu, kad šie unikalūs, savito grožio ir kolorito žodžiai dažniausiai stengiasi nusakyti dvasios būsenas, ir nors sakoma, kad atitikmenų šiems žodžiams lietuvių kalboje nėra, skaitydama straipsnį tas būsenas atpažinau. Žodžiai, kaip ir fasadas, gali juk skirtis, o jų esmė- jausmai, simboliai, yra universalūs, jie tarsi nematomas tiltas apjungia ir suartina žmones. Mano pačios pojūčiai- persilieja tarsi akvarelė, juose nėra ryškių krantų kontūrų- spalva virsta garsu, garsas- skoniu, skonis- kvapu. Beskaitant retuosius žodžius pradėjo belstis asociatyvūs kvapai, nes turbūt joks pojūtis neperduoda emocijos, jausmo, dvasios būsenos geriau, subtiliau nei kvapas.

1.Toska 
(rusų kalba)
Pasak V.Nabokovo, toska apibūdina kaip gilų, skausmingą, analogų neturintį jausmą- persismelkusį dvasine kančia ilgesį, kuris atsiranda be jokios priežasties, ir kurio nesugeba „nugesinti“ jokie svaigalai, vaistai, ir kitokios „normalaus“ gyvenimo priemonės.
Toska – tai ilgesys, kai nesiilgima nieko konkretaus. Tai jausmas, kai ilgiesi saulės, besimaudydama jos spinduliuose. Arba skęsti beribėje meilėje ar širdies skausme, kurio nesukėlė joks konkretus žmogus.
Primityvi toska reikšmė galėtų būti nostalgija, melancholija ar veidrodinis liūdesio atspindys. Ir tikrai nereikia ilgai galvoti, koks tai galėtų būti aromatas- tai  Guerlain L’Heure Bleue- vidinis liūdesys, širdgėla, neišsipildžiusios viltys ir svajonės, pro gyvenimo traukinio langą nesustabdomai lekiantis laikas. Nesinori detalizuoti ar net kalbėti apie natas- yra gyvenime tokių vietų, kur geriausiai skamba pauzė, tokių reiškinių, kurių subtilų savo paprastumu grožį gali pajusti tik užgniaužus žadą stebint juos, o technika, detalės ir visi „kaip“ tuomet ištrinti iš tvisatos, neegzistuoja.

2. Mamihlapinatapei
(Yahan regionas tarp Čilės ir Argentinos)
Mamihlapinatapei, arba intensyvesnis už intensyvų akių kontaktas tarp dviejų vienas kito be proto trokštančių žmonių, kurie vienok niekaip nesiryžta žengti nė mažiausio žingsnelio.  Žodis gal ir retas, reiškinys- iki skausmo pažįstamas. Ypač čia, šiaurėje, kai net ir nekalčiausi žingsneliai žengiami drastiško alkoholio kiekio, slidžių arba saunos pagalba. Man tokią būseną geriausiai perteikia jazmino ir odos natų kombinacija. Serge Lutens Sarrasins- saldus it metus jazmino ir odos flirtas. Intensyvesni pojūtį perteikia Andy Tauer Lonestar Memories. Šis kvapas romantišku pavadinimu iš tikrųjų žudančiai veikia bet kokias sveiko proto apraiškas ir yra tikra tikstinti bomba, kurios jokiu būdu negalima įleisti į viešąją erdvę.

3. Jayus
(Indonezija)
Jayus – tai toks niekam tikęs juokelis, kurį išgirdus nelieka nieko kito, tik dirbtinai nusikvatoti.
Šiuolaikinėje mainstream parfumerijoje tai labai populiari tema. Pavyzdžių- tūkstančiai, ir su kiekvien diena jų eksponentiškai daugėja. Mano asmeninis jayus antai yra Calvin Klein Beauty (ir panašūs skystalėliai, teatleidžia man parfumeriniai dievai). Jei trumpai, tai kvapai  nothing about nothing, or blah blah blah. Ir vėl- žodis tai retas, o reiškinys- masiškai paplitęs.

