Parfumerinis garderobas pavasariui

Pavasaris kaip reikiant įsibėgėjo. Viskas žaliuoja, žydi ir sprogsta. Galvoje tarsi bitės dūzgia įvairūs kvapai, spalvos, kasmetiniam meilės metui atgijusios gamtos garsai. Pagaliau atėjo tos dienos, kai visi rūpesčiai kasdieniai tarsi bespalviai nebyliojo kino kadrai nublanksta prieš paprasčiausios lauko gėlės augimo ir žydėjimo stebuklą. Pamažu rimsta audros darbuose, atgijus gamtai būtis įgauna permatomą lengvumą, tarsi nesvarumo būseną- nereikia rengtis, kad neperšaltum, nereikia rėkiančio laikrodžio išbudintam tarsi zombiui irtis per siurrealistinį tamsos apgaubtą miestą, nereikia šalančio kūno šildyti maistu ir gydyti nesibaigiančias vaikų slogas bei ausų uždegimus. Vakarais stebuklingai atsiranda laiko gerti arbatą sode ir negalvoti apie nieką. Ničnieką. Mėgautis ilgais saulėlydžiais ir besitęsiančia paukščių Dainų Švente.

Šį pavasarį  jau išbandyta sodo beržų sula ir gėlyne sudygusių pienių lapų salotos. Patirtas pirmųjų Saulės vonių malonumas. Pasėta kaip niekada daug gėlIų- šis pavasaris mane uždegė pačią eksperimentuoti su sėklomis. Čia turbūt kažkoks naujas vidinis trendas, nes net ir renkantis kvapus pavasariui mane, šiaip jau ne per didžiausią gėlinių kvapų mylėtoją, patraukė link gėlių. Na ir žinoma- žalumos. Žaluma, sultingumas, kartokos augalinės natos- visa tai neatsiejama pavasarinio parfumerinio garderobo dalis. Šį pavasarį patraukė eksperimentuoti, tad dalį turėtų ir tradiciškai naudotų kvapų patraukiau į šalį, o jų vietas užėmė „naujokai“.  Bus įdomu stebėti, ar jie prigis- o gal liks tik laikinomis simpatijomis, kaip dauguma pavasarinių įsimylėjimų.

Gamtinė ramybė

Pavasariui visada reikia turėti bent keletą padorių eau de cologne- lengvų,  skaidrių, tonizuojančių. Nepakeičiamas mano garderobo senbuvis yra Bvlgari Eau Parfumee au The Vert. Kai nežinau, ko noriu, arba nenoriu nieko (bet ne kategoriškai niekuo nekvepėti), dažniausiai renkuosi šį kvapą. Viskas paprasta- lengva žalia, šiek tiek karstelėjusi arbata, šlakelis citrinos, šlakelis jazmino, šlakelis pipirų. Minimalistiška, paprasta, gaivu ir funcionalu. Budistiškas kvapas- jis turi galią nuraminti, aiškiai sudėlioti mintis ir sukurti matter of fact būseną. Idealiai stimuliuoja darbingumą. Nuo kitu žalių arbatų, pvz. Elizabeth Arden Green Tea skiriasi taip, kaip 5D kadrai nuo 2D. Jei rimtai, tai manau, kad bent viena iš trijų arbatinių Bvlgari kvapų turėtų būti kiekviename rimtesniame parfumeriniame garderobe- visos jos savaip geros, nekalbant apie tikrai neprastą kainos ir kokybės santykį.

Tyli elegancija

Vienas iš šio pavasario naujokų ( naujokas tik mano lentynoje, pats kvapas išleistas dar 2000 metais) yra Image Woman Cerruti. Drąsiai galiu sakyti, kad tai , ko gero, yra geriausias mano žinomas greipfrutas eau de cologne stiliuje. Sultingas greipfrutas, švara, beržo tošis, vos juntamos tabako ir odos natos. Ir vistik kvapo arkliukas- kompozicija. Idealus minimalistins balansas, visko idealiai tik tiek, kiek būtina, ir nė lašo ne daugiau. Image- tai pojūtis, kai po rytinio dušo prabangiame Italijos ar Prancūzijos pajūrio viešbutyje, dar tik apsisupusi rankšluosčiu, visiškoje tyloje skaitytum rytinę spaudą užsigerdama šviežiai spaustomis greipfruto sultimis ir pasigardžiuodama pirmaja rytine cigarete (as nerūkau, jei ka J, bet asociacijos kyla būnent tokios).Bazėje pasirodo nuostabi zamša. Labai subtilus, labai išbaigtas, tikros itališkos elegancijos kvapas- ir pats universaliausias mano  kvepalyne, tinka visiems gyvenimo atvejams.

 

Universalas

Mano ilgalaikis ir absoliutus favoritas yra Maison Martin Marguela Untitled. Turiu jį nuo pat pasirodymo 2010 metais ir tai tas kvapas, kurį, šalia Robert Piquet Bandit, pasiimčiau į negyvenamą salą. Man jis idealus. Perregimas, tarsi vualis, galbanumo (ferula) žalumas, muskusas ir smilkalai. Lašelis apelsino, lašelis žolės sodrumo, lašelis jazmino. Bazėje išryškėja smilkalai ir lengvos meditatyvios cigaretės dūmo natos. Tai tarsi idealiai paprastas ir savo paprastumu genialus kiniškas hieroglifas. Tinka ir ofisui, ir džiazo koncertams, ir naktinėms meditacijoms gamtoje.

 Sekmadienio piknikas

Dar vienas naujokas lentynėlėje yra Parfumerie Generale Jardins de Kerylos. Spontaniškas sekmadieninis pirkinys, kuriuo norėjau užpildyti pasibaigus L’Artisan Parfumeur Premier Figuer atsiradusią spragą. Kvapas visų pirma apie žalumą ir figas. Nesu prisiekusi figų gerbėja, dažna jų parfumerinė interpretacija man yra per „lipni“. Šis variantas labai geras- labai lengvas, labai natūralus jaunų medžių lapų, šviežių, nesunokusių figų vaisių, kvapas. Tai pavasarine rasa tviskantis saulėje figos medis, jo paskutiniai žiedai ir užsimezgę jauni vaisiai. Labai gražiai panaudotos švelniausios įmanomos tuberozos natos suteikia tam tikro saldumo, jovaro mediena- švelnią bazę. Turiu nuojautą, kad kvapas žymiai geriau skleisis troškiame karštyje. Trūkumas- trumpai laikosi ir beveik neturi šleifo, tad tenka kvėpintis kas kelias valandas. Bet vėlgi- galbūt jam tiesiog trūksta vasaros karščio.

