Ne kelio ilgis ar jo vingiai lemia kelio sunkumą. Kartais keli žingsniai gali būti sunkesni už ilgais metais eitą kelią. Tarsi žengtum į laužą. Arba palydint Saulę.
Kartais keli žingsniai
gali išvaduoti. Arba išskirti. Padėti nuskaidrėti. Nugarmėtiįi prarają.
Tie keli žingsniai
psichologijoje vadinami liminal zone,
kasdieniniame leksikone- niekeno žeme.
Kai išeina
kas nors brangus, rodos, pati sunkiausia, kokia tik gali būti dalia- likti. Gyventi su
dūšioje prasivėrusia tuščia vieta, tarsi žiojėjančia
praraja, ir apsimesti, kad viskas daugmaž
tvarkoje, kaip visada (arba suversti kaltę
darbinėms smulkemnoms,
prastam orui ar šiaip
rudeninei depresijai). Liekantysis dažnai
net nesuvokia, kad kartu su išejančiuoju žengia žingsnį – vieną ar du, o kartais net
kelis- į niekieno žemę. Tai tas susiskaldymas, kuris toks sunkus-
vienu metu būti ir
ten, ir čia, vienu
metu gyventi ir dabartyje, ir praeityje, ir toje ateityje, kuri tik galėjo būti.
Yra žmonių, kurie iseje nedingsta.
Tai, ką jie palieka, šiluma ir gėris, gyvena toliau ir šildo dūšią. Yra žmonių, kurie net išėję lieka labiau gyvi, nei tie, kurie likimo
valia užpildo
kasdieninę buities
terpę. Ir dar- po ju
lieka dėkingumas. Dėkingumas, kad gyvenimas
padovanojo laiką su
jais, tais palaimintaisiais, kurių
šiluma, gilumas, įžvalga, sudėtingumas, žmogiškumas padėjo
pamatyti, pajusti, išgyventi
būtį nepaprastu gyliu ir
ypatingumu. Tarsi tomis akimirkomis gyslomis būtų tekėjęs
visas Visatos kraujas.
Man tokių
akimirkų prisiminimai
kvepia Rochas Alchimie. Jei trumpai
ir objektyviai: tai persikas, slyva, vanilė,
tonka pupelės ir šilta sandalmedžio, ambros ir karamelės pudra. Jei subjektyviai: tai
auksinis ruduo, maudynės
jau šaltame ežere, sauna vakare, kepamo
pyrago kvapas, rudeniniais obuoliais kvepiantis senas sodas ir beprotiškai žvaigždėtas rudens nakties dangus.
Tai šilumos ir žemiško intymumo laikas ir kvapas, tai edrvė, kruioje, tarsi senoje
troboje suslieja besibaigianti vasara ir jau atkeliavęs ruduo, žvaigždėtas dangus apkabina rimstančią, vėstančią žemę, tai rūke skestantys rytai ir
besiplaikstantys voratinkliai. Ir šiluma,
šiluma, šiluma... iš vidaus besiliejanti auksinė, sodri šiluma.
Kažkada
paskutiniais Rochas Alchimie lašais pasikvėpinau kaklą tą rudens dieną,
kai į niekieno žemę lydėjau
Brangų Žmogų. Rochas Alchimie nebegaminamas kvapas, ir žinojau, kad nei vienas iš jų nebesugrįš.
Gyvenimas keistas dalykas. Kai Lietuva lydėjo į paskutinę
kelionę Donskį (kuris, tikiu, daugeliui
paliko tai, ko neįvardinti
žodžiais), gavau dovanu... Rochas Alchmie flakoną. Auksinį rudenį, kai krenta lapai jis grįžo pas mane, tas magišlas kvapas. Tarsi užkoduotas slaptas pranešimas iš niekieno žemės, tarsi stebuklas, tarsi baltas balandis iš „Brolių Liūtaširdžių“. Rytoj atkimšiu
flakoną ir žinau, jog juodasis periodas
pasibaigs. Juk niekas nesakė,
kad vasara negali prasidėti
rudenį J
