Trys Karaliai. Mano Nerimo Žiema.

Vėl besniegė sausio pradžia- laikas sudėlioti taškus ant „i“, išlydėti senuosius metus, atveriant naują erdvę, įsileidžiant naujus vėjus. O jų labai reikia. 2017ieji buvo sunkūs it geležinės nesunešiojamos Eglės klumpės, viena po kito pažėrę išbandymus. „Mylėk artimą savo kaip save patį“, kartojau šiais metais, vis dažniau išgirsdama savo balse stiprėjančias ironijos gaideles. Lengva pasakyti, o sunku padaryti. „A“ kategorijos tragedijų beveik pavyko išvengti, viso kito uzteko su kaupu. Iš gyvenimo pasitraukė brangūs žmonės- ačiū Dievui, ne visi į Anapilį.  Kai kurie, netarę nė vieno žodžio, tiesiog dingo iš mano gyvenimo. Teko išgyventi daugybę konfliktų, nepamatuotų kaltinimų ir tiesiog pačio paprasčiausio žmogiško purvo. Aišku, visa tai galima priimti kaip pamokas ir iliuzijų žlugimą, bet aš tokio antžmogiško lygio nesu pasiekusi. Be to, stresuojant atsijungė skonio pojūtis ir uoslė (kvapus užuodžiau, bet jie tiesiog nekėlė jokių emocijų), taigi savo kailiu patyriau kaip galėjo jaustis pagrindinis P. Süskindo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ herojus.

Ir visdėlto, buvo daug gero. Nepakartojami, mistiniai žygiai gamtoje, nuostabios knygos ir dar nuostabesnė muzika. Nors ir akimirkai, susitikimai ir sutapimai neleido pamiršti, kad gyvenu ne trimatėje erdvėje ir ne lineariniame laike. Gyvenimas kupinas stebuklų. Net pačią tamsiausią naktį.

Metų kertinis akmuo – vienatvė. Vienatvė šiais nelengvais metais man buvo buūina kaip gryno oro gurkšnis. Ir šiaip turiu nemažą poreikį pabūti pačiai su savimi, o kai viduje tiek jausmų ir minčių, dažniausiai nelengvų, nepatogių, badančių tarsi dagiai, pabūti vienai, gan ilgus laiko tarpus, pasidarė būtinas kasdieninės higienos faktorius. Išsikrausčiau iš socialinių tinklų, elektroninių paštų, telefonas leisdo dienas „tylos“ režime. Vienatvę dažnai painioja su vienišumu, bet kaip sakė Paulis Sartras „jei blogai jaučiatės būdamas vienas, vadinasi, esate blogoje kompanijoje“. Buvimas tyloje, atskirai nuo kitų, gydė dūšią. Supratau, kodėl žmonės išeina į vienuolynus ar duoda tylos įžadus. Dabar beliko rasti vienuolyną :)

Vienuolyną, beje, radau. Metų kelionėje, pusiau pėsčiame žygyje i Pečiorus ir aplinkinius archainius slavų ir vepsų kaimus. Likus savaitei iki Velykų su keliomis darugėmis pėsčiomis kirtome Čiudo ežero (est. Peipsi) kraštu vingiuojančią Rusijos sieną ir atsidūrėme vienoje seniausių ir mistiškiausių slavų žemių. Nupasakoti kelionės žodžiais neįmanoma- tarp šventųjų ežerėlių pasislėpusių senųjų kaimų (ar to, kas iš jų likę), galybės miniatiūriniais kriokliais krintančių šaltinių, pavasariniame miške aptiktų setų kapinėlių su šv. Matviejaus kaepliu, pelkyne pasislėpusių kadaise ant šaltinių pastatytų vandens malūnų, girios tankumoje lyg niekur nieko stūkstančio sentikių vienuolyno, tik valtimi pasiekiamų atsiskyrėlių buveinių, juodųjų gulbių ant švento ežero ledo ar miško gilumoje rasto pumpurus kraunančio vyšnių sodo- tieisiog nėra tokių žodžių, kurie bent apytikriai perteiktų tos neįtikėtinos kelionės atmosferą. Kartais norėjosi įsižnybti idant įsitikinčiau jog nesapnuoju.