 

Moteriškumas

Diptyque Ofresia. Nežinau , kaip Olivia Giacobetti tai daro. Jos kvapai- tai olfaktorinės svajonės, permatomi ir pleventantys tarsi ploniausio šilko skraistės. Tobulai įvaldyta gėlių kalba, o veikiau- šnabždesys. Ofresia- tai gurkšnis tyro pavasarinio oro, saldus frezijos, jos piestelių aromatas ir nemaža baltų pipirų dozė. Atrodo taip paprasta- tik keli štrichai, keli plonyčiai potėpiai. Bet genialu. Gamtinis ir tuo pat nerealiai elegantiškas kvapas.

Nostalgija

Frederic Malle En Passant. Jau vien pavadinimas, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „praeinant“. Visi mes šiame gyvenime esame keleiviai. Taip, ponios Giacobetti kvapai yra tarsi iš nežemiškų sferų, tokie virpantys ir oriniai, kad kartais nebesupranti, ar tai kvapas, o gal tu tiesiog jauti tai, kas gyvena tavo galvoje ar svajose? Turbūt sunku rasti romantiškesnį ir nostalgiškesnį nei žydinčių alyvų kvapą. Ir, deja, parfumerijoje realistiškai atkurti alyvos kvapą nėra labai paprasta- dažniausiai bandymai baigiasi kažkuo, kas primena muilą ir/arba yra  per saldu, kad būtų tikra. Dažniausiai alyvos gaunasi perdėm „parfumerinės“, labiau primenančios kvepiančią kosmetinę priemonę, o ne tikrąjį alyvų krūmą. Turbūt užtektų vienos rankos pirštų, kad suskaičiuoti, kiek yra kvapų, kurie gali pretenduoti į giminystę su tikrąja botanine alyva. En Passant yra tobulos alyvos. Rasotos alyvos šakelės, dar jauni lapeliai, pumpurai, besiskleidžiantys žiedai- tai alyvos ankstų rytą, dar tekant Saulei. Nepaprastai įdomiai panaudota kviečių nata- kvapui pereinant į bazę atsiranda vos juntamas šviežių miltų kvapas. Tai kvapas kaip nepaprasto grožio, nežemiska melodija, tokia graži, kad net suspaudžia širdį. Kvapas, beje, sulaukia tiesiog neįmanomo komplimentų kiekio.

Polėkis

Givenchy Les Parfums Mythiques Extravagance d’Amarige. Naujokas mano lentynėlėje, nors pats kvapas- tai atnaujinta 1998 metais pasirodžiusio aromato versija. Ir kur aš buvau anksčiau? Tai linksmas, skambus, optimistiškas ir šiek tiek padūkęs kvapas pavasariui. Mane patraukė natose nurodytos dilgėlės. Ir jos čia yra- jaunučiai, šiek tiek dygūs, energizuojantys dilgėlių lapeliai! Medetkos žiedai, apelsinžiedžiai, žemuogės, lašelis jazmino- ir visa tai tokiame tarsi oriškame, skambiame gaiviame fone. Tai tarsi ryški padūkusi pievų gėlių puokštė, žemuogėmis ištepliota burna ir pirštai ir saulėje besiplaikstantys ryškiaspalviai šiaudinės skrybėlės kaspinai. Jaunatviškas, optimistiškas, polėkingas aromatas. Kas ieško tobulų žemuogių, būtinai išbandykite!

Kerai

Maitre Parfumeur et Gantier Secret Datura. Ir dar vienas naujokas. Nors kvapas dar iš praėjusio šimtmečio. Čia jau šimtaprocentinė meilė. Kartokos, gilios žalios natos ir sausmedžio žiedų saldumas, bazėje pamažu pereinantis įi svaigių tabako augalo žiedų aromatą (esate kada uostę žydintį tabaką?- tai pats tikriausias vien tik olfaktoriniu kanalu viekiantis narkotikas! Pas mane kieme, šalia jazminų, auga net keli tabako augalai, tad, jei kitur nerasite tabako, galite susipažinti ramiais vasaros vakarais) ir lengva užuomina į juodą kartųjį šokoladą. Aromatas idealiai subalansuotas, karčios, saldžios ir svaigios natos puikiai tarpusavyje persipina, kvapas vistik yra labiau šaltas, tarsi į jį būtų įlašinta keletas lašų stebuklingo šaltinio vandens. Priešmokyklinukas sūnus mano, kad taip kvepia laumės. Ir tikrai, yra tame kvape kažkas tokio sensualaus ir mistiško- tarsi paparčio žiedo ieškojimas ir naktinės maudynės ežere prisidengus nuo pasaulio vien tik savo skaisčia oda.

Jaukumas

L’Occitane Vannille & Narcisse. Ir vėl šio sezono naujokas. Atsirado pas mane atsitiktinai- perkant L’Occitane kūno priežiūros priemones, įdėjo mini flakonėlį. Aš labai mėgstu narcizus- labai! Ir juos gan sunku rasti padorioje parfumerinėje išraiškoje. O čia narcizai, aitroka bergamotė, juodųjų serbentų uogos ir nekonditerinė (ačiū Aukščiausiajam) vanilė. Yra ir kažkokios natos, išlyginančios tekstūrą, paverčiančios ją lygesne, labiau šilkine- peržiūrinėdama piramidę nutariau, kad tai gardenija. Nemanau, kad man prireiks daugiau, nei mini flakono, bet esamą su malonumu sunaudosiu. Jei nepurkštaujate prieš vanilę ir mėgstate saldžiai aitrias natas (serbentai, narcizai), verta šį aromatą išbandyti. Taip idealiame pasaulyje galėjo skambėti YSL Manifesto (kadangi pasaulis neidealus, tai išėjo cheminis ginklas). Jei atvirai, tai L’Occitane džiugina- jų lentynose galima atrasti labai neblogų kvapų (ir laukiama pasirodant įdomių naujienų), yra nedidelės talpos flakonų pasirinkimas, kainos nesikandžioja ( ypač pastoviai rengiamuose sezoniniuose išpardavimuose). O pastarasis kvapas puikiai tinka dar vėsokiems pavasario vakarams.

