Etiudas Nr 5. Juoda skylė. Olfactive Studio Ombre Indigo.

Life is like a box of chocolates, you never know what you get ... Būna ir taip- eini savo keliu, mėgaujiesi kelione, ir staiga pajunti, kad krenti į akliną, beorę erdvę. Krenti ir krenti. Į juodą skylę, be dugno ir be orientyrų.  

Erichas Marija Remarkas rašė: „Pats sunkiausias jausmas- nusivylimas. Ne nuoskauda, ne pavydas ir net ne neapykanta.... Po pastarųjų sieloje bent kažkas išlieka, o nusivylimas po savęs palieka tik tuštumą“.

Tuštuma. Vidinė dykuma. Juodoji skylė. Sufijai sako, kad tuštuma tai penktasis, dieviškasis kūrimo elementas, per kurį materija įgauna dūšią. Jei taip, tai tas įdvasinimo procesas iki alpulio skausmingas. Dar sufijai mano, kad tikroji laisvė- tai pasirinkimo nebuvimas. Nors kartais rinktis taip pat sunku kaip ir ta tikroji laisvė, kai kelias tik vienas, ir kito rinktis negali. Tuo momentu atsiverianti juodoji skylė dar nykesnė už viską kartu sudėjus- joje dingsta gravitacija ir fizikos, logikos, žmoniškieji dėsniai.

Užgriuvus sunkesniam laikui, aš stengiuosi aplink ieškoti grožio- ne kažkokio kolosalaus, o to paprasto, kasdienio, supančio ir esančio visur. Jazmino krūme. Katės kniaukime. Ankstyvo ryto tyloje. Kaimynystėje gyvenančios močiutės raukšlelėse. Žinoma, ir savo kvapų lentynėlėje. Tik būvis tokiu kaip dabar metu toks, kad grožis, gyvybingumas, kvapai, garsai- viskas tarsi plaukia pro šalį. Tokiomis dienomis aš nesikvėpinu. Juodoje skylėje nėra kvapų. Ten nėra nieko.

Vistik kažkuriuo momentu prisimenu tinklaraščio etiudus ir taip ant mano riešo atsiduria keturi lašai sunkaus, niūraus, kažkaip gniaužiančio kvapo- Olfactive Studio Ombre Indigo.

Karlas Gustavas Jungas tvirtino, kad kiekvienas, pasiryžęs eiti savo keliu, visu pirma susitinka su savo Šešėliu (tai labai gerai žinojo ir ankstyvieji krikščionis, bažnyčios tėvai ir gnostikai)- ta savo pusė, kuri tamsi, palikta, atstumta, pažeminta, išduota, ta gėdinga AŠ nuo kurios nusigręžiame perkreiptu veidu, kuri išvyta ir neturi teisės į kilniaus jausmais bei šviesiomis mintimis ištapetuotą mūsų gyvenimą. Našlaitė. Juk dabar taip yra- sveika galvoti pozityviai, medituoti, atsiriboti nuo minčių ir emocijų, praktikuoti atleidimą ir sveikai maitintis. Tik depresija yra antra labiausiai paplitusi liga po vėžio. Nes mes, mūsų fizinis kūnas ir psichika ir yra tas susikirtimo taškas, kuriame susitinka, o gal net susiremia matoma ir nematoma, dvasia ir materija, tamsa ir šviesa.

Neatsitiktinai ir pagrindinė, dominuojanti Ombre Indigo, ribinės teritorijos, nata yra oda. Oda juk ir yra ta riba, kuri skiria, priima ar atmeta, juodoje skylėje jautiesti tarsi gimusi be odos, ar tarsi ji būtų ką tik nudirta. Ombre Indigo oda vėsi, tarsi išpilta šalto prakaito, Tai blogas sapnas, kuris nesibaigia, o jei ir baigtųsi, tai jo sekoje laukia tik dar niūresnė realybė. Oda čia, be abejo, dominantė- bet pamažu jos fone pradeda ryškėti aprūkusio papiruso, padūmavusios džiovintos mėlynosios slyvos natos. Dar vėliau skleidžiasi gražios, bet šaltos ir trapios tarsi porcelianas, šafranu papuoštos olibanumo natos. Aromatas, nors ir tamsus, bet jam nebūdingas tas dramatiškumas, kuris yra neišvengiama noir