4. Iktsuarpok
(inuitų kalba)
Tai toks veiksmas, kai karts nuo karto išeini iš trobos (jurtos?) pasitikrinti, ar kas nors neateina. Nerimu persisunkęs laukimas? Ne. Tiesiog veiksmas,  just in case.  Arba viena iš daugelio įmanomų kompulsyvaus elgesio formų. Perkeltine prasme puikiai iliustruotų aromatas, kurį pratestavus ant riešo nebegali nosies atitraukti nuo rankos, tenka pastoviai uostinėti save, nori to ar nenori.
Be jokios racionalios priežasties man šis inuitų kalbos žodis asocijuojasi su  Olfactive Studio Lumiere Blanche, harmoningu, vientisu, sausai kremišku, ramiu tarsi motinos pienas prieskonių ir medienos kvapu. Tiesiog iktsuarpok.

5. Litost
(čekų kalba)
Pasak rašytojo Milano Kunderos tai- neverčiamas į kitas kalbas žodis. Jis- neatsiejamas nuo sielos sąvokos. „Nepakeliamo būties lengvumo“ autorius šį žodį vartojo vidinio kalėjimo būsenai ir jos sukeliamos kančios bei skausmo pojūtis. Tai jausmas, kai norisi išsinerti iš pačio savo odos ir lėkti laukais, vėlgi- be jokios regimos priežasties. Tai- vienišumas, atskirtumas nuo pasaulio, bet kartu ir – svaiginančiai jaudinantis savo vienatvės pojūtis. Tai skausmas, kurį patiria kūne įkalinta ir į savo gimtasias lankas negalinti sugrįžti siela.
Ypatingas vienatvės, unikalumo, melancholiško vienišumo aromatas- Hermes Rouge Delicate. Jame nebėra savo pirmtako,  Guerlain Rouge prieskonių aštrumo, vien tik magiškai minkštas, saldžiai kartus miros ir pavytusių tamsiai raudonų rožių kvapas.  

6. Kyoikumama
(japonų kalba)
Taip vadinama motina, kuri be jokio gailesčio ir atjautos veda savo vaikus socialinių ir akademinių pasiekimų keliu. Tai motina, kurios vaikas turi būti besąlygiškai  už kitus, ir visi turi tai žinoti. Konkursai, varžybos, elitinės mokyklos ir panelių klubai... Tai motina- kritikė, kuri neatleidžia jokių silpnybių, kuriai savo vaikas- tai priemonė patenkinti asmenines ambicijas. Ir vargas jei atžala nuspręs eiti savo keliu- ji arba bus nurašyta ir pastoviai lyginama su pažįstamų sėkme, arba pastoviai terorizuojama prisidengus  saldžios užuojautos kauke. Aukso šaltinis psichoterapeutams, nes, kaip taisyklė, finale nei vaikai, nei motina neapsieina be gero tuzino neurozių.
Nors žodis kilęs iš japonų kalbos, reiškinys mūsuose bujoja kaip kiečiai. Tautiečiai sparčiai japonizuojasi ir jau nuo mažų dienų tarpusavio supratimą, paramą ir palaikymą vis sparčiau keičia arogantiška, socialinio mandagumo kauke prisidengusi būties kova. Tokia dama „su kiaušiais“- tai socialinis rūpestingos moters standartas. Po cukraus pudros saldumo aukštomis gaidomis blogai paslėpta ranka su geležine pirštine, kuri visada žino, kas ir kaip privalo gyventi, ir ledinė širdis. Ko gero todėl aromatinis ekvivalentas galėtų būti standartinis šiuolaikinis moteriškumo etaloninis hitas, po kurio pretenzingu gėliniu šydu slepiasi šaltakraujiškas griežtumas ir nesibaigiančios pretenzijos- pavyzdžiui,  Versace Bright Crystall.

