Žiemos 2013- 2014 garderobas

Iškritus baltam, gurgždančiam sniegui pagaliau atėjo supratimas, kad prasidėjo žiema. Aišku, ir anksčiau buvo galima susiprotėti, juk kalendorius po nosimi- bet šiuo metų laiku taip staigiai sutemsta, kad rodos, jog mano sąmonė užmiega, nespėjusi suvokti, kas vyksta. Kuo keisčiausias jausmas apima- aplink prieššventinis šurmulys, mirksi lemputės, kalendoriuje vienas po kito rikiuojasi ilgiausia eilė visokių prieškalėdinių renginių, ir, o siaube!- privalomų darbų (liaudiškai vadinamų prievolėmis) eilė, nenusileidžianti  kitados besirikiavusioms eilėms Lietuvos- Lenkijos pasienyje. Mano miegančią sąmonę apima panika! Nes, nors kūnas kas rytą (ar tiskliau, nesibaigiančią poliarinę naktį) keliasi, kažkur eina, daro, organizuoja, ta tikroji aš, kokią save pažįstu- miega neišlipdama iš lovos. Keisčiausias jausmas- tarsi lunatikavimas. Tarsi ilgą sidabrinę pilnaties naktį atsikeltum, išliptum iš lovos, bet negalėtum nei prabusti, nei užmigti. Turbūt taip jaučiasi drugelio kokonas; be šansų suprasti, nei kur, nei kodėl, nei kas jis yra. Arba kaip vienas iš veikėjų Lo Gung- Tzung „Trijose valstybėse“. Tokia žiauri pirmojo kalendorinio žiemos mėnesio realybė.

Tik šį savaitgalį prisiruošiau atidžiau apžiūrėti savo parfumerinį garderobą, kuris lydės mane šią žiemą-  norų ir planų yra daug ir margų kaip rojaus paukštė, bet svarbu ir išanalizuoti pradinę padėtį.

Žiema turi savo specifiką. Šiaip toli gražu nesu saldžių kvapų mėgėja, bet žiemą šiek tiek saldumo dažnai pakelia nuotaiką. Žiemą dėl mūsų klimato ypatumų, daugelis efermiškų , orinių ar subtiliai šleifinių kvapų tiesiog nesiskleidžia, šaltas oras lakiasias molekules sustingdo joms nespėjus nei išsiskleisti, nei tuo labiau pasiekti receptorių svogūnėlių. Mano taip mėgstami kvapai, kuriuose dominuoja žalumos natos, dažnai atrodo visiškai iškritę iš konteksto, tarsi pasiklydę vaiduokliai. Žalių šakelių kvapas gruodį, kai šiaurietiška žiema su visomis savo grožybėmis dar priešakyje, gali sukelti nervinį priepuolį arba aštrios depresijos bangą.

Taigi lieka stiproki, gilūs kvapai, kuriuose dominuoja kokybiškos bazinės natos. Pageidautina, kad jie turėtų ir šiltų niuansų- tokių kaip ambra, sandalmedis, dervos. Net ir mano mylimi smilkalai žiemą vistik geriausi šiltesne, ne labai bažnytine forma. Mano labai mėgstamos odos, deja, tenka atsisakyti- šaltyje mano kūno chemija odos natų nepalaiko. Džiovinti vaisiai šiltame fone taip pat neblogas variantas- kaip ir imbieras. Gurmaniškų kvapų aš stipriai privengiu net ir žiemą. Geriau jau šokoladas ir sausainiai valgomoje formoje.

Žiemą, kai labai reikia tonizuojančių ir pakylėjančių kvapų, puikiai tinka citrusiniai aromatai. Švelnų citrusų brizą galima drąsiai palikti vasarai arba atostogoms Bahamuose, o mūsų žiemos sąlygomis mano citrusinių aromatų poreikius idealiai atitinka Hermes „Eau de Mandarine Ambree“. Eau de Mandarine Ambree- tai  sultingas, saldokas mandarinas, kuris gražiai pereina į sausą, šiltą ambrą, šiek tiek primenančią iškūrentos saunos ir dar neišmirkytų vantų kvapą ar stipriai įkaitusį smėlį. Pradinis mandarino saldumas, atmiežtas lengva žievelės kartumo nata- tikros vaikystės Kalėdos,  kai mandarinai simbolizavo žiemos šventes. Sausa, net tarp dantų girkšinti ambra puikiai iliustruoja estišką žiemos ypatybę- sauną. Piramidėje nurodyti ir marakujos vaisiai, ir tikrai- yra tas rūgščiai saldus sultingumas, kurio  nosis, nelabai pažįstanti marakujos kvapą, nemokėjo iššifruoti. Kadangi turime reikalą su Eau de Cologne koncentracija, tai kvapo trukmė atitinkama- 3-4 valandos. Ir jei pavasarį (kvapas pristatytas 2013 m. pavasario pradžioje) sukau galvą, kur ir kokiomis aplinkybėmis tiktų šitas saldžiai- sultingai- karčiai- sausas derinukas , tai žiemos pradžioje jis patapo mano ištikimu palydovu.

Baldessarini „Ambre“ aš jau kelintą žiemą dėviu kaip kvapą- pirštinę, ir visai nesijaudinu, kad jis klasifikuojamas kaip vyriškas. Visiškas uniseksas, patikėkite! Vos juntamas našlaitės pudriškumas, obuolys- tiksliau, gaiviai rūgštokos jo sultys, ir kreminė, su tabako natomis maišyta ambra, bazėje pereinanti į lengvai karamelines natas. Jau minėjau, kad gurmaniškų (primenančių maistą) kvapų nemėgstu, bet čia tokia lengva, perregima karamelė, kuri labai subtiliai balansuoja ant mano tolerancijos ribos ir neerzina. Tai gan lengva, subtili ir stilinga ambra tiems, kurie nemėgsta stiprių ir dramatiškų kvapų. Apgaubia kūną tarsi švelnus megztukas.

Dior „Dune“. Kas gali būti puikiau žiemą, nei vasaros prisiminimai? Dune man visada primena karštą, girkšintį pajūrio smėlį, nuo karščio vibruojantį orą ir auksinį horizontą. Arba auksines kopas Arkašone ar mūsų Neringoje (kaip idealiai parinktas pavadinimas!). Tai ramūs, karšti, kvapų pritvinkę rugpjūčio saulėlydžiai ir nuo peržydėjusių gėlių varvantis nektaras. Išskirtinė Dune savybė yra ta, kad, nepaisant ryškios lelijų natos, tai nėra kvapas apie gėles, tai greičiau sausas karštis ir sodri auksinė spalva. Ir jokia Sniego Karalienė nesugebės užšaldyti jūsų širdies, jei jūs kvepėsite Dune. Kvapas skleidžia šilumą, net karštį- ir puikiausiai skamba šaltame žiemos ore.

 

Parfum d’Empire „Wazamba“. Be smilkalų- niekaip! Bet žiemą, kai viskas aplink ir taip sustingsta amžiname miege, man norisi smilkalinės dinamikos. O Wazamba yra nuostabus kvapas, kur smilkalai derinami su žaliu obuoliu ir pačiu pačiausiu žiemos atributu – spygliuočiais. Žiemą aš puošiu namus į dideles vazas pamerktomis pušų šakomis. Wazamba primena jų, ir dar židinio, nuodėgulių kvapą ir prie jo geriamą karštą punčą. Čia puikiai įpinta ir viena iš labiausiai mėgstamų mano natų- mira, tik ji čia ne iškili ir rimta o greičiau rami, balzamiška, balansuojanti- suteikianti žiemos idilijai filosofinį atspindį. Tai nuostabus atpalaiduojantis, šildantis ir raminantis kvapas, kuri dėvėdama beveik patikiu, kad gyventi kone Šiaurės Ašigalyje yra viena iš didesnių gyvenimo suteiktų privilegiijų.