aromatų ašis. Šis kvapas- tai skaudus, širdį draskantis kasdienybės Šešėlis, senas kaip pasaulis ir neišvengiamas kaip būtis. Tarsi aromato kūrėja Mylene Alran būtų norėjusi sukurti variacijas septynių mirtinų (ir mirtinai kasdieniškų) nuodėmių tema (nors ankstyvieji krikščionys manė, kad tokių nuodėmių būta devynių, o aš pati linkusi manyti, kad jų atspalvių mažų mažiausiai yra bent kokie devyni milijonai). Šis aromatas- tai tarsi kasdien žudanti kasdienybė, kuri ilgainiui tampa tokia įprasta, kad nebepastebime jos pražūtingo poveikio- tai į odekoloną panašūs dulkini nuodai, kuriuos gyvenimas mums prirašo tarsi neprašytą kasdieninę naštą.

Tada, kai jau nebelieka nieko, tamsoje pradeda skleistis tuberoza- tik ši tuberoza nebe ta gyvenimu, geismu ir dramatizmu persisunkusi gėlė, iš jos telikęs skeletas, vaiduoklis. Juodoje skylėje net ir vaiduoklis- tai jau kažkas tokio, kažkas, kas su savimi atnešsa dinamikos, bent kažkokio judėjimo pažadą- kvapas tarsi pradeda judėti ir- atgija. Tai tarsi toli toli, kažkur kitoje dimensijoje likusio pasaulio atgarsis, jei tik juodoje skylėje gali egzistuoti garsai ir atgarsiai.

Esu skaičiusi, kad Ombre Indigo buvo sukurta tarsi stipresnė, tamsesnė to pačio gamintojo aromato Chambre Noir versija. Man šie du kvapai yra konceptualiai, fundamentaliai skirtingi- Chambre

Noir galėtų būti tiesiog tamsus, galbūt net su siaubo elementais, kambarys, Ombre Indigo tokių ir kitokių ribų neturi- jis bedugnis, įtraukia tarsi sukūrys ir nuplėšia, paneigia žmonišką šilumą, individualumą, tai, ką laikome savaime suprantamais, mums priklausančiais dalykais. Jis ne toks grobuoniškas ir ne toks vitališkas kaip mano pamėgtas juodų dienų palydovas Robert Piguet Bandit. Ombre Indigo trasi mirusi žvaigždė—ne juoda, tiesiog buvusių laikų Šešėlis, skausmingos šviesos persisunkęs indigo mėlis, į kurį žiūrint akyse tvenkiasi sunkios, švininės ašaros ir kurio intensyvumas įtraukia tarsi juoda skylė.

Ten, kur šviesa, ten ir šešėlis. Žinau, kad neužilgo sėdėsiu ant Balatono pakrantės pamerkusi kojas į šiltą vandenį, žiūrėsiu į horizonte dūluojančius kalnus ir besileidžiančią saulę. Laužysiu liežuvį bandydama ištarti neištariamus vengriškus žodžius. Ir viskas bus. Kada nors. O dabar belieka įkvėpti. Kvėpuoti. Ir iškvėpti. 

Etüüd Nr 5. Must Auk. Olfactive Studio Ombre Indigo.

Frida Kahlo, Two Fridas

Tuleb ka selliseid aegu. Kus mines oma teed, nautides teekonda, teadvustades samme, järsku avastad end nurgas. Mustas augus.

Life is comedy for those who think and tragedy for those who feel ütles Oscar Wilde. Paraku paraku olen ma see, kes enamasti tunneb.

Ainuke vabadus on valikute puudumine, ütlevad sufid. Vahest valikud on sama rasked kui vabadus. Ja vastupidi. Must auk on just sama raske kui mõlemad korraga- seal puudub gravitatsiooni jõud.

Suuremad või väiksemad raskused panevad mind otsima ilu enda ümber- ja ilu on ju igal pool. Jasmiini põsas. Kassi kräunumises. Varahommikuses vaikuses. Naabertädi kortsudes. Muidugi ka lõhnariiulil. Kuid nüüd järsku see kaaluta olek on sellline, et ilu ja elu, hääled ja vaikus voolavad mööda. Nii ma käin nendel päevadel lõhnatu. Mingi moment siiski tulevad meelde blogi etüüdid- ja nii mu randme peale sattub Olfactive Studio Ombre Indigo- raske, morn, söövitav, kuid vaikselt endasse tõmbunud lõhn.