7.Tartle
(škotų kalba)
Kartais būna taip, kad tenka supažindinti du žmones, o jų vardų nors užmušk neprisimeni (blogiausiu atveju net neprisimeni, kaip vieną ar kitą pažįsti). Tartle tas puikus jausmas, kai procese susivoki, į kokią puikią situaciją pakliuvai.  
Man, kaip žmogui, kuriam itin sunku prisiminti vardus, tokia situacija- daugiau nei pažįstama...  Vienu ir tuo pačiu metu- ir panika, ir tiesiog žlugdantis, iš vidaus tarsi gazirovkė kutenantis juokas- tokia nuotaiką puikiai perteikia kibirkščiuojantis, gaivus, kartokas, bet nepaprastai nuotaikingas Kenzo La Monde Est Beau.

 8. Ilunga
(Tshiluba kalba, pietryčių Kongas)
Ir vėl- jokiems vertimams nepasiduodantis žodis. Ilunga nusako žmogų, kuris pirmą kartą patyręs neteisybė ar negarbingą elgesį tai atleidžia ir stengiasi užmiršti, patyręs tai antrą kartą tai toleruoja, bet jei būna ir trečias kartas- neatleidžia, nukerta galus tarsi kirviu, ir prie to niekada nebegrįžta.
Ir mūsuose sako, kad tik kvailys lipa ant to pačio grėblio, ir panašiai (nors aišku lipama, ir ne vieną kartą- tai vadinama nuostabiu terminu neįsisąmoningas įprotis). Aš pati, ko gero, esu ne vieną praėjusį gyvenimą praleidusi tarp tshiluba, nes kaip ir jiems, kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau kristalizuojasi riba tarp atleidimo, tolerancijos ir suvisam uždarytų durų. Šio žodžio parfumeriniu sinonimu renkuosi kvapą su aiškia, ryškia trisluoksnės piramidės struktūra- Paloma Picasso Eau de Parfum.

 9. Prozvonit
(čekų kalba)
Nuo panašiai skambančio rusų kalbos žodžio skiriasi tuo, kad reiškia veiksmą, kai paskambinus iškart padedamas ragelis tam, kad abonimentas perskambinų. Tiek simboliškas, tiek pragmatiškas veiksmas. Ispanai vartoja panašų išsireiškimą, Dar un toque, kuris tiesioginiame vertime reiškia prisiliesti.
Parfumerijoje toks lengvas ir beveik iš karto dingstantis prisilietimas atsitinka tada, kai didžioji dalis kvapui skirto biudžeto investuojama į viršutines natas, ir kone visai pamirštamos bazės natos, kurios, nors ir atsiskleidžia gerokai vėliau, suteikia kvapui struktūrą, trukmę, svorį, fiksuoja efermiškas ore tarsi snaiges tirpstančias viršutines natas. Geras pavyzdys-mano nauja simpatija L’Occitane en Provence Pamplempousse Rhubarb, o taip pat ir daugelis gan smagių Demeter Fragrance kvapų, kurie, nors ir linksmi, pašėlę ir inspiruojantys, nuplazda nuo odos tik prie jos prisilietę, tarsi drugeliai.

 10. Cafuné
(portugalų kalba)
Ta nuostabi akimirka, kai nuleidi galvą ant draugo arba draugės peties, gal kelių ir jauti, kaip jo pirštų galiukai vos jungamai liečia tavo plaukus. O jausmas toks, tarsi švelniausiai liestų tavo širdį. Tokį judesį vadina Cafuné. Galbūt čia ir slepiasi priežastis kodėl portugalų kalba yra turbūt pati gražiausia pasaulyje.
Tai, be abejonės- Parfums d’Empire Eau Suave, gilios, atsidavusios agape kvapas.

 11. Torschlusspanik
(vokiečių kalba)
Tiesioginis vertimas būtų panika, kurią sukelia uždaryti vartai. Šis vokiškas žodis apsako baimę senstant prarasti įvairias gyvenimo siūlomas galimybes. Ko gero, daugeliui gan naudingas jausmas, tarsi spyris į minkštąją pažadinantis siekti savo svajonių ir to, kas iš tikrųjų žmogui gyvybiškai svarbu, pažadinantis tikram, pilnaverčiui gyvenimui.
Joks kvapas, mano manymu, neperteikia to jausmo geriau, nei tai daro Guerlain Vol de Nuit.