Prabanga

Caron Montaigne. Ir kur aš buvau, kai rašiau naujametinį įrašą apie šampaną? Kadangi buvo naujųjų išvakarės, ko gero mintyse jau mėgavausi burbuliukais. Kitaip kaip aš galėjau pamiršti Montaigne? Montaigne nėra kibirkščiuojantis ar burbuliuojantis kvapas. Bet savo iškilmingumu, minkštumu, kompozicija jis man vistik primena per didžiausias iškilmes siūlomą proginį šampaną. Ne, jis nekvepia šapmanu-  kvepia ryškia, būtinai getona pavasarinių gėlių puokšte (narcizai,mimoza) ir sena gera parfumuota pudra. Kvapas labai harmoningas, sudėtingas, iškilmingas. Jo šleifas tiesiog neįtikėtinas- tarsi auksu spinduliuojanti aura pasklinda ir laikosi kone visoje patalpoje. Tikros ledi kvapas- aplinkiniams belieka tik nulenkti prieš mademoiselle Montaigne galvas.

Atsiduoti pagundoms

Humiecki & Graef Bosque. „Ach tu netikėle…“ švelniai baru savo katę, kai anstyvais pavasario rytais ji grįžta namo po savo naktinių žygių pavargusi, kažin kur išsivoliojusi, ir labai laiminga. Tai tas malonus nuovargis, kuris ateina po sunkaus, bet malonaus darbo. Kūno ir dvasios malonumų. Kai kūne nebelieka įtampos, o galvoje- minčių. Va tokią būseną perteikia Bosque- vetiverijos, muskuso, narcizų, šafrano, greipfrutų ir primulės kombinacija. Bet vien tik natos nenusako kvapo- to ypatingo lėto kaifingo jausmo, sunkios kaip švinas nesvarumo būsenos. Nežinau juslingesnio kvapo už Bosque (gal tik Caron Narcisse Noir ir Cartier Must pure parfum koncentracijos jiem prilygsta) ir kaskart jais pasikvėpinusi jaučiuosi šiek tiek keistai, tarsi katė išlakusi uždraustą grietinėlę, ir šiek tiek besigėdindama, su lengvu jauduliu, slepiu savo žvilgsnį po saulės akiniais.

 

Keistas šįmetinis parfumerinis garderobas. Daug senų meilių- Guerlain Apres l’Ondee, Chanel No 19, Ormonde Jayne Woman stovi pasitraukę į laikiną užnugarį. Garderobe kaip niekada trūksta apelsinžiedžių, iriso šaknies, angelikos ir odos aromatų. Bet šį pavasarį jis toks. Tegyvuoja permainos!

 

 

Parfümeeria uudised- peatükk 6

Mõnikord õhtu on hommikust targem.

Mõnikord porgandimahl on šampusest parem.

Mõnikord uudiste puudumine on uudistest parem.

Tehes kokkuvõtet selgus, et sel raskel ja pingelisel kuul ma lisaks rooside lõikamisele ja kilomeetrite pikkuste aruandluste kõrval suutsin üsna palju nuuskida. Pettumuste osa on ikka ja jälle kõige pikem- kuid võib olla see on lihtsalt ebarealistlike ootuste tagajärg.

Pettumused

Sisley Eau Tropicale. Kõik sõltub ootustest. Sisley on suurepärane parfümeeria maja ja ootused nende uuete lõhnade suhtes on ka mitte just väikesed. Eau Tropicale on sooja aastaaja jaoks mõeldud puuvilja- lilleline lõhn. Minu naha peal on selgesti tunda magushapusid, barbarissi kommi taolist maitset (pasifloora vili), bergamoti ning troopilist frangipani lille õisi. Lõhn on väga magus, kuid samuti hapukas. Tekkib tunne, nagu oleksin hammustanud toorest õuna, ninna puksib ebameeldivalt mõru ingveri noot. Paraku aroomil puudub tasakaal, neutraalne, aneemiline patšuli, seeder ja ambreti seemned antud juhul ei suuda vastu seista puuviljade ja frangipani magususele. Lõhn on isegi kuidagi eemaletõukav- liiga magus, liiga hapu, liiga mõru… Justkui kannaksid mitmeid moodsaid riideesemeid, kuid nood oleksid omavahel sobitamata. Mööda.

Balmain Extatic. Balmain on legendaarne parfüümi maja, kellel on oma stiil, kes ei karda ei uuendusi ega originaalsust. Või siis ei kartnud originaalsust. Extatic on banaalne pirni, orhidee, osmantuse ja kašmiirani puidu kompott (eau de parfum puhul) , ja eau de toilette puhul see on kompott muskusest, litši ploomist ja roosist. Halvas mõttes absoluutne massmaitsele kupeldamine- magus, värske ja söödav. Eau de toilette variant on puuviljaline, tema noodid on „puhtamad“, eau de parfum- lilled ja puuviljad steriilse puidu baasiga.  Kui te jätate neid lõhnu proovimata, ei kaota te oma elus midagi. Häbi, Balmain!

Elie Saab L’eau Couture. Karta on, et see lõhn on määratud kommertsedule. Apelsiniõis, mandlid ja vanilje. Vaniljet on palju, tema erilist magusust mingil määral tasakaalustab apelsiniõite mõrkjas aroom. Mandel annab piimjat ja kergelt söödavat, siduvat noodi (tuleb meelde maitsemeel, mis tekkib süües toorest metsapähkli tuuma). Lõhn on tugev, ergas, nooruslik (kuid ei ole dünaamiline), omab teatud värskust. Kuid minu jaoks paraku ebahuvitav, tal puudub peensus, saladus ja omapära. Hiiglasliku avanemisraadiuse ja hüper magususe tõttu võib saada ööklubide ja pidude tapja- lõhnaks.  