Parfum d’Empire „Ambre Russe“. Aš negeriu degtinės. Nedėviu audinių kailinių,pirštinių movos  ir kailinės kepurės. Nesivažinėju rogėmis ir nešoku grand pokyliuose Vienos valso. Bet Ambre Russe tai būtent tas jausmas- po iškilmingo pokylio įšokus į roges, apsvaigus nuo šokio ir smagumo, ištraukus kairę ranką iš kailinės movos gerti arbatą ir kažką stipraus, važiuojant apsnigtomis didmiesčio gatvėmis. Svaigus, dinamiškas, gilus ir labai linksmas, nuotaikingas, netgi nutrūktgalviškas kvapas- visai suprantama, kodėl ši ambra pavadinta rusiška. Statiški, labai iškilmingi kvapai-  ne man. Rusiška ambra primena, kad siela neturi amžiaus, kad esu tik tokia jauna, kokia yra mano iš džiaugsmo besidaužanti širdis.

Parfums de Nicolai „Vanille Tonka“ priskirčiau prie savo žieminių hard core. Del nemeilės vanilei juos ir dėviu tik žiemą- būtent šaltyje puikiai atsiskleidžia natūralus vanilės ankščių kartumas, net nuodingumas, dervų aspektai, kažin koks klampumas. Tarsi velnių kūrenamas dervos katilas ir jame kunkuliuojantis saldus eliksyras. Būtent šis kvapas sulaukia neįtikėtino komplimenų ir iš paskos sekiojančių ir uostinėjančių šleifą piliečių skaičiaus. Ko gero, pokalėdinio periodo dietos sindromas. Mane pačią kvapas gerai įžemina ir nuteikia arkliškam darbui.

Rochas „Absolu“. Šiaip Absolu man yra labiau rudeninis kvapas, dėl jo bazės balzamiškumo. Bet jis labai įdomiai skleidžiasi būtent labai šaltame ore- čia sodrių, kone susikristalizavusių apelsinžiedžių fone pažyra visokie įmanomi pipirai- ir balti, ir juodi, ir rožiniai, ir žali, ir pipirų žirneliai, ir ju odelė, ir malti pipirai ir net pipirų dulkės. Ir visą tą pipirų įvairovę gaubia šilta, bet nesaldi, kartoka, bet ne sausa, tirštai gintarinė dervų bazė. Absolu primena auksinį rudenį, jo spalvų ryškumą bei gyvumą perkelia į grafišką žiemos peizažą. Kvapas rimtas, koncentruotas- mano nosiai vertas, įdomus Chanel Nr 5 giminaitis (be pastarajam būdingų aldehidų ir iškilmingo socialinio veido).

Parfumerie Generale „Bois de Copaiba“. Stiprų alkoholį ir likerius mėgstu tik kvepaluose. Bois de Copaiba man- amaretas šaltą žiemos dieną, gal net vėlyvą rytą, už lango pustat pūgai. Šalia- pradėtas lupti apelsinas ir imbiero aromatinė žvakė. Apelsinas aštrus ir kartus. O toliau- sandalmedžio rojus, kreminis, šiltas, juslus sandalmedis tarsi kašmyro antklodė po amareto taurelės. Visiškas tinginiškas atsipalaidavimas baltą šaltą žiemos popietę.

Serge Lutens „Tubereuse Criminelle“- pati įdomiausia tuberoza, kurią pažįstu. Tuberoza man kelia prieštaringus jausmus- saldumas, kokoso natos nėra tai, kas žavi, bet tuberozos svaigumas, sutlingumas, net mėsingumas- patinka. Kai kuriose kompozicijose tuberoza subtiliai atkartoja braškių kvapą. Kriminalinė Tuberoza turi visas gerasias tuberozos savybes, bet netgi ir tai yra smulkmena. Kriminalinė tuberoza – aistringas, svaigus, impulsyvus kvapas, drama is didžiosios D raidės. Jis prasideda tokiomis stipriomis terpentino natomis, kad nejučia į galvą ateina posakis „tepk slides“. Terpentinas, slidžių tepalas gražiai liejasi ir kinta, pereina į gintarinės kanifolijos (ja tepami smuiko smičiai), o dar vėliau- karšto, iš karščio tirpstančio asfalto kvapą. O ant to asfalto- baltos kaip sniegas, tarpstančios, svagios gėlės. Nuotakos puokštė. Gražu, net gniaužia kvapą. Kvapas labai intensyvus, gilus, gyvas, aistringas. Moteriškas- nes tik moteris, mano manymu, jaučia taip beatodairiškai. Svaigus- nes tik moteris jaučia taip, kad svaigsta galva (na gerai, galbūt ir vyrai, bet jie juk neišsiduoda). Kvapas Anai Kareninai- arba Karmen. Kiekvienai iš mūsų iš tikrųjų, nes moteris visada yra moteris, kiek ją besistengtų užspausti rėmais, taisyklėmis ir draudimais.

Kvapui pereinant į bazą, tuberoza švelnėja, trapėja, jau galima įžiurėti ne beprotiškai svaigiai kvepiančią gėlių puokštę juodame fone, o atskirus žiedelius, jų žiedlapius, kone fiziškai pajusti jų švelnumą, lengvutį kutenimą. Pasirodo mano taip mėgstamas braškinis fonas. Rami ir švelni pabaiga trankiai pradžiai.

 

Muzikinis Kriminalinės Tuberozos ekvivalents galėtų būti Guns N’Roses „November Rain“.

Kodėl žiemai? Nes aš esu giliai įsitikinusi, kad dramos vyksta būtent žiemą. Vasarą joms per lengvabūdiška atmosfera ir jos nugęsta, nespėjusios tinkamai subresti; pavasaris toks gražus, kad neįmanoma nieko rimtai imti į galvą ir i širdį, kai aplink tikrų tikriausias rojus. Na o ruduo- ramus metas, kokios gi tada dramos. Užtat žiema su savo baltai- pilkai- joodu fonu kuo puikiausiai tinka teatrališkoms iliustracijoms.

Robert Piquet „Bandit“. Banditas geras visais metų laikais. Tai kvepalai, kuriuos arba myli, arba nekenti- aš priklausau Bandito gerbėjų iki gyvos galvos gretoms. Bet kadangi Banditas toks ryškus, aikštingas ir bekompromisinis- šlapios odos, gyvulinės natos tikrai nėra tai, kas būtų labai įprasta, tai dažnai ta meilė būna tik tarp mūsų dviejų, Bandito ir manęs, o viešumoje kartu mes rodomės retokai. Nes vistik kai uostau Banditą, tai matau įžūlią merginą trumpai kirptais plaukais (kuo ne aš!), ryšiai joodu pieštuku apvedžiotomis akimiS, kvepiančią cigarečių dūmais, ryškiai raudonu lūpdažiu, begėdiškai trumpu odiniu sijonu ir kariniais auliniais batais. Galbūt nubėgusiu tušu, o gal juodų neiloninių kojinių akimis- bet nė kiek dėl to nesikuklinančią. Matau merginą, akiplėšiškai sviedžiančią iššūkį pasauliui, jį ignoruojančią- drąsią, no limits, seksualią, išdidžią ir ne pagal metus paragavusią gyvenimo, bet nuo to nė kiek nesikūprinančią. Tokios tad legendinės Germaine Cellier legendinio odinio šipro sukeliamos haliucinacijos. Mūsų politiškai korektiškais ir socialiai atsakingais laikais, deja, toli gražu ne visiems priimtinos. Bet aš jį myliu- šaltis akcentuoja Bandito dūmiškumą, dukslumą, animalistinės natos skleidžiasi neilgomis staigiomis bangomis, tarsi krisdamos kaskadomis. Absoliutus drąsos ir savęs priėmimo kvapas. Žiemą, kai pradedi abejoti savo organizmo pajėgumu išgyventi poliarinę naktį ir arktinius šalčius, labai įkvepiantis, tarsi Obamos Yes we can!

Tokie tad mano kuklūs resursai šiai žiemai, tiksliau- pirmai jos daliai, iki Užgavėnių. Nes po Užgavėnių prasidės kita pasaka- pavasario laukimo pasaka. Ir sezoninių kvapų diapazonas labai pasikeis.