 12. Wabi-Sabi
(japonų kalba)
Daugiasluoksnis išsireiškimas, kuris sakinyje galėtų apibūdinti savybę ar sugebėjimą matyti grožį ir dievišką tobulybę kiekvienoje šio netobulo pasaulio detalėje, požiūrį, kai į kiekvieną duotybę žiūrima kaip į neišvengiamą ir organišką gyvybės ir mirties ciklo pynę. Esu linkusi manyti, kad tai vienas iš svarbiausių sugebėjimų, koks tik gali būti, sugebėjimas, kuris atveria vartus amžinybės pajautai.
Vėlyvą vasario rytą sėdint ant terasos laiptelių, geriant švelnią, gomurį glostančią Milk Oolongi ir stebint nuo stogo nutįsusius, saulėje pamažu tirpstančius varveklius, klausant monotoniško jų lašų tęškėjimo gyvenimas atrodo tobulas. Na ir kas, kad jau po valandos prakaituosius beorėje erdvėje, black box’is, kad aplink mano kaklą tarsi aršūs vijokliai apsivijusi visa gija neišspręstų problemų (ir kas žino, ar joms išvis yra kokie nors sprendimai) ir kad pasaulis ritasi į prarają- vandens atsargos senka, dažnai žemėja ir civilizacija išsigimsta. Aš- laiminga čia, po lašančia pastoge, nuostabioje vėlyvo žiemos ryto tyloje
Bvlgari Eau Parfumee au The Bleu- androginiškas, jautrus, lengvas it sniego kvapas vilkdagio ir lavandos duetas, kurio fone juntamas minkštas tarsi vata baltasis muskusas.

 13.Dépaysement
(prancūzų kalba)
Tai jausmas, apimantis, kai esi ne gimtinėje. Man taip puikiai pažįstamas jausmas... Man gimtinė- abstrakti ir simbolinė sąvoka, tai tarsi būvis, kai tavęs dar nebuvo, mikštos, maitinančios motinos įsčios, jų saugus glėbis ir nostalgiškas vienybės, susiliejimo, prarasto rojaus jausmas, savotiškas pabėgimas nuo žiaurios realybės. Galbūt tai laimė, kad gyvendama toli nuo namų, turiu tą vidinę savoką tarsi nepakeičiamą ramstį, viduje
Caron Parfum Sacre- mistiškas būties ir nebūties vienu metu jausmas, jausmas, kuris yra nereto emigranto gyvenime skambanti skardi gaida.

M.K. Ciurlionis, Pasaka

 14. Schadenfreude
(vokiečių kalba)
Pasitenkinimas, kurį sukelia kito žmogaus nesėkmė ar kančia. Tiesiog keista, kad, atsižvelgiant į reiškinio universalumą, toks žodis yra tik vokiečių kalboje. Galbūt vokiečiai tiesiog skrupulingai sąžiningi?
Tai puikiausiai galėtų būti koks nors saldžiai nuodingas aromatas, pavyzdžiui Thiery Muglier Angel.

 15. Tingo
(Velykų salos dialektas Pascuense)
Tikiuosi, kad jums tokio žodžio reikšmė nepažįstama. Tai- stiprus svetimų daiktų troškimas, tuo pat metu stipriai abejojant, kad tuos daiktus kada nors grąžinsite jų savininkui.
No return back – no Back to Black, arba parfumerine kalba- By Killian Criminal of Love – vogta meilė, kurią įkūnija rožės ir tabako duetas.

  16. Hyggelig
(danų kalba)
Braukiant per paviršių- tai jaukus, malonus elgesys, sukeliantis šiltus jausmus. Vienok, hyggelig reikšmė gerokai platesnė. Tai tokia patirtis, kuri gerai pažįstama, ir dėl to miela. Tai kažkas panašaus kaip senas draugas, vilnonės kojinės sušlapus kojas ar atšaldyto balto vyno taurė karštą vasaros dieną. Kažkas tokio kaip L’Artisan Parfumeur Havana Vanille.