Boucheron Palace Vendom.  Veel üks mitte midagi ütlev vedelik muidu päris hea parfümeeria maja käest. On eau de toillette ja eau de parfum variandid. Ühised noodid on jasmiin, pojeng, seeder, eau de toilette algab tsitruste nootidega ja baasnootides muutub puhtaks, pesupesemisvahendi taoliseks muskuseks. Eau de parfum algab apelsiniõite ning vedela mee nootidega ning baasnootides on tunda vees lahustatud karamelli. Lõhnavesi on väga neutraalne, on vist sihitud poliitiliselt korrektse valdkonda, kuid minu arvates on tabatud hoopis hall tsoon, milles lõhn kaotab oma omapärasust ja nägu. Pojeng on väga puuderjas, kuid lõhn ise on just nagu veega lahustatud.  Vees lahustatud magusa, kergelt puuvilja- šokolaadi taoline puuder. Otsusel peeta baasnoote mittetähtsateks on aga  oma pahupool- lõhn ei kesta ja umbes tunni aja jooksul on ta jäljetult kadunud (mis mind ainult rõõmustas).

Dolce ja Gabanna Dolce. „Kui kisub looma, mine pikuta natuke, läheb üle“- ütlevad targad inimesed. Soovitus just Dolce ja Gabannale. Sel moemajal on olnud häid ja väga häid lõhnasid, kuid kõik see on ammu minevikus. Dolce on järjekordne näide, kuidas püdeldatud kujul müüakse kaubamärgi, aga mitte lõhna. Kui oleksin kõigepealt vaadanud noote, lootused oleksid olnud kõrged- mulle meeldib nii vesiroos, kui nartsiss. Kuid kitšilikus pudelis, mida troonib plastmassist tavaliselt tordikaunistusena esinev roos,  on kõigest on külmades toonides, minoorne, vesiselt lilleline vedelik. Mitte ükski lillenoot pole selge ega ergas, vesi lõhnab keemilise muskuse järgi, nagu see oleks vedelik, milles oleks loputatud pesu ja siis leotatud mõned lilleõied. Ei midagi lõhnaõlile, seda rohkem korralikule, lõhnaõlile, sarnast. Õnneks vedelikul ei ole püsivust ning ta järsult kaob nahast ära.

Karl Lagerfeld for Her. Vedelik on sarnane Dolce’le, kuid keemilises muskuses on seekord leotatud pisut magusamalt lõhnavad lilled ja ka mõned puuviljad. Kuid lõhn on sama vaene ja mitte millestki. Ei suuda mõelda ühestki põhjusest, miks kellelegi võiks tulla pähe kasutada just sellist aroomi

 

Guerlain Aqua Allegoria Limon Verde. Paljulubav algus- aroom stardib kergelt kibedate laimi (rohelise sidruni) nootidega, mündi nootidega. Umbes viie minuti pärast ilmub imalalt magus ja kleepuv suhkruvatti noot, tihedad kleepuvad puuvilja mahla noodid, ja karge värske suvine aroom muutub imalaks venivaks mahusaks vedelikuks, mis mitte et ei värskenda - pigem tekkib soov teda kiiremas korras pesta maha. Jällegi, samuti nagu Sisley Eau Tropicale, lõhna tasakaalustamatus lausa ärritab nina. Ma loodan, et see ei ole mingi kurjakuulutav ende ja kleepuvad puuvilja noodid ei muutu selle suve trendiks.

 

Serge Lutens Laine de Verre.  Lutens’i eau seeriast meeldis kõige vähem.  L’eau Froide meeldis isegi väga, minu meelest värske klassikalise eau stiili ja viiruki nootide komponeerimine on olnud suurepärane idee. L’eau Serge Lutens suhtes minu hoiak on neutraalne, kuid Laine de Verre’l (klaasvill) on mingi eemaletõukav, pesuvahendi meenutav nüanss. Kuid siiski- lõhn on huvitav, mineraalsus, Perrier vee mullide taoline teravus, tekstuur, on üsna originaalsed. Mind häirivad vaevu tuntavad abrasiivsed noodid. Hea meelega prooviksin kanda koos mõne Comme des Garcons aroomiga, kuna lõhnad on sarnased urbanistliku stiili poolest, kuid Comme des Garcons  oma kummalistes eksperimentides tavaliselt läheb julgelt lõpuni. Kuid eraldivõetud aroomina Laine de Verre mulle meenutab desinfitseerivate kirurgiliste instrumentide ja steriilse side lõhna (minu lapsepõlve lõhnad kirurgist isa kipsitoast), kuid see deja vou on liiga steriilne, fotorealistlik, temas on puudu emotsionaalne komponent. Muidugi ei tasu  Laine de Verre võrrelda üleval loetletud morsidega.  Lutens on siiski Lutens,  ning lõhn ei kõla ei odavalt, ei labaselt ega vulgaarselt. Ainult kuidagi kummaliselt- justkui üksik teed kaotanud eksootilise linnu hääl.  

Sorry, I don’t speak the language

Thierry Mugler Eau Extraordinairie on mitmes Thierry Muglier Alien noorematest vendadest või õdedest. Vist ikkagi õdedest- sest laulu järgi suhkruvatist on tehtud ju tüdrukud. Minu jaoks on siin kõike liiga palju- liiga palju magusust, liiga palju heliotroopi, jasmiini, kašmiirani puidu ja isegi tee noodid on nõnda magusad, nagu keegi ekslikult tee sisse oleks valanud mitte ühe lusika, vaid terve kulbi suhkrut. See on siiski üks nendest lõhnadest, mida hinnata mul on ülimalt raske, sest ma lihtsalt ei saa tast aru. Et aru saada, peaks olema sõbralikus suhtes tema eelkäijaga Allien’iga, kuid mina olen alles maaloom ja teiste planeetideni (veel) ei kündi.  

Lalique Satine. Vanilje ja sandlipuu kooslust kardan lausa paaniliselt, tema eriti söödava magususe pärast. Peaaegu alati sellise nootide kooslusega lõhnad mulle meenutavad ülimalt magusat  creme brulle’d, või siis magusat munapudingut. Aga kui seal veel on sees magusad tonka oad, pehmelt suhkrune heliotroop ja šokoladilõhnaline patšuli… Lühidalt- lõhn on siidne, veniv ja erakordselt söödav. Kui juba valida lõhnaõli ja desserdi vahel, mina pea et alati valin lõhnaõli. Kuid mitte Satine. Kuid lõhn tõenäoliselt meeldib šokolaadi ja magusate nootide austajatele.