Be abejo, laukiu ir papildymų- netgi nemažo kiekio papildymų. Bet apie juos- kitą kartą.

Kuu noot. Patšuli- must mesi

Tuli aasta kõige lühedamate päevade aeg.Päevade, mis sähvivad nadu säded ja kustuvad ilma, et oleksid jõudnud mõista nende leegi. November. Müstiline kuu, mil pimedus teeb oma silmad pärani lahti ja neid pilgutamata vaatab hinge kaevude sügavusse. Ja hing hakkab laulma. Vaikselt, sumeda häälega. See on džäss, ehtne, sügav muusika- see isegi pole muusika, vaid meie hing nõnda, inimesele kõige arusaadavamas keeles, kõneleb meiega (uskuge või mitte, artikli hakkasin kirjutama novembri keskel, aga olude sunnil avaldan alles praegu).

                November on tumedate, sügavate toonide kuu. Sügavate, hüpnotiseerivate lõhnade kuu. Unesse uppuva maa, raske plii värvi taeva, tarretava surmvaikse ilma kuu. Loodus ohkab oma viimaseid hingetõmbeid ja valmistub talveuneks. Või surmaks- kuidas keegi valib seda näha. Ainult see kummaline loom, inimene, süütab valguseid, pidutseb, lööb lärmi- kõik selleks, et summutada aina tugeneva hinge laulu.

Selle kuu noodiks valisin põrgulikult tumeda, sügava, veniva patšuli. Valisin, sest kaasaaegses parfümeerias  patšuli  on üks sagedamini kasutatavaid noote. Kui IFRA (Rahvusvaheline Parfümeeria Asosiatsioon) praktiliselt keelas sambla ekstrakti kasutamise- ja sambla ekstrakt on üks peamisi šipri koostisosasid- parfümeerid hakkasid otsima, kuidas säilitada šipri, kõige ülimat parfümeeria klassikat. Üks kõige õnnestumaid variante oli patšuli  kasutamine baasnootides. See ei tähenda, et varem patšulit kasutati vähe, kaugel sellest, kuid tänu modernse šipri  sünnile patšuliga tutvus ülimalt lai parfümeeria kasutajate ring.

 

Kuid mis on see  patšuli? Tamili keeles see tähendab „roheline leht“. See on Kagu Aasiast pärit keskmist kasvu mündi perekonnale kuuluv väiksemat kasvu põõsas (lot. Pogostemon kablin),  mis XIX sajandil tänu Napoleon Bonapartile Siidi Teed mööda jõudis Euroopasse. See,kuidas patšuli jõudis Euroopa aristokraatideni, on üpris huvitav. Ei jõudnud mitte taim ise, vaid tema aroom. Nimelt toodi Euroopasse imekauneid idamaiseid salle, mis välkkiirelt levisid laiskleva Euroopa aristokraatide vahel. Selleks, et kaitsa sallide kandjat puutukate hammustustest, salid aga olid lõhnastatud patšuli õliga. Lõhn oli eurooplastele tundmatu- salid lõhnasid märga mulda, tärkava taimestiku, magusate eksootiliste vürtside järgi. Ja mitte keegi ei teadnud, mis see on, mis lõhnab niimoodi. See idamaine salapära aga tekkitas nõudlust ja lõhn sai meeletult populaarseks. Ainult et eurooplased endiselt ei teadnud ei seda, mis lõhn see on ega kuidas seda saada. Idamaadel patšuli aga oli laialt levinud ja tema õli kasutati putukate peletamiseks. Idamaa šamaanid ja teadjamehed kasutasid taime võimu seksuaalsuse ja maise heaolu rõhutamiseks. Nemad uskusid, et maa järgi lõhnav patšulil on võime juurde tõmbama kõike, mis on vajalik maiseks eksistentsiks füüsilisel tasandil. Patšulit kasutati afrodiziakina naiste seksuaalsuse äratamiseks. Võib-olla  tänu temale omastele šokolaaditaolistele nootidele?

Patšuli efektiivselt rahustab ärritatud nahka ja ravib kroonilisi nahahaigusi- psoriaasi, allergiaid jne. Müstikud teavad, et tema sügav, tume ja veniv lõhn temale omaste madalate pooltoonidega on võimeline vaigistada lõputu mõistuse dialoogi ja soodustab sisemist vaikust. Pole siis ime, et mitmes lõhna renessanss toimub just praegu, meie ajal, kui pidev mõistuse dialoog hakkab ähvardama psüühilist tervist.

Patšuli õli oli ülipopulaarne hippide ajal, see oli nagu otsene sild idamaa kultuurile. Just tänu hippide ajastu assotsioonidele paljud kaasaaegsed inimesed ja korraliku elu pooldajad pelgavad patšuli aroomi. Ilma asjata…  Patšuli on üks universaalsemaid noote, mis sobib pea kõikide teiste lõhnadega- puuviljade, roheluse, tsitruseliste, lillede, vürtside aroomidega.  Patšuli on nagu tume taust, mis aitab avaneda ja rõhutab kergemate lendlevate aroomi molekulide ilu. Ta on nagu orkestri tagapingil istuv tuubamängija, keda ei ole eriti hea näha ega kuulda tema poolt mängivat meloodiat, kuid ilma temata viiulid ei kõlaks pooltki nii tundeliselt, klarnetid ei ei vidistaks nii elusalt ja isegi arfi meloodia ei oleks nii võluv.

Patšuli oli nurgakivi modernsetele šipridele. 2010 aastal IFRA praktiliselt keelas samblaekstrakti kasutamist parfümeerias, motiveerides oma otsust potentsiaalselt allergiat tekitava samblaekstrakti mõjuga. Maailm on ikka kummaline- ajal, millal vorstides ei pruugi leiduda liha, kuid on tulvil sünteetilisi aineid, tuleb kaitsta inimkonna allergia eest, keelates looduslike toodete kasutamist ja asendades neid mitte nii väga ohtlike keemiliste ühenditega. Tuleb ainult loota, et toidutööstus ei võta õppust parfümeeriast ja keela näiteks rukkijahust leiva küpsetamist. Kuid samblaekstrakt šipri tegemisel koos bergamoti, ambraga ja/ või muskusega , on üks peamisi koostisaineid, mis moodustavad šipri baasi ja on põhjus, miks šipr on šipr. Ja šipr on parfümeeria kõige klassikalisem klassika. Nii parfümerid jäid ilma oma ühest peamisest instrumendist, nagu kirurgid skalpelita. Tuli eksperimenteerida ja otsida, millega saaks asendada samblaekstrakti ja edukalt fikseerida lendlevaid algus ja südanoote, samuti asendaja pidi peegeldama šiprile omast kibedust. Kuningas oli jäänud ilma kroonita, ja tuli uut krooni kiiresti looma asuma. Kõige efektiivsemaks asendajaks osutus tume patšuli. See oli oluline pööre nii šipride kui ka parfümeeria ajaloos. Patšuli sai kindla koha laiadel poodide riiulitel.

Patšuli õli saadakse tema lehtedelt. Korjatakse ülemistel võrsetel kasvavaid lehte koos varsega, neid kuivatatakse, hiljem lehte nopitakse ära ja fermenteeritakse. Siit algabki kunst- fermentatsiooni protsessi jälgib ja juhatab inimene, ja tema hoolikusest, silmade teravusest ja nina tundlikkusest sõltubki distilatsioonile mineva materjali kvaliteet. Sarnaselt teelehtedele ühest ja samast taimest saab valmistada väga erineva kvaliteetidega jooke. Nii ongi väga võimalik, et kui nuusutate 10 erinevat pudelit patšuli õliga, teie nina tunneb 10 väga erineva aroomi (mul on nii juhtunud). Ja kümnet saab vist asendada koguni sajaga. Patšuli õli on väga nüansirikkas, tas võib tunda rohelust, taimseid nüansse, märja mulla tummisust, balsaamsust, magusust (mille tase võib jällegi väga erineda). See on nagu meega- iga mesiniku meepotist tulev lõhn on sootuks erinev. Nii on see ka musta meega- patšuliga. Mitte kõige parema kvaliteedi patšuli õli võib lõhnata märja põrandalapi, koppituse ja vanuse järgi. Kui olete kokku puutunud just selliste lõhna nüanssidega, ära kiirustage patšulit maha kanda, lihtsalt võtke teadmiseks, et teie kätte sattunud toode kvaliteet ei ole kiita. Kvaliteetne  patšuli õli annab lõhnale niisugust sügavust, et raske on seda kirjeldada. Nagu teie ees avaneks maa kogu oma varadega.