 17. L’appel du vide
(prancūzų kalba)
Tuštumos šauksmas, toks būtų pažodinis vertimas. Išsireiškimas perteikia nenugalimą norą šokti žemyn- nuo daugiaaukščio pastato ar bet kokios kitos aukštumos. Kaip sako mano tėtis, kone paniškai bijantis skraidyti- atsiprašau, ką jūs darote, sustokite, aš išlipsiu (skrendant lėktuvu, be abejo). Psichologijos tėvas Freud’as tyrinėjo prigimtinius instinktus, kurie yra dažnai stipresni nei mes patys ar mūsų valia- dauginimosi, naujos gyvybės kūrimo, ir- mirties, savidestrukcijos instinktus. Pastarasis klasikine prasme būtų l’appel du vide giluminė priežastis, o man vistki patinka galvoti, kad savidestrukcija- tai tam tikra prasme pasąmoninis, bet labai stiprus, gaivališkas noras atgimti, pradėti iš naujo, atversti naują puslapį – ir dažnai būtent tada, kai gyvenime viskas kaip ir normalu, kitais žodžiais- sąstingis. Paskutiniu metu teko daug mąsstyti ir permąstyti engimo, priespaudos kaip vidinio reiškinio temą, ir kaip nemaloniai tai beskambėtų, bet būtent tokios gniuždančios, nepakeliamos būsenos skatina poreikį bet kokia kaina išsilaisvinti. Parfumerinis pašėlusiai besidaužančios širdies ir svaiginančio tarsi narkotikas deguonim persisodinusio oro gurkšnio atitikmuo galėtų būti Byredo Baudelaire.

 18. Ya’aburnee
(arabų kalba)
Nelabai sveikas, nors ir kilnus, noras.
Pažodžiui- tu mane laidoji.
Tai troškimas, kad mylimas asmuo mirtų vėliau už šio troškimo turėtoją, idant netektų išgyventi nepakeliamo praradimo skausmo. Na ir kas čia tokio, kad tokiu atveju tas pats mylimas asmuo patirs tą patį nepakeliamą praradimo skausmą. Nes taip jau yra pasaulyje, kad po pačių altruistiškiausių ir kilniausių žodžių fasadu slepiasi pats brutualiausias, lėkščiausias egoizmas. Nagai ir ragai į save, kas kad lakuoti švelniausiu rožiniu laku. Parfumerinis reiškinio ekvivalentas galėtų būti, teatleidžia man aromato gerbėjai, Lancome La Vie est Belle, priežastys telieka kiekvienam asmeninės.

 19. Duende
 (ispanų kalba)
Tai nepaprastos pagarbos nusipelnanti mistinė, tarsi atgamtinė jėga. Šnekamojoje kalboje taip vadiname paslaptingą, nevaldomą jėgą, kylančią tarsi iš žmogaus vidinės gelmės, dažnai pasireiškiančią nesuvaldomu poreikiu kurti ir sukeliančią vieną stipriausių energetinių reiškinių- katarsį.
Aromaatine prasme tokį intensyvų efektą sukelia nepaprastai sensualus, intensyvus, jėga ir trauka persunktas Nasomatto Duro.

 20. Saudade
(portugalų kalba)
Sunkiai išverčiamas, bet vienas pačių gražiausių žodžių. Tai ilgesys to, ką mylėjote ir praradote. Tą neapsakomą jausmą muzikoje įkūnija portugalų muzikos žanras fado, o taip pat bliuzas- jie neatskiriami nuo saudade’st jausmo. Olfaktorinėje kalboje tokį subtilų, nostalgišką, be galo gražų ir tikrą jausmą sukelia nepagaunamas, plazdenantis ore tarsi drugelis Guerlain Apres l’Ondee, kvapas, kuris sukurtas idant perteikti po vėsaus pavasarinio lietaus saulės spinduliuose bundančią gamtą.

 Retų žodžių ieškojo ir padėjo aprašyti Dominyka Navickaitė.

Nina Simone, Wild is the Wind