Neutraalne

Bvlgari Indian Garnet. Bvlgari Omnia seeriat ma eriti ei armasta, kuid see Omnia uudis mulle tundub kõige huvitavamana kogu sarjast (ja kõige vähem vesine). Aprikoos ja osmantus, aprikoos ja osmantus… vaevu tuntavad vürtsid ja pehme hubane kerge ambra baas. Lõhn on pehme, „mugav“, tuletab meelde pehmet hästi küpse aprikoosi nahka. Väga puuviljane lõhn. Kahtlustan, et hästi sobib kõige erinevate mahakeemiaga ning suhteliselt lihtsa, arusaadava, universaalse  ja kvaliteetse kompositsiooni tõttu peaks kiiresti levima turul. Minagi vahest kasutaks teda. Ainul et ma ei suuda leida seoseid granaatiga, jõu,  valmisoleku ja vastupidavuse kiviga. Ei ka mingi teise kiviga- pehme aroomi tekstuur pigem meenutab pluškangast.

Balmain Eau d’Ivoire. Mahe, piimjas, kergelt lilleline aroom seebinootidega. Nood seebinoodid on ilmselt osmantuse ja arbrette seemnete koosluse tulemus. Puhtuse lõhn, kuid siiski ei kisu pesuvahendi poole. Minu jaoks puudub konks või eripärasus, kuid nendele, kellele meeldivad poliitiliselt korrektsed lõhnad, sobiks hästi igapäevaseks kasutuseks.

Lalique L’Amour. Suvi, õitsev karikakarde aas, läbipaistev pastelne gardeenia ja… seep. Mõnikord sellist nalja teevad jasmiini, tsitruseliste ja mitte kõige parema kvaliteediga muskuse kokku panemine. Lõhn on kerge, meeldiv, suvine, kuid baasnootides tema võlu kaob ja jäävad ales puhtad ilmetud noodid, mis teevad aroomi sarnasega mis iganes teise kiiretoidulise aroomiga. Kuid minul ei vea pea et kõikide Lalique lõhnadega. Ei ole meie vahel keemiat, kahjuks  L

Agent Provocateur Petale Noir. Lõhn ei ole tuttuus, ilmus veel eelmisel aastal. Ammu plaanisin sobitada temaga tutvust, mind eriti meelitas magnoolia ja naha duett ning minu poolt armastatud hüatsindi ja tubaka noodid. Minu nahal paraku ta avaneb ülitugeva, kõrge, erksa ja peaaegu kiunuva ilang- ilangi (lat.cananga odoratta) noodiga. Seebine (jälle!) ilang- ilangi magusus neutraliseerib kõike muid nüansse (lõhnapüramiidi järgi peaks olema tegu mitmekihilise lõhnaga)… Ainult ülimalt tugev ilang- ilang, pisut piibelehte ja tilk magusaid vaiku. Tubaka ja nahka minu nina ei leia. Tegu on eranditult lillelisega, kõrge kõlaga lõhnaga, mil puudub adekvaatne baas (või siis baas on ebaproportsionaalselt kahvatu). Lõhnas ei ole tilkagi noir tunnet, ta on pigem kreemjalt valge ja siidne.

 

Atelier Cologne Cedrat Enivrant minu nahal on peaaegu et rohelise sidruni (laimi) monoaromaat. Baasnootides on tunda kerget puidu lõhna, puidu noodid on kerged ja mahedad, nina ei tuvasta spetsiifiliselt seedri noote. Lõhn suurepäraselt säilib ning ma sooviksin teda proovida palavas lämbes suveilmas, see tundub olevat hea positiivne ja väga loomulik hesperiidi (tsitruseliste) lõhna variant. Tekkis soov proovida veelkord.

Meeldisid

Hermes Jour Absolu. Mul on aktiivses kasutuses originaalne Jour de Hermes, nii et oli huvitav, millega seekord ulatab maestro Jean- Claude Ellena.  Kui originaalne Jour rõhutab mahlaseid, rohelisi lille aktsente, siis Absolu on kontsentreeritud kevadise taimestiku õied. Ja samas lõhn ei ole traditsiooniliselt lilleline- see on pigem abstraktne pilt, õunapuude õitsemine, nende õite joovastav mahlasus. Kevad, õitsevad aiad, roheluse intensiivsus, ere kevadine päike, silmapimestav taeva sina ning õitest pakatavad viljapuude oksad. Lõhn on justkui kontsentreeritud, kestab kaua, ei muutu edelaks, muundab end, virvendab nagu õunapuu õites virvendavad päiksejänkud. Järgmine pretendent minu edevuse riiulile.

Estee Lauder Modern Muse. Lõhn räägib jasmiinist. Mitte sellest jasmiinist, mis kasvab pargis põssana, see on jutt jasmiini oksast võluva elegantse naise kätes. Olen kergelt pettunud baasnootides- puhas muskus, vaevu tuntavad puidu noodid, ei midagi originaalset ega riskantset. Kuid  Estee Lauder on ameerikaliku parfümeeria lipulaev, ja ameerikalikus parfümeerias on nagu ameerika mägedes, kas absoluutselt originaalsed ja šokeerivad (ning vaevu kantavad) kompositsioonid, või totaalne klassika ilma väiksemategi riskita, kus kõik on paigaldatud filligrantselt sobivatesse riiulitesse. Mulle selline jasmiin siiski täiesti meeldib, ja kuigi see pole lõhn ei muusast ega inspiratsioonist, sobiks igapäevaselt kontorisse ja oma sisemise ruumi korraks hoidmiseks.

 

Comme des Garcons Black. Eranditult minu element- viiruk, olibanum, kasekoor (või  tõrv), nahk, vetiver ja palju palju palju pipart. Must, mineraalsete aktsentidega suitsune lõhn, mille tekstuur ppigem meenutab kaunilt vürtsitatud ja põrgu tõrvaga segatud Terre d’Hermes’i. Minu nahal naha ja tõrva, valatava asfaldi noodid, on eriti väljendusrikkad. Pisut karm, pisut sünge ja väga väga stiilne lõhn. Minule Black omamine oleks ohtlik- ma ei suudaks oma nina pudelist ära hoida.