 Nagu mainisin, patšuli väga hästi sobib kokku pea kõikide muude nootidega. Allpool kirjeldan mõningaid klassikaks kuulutatud ja/või minu lemmiklõhnasid.

Patšuli ja tsitruselised

Selline kooslus kompositsiooni poolest on tihti lakooniline- mõrkjad tsitruste noodid maasarnases, märga mulda lõhna meenutava patšuli taustas. Värskuse annus on kindlustatud, lõhn aga on mitte ainult süütu värske vedelik, tänu baasnootidele ta püsib oluliselt kauem ja tal on omapärasust, stiilsust.

Suurepärane näide- Guerlain Acqua Allegoria Pamplelune. See on praktiliselt greibi monoaromaat, kuid tänu patšulile lõhn ei ole pelgalt karge tsitruseline tuuleke, vaid rohkem meenutab mõrkjat, pehmet, greibi mahlaga läbiimbunud greibi koort. Olen kuulnud kommentaare, et see on „higine“ greip ja pean tunnistama, et mõningate inimeste naha peal lõhn avaneb just nii- värskelt kibeda higina. Kuid nendele, kellele meeldib greip ja tema pehme kibedus, tasuks lõhnaga tutvuda- see on ehtne ergsuse ja töökuse generaator.

 

Tõeline selle allagrupi päärl on Les Exclusifs de Chanel 31 Rue Cambon. See on legendaarse e Coco Chanel ateljee aadress. Chaneli ateljee lõhnab piprase ja iirise tolmuga pehmendatud bergamoti ja patšuli kompositsiooniga. Ilus, aristokraatlik ja lakooniline- mitte liiga palju ega vähe. Kui otsida ikonoklastilisi parfümeerse minimalismi näiteid, siis 31 Rue Cambon on just selline.

Legendaarne šipr Mis Dior ilma patšulita ei oleks üle elanud IFRA leidlikust. Peale sambaekstrakti keelustamist Mis Dior muutus äratundmatuseni, aldehidide, sambla, galbanumi ja nartsiside kooslust asendas patšuli ja mandariinid. Kuid siiski…ka uuel Mis Dioril  on oma austajate ring ja ta on täiesti tähelepanuvääriv lõhn.

Patšuli, puuviljad ja marjad- šipr on surnud, elagu šipr!

Juba mainisin, et peale samblaekstrakti kasutamise keelustamist, patšuli oli peamine ravim šipri elustamisel. Kuid varsti parfüümerid said aru, et patšuli sobib ennamaks, kui ainult klassikalise šipri säilitamiseks. Parfüümerid hoogsalt tegelesid modernse šipri, patšuli ja puuviljade, patšuli ja lilleliste nootide, kompositsioonidega. Nendel ei olnud klassikalise šiprile omast teravust ja kibedust ja see parfümeerne žanr suurepäraselt sobis nooremate tarbijate turule.

Aastal 2001 Chanel nina Jacques Polge tõi turule Coco Mademoiselle. Tõenäoliselt esimest korda oma ajaloos Chanel keeras oma moe ja parfüümi maja rooli uues suunas- lõhn oli orienteeritud noortele. See on mahlase apelsini, roosi ja patšuli kompositsioon. Värske, optimistlik ja laitmatu Chanel kvaliteediga lõhn päris suurt tunnustust ja edu. See oli kõnekas märk turule, et noorte turg on valmis ka muuks, kui suhkrusteks ja banaalseteks vedelikeks. Et stiil ja noorus ei ole ilmtingimata mööda minevad nähtused.

Dior moemaja ja Christine Nagel aastal 2006 tutvustasid eriti huvitavat ja lõbusat maasikate, pop corni ja patšuli nootide kompositsiooni Mis Dior Cherie. Lõhn oli suunatud noorematele klientidele, kes küll ei imetle hippide aegu, kuid siiski ei taha lõhnata eriti rangelt. Lõbus lõhna koloriit siiski ei tee kompromissi kvaliteedi osas, lõhn on realistlik, mitte liialt magus, maasikate lõhn, võine pop corni rööst ja kergelt „must“ patšuli sobib hästi noore, dünaamilise ja teadlikult omapärase noore naise imagoga. Ju on teatud tüüp inimesi, kelle nägu, vaatamata kortsudele, on lapslikult lustlik ja lõbus.  

Patšuli päästis kindlast surmas ja imeilusa šipri- YSL Yvresse, loodud selleks, et peegeldada vahutava šampanja lõhna. Tänu patšulile Yvressi  reformuleeriti ja saab, kuigi muundatud kujul, nautida üleküpsete virsikute ja mängulist kihisevat šampanja mullide lõhna. Suurepärane elegantsi ja elususe, vilguse kooslus- lõhn on võimeline ka kivisse elu sisse puhuda.  

Annick Goutal Mon Parfum Cheri, par Camille ülimalt hästi peegeldab 30ndate retro stiili. Just selline lõhn tuli ette lugedes „Suurt Gätsbyt“ (või lugedes samanimelist filmi). Patšuli, üleküpsed ploomid, kannikate puudrilisus- see on kahtlemata retro retro retro! See on hämarad toad, šampanja hommikusöögiks, friseeritud bob stiili juukselõikused, avara seljaga kleidid, ümara ninaga kontskingad, nabani ulatavad pärlikeed ja fokstrott.

Patšuli  ja puuviljade kooslusi on palju ja erinevaid, nende kohta võiks eraldi raamatu kirjutada.

Minu isiklik favoriit on Kerosene Fields of Rubus. See on mahlased, ehtsad, suus sulavad vaarikad, mahlast pungil tumedad ploomid ja mõru tume šokolaad tubakaga. Patšuli siin avaneb sügavates tumeda mõru šokolaadi toonides. Ei ole midagi lisada- kunstiteos. Kui juhtute seda aroomi kuskil nägema, võtke silmad kinni, ja kui ei meeldi- ma kindlustan teile kokkuostu.  

Patšuli ja lilled

Lillede kuningana roosi ja patšuli duett on absoluutne klaasika, mis ei mahu aja ega moe raamidesse. Tumedad, palsamlikud patšuli noodid ideaalselt toovad välja roosi ilu, sensuaalsust ja graatsilisust. Patšuli taustal roos avaneb oma kogu värvigaamas, kõige madalamatest nootidest kosmilise mezzosopranoni. Patšuli  ja roosi kooslus on samasugune klassika, nagu kalamari ja šampanja, väga raske on välja tuua ainult mõningaid lõhnasid, sest paljud neid väärivad tähelepanu.

Atelier Cologne Rose Anonyme-  see on roosi ja kuiva, mõrkja patšuli, tema puisete pooltoonide ja aspektide dialoog. Mitte vähematki magusust, lõhn on väga kuiv ja natuke kummaline. See ongi ahvatlev. Selline mitte tavaline, omapärane lillelisus ei jää märkamata. Lakoonilisus ja asjalikkus koos salapäraga- see on universaalne kombinatsioon.

Ehk kõige tuntum roosi ja patšuli kompositsioon on Christian Dior Midnight Poison. Originaalne aastal 2007 turule toodud lõhn (mitte hiljemad Elixir ja Extrait flankerid) on sügav, õrn, ahvatlev roosi ja patšuli duet, vürtsitatud bergamotiga ja kaunistatud õige väikese vanilje nüanssiga. Lõhn on väga tundeline, naiselik ja loomulik, elegantne, puudub suhkrutaoline magusus (magusate lõhnade austajad proovige Elixir ja Extrait variante), peenelt rõhutatud patšuli puised nüanssid.  