Gamta šiais metais maitino nepakartojamais įspūdžiais. Viena iš įsimintiniausių akimirkų, metų akimirka  kai Joninių naktį, mano mylimo Čiudo ežero pakrantėje, medituojant į minkštą švelniausių pastelinių pustonių baltąją naktį visai šalia manęs tarsi iš niekur nusileido... baltas garnys. Garniai- labai atsargūs paukščiai, žmogų jie pajunta  iš labai toli, tad man tieisog užėmė žadą, atrodo, net širdis nustojo plakti, idant neišbaidyti to stebuklo. O „mėlynasis paukštis“ įbridęs kelis žingsnius į ramų tarsi Dievu veidrodis, ežerą, lyg niekur nieko ėmė žvejoti. Iš visų gyvų sutvėrimų mane labiausiai žavi paukščiai, ypač ilgakojai ilgakakliai vandens paukščiai, kurie, man rodos, yra artimiausi įkūnytai sielai. Ta idilė tęsėsi bent ketvirtį valandos, kol nutirpus mano kaklui, šiek tiek pasimuisčiau, ir tik tada paukštis suprato, kad jis ne vienas. Ir nuskrido.

 Su daiktiniu pasauliu viskas nebuvo taip paprasta. Slėgė daugybė darbų ir pareigų, visų paprasčiausiai nesugebėjau atlikti. Tūkstantis „reikia“ plėšė į visas puses. Ir dar- pirma karta

gyvenime taip- pasibaigė žodžiai. Bendrauti visai nesinorėjo, bet nemažiau nesinorėjo ir bet ką rašyti- straipsniai, tinklaraščio įrasši, neatsakytų elektroninių laiškų virtinė- visa tai atrode neįmanoma. Paprasčiausias penkių žodžių sakinys prilygo mažam žygdarbiui. Tarsi bandydama atstatyti nežinia kur pradingusį verbalinį pajėgumą, skaičiau tarsi maniakė. Mano namuose ir taip tiek knygų, kad joms greitai teks ir savo lovą užleisti, bet šiais metais knygos plaukė iš visų kampų. Perskaitytų knygų sąrašas iš tikrųjų įspūdingas, sunku išskirti metų knygą. Didžiausią įspūdį paliko Taschen „Alchemy and Mysticism“, E. Perel „Mating in Captivity“, W. Bion „Taming wild thoughts“ ir estiškas šiais metais pasirodęs V. Afanasjevo romanas apie Čiudo ežero senatikių pokario kasdienybę „Serafima ir Bogdanas“ Visai kitaip ir giliau pradėjau suprasti vieno šviesiausių žmogaus sielos tyrėjų, C.G. Jungo, rašinius. Žodžiu, buvo skalsūs žodžių ir gausūs knygų metai.  Knygos yra jėga!

Metai buvo gausūs puikios muzikos ir muzikinių atradimų. Visko ir neišvardinsi, bet tikru metu perlu galiu pavadinti netyčia atrastą prieš šimtą metų gimusį muziką nuo Dievo Moondog. Jo „German Years“  - man visai naujas rakusas į muziką kaip reiškinį. Daug klausiausi Björk, jos „Black Lake“ ir visas„Vulnicura“ albumas padėjo išgyventi pačius tamsiausius jausmus. Nostalgijos akimirkomis prisiminiau su manimi tais pačiais metais gimusius fainuolius The Cure, kurie mane lydėjo bebaigiant mokyklą.  Ir visiškai užsikabliavau islandų ir šiaurės tautelių liaudies muzika, ji tapo tarsi mano antra oda, nes toji, kurią davė motina gamta, šiems metams buvo tiesiog per plona.

Metų parfumerinė nata – gailis. Kaip jau minėjau, su uosle šiais metais dėjosi šposai. Kvapus užuodžiau kaip niekad aštriai, bet toks jautrumas atsisuko kitu galu- daugelis kvapų nepakeliamai erzino, nors šiaip kvapams, gal tik išskyrus pūlių ir lipnaus limonado, esu tolerantiška. Vasaros nakties žygiai pelkėse, liūnuose, į atmintį įspaudė nuostabų, aitru, saldžiai kartų žydinčių gailių kvapa. Jis mane taip užbūrė, kad dabar rūsyje laikau nemažą kiekį džiovintų gailių, darau sauną su galių nuoviru,  džiovintus galius drobiniame maišelyje dedu vaikams po pagalve, kad sapnuotų gražius ir laimingus sapnus. Gailiai- tai vietinė levanda, radusi vietą ir lentynoje, ir buityje, ir mano sode.