Atelier Cologne Mistral Patchouli. Nii lõhnab meri varasügisel. See on kuiv kragisev liiv, rasked tina värvi pilved, kuivanud, joodi järgi lõhnavad merevettikad , kuivavad kalurite võrgud ja sügav, puhas meretuul. Väga huvitav on patšuli kasutus- tai ei ole šokolaadi taoline ega magus, ei ole palsamilik, vaid soolane ja õhuline. Vaevu tuntavad aniisi, iirise juure, pelargooni lehe nüansid ainult rõhutavad soolaseid, kergeid, ehtsaid merenoote. Väga originaalne, kerge ja looduslik. Sobib nendele, kes otsivad kerget, mittepealetükkivat ja huvitavat aroomi suveks. Absoluutne uniseks.

Selle raske kuu valgustasid ka muud, mitte parfümeersed, avastused:

Fantastiline looduslik dekoor   - vanausu sümbolid unikaalne käsitööna https://www.facebook.com/gintvile.giedraitiene/media_set?set=a.118766084847269.16700.100001416356105&type=1

Ülestõusupühade eelne luule – ammu pole midagi nii kaunist lugenud

http://www.poetryintranslation.com/PITBR/Spanish/StJohnoftheCross.htm

Ja muidugi muusika- kuidas ilma temata. Suurepärane Põhjamaa Trompetist Nils Peter Molvaer

https://www.youtube.com/watch?v=nRDCHIwepgk

Ning lõbus rütm Süüriast

https://www.youtube.com/watch?v=lVlgMEFu1PI

Ilusaid rahumeelseid kevadisi rütme ja lõhnavat kevadet!

 

 

 

Parfumerinės naujienos- 6 dalis

Kartais vakaras būna protingesnis už rytą.

Kartais morkų sultys būna skanesnės už šampaną.

Kartais naujienų nebuvimas būna geriau už naujienas.

 

Suvedus galus paaiškėjo,  kad šį sunkų ir įtemptą mėnesį aš ne tik karpiau rožes ir rašiau kilometrines ataskaitas, bet suspėjau nemažai apuostyti. Nusivylimų skiltis ir vėl pati ilgiausia- o gal tai tiesiog nerealistinių lūkesčių pasekmė.

Nusivylimai

Sisley Eau Tropicale. Viskas priklauso nuo lūkesčių. Sisley yra puikūs parfumeriniai namai ir lūkesčiai jų naujiems kvapams būna nemenki. Eau Tropicale yra šiltajam metų sezonui skirti vaisiniai- gėliniai kvepalai. Ant mano odos labai ryškios saldžiarūgštės, barbarisų saldainius primenančios, vaisių natos (pasifloros vaisius), bergamotė ir tropinės frangipani gėlės žiedai.  Kvapas labai saldus ir tuo pat metu su rūgštele. Jausmas tarsi atsikandus neprinokusio obuolio, taip pat uodžiu ir šiuo atveju nemaloniai karčias imbiero natas. Deja, kvapui trūksta balanso, bazinės natos- neutralizuota, blyški pačiulė, kedras ir ambretės sėklos,   mano manymu, neatsveria vaisių ir frangipani saldumo. Kvapas man net kažkoks atstumiantis- per saldus, per rūgštus, per kartus… Tarsi apsirengtum madingais, stilingais drabužiais, bet absoliučiai tarpusavyje nesuderintais.  Pro šalį.

 

Balmain Extatic. Balmain yra legendiniai kvapų namai, turintys savo stilių, nesibaiminantys naujovių ir originalių kvapų.  Nesibaiminę naujovių. Extatic yra banalus kompotėlis iš kriaušės, orchidėjos, osmanto (kvepenės) žiedų ir kašmyrano medienos, o eau de toilette atveju- muskuso ir žolės. Absoliutus pataikavimas masių skoniui blogaja prasme - saldu, šviežia ir valgoma. Eau de toilette versija yra labiau vaisinė, jos natos „švaresnės“, eau de parfum- gėlinė- vaisinė su sterilios medienos baze.  Jei nepauostysite šių kvepalų, nieko gyvenime neprarasite. Gėda, Balmain!

Elie Saab L’eau Couture. Įtariu, kad kvapas apturės komercinę sėkmę.  Apelsinžiedžiai, migdolai ir vanilė. Vanilės labai daug, bet stiprų jos saldumą šiek tiek balansuoja gaivus apelsinžiedžių kartumas. Migdolai suteikia pienišką ir šiek tiek gurmanišką, rišančią natą (kuri man primena neprinokusių miško riešutų branduolių skonį). Kvapas labai stiprus , ryškus, gan jaunatviškas (nors nėra dinamiškas), turi gaivumo. Man, deja, visai neįdomus, nesubtilus, be paslapties ar savotiškumo. Dėl milžiniško ir hiper saldaus šleifo ko gero taps naktinių klubų ir vakarėlių žudiku.

Boucheron Palace Vendom.  Dar vienas neišraiškingas labai neblogų parfumerinių namų vandenėlis. Yra eau de toillette ir eau de parfum versijos.  Bendra tema- jazminas, bijūnas, kedras, eau de toilette prasideda citrusais ir bazėje pereina į švarų „skalbimo priemonės“ muskusą, eau de parfum- prasideda apelsinžiedžiais, skystu medumi ir bazėje pereina į vandeniu atskiestą karamelę. Kvapas labai neutralus, taikyta į politiškai korektišką žanrą, bet mano manymu, pataikyta į pilkąją zoną, kurioje kvapas praranda savastį ir veidą. Bijūnas labai pudrinis, o kvapas tarsi „atskiestas“.  Atskiesta saldi, šiek tiek vaisinė- šokoladinė, ir šiek tiek valgoma pudra. Sprendimas praleisti bazines natas kaip nereikšmingas vienok turi neigiamą   ir nereikliam vartotojui pusę- kvapas visiškai nesilaiko ir po nepilnos valandos dingsta be pėdsakų (kas mane tiktai nudžiugino).