Estee Lauder Knowing kuulub klassikaliste lilleliste šipride hulka – patšuli koos aldehididega ja samblaekstraktiga siin loob tõsist, teravat tausta, milles aeglaselt avaneb külm, piprane roos. Lõhn on väga intellektuaalne, terav, stiilne, suurepäraselt sobib range riiuetusega ja tumedaraamiliste  kandiliste prillidega. Ei mingit magusust, roosat mannat. Tõsine, sügav, kompromissitu I mean it lõhn.

Teine väga ilus klassikaline roosi ja patšuli šipr on Sisley Soir de Lune. Jällegi- sammal, patšuli, roos, piprad, kuid puudub aldehididest tingitud teravus. Soir de Lune roos on mesine, patšuli- palsamlik, meenoodid on siin pea et ilusamad, mida on üldse võimalik leida, baasnootidest ohkab ürdiliköör.

Juliette Has a Gun Lady Vengeance samuti paneb kokku roosi ja patšulit, kuid lõhn on oluliselt modernsemas stiilis ja dünaamilisem, kui varem mainitud lõhnad. Lisaks on kasutatud muskust ja modernset Iso E Super ja ambroksani. See roos on tumepunane, kuid tähelepanu kõidab mitte nii väga tema rikkas õis, kui okad. Patšuli noodid on külmad, õlised, sünged, kuid üldine mulje on väga seksikas! Sellist lõhna võiks kanda James Bondi tüdruk või naiselik pikapatsiline rokkar (naisrokkar, mõistagi).

Minu isiklikud roosi- patšuli lemmikud on Robert Piquet Calypso ja Maison Francis Kurkdijian Lumiere Noir. Calypso on vaikne, nahale lähedal püsiv roos, mõrkjalt magus, alles avanev roosiõis, ta just nagu alles ärgaks. Taustaks on ülimalt luksuslik pehme sametnahk ja must, suitsune patšuli – suurepärane taust, et välja tuua roosi imelist õrnust.

Lumiere Noir- habras, läbipaistev roos pimeduses. Roos, patšuli, narcisus, köömned. Nii lõhnas Margarita, kui ta kohtas oma Meistrit. Armastuse lõhn.

Revolutsiooniline patšuli

Kahtlemata see on kurikuulus Thierry Mugler Angel. Lõhn ei võta ohvreid ega jäta ükskõiksena- aastal 1992, poliitiliselt korrektsel ajastul, ninad Oliver Cresp ja Yves de Chirin tutvustasid vanilje- šokolaadi- patšuli pommi. Angeli lõhn on nii tugev ja magus, nii šokolaadiline, kleepuv ja kompromissitu, et võimatu temale mitte reageerida. Paradoksaalsel kombel Angelist ei saanud hetkelist müügihitti. Liiga uudne, kummaline ja harjumatu. Kuid Mugleri moemaja ei andnud alla, jätkasid reklaamikampaaniaid ja 3 aasta pärast (parfümeeria mõistes see on terve igavik!) Angelist sai nitte ainult müügihitt- tema liigitati parfümeeria klassikaks, kuna ta pani alust uuele parfümeeria trendile. Angeli edu tingis ja tähendas gurmaanilike, söödavate lõhnade võidukäiku algust- see trend kestab tänapäevani.  

Kui teie veel ei tunne Angelit, armastate magusat šokolaadi, karamelli ja vaniljet, ei karda tugevaid, ergsaid aroome- teil on paras aeg saada tuttavaks.

Patšuli julgetele

Nendele, kes ei karda sügavust ei pimedust, ei jaga maailma mustaks ja valgeks, inimesi- headeks ja pahadeks ja lõhnasid- lõhnavateks ja haisvateks, pakun tutvuda patšuli ja vürtside kompositsioonidea ja patšuli monolõhnadega. See žanr reeglina pole mõeldud masstarbimiseks- siin on palju sellist reaalsust, mis peseb maha meie roosade illusioonide dekoratsioonid ja meelitab päevavalgele (hüva veel, et need päevad praegu pole midagi nii väga valged) meie salapärasemaid, kõige rohkem peidetud ja kõige vähem lihvida saanud meie isiksuse jooni. Jung seda nimetas varjuks. Mina nimetan seda reaalsuseks.

Clinique Aromatic Elixir (loodud aastal 1971) ei ole nõrganärvilistele. Lõhn on klassifitseeritud lillelise šiprina, kuid lilli iseäranis on siin raske leida, domineerivad patšuli, vetiver, viiruk ja sammal. Kui juba lill- siis ainult teravalõhnaline nelk. Püramiidis on välja toodud ja tagasihoidlikud karikakrad, kuid minu nahal neid neelab alla tohutu erinevate ürtide hulk. See on maagiline lõhn, lõhn nõiale- nii lõhnab suur  lihvimata puidust kirst, kus on sajandeid hoitud ja kuivatatuid ürte, konnanahasid, varese silmi ja muud sarnast. Lõhn on terav, sügav, väga võimas, palsamlik ja totaalselt nõiduv. See on ehtsamast ehstam ürdide tõmmis ja poleerimata puit.

Tunduvalt õrnem variant on Chanel Allure Sensuelle. Patšuli, vanilje ja vürtsid siin loovad intiimse, pea et kehalise aroomi aura. On tunda õrnaid roosi ja mahlaseid virisiku noote, kuid lõhn on siiski eranditult patšulist, vürtsidest ja vaniljest. Intiimne, soendav, võrgutav. Selline, millist on vaja pimedatel talveõtutel.

L’Artisan Parfumeur Patchouli Patch- patšuli monoaroom kergete aniisi, vetiveri, köömne nootidega. Tume, külm, sünge patšuli. Ja sügav nagu kõige sügavam kuristik. Või akendeta kivikelder. Alternatiivse monoaroomina võite proovida Etro Patchouly.

Minu isiklik lemmik on Jovoy Paris Psychedelique. Tume, magus, tihe, suitsune patšuli ja ambra. Lõhna algus on sünge, külm, märg ja hallitanud patšuli ja tasapisi, vaikselt, aeglaselt lõhn muutub soemaks, magusamaks, hubasemaks, justkui peale jalutuskäigu metsas kõige halvema ilma saatel istuksid maha kamina juures ja jooksid teed brändiga, tundes, kuidas kehas järjest suureneb ja laieneb soojus. Vaevu tajutav roos, viiruki suits- ideaalselt valitud noodid selle sügava, toorelt sensuaalse, animalisliku, müstilise ja ebareaalse lõhna jaoks. Kasutades selle aroomi tunnen end nagu must kass, mis aeglaselt sirutab end kamina ees.

Lõpetuseks- ülatus, Drogas kaupluses leitud Novaya Zarya Zolotaya Patchouli. Kaunis patšuli ja ambra kooslus, kaunistuseks mahlakas mandariin, suitsuploom, heliotoop. Lõhn on tõeliselt kuldne, embab kui parim kašmiiri sall ja soojendab justkui seespoolt. Suurepärane lõhn tagasihoidliku hinna eest. Õige asi meie külmade, rõõskete talvede jaoks.

Millised on teie lemmikud patšuli lõhnad? Milline patšuli teid „liigutab“?