Carl Jung kirjutas (ning seda väga hästi teadsid varajase kiriku isad ja gnostid), et igaüks kes on teel, peab eelkõige kohtama enda Varjuga- selle enda poolega, mis tume, mahajäetud, allandatud, reedetud ja ebasobiv, häbi- ja põlastusväärne. Tänapäeval, kus depressioon on teine kõige levinum haigus peale vähi, inimesi inustatakse mõtlema positiivselt, andestama, mediteerima, tervislikult sööma ja elada hetkes. Unustamast tõsiasja, et füüsiline keha on see kokkupuute punkt, kus kohtuvad nähtav ja näthamatu, mateeria ja vaim, valgus ja vari.

Ilmselt pole juhuslik, et peamine Ombre Indigo, piiritsooni, noot on nahk. Sest nahk on ju see, mis eraldab ja ühendab, mis kaitseb ja võtab vastu, ja mustas augus just nahk on see, mis kaob esimesena. Ombre Indigo nahk on külm, justku kaetud külma higiga, see on paha unenägu, mis ei lõpe või siis kui lõpeb, siis ees ootab veelgi külmem reaalsus. Selle jahmatustekitava naha foonis ilmuvad põlenud papüüruse ja suitsuse musta ploomi noodid- hävinud loodus, või siis hävinud lootus? Imeilus, kuid külm kui portselaan olibaanum, mille tolmusus seguneb šafraaniga. Aroomil puudub see grandioossus, millega luuakse noir aroome- tema Vari on igapäevane valu, vana kui maailm ja sama vältimatu. Tahaksin arvata, et aroomi loojat Mylene Alrani inspireeris seitse patu (kuigi sufid ja gnostikud ütlevad, et neid on hoopis üheksa- kes teab, võib olla hoopis üheksa miljardi- varjundeid on sama lõpmatu miriaad kui inimelu päevade hetki). Aroom on justku tappev argipäev, justkui igapäevane varju koorem, millega nii leppime, et enam ei märkagi- see on odekolooni taoline tolmune mürk, mis elu pakkib meile kaasakantava bagazina.

Ja siis, päris pimeduses, ilmub tuberoos- kuid sellest elusast, ihast ja dramatismist pakkatavast lillest on siin jäänud skeleton, mis on justkui tont. Ja mustas augus iga tont on juba midagi, midagi, mis võimaldab dünaamikat- aroom muutub liikuvamaks, ja seega- elusamaks. See on kui kauge maailma kaja musta augu põhjas, kui viimasel üldse selline asi on.

Lugesin, et Ombre Indigo oli loodud kui tugevam, intensiivsarem sama tootja Chambre Noir versioon. Kuid minu jaoks need kaks lõhna on kontseptsuaalselt tõesti erinevad- Chambre Noir võiks olla lihtsalt pime tuba, võib olla isegi hirmu tuba, kuid seal on siiski käega katsetavad piirid, ning kõik me teame, et põrandast ei saa maha kukkuda. Ombre Indigol sellevastu puudub piir, põhi, ta imeb sisse ja röövib paljaks inimlikust soojusest, isikupärasusest, sellest, mida me peame oma loomulikuks, vältimatuks, ärateenitud osaks. Ta ei ole nii röövilik ja seega nii elus kui mu lemmik mustade päevade jaoks- Robert Piguet Bandit. Tema morbiidsus on just see, mis ei võimalda tal olemaks must- sest ta on Varju, valguse valust küllustunud indigo, mille vaatamine paneb silmad jooksma vett ning mille intensiivsus imeb endasse musta augu taoliselt.

Igal valgusel on varju. Ja igal varjul- valgus. Ma tean, et üsna varsti istun Balatoni kaldal ja jalgadega sorgin järve sooja vett. Proovin hääldada hääldamatuid Hungarikeelseid sõnu. Vaatan mägesid ja näen loojuva päikese valgust. Ja kõik veel tuleb. Kuid nüüd tuleb hingata. Hingata. Ja hingata.