Dolce ja Gabanna Dolce. „Jei labai norisi kurti, eik pagulėti, greit praeis“- yra toks posakis. Patarimas kaip tik Dolce ir Gabanai. Šie mados namai yra išleidę puikių kvapų, bet visa tai toli praeityje. Dolce yra eilinis pavyzdys, kai pardavinėjamas prekybinis ženklas ir reklama, o ne kvapas. Jei būčiau visų pirma žiūrėjusi natas, lūkesčiai būtų buvę dar didesni- mėgstu vandens leliją, mėgstu narcizus. Bet kičiniame flakone, užkimštame plastmasine tortine rožyte, viso labo šaltų tonų, minorinis, vandeningai gėlinis skystis. Nė viena gėlinė nata nėra ryški ir išsiskirianti, vanduo šaltas ir atsiduodantis cheminiu muskusu, tarsi vandenyje, kuriame skalauti skalbiniai, būtų mirkę ir vystantys gėlių žiedai. Į kvapą, tuo labiau padorų kvapą, tai visai nepanašu. Laimei vandenėlis nepatvarus ir staigiai nugaruoja nuo odos.

Karl Lagerfeld for Her. Vandenėlis, panašus į Dolce, tik cheminiame muskuse šĮkart mirkyti saldesnio kvapo gėlių žiedai ir dar vaisiai. Bet kvapas toks pat prastas ir nereikšmingas, apie nieką. Negaliu sugalvoti jokių priežasčių, kodėl kam nors galėtų šauti į galvą juo kvėpintis.

Guerlain Aqua Allegoria Limon Verde. Pradžia daug žadanti- gaivi kartoka žalioji citrina (laimas), mėtos pėdsakas. Po pirmųjų penkių minučių išlenda šleikščiai saldžiai lipni cukraus vatos nata, tirštos lipnios vaisių sultys, ir iš gaivaus vasarinio vandens kvapas pavirsta lipniu, tąsoku skysčiu, kuris n etik kad negaivina- jį norisi nusiplauti. Ir vėl, kaip ir Sisley Eau Tropicale, nosį rėžiantis disbalansas. Tikiuosi, kad čia nėra bloga lemiantis pranašas ir lipnios vaisinės natos netaps ateinančios vasaros trendu.

Serge Lutens Laine de Verre.  Iš Lutens eau serijos mažiausiai patikęs kvapas.  L’eau Froide patiko net labai- dėl į klasikinį eau stilių įkomponuotos smilkalų natos. Originalaus L’eau Serge Lutens atžvilgiu esu neutrali, o va Laine de Verre (stiklo vata) turi kažkokį atstumiantį, skalbimo priemonę primenantį niuansą. Ir vistik kvapas įdomus- minerališkas, aštrus tarsi Perrier burbuliukai, tekstūriškas. Tiesiog nenorėčiau jo dėvėti dėl uodžiamų kažkokių abrazyvių natų. Labai norėčiau pabandyti sluoksniuoti su Comme des Garcons kvapais dėl apjungiančio urbanistinio stiliaus. O pats vienas sau Laine de Verre man primena dezinfekuojamų chirurginių instrumentų ir sterilios marlės kvapą (mano vaikystės kvapai iš tėčio- chirurgo tvarstomojo), tik tas prisiminimas per daug sterilus, fotorealistiškas- jame trūksta emocinio komponento. Aišku, su aukščiau išvardintais kompotėliais jo nėra ko lyginti. Vistik Lutens yra Lutens ir kvapas neskamba nei pigiai, nei vulgariai, nei banaliai. Tik kažkaip keistokai- tarsi vienišas pasiklydusio egzotiško paukščio balsas.

Sorry, I don’t speak the language

Thierry Mugler Eau Extraordinairie. Kažkelintas is nesuskaičiuojamų Thierry Muglier Alien brolių ar seserų. Turbūt vistik sesuo-  juk mergaitės yra padarytos iš cukraus vatos, pasak populiarios estiškos dainos. Man jame visko per daug- ir saldumo, ir heliotropo, ir jazmino, ir kašmyrano medienos, net ir arbatos natos tokios saldžios, tarsi kas būtų apsirikęs ir vietoj šaukštelio cukraus įdėjęs visą samtį. Vistik tai vienas iš kvapų, kurį man be galo sunku vertinti- aš jo tiesiog nesuprantu. Kad suprasti, reikia draugauti su Allien, o aš esu viso labo tik žemės kirminas ir iki svečių iš kitų planetų dar nepriaugau. 

 

Lalique Satine. Vanilės ir sandalmedžio dueto dėl jo ypač valgomo saldumo bijau tiesiog paniškai. Beveik visada kvapai su tokiu deriniu man asocijuojasi su žymiai per saldžiu creme brulle, arba tiesiog kiaušininiu pudingu. O jei ten dar saldžiosios tonka pupelės… ir, Satine adveju, dar ir saldusis heliotropas ir šokoladinė pačiulė… Taigi, jei trumpai, kvapas šilkinis, tąkus, ir labai, labai valgomas. Jei jau rinktis desertą ar kvepalus, aš renkuosi kvepalus. Bet ne Satine. Vienok turbūt patiks šokoladinių ir saldžių kvapų gerbėjoms.

Neutralu

Bvlgari Indian Garnet. Bvlgari Omnia serijos nemėgstu, bet š mani pasirodė įdomiausia iš visų Omnijų (ir mažiausiai vandeninga). Abrikosai ir osmantas (kvepenės), abrikosai ir kvepenė…. vos juntami prieskoniai ir minkšta jauki lengvos ambros bazė. Kvapas minkštas, „patogus“, jaukus, primena švelnią prinokusio abrikoso odelę. Labai vaisinis. Įtariu, kad gerai prisitaiko prie įvairiausios kūno chemijos ir dėl sąlyginio kompozicijos paprastumo, suprantamumo, taip pat neprastos kokybės, universalumo, gerai prigis rinkoje. Retkarčiais kvepėčiau juo ir pati. Tik su granatu, tuo jėgos, pasiryžimo ir ištvermės akmeniu, nerandu nieko bendra. Kaip ir su bet kokiu kitu akmeniu- minkšta kvapo tekstūra greičiau primena pliušinį audinį.