**********************************************************************************

…Öö sume hääl on kuuldav ainult kurtide kõrvadega …

 

Mėnesio nata. Pačiulė- juodasis medus

Nešauk taip garsiai nemėgstu
skardžių balsų
kurie primena klyksmą
aštrių kaip deimantas
rėžiantis stiklą
– bet mano toks balsas
Dievo man duotas
– bet Dievo duotais instrumentais
reikia mokėti naudotis

palauk nakties
tada bus taip tylu
tarsi Dievas vaikščiotų kilimu

A.    Jonynas, „Tuščias pašnekesys“

Atėjo pačių trumpiausių dienų metas. Dienų, kurios blyksteli tarsi kibirkštys ir, nespėjus suvokti jų liepsnos, užgesta. Lapkritis. Mistiškas mėnuo, kai tamsa plačiai atmerkia savo akis ir nemirksėdama žiūri į sielos gilumas. Ir siela pradeda dainuoti. Tyliu, duksloku balsu. Tai džiazas, nesumeluota, giluminė muzika- tai net ne muzika, tai mūsų siela šneka su mumis, šneka pačiu suprantamiausia žmogui kalba- muzika.

                Lapkritis yra tamsių, gilių tonų metas. Gilių, hipnotizuojančių kvapų metas. Mingančios žemės, sunkaus švininio dangaus, stingstančio ir rimstančio oro metas. Gamta išleidzia paskutinius savo atodūsius ir ruošiasi miegui. Arba mirčiai- kaip kas pasirenka tai matyti. Ir tik tas keistas padaras, žmogus, dega šviesas, švenčia, triukšmauja- tik tam, kad užgožti vis stiprėjančią sielos dainą.

Šio mėnesio nata pasirinkau pragariškai tamsią, gilią, klampią pačiulę.  Pasirinkau, nes šiuolaikinėje parfumerijoje pačiulė yra viena iš dažniau naudojamų natų. IFRA (Tarptautinė Parfumerijos Asociacija) faktiškai uždraudus naudoti briedrages (samanas), kurios per amžių amžius buvo nepakeičiama šipro sudėtinė dalis, parfumeriai pradėjo ieškoti, kaip išsaugoti parfumerijos klasikos klasiką- šiprą, ir kaip vieną iš įmanomų ir prienamų variantų bazinėse natose pradėjo masiškai vartoti pačiulę. Tai visai nereiškia, kad pačiulė buvo mažai vartojama anksčiau, anaiptol, bet moderniojo šipro dėka pačiulė tapo pažįstama plačiai parfumerijos vartotojų daugumai.

Taigi, kas ta pačiulė? Tai nedidelis žalias mėtų šeimai priklausantis krūmelis (lot. Pogostemon kablin), kilęs iš Pietryčių Azijos, iš kur 19 a. pradžioje ir atkeliavo į Europą. Pavadinimas tamilų kalba reiškia „žalias lapas“. Pačiulės lapai į Europą Šilko Keliu atkeliavo Napoleono Bonaparto dėka, ir atkeliavo pačiu parfumeriškiausiu keliu- ne jie patys, o jų kvapas. Į Europą pirkliai pradėjo vežti nuostabaus grožio rytietiškas skaras, kurios žaibiškai paplito tarp Europos aukštuomenės damų. Skaros kvepėjo kažkuo, kas europietiškai nosiai buvo dar nepažįstama. Visai nepažįstama. Sodrus, klampus, žemas, gilus kvapas, tirštas tarsi tirščiausia tamsa, atsiduodantis drėgna žeme, vos juntamomis augmenijos natomis ir saldžiais egzotiškais prieskoniais visai susuko dykinėjančiai Europos aukštuomenei galvą. Be abejo, visuotinį ažiotažą paskatino ir tai, kad niekas nežinojo, kas būtent taip kvepia, ir svarbiausia- kaip tai gauti. O kvepėjo pačiulė, kurios lapus ir iš jų gaunamą eterinį aliejų rytiečiai naudojo pragmatišku tikslu- idant apsisaugoti nuo vabzdžių. Rytiečiai augalą ir jo aromatines savybes pažinojo jau seniai. Rytiečių šamanai ir žiniuoniai pačiulę naudojo, kad akcentuoti galią ir seksualumą, žemiškus turtus. Pasak jų motinai žemei arstimas pačiulės kvapas turi galią pritraukti visa, kas žemiška- fiziniame lygmenyje. Taip pat naudojama ir kaip afrodiziakas moterims- gal dėl pačiulės kvapui būdingų šokolado niuansų?

Pačiulė gan efektyviai gydo sudirgintą odą ir lėtinius odos susirgimus- psoriazę, alergijas ir pan. Mistikai sako, kad jos gilus, tamsus ir tąsus kvapas savo žemais pustoniais sugeba nutildyti nesibaigiantį proto dialogą. Tad nenuostabu, kad kvapas savo kelintąjį renesansą išgyvena mūsų laikais, kai nesibaigiantis proto dialogas pradeda grąsinti psichinei sveikatai.

Pačiulės kvapą ir eterinį aliejų be galo mėgo hipiai- juk tai tiesioginis aromatinis tiltas į rytų kultūrą. Būtent dėl asociacijų su hipių laikais nemažai šiuolaikinių žmonių bei tvarkingo gyvenimo šalininkų pačiulės kvapą atmeta. O be reikalo… Juk pačiulė turi kone plačiausią dermę su kitomis parfumerinėis natomis- ji dera ir su vaisių, ir su žalumos, ir su citrusų, ir su gėlių, ir su prieskonių natomis. Pačiulė- tarsi tamsus fonas, padedantis atsiskleisti lakesnėms, gyvesnėms natoms, tarsi orkestro galiorkoje įsitaisęs orkestrantas su tūba, kurio instrumento grojamos melodijos gerai net nesigirdi, bet be jos smuikai neskambėtų taip jausmingai, klarnetai nečirentų taip gyvai ir net arfos melodija neatsiskleistų taip kerinčiai.

Pačiulės dėka atsirado modernieji šiprai. 2010 metais IFRA, motyvuodama potencialiai alergizuojanču samanų poveikiu, uždraudė parfumerijoje naudoti breidrages (samanas). Kaip keista- laikais, kada dešroje ne visada rasi mėsos, užtat įvairių sintetinių medžiagų su kaupu, saugoti žmoniją nuo alergijos, draudžiant jai naudoti natūralius produktus. Reikia tikėtis, kad maisto pramonė nepaseks, parfumerijos pavyzdžiu ir neuždraus pvz. kepti duonos iš ruginių miltų.Samanos šipro sudėtyje  yra vienas iš kertinių komponentų- juk samanų, bergamotės ir ambros arba muskuso kombinacija sudaro šipro bazę. O šipras yra parfumerijos klasikų klasika. Taip parfumeriai liko be vieno is pagrindinių savo instrumentų, tarsi chirurgai be skalpelio. Teko eksperimentuoti ir ieškoti, kuo pakeisti briedrages ir efektyviai fiksuoti lakiasias viršutines ir širdies natas, o taip pat imituotų šiprui būdingą kartumą. Karalius liko be karūnos ir teko skubiai kurti naują karūną. Pats efektyviausias pakaitalas pasirodė beesanti tamsioji pačiulė. Tai buvo kertinis posūkis šiprų, o ir visoje parfumerinėje istorijoje. Pačiulė taip užsitikrino sau garbingą vietą plačiosios parfumerijos lentynose.

Pačiulės aliejus gaunamas iš jos lapų. Krūmelio viršūnėlės kartu su stiebeliu skinamos ir džiovinamos. VėIiau išdžiovinti lapai nuskabomi ir fermentuojami. Čia ir prasideda menas- fermentacijos procesą prižiūri žmogus, nuo kurio rūpesčio, akių budrumo ir nosies jautrumo priklauso, ka teks garinti ir distiliuoti. Pačiulės aliejaus kokybė tiesiog fantastiškai priklauso nuo fermentacijos proceso ir žmogiškojo faktoriaus. Kaip ir arbata- krūmelis gali būti vienas, o iš jo arbatžolių pagaminta arbata- pačios įvairiausios kokybės.Tad uodžiant 10 skirtingų buteliukų su pačiulės aliejumi tikėtina, kad užuosite 10 skirtingų kvapų (man taip buvo). Dešimtuką turbūt būtų galima pakeisti visu šimtu. Nes pačiulės aliejuje gausu niuansų- kvapas turi ir žalumos, augalinių niuansų, ir drėgnos žemės sunkumą, ir balzamiškumą, ir saldumą (kurio lygis gali būti labai kintamas). Tai- tarsi uostyti medų, kiekvieno bitininko puodynės kvapas skirsis. Taip ir su juoduoju medumi- pačiule. Prastos kokybės pačiulės aliejus gali „kvepėti“ drėgnu grindų skuduru, pelėsiais ir senatve. Susidūrę su pastaraisiais aspektais, neskubėkite nurašyti pačiulės- tiesiog žinokite, kad susidūrėte su ne kokios kokybės produktu. Kokybiškas pačiulės aliejus suteikia kvapui tokias gelmes, kad sunku ir aprašyti. Tarsi prieš jus atsivertų žemė su visais joje glūdinčiais turtais.