Metų parfumerijos namai- Agonist. Šių Švedijos kūrėjų ne tik pavadinimas nepaprastas (agonistas- tai molekulė, kuri aktyvina receptorius ir sukelia maksimalią reakciją), bet ir nerealiai graži, skaidri tarsi kalnų upokšnio vanduo, estetika. Agonist kvapai ir naturalūs, ir tuo pat metu keisti, originalūs, modernus ir keisti, tarsi skandinaviskas gamtovaizdis. Savo vaizduoteje puikiai randu proga ir nisa kiekvienam uostytam Agonist kvapui atsirastų garantuota vieta mano parfumeriniame garderobe.

Šiais metais kvepinausi minimaliai. Ir vistik šių metu kvapas- antra oda buvo senas geras Guerlain Jicky. Laisvas, laimingas ir naturalūs levandos, citrusų, odos ir vanilės kvapas. Man jis primena švaraus, išblizginto automobilio ir degalų kvapus, sumišusius su vaizdingais vasaros aromatais. Tai- permatoma šilkinė skara, odinės pirštinės ir kabrioletas, lekiantis Cinque Terre serpentinais. Kvapas, tinkantis visur ir visada („oi kaip gerai tu kvepi“, „o iš kur čia tas benzino kvapas!?“), mokantis sužavėti ir nustebinti. Kam galėtų šauti į galvą, kad šis aromatas sukurtas 1889 metais?

Metų parfumerinės naujienos šįmet trejybėje: Hermes „Twilly“ Olfactive Studio

„Woody Mood“ ir Kerosene „Unforsaken“. Šiais metais buvau atsijungusi nuo naujienų. Ir vistik sužavėjo „Twilly“ kuklus sudėtingumas, išraiškinga raudonmedžio, kakavos, imbiero ir smilkalų „Woody Mood“ sutartinė bei sultingas, gurmaniškas apelsinžiedžių ir kokoso riešuto „Unforsaken“ derinys (žinant kaip as „mėgstu“ kokosą kvepaluose, galima sakyti, kad Kerosene sukomponavo stebuklą).

Mano asmeniniame garderobe buvo come back’ų metai. Cartier Drakono Bučinys (Le Baiser du Dragon), The Different Company „Rose Poivree“, Cuir de Lancome, Serge Lutens „Bois de Violette“- grįžo kvapai, kurių sugrįžimo nesitikėjau- viskas tiesiog taip atsitiko..

Metų nusivylimas- Chanel „Gabrielle“. Chanel moka kurti gerus, išraiskingus, su charakteriu kvepalus- tuo neabejoju. Užtat labai nustebino beveidė ir nieko nesakanti Gabrielle aromatinė puokštė. Taikantis į tą pačią kategoriją, kaip ir Hermes „Twilly“, kvapas, tačiau besiderinant prie masinio skonio, visai pametęs savo veidą.

Metų atradimas- Gueralin „Chant D’Aromes“. Nuostabus, švelnus, subtilus kibirkščiuojančių aldehidų, kaukazinių slyvukių, ylang- ylango, sandalmedžo ir dervų kvapas. Tai tarsi šilkiniai apatiniai, taurė šampano karštą vasaros popietę ar tylus džiazas prie židinio tamsiais žiemos vakarais. Absoliučiai moteriškas, nepaprastai minkštas ir tyliai išraiškingas. Perfect harmony.

Tokie tad neprasti metai man išpuolė. Priespaskutinę metų dieną, vėlai vakare, beklausydama šių metų mantros,  Kind Crimson „Talk to the Wind“-, pasiėmiau žirkles ir liepsnoms atidaviau didesnę dalį savo plaukų, kaip kad norėčiau išeinantiems metams atiduoti 2017aisiais patirtus išbandymus, nusivylimus ir skaudžius praregėjimus.

Ir nors eglutė mūsų namuose dar neišnešta, nes nusprendė sužaliuoti ir išleisti jaunas gležnas šakeles, bet temstant Trijų Karalių vakarui, uzrašiau savo viltis ir prašymus 2018 metams. O jie- labai paprasti.

-          Ramybės širdyje

-          Aiškumo galvoje

-          Energijos ir sveikatos

-          Naujų pradžių

-          Žmonių, į kurių akis norėtusi žiūrėti ir žiūrėti

Su Trijais Karaliais! Teatneša jie jums tai, kas brangiausia!