Kaip jau minėjau, pačiulė puikiai dera kone su visomis natomis. Aprašysiu kai kuriuos klasika virtusius ir/arba mano labai pamėgtus kvapus.

Pačiulė ir citrusai

Toks derinys dažnai būna kompozicijos prasme atliktas lakoniškai- kartokos citrusų natos žemiškame, drėgnos žemės kvapą atkartojančios pačiulės fone. Gaivumo doze garantuota, o kvapas būna ne tik nekaltas gaivus vandenėlis, bazinių natų dėka ir ilgiau laikosi, ir turi reikiamą cinkelį.

Puikus pavyzdys- Guerlain Acqua Allegoria Pamplelune. Tai faktiškai greipfruto monoaromatas, bet pačiulės dėka kvapas yra ne tik skaidrus citrusinis vėjelis, o labiau primena karčią, minkštą, persisunkusią greipfruto sultimis greipfruto žievę. Esu girdėjusi komentarų, kad tai- „prakaituotas“ greipfrutas, ir turiu pripažinti, kad ant kai kurių žmonių odos skleidžiasi būtent taip- kartoku gaiviu prakaitu. Bet tiems, kuriems patinka aitrokas greipfruto kartumas, reikėtu pabandyti- tai žvalumą ir darbingumą užtikrinantis kvapas.

Tikras šito porūšio perlas yra Les Exclusifs de Chanel 31 Rue Cambon. Tai legendinės Coco Chanel atelje adresas. Ir atelje kvepia papipirinta ir vilkdagių (irisų) dulkėmis padailinta bergamotės ir pačiulės kombinacija. Gražu, kilnu ir lakoniška- nei pridėsi, nei atimsi. Jei ieškoti ikonoklastinių parfumerinio minimalizmo pavyzdžių, tai 31 Rue Cambon toks ir bus.

 

Naujojo leidimo legendinis šipras Mis Dior būtų neišlikęs, jei ne pačiulė. Tiesa, uždraudus samanų vartojimą Mis Dior neatpažįstamai pakito- aldehidų, samanų, galbanumo ir narcizų derinį pakeitė pačiulė ir mandarinai. Bet vistik… naujoji Mis Dior turi nemažą savo gerbėjų ratą ir yra tikrai dėmesio vertas kvapas.

Pačiulė ir uogos- šipras mirė, tegyvuoja šipras

Jau minėjau, kad uždraudus vartoti samanas, pačiulė buvo tikras atradimas reanimuojant šiprą. Bet greitai parfumeriai suprato, kad ji tinkama ne tik tam, kad išsaugoti senąją šipro klasiką.Parfumeriai jau anksčiau buvo pradėję vystyti moderniojo šipro- pačiulės ir vaisių, pačiulės ir gėlinių natų kompozicijas. Jos neturėjo klasikiniam šiprui būdingo aštrumo ir kartumo ir puikiai tiko jaunesnės auditorijos užkariavimui.

2001 metais Chanel parfumeris Jacques Polge rinkai pristatė Coco Mademoiselle. Chanel ko gero pirmą kartą per savo istoriją pasuko mados ir kvapų namų vairą nauja kryptimi- kvapas kurtas jaunesnei auditorijai. Tai sultingo apelsino, rožės ir pačiulės kompozicija. Gaivus, optimistiškas ir išlaikantis nepriekaištingą Chanel kokybę. Kvapas susilaukė didelės sėkmės. Tai buvo puikus signalas rinkai, kad jaunesnei auditorijai nebūtina gaminti tik cukrinius, banalius ir trumpai laikančius vandenėlius. Kad stilus ir jaunystė- nebūtinai prasilenkiantys dalykai.

 

Dior mados namai ir Christine Nagel 2006 metais pristatė itin įdomų kvapą Mis Dior Cherie - smagų braškių, popkorno ir pačiulės natų derinį. Kvapas sukurtas jaunesnei auditorijai, tokiai, kuri neidealizuoja hipių laikų, bet ir nenori kvepėti per daug griežtai. Linksmas kvapo koloritas anaiptol nereiškia nuolaidų kokybei- realistiškas, nepersaldintas braškių kvapas, sviestinis popkorno spragumas ir pačiulė puikiai tinka jaunos, dinamiškos, su cinkeliu merginos įvaizdžiui. Juk yra žmonių, kurių veidas, net ir jį apraizgius raukšlėms, yra vaikiškai linksmas ir žaismingas.

Jei ne pačiulė, būtų dingęs ir ypatingo grožio klasikinis šipras- YSL Yvresse, imituojantis šampano natas. Pačiulės dėka šipras atnaujinta aromato formulė ir galima mėgautis persirpusiais persikais ir tarsi šampano burbuliukai žaižaruojančiu kvapo žaismingumu. Puiki elegancijos ir gyvumo, guvumo kombinacija- kvapas pajėgus iš sąstingio išjudinti ir akmenį.

Annick Goutal Mon Parfum Cheri, par Camille tiesiog puikiai imituoja 30ųjų retro stilių. Skaitant „Didyjį Getsbį“ (arba žiūrint to paties pavadinimo filmą) jutau būtent tokį kvapą- pačiulė, pernokusios slyvos, našlaičių pudriškumas, tai neabejotinai retro retro retro! Tai prieblanda kambariuose, šampanas pusryčiams, sufrizuotos bob kirpimo šukuosenos, suknelės atvira nugara, apvalianosiai bateliai, bamba siekiantys perlų vėriniai ir fokstrotas.

 

 

Pačiulės ir vaisių kombinacijų yra daug ir įvairiausių, joms išvardinti reiktų atskiros knygos.

Mano asmeninis favoritas-  Kerosene Fields of Rubus. Tai sultingos, tikros, burnoje tirpstančios avietės, sultimis varvančios tamsios slyvos ir juodas kartus šokoladas su tabaku. Pačiulė čia visai atsiskeldžia giliais juodo kartaus šokolado akordais. Ka ir bepridėsi- šedevras.  Jei kada pamatysite, imkite užsimerkę, ir jei nepatiks- aš užtikrinu jūsų butelaičių supirkimą.

Pačiulė ir gėlės

Gėlių karalienės rožės ir pačiulės duetas yra absoliučiai klasikinis, nepavaldus laikui ir madai. Tamsios, gilios balzaminės pačiulės natos idealiai pabrėžia rožės grožį, sensualumą ir grakštumą. Pačiulės fone rožė pražysta savo pilna spalvų gama- nuo žemiausių natų link vos girdimo mecosoprano. Pačiulės ir rožės derinys yra tokia pat klasika, kaip kad šampanas ir ikrai, tad labai sunku išskirti tik kai kuriuos kvapus, kai jų tiek daug vertų dėmesio.

Atelier Cologne Rose Anonyme-  tai rožės ir sausos, karstelėjusios pačiulės, jos medienos pustonių ir aspektų dialogas. Nė lašelio saldumo, kvapas labai sausas ir šiek tiek keistas. Tuo ir vilioja. Toks neįprastas, savotiškas gėliškumas neliks nepastebėtas. O lakoniškumas ir dalykiškumas su paslaptimi- unversali kombinacija.

Kone geriausiai žinoma rožės ir pačiulės kompozicija yra Christian Dior Midnight Poison. Originalus 2007 metais pristatytas kvapas (o ne vėlesni Elixir ir Extrait flankeriai) yra gilus, švelnus, viliojantis rožės ir pačiulės duetas, šiek tiek paįvairintas, paaštrintas bergamote ir dekoruotas lašeliu vanilės. Kvapas labai jausmingas, moteriškas ir natūralus, elegantiškas, nėra cukrinio saldumo (saldėsių mėgėjos bandykite Elixir ir Extrait versijas), delikačiai akcentuotos pačiulei būdingi medienos aspektai.

Estee Lauder Knowing priklauso klasikinių gėlinių šiprų porūšiui – pačiulė kartu su aldehidais ir samanomis čia užduoda rimtą, aštroką toną, kuriame atsiskleidžia šalta, papipirinta rožė. Kvapas labai intelektualus, aštrokas, stilingas- puikiai tiks prie griežtos aprangos ir akinių tamsiais rėmeliais. Jokio saldumo, jokio ružavumo. Rimtas, gilus ir nepataikaujantis, I mean it kvapas.

Kitas labai gražus klasikinis rožinis šipras su pačiule- Sisley Soir de Lune. Ir vėl- samanos, pačiulė, rožė, pipirai, bet nėra aldehidų aštrumo. Soir de Lune rožė meduota, pačiulė balzaminė- medaus natos čia kone gražiausios, kokias galima rasti, o bazė alsuoja žolelių likerio balzamiškumu.

Juliette Has a Gun Lady Vengeance taip pat derina rožę ir pačiulę, bet kvapas gerokai modernesnis ir dinamiškesnis nei aukščiau paminėti, jame naudota muskusas bei moderni Iso E Super ir ambroksano kombinacija. Rožė čia tamsiai raudona, bet labiau nei jos žiedas dėmesį traukia spygliai. Pačiulės natos šaltos, aliejingos, niūrokos, bet bendras įspūdis- labai seksualu! Puikus kvapas James Bond merginai arba moteriškai ilgakasei rokerei.

Mano asmeniniai rožės ir pačiulės favoritai yra Robert Piquet Calypso ir Maison Francis Kurkdijian Lumiere Noir. Calypso- tai tyli, prie odos prisišliejusi rožė, saldžiai karti, vos prasiskleidusi, dar bundanti. Kvapo foną kuria prabangi minkštutė zamša ir juoda, parūkusi pačiulė- puikus fonas trapiam rožės švelnumui pabrėžti.

 

Lumiere Noir- trapi, permatoma rožė tamsoje. Rožė, pačiulė, narcizai, kmynai. Taip kvepėjo Margarita, kai sutiko savo Meistrą. Meilės kvapas.

Revoliucinė pačiulė

Be abejo, tai garsusis Thierry Mugler Angel. Kvapas nepalieka abejingų- 1992 metais, politiškai korektišku laikotarpiu , nosys Oliver Cresp ir Yves de Chirin pristatė vanilės- šokolado- pačiulės bombą. Angel kvapas toks stiprus ir saldus, toks šokoladinis, lipnus ir bekompromisinis, kad jis nepalieka abejingų. Paradoksalu, tačiau Angel toli gražu nebuvo sėkmingas pardavimų atžvilgiu. Per daug naujoviškas,keistas ir neįprastas. Bet Mugler mados namai nepasidavė, tęsė reklamines kampanijas, ir po 3 metų (parfumerinės rinkodaros prasme tai visa amžinybė!) Angel tapo ne tik bestseleriu, bet ir užkariavo vietą garbingiausiuose parfumerijos klasikos sąrašuose kaip kvapas, padėjęs kertinį akmenį atskirai parfumerinei krypčiai.  Po Angelo sėkmės plataus vartojimo parfumerijoje labai išpopuliarėjo gurmaniški kvapai, maistiniai, saldūs kvapai, ir ta banga tebesitęsia ir dabar.

Jei dar nepažįstate Angelo, mėgstate saldų šokoladą, karamelę ir vanilę, nesibaiminate stiprių, ryškių kvapų- jums pats laikas susipažinti.

Pačiulė drąsiesiems

Tiems, kurie nebijo gelmių ir tamsos, kurie neskirsto pasaulio į juodą ir baltą, žmonių-  į gerus ir blogus ir kvapų- į kvepiančius ir smirdančius, siūlyčiau susipažinti su pačiulės ir prieskonių kompozicjomis bei pačiulės monoaromatais. Šis žanras, kaip taisyklė, nėra skirtas masiniam vartojimui- jame per daug tokios realybės,  kuri nuplauna rožines dekoracijas nuo mūsų iliuzijų ir išvilioja į dienos šviesą (gerai, kad tos dienos dabar ne tokios jau ir šviesios) mūsų slapčiausius, labiausiai užspaustus ir mažiausiai nušlifuotus asmenybės bruožus. Jungas tai vadino šešėliu. Aš tai vadinu realybe.

 

Clinique Aromatic Elixir, sukurti 1971 metais, tikrai ne silpnų nervų savininkams. Priskiriami gėliniems šiprams, vienok gėlių čia sunku rasti- dominuoja pačiulė, vetiverija, smilkalai ir samanos. Jei gėlė- tai tik aštrusis gvazdikas. Piramidėje nurodytos ir kukliosios ramunėlės, bet ant mano odos jas užgožia įvairios prieskoninės žolės. Tai magiškas kvapas, kvapas raganai- tartum atidarius didžiulę seno medžio skrynią, kurioje šimtmečiais buvo džiovinamos ir saugomos vaistažolės, varlės oda, varno akys ir kiti panašūs atributai. Kvapas aštrus, gilus, labai stiprus, balzamiškas ir totaliai pakerintis. Tai pati tikriausia žolelių trauktinė ir senas, nepoliruotas medis.

Gerokai švelnesnis variantas- Chanel Allure Sensuelle. Pačiulė, vanilė ir prieskoniai čia dominuoja intymi, kone kūniška aromatine aura. Juntamos švelnios rožės ir sodrių persikų natos, bet vistik kvapas išimtinai apie pačiulę, prieskonius ir vanilę. Intymus, šildantis, viliojantis. Toks, kokio reikia šaltais tamsiais vakarais.

L’Artisan Parfumeur Patchouli Patch- pačiulės monoaromatas su lengvomis anyžiaus, vetiverijos, kmynų natomis. Tamsi, niūri, šalta pačiulė. Ir gili kaip giliausia bedugnė. Arba kaip belangis rūsys. Kaip alternatyvų pačiulės monoaromatą galite išbandyti Etro Patchouly.

Mano asmeninis favoritas- Jovoy Paris Psychedelique. Tamsi, saldi, tiršta, dūminė pačiulė ir ambra. Kvapas pradžioje atsiskleidžia niūria, šalta, drėgna, „papelijusia“ pačiule, ir pamažu, iš lėto, pradeda šilti, saldėti, jaukėti- tarsi po pasivaikščiojimo darganotu mišku prisėdus gerti arbatą su brendžiu justum, kaip kūnu plečiasi ir sklinda jauki šiluma. Vos vos juntama rožė, smilkalų dūmelis- idealiai parinktos natos giliam, jausmingam, tikram kaip pati žemė, šiek tiek mistiškam ir nerealiam kvapui. Juo pasikvėpinusi jaučiuosi kaip juoda katė, lėtai besiraivanti prieš židinį.

Ir pabaigai- siurprizas, Droge atrasta Novaya Zarya Zolotaya Patchouli. Puikus pačiulės ir ambros derinys, paįvairintas sultingu mandarinu, rūkyta slyva, heliotropu. Kvapas tikrai auksinis, apgaubia kaip kašmyro skara ir šildo tiesiog iš vidaus. Puikus kvapas uz biudžetinę kainą. Puikus kvapas mūsų šaltoms, darganotoms žiemoms.

Kokie jūsų mėgstami pačiuliniai kvepalai? Kokia pačiulė jus „veža“?

**********************************************************************************

…Tik kurčio ausis išgirs tai, ką šnabžda naktis … (A. Jonynas, „Metai kaip strazdas“)