Balmain Eau d’Ivoire. Švelnus, pieniškas, lengvai gėliškas kvapas su muilo natomis. Ko gero tos muilo natos yra kvepenės (osmanto) ir ambretės sėklų derinio rezultatas. Švaros kvapas, kuris nekvepia skalbimo milteliais. Mano manymu, trūksta kabliuko ar išraiškingumo, bet politkorektiškų kvapų mėgėjoms puikiai tiks kasdienai.

Lalique L’Amour. Vasara, žydinčios ramunės, perregima, pastelinė gardenija ir…. muilas. Kartais tokius juokus krečia jazmino, citrusų ir ne pačios geriausios kokybės muskuso kombinacija. Kvapas švelnus, malonus, vasariškas, bet bazėje praranda savo žavesį, lengvumą, ir virsta tiesiog nuo kitų neatskiriamu bendriniu kvapu. Bet man nesiseka kone su visais Lalique kvapais. Nėra tarp mūsų chemijos, ir viskas L

 

Agent Provocateur Petale Noir. Kvapas ne tokia jau ir naujiena, pasirodė dar praėjusiais metais. Senokai planavau įkišti nosį- gundė magnolijos ir odos duetas, taip pat mylimos hiacinto ir tabako natos.  Ant mano odos, deja, labai aukšta ir ryškia, kone cypiančia nata išlenda kvapioji kananga (ylang ylang) ir jos skleidžiamas (ir vėl!) muiliškas saldumas neutralizuoja visus kitus niuansus (pagal piramidę kvapas turėtų būti daugiabriaunis)…. Vien tik kvapioji kananga (ylang ypang), pakalnutė ir šiek tiek saldžių dervų. Tabako ir odos, kad ir kaip ieškočiau, nerandu. Išskirtingai gėlinis, aukštų natų kvapas, kuriam pamiršta įkompnuoti adeakvačią bazę (arba ji tiesiog neproporcingai neryški). Kvapas visai ne noir, greičiau gelsvai balkšvas ir šlkinis.

Atelier Cologne Cedrat Enivrant ant mano odos vos ne žaliosios citrinos (laimo) monoaromatas. Bazėje palengva skleidžiasi mediena, ji lengvutė ir švelni, mano nosis neišskiria kedro.  Kvapas puikiai laikosi ir manau, kad jį reiktų išbandyti per vasaros karščius- tai, ko gero, neblogas hesperidinio (citrusinio) kvapo pasirinkimas. Testuosiu dar kartą.

Patiko

Hermes Jour Absolu. Turiu ir aktyviai naudoju originalų Jour de Hermes, taigi buvo įdomu, kuo šįkart nustebins maestro Jean- Claude Ellena.  Jei originalus Jour akcentuoja gėlių syvus, lapus, sultingą žalumą, tai Absolu- koncentruoti pavasarinės augmenijos žiedai. Ir tuo pačiu kvapas nėra tradiciškai gėlinis- tai abstraktus pavasarinis paveikslas, obelų žydėjimas, jų žiedų syvai. Pavasaris ir sodų žydėjimas, sodrumas, saulės šviesa, akinančiai mėlynas dangus ir žiedais aplipusios medžių kekės. Koncentruotas, laikosi ilgai, neišskysdamas, keičiasi, mirguliuoja, tarsi per medžių šakas šokinėjantys saulės zuikuciai. Sekantis pretendentas į mano  tuštybės lentynėlę.

 

Estee Lauder Modern Muse. Kvapas apie jazminą. Tai ne krūmas parke ar po langu, tai jazmino šakelė žavingos, elegantiškos, moters rankose. Šiek tiek nuvylė bazė- švarus muskusas, vos juntama mediena, nieko originalaus ir rizikingo. Bet Estee Lauder- amerikietiškos parfumerijos banginis, o amerikietiškoje parfumerijoje- kaip amerikietiškuose kalneliuose: arba absoliučiai originalios šokiruojančios (ir sunkiai dėvimos) kompozicijos, arba visiška klasika be krislo rizikos, idealiai, be mažiausių nukrypimų, sudėliojant viską į lentynėles. Vistik būtent toks jazminas man visai patinka, nors tai ir nėra kvapas nei apie mūzą, nei įkvėpimą, puikiai tiktų kasdien į kontorą ir vidinės tvarkos savo asmeninėje erdvėje palaikymui.

Comme des Garcons Black. Išskirtinai mano stichija- smilkalai, olibanas, beržo žievė (ar degutas), oda, vetiverija ir daug daug daug pipirų. Juodas, dūminis kvapas su minerališkais akcentais, tekstūra primenantis labiau pagražintą prieskoniais niuansais ir su peklos derva permaišytą Terre d’Hermes. Ant mano odos ypač išraiškingos odos ir smalos, iš kurios liejamas asfaltas, natos.  Šiek tiek niūrus, šiek tiek atšiaurus ir labai stilingas kvapas. Man asmeniškai turėti flakoną Black būtų pavojinga- nepajėgčiau iš jo ištraukti nosies.

 

Atelier Cologne Mistral Patchouli. Tai jūros ankstyvą rudenį kvapas. Tai sausas girkšintis smėlis, švino spalvos debesys, sudžiūvę, jodu atsiduodantys jūros dumbliai, džiūstantys žvejų tinklai ir gilus, tyras jūros vėjas. Labai įdomi pačiulės interpretacija- ne šokoladinė, saldi, ir ne balzamiška, bet sūri ir orinė. Vos juntamas anyžius, vilkdagio šaknis, pelargonijos lapas- tai tik niuansai sausam, oriniam ir sūriam, tikram jūros aromatui. Labai originalu, lengva r gamtiška. Tiks ir patiks tiems, kurie ieško lengvo, neįkyraus ir savotiško aromato vasarai. Absoliutus uniseksas.

 

 

 

 

 

Šį sunkų mėneįi prašviesino ir kiti, ne tik parfumeriniai, atradimai.

Nuostabus gamtinis dekoras   - unikali, rankų darbo pagoniška simbolika https://www.facebook.com/gintvile.giedraitiene/media_set?set=a.118766084847269.16700.100001416356105&type=1

Priešvelykinė poezija – seniai nebuvau skaičiusi ko nors taip neaprėpiamai gražaus

http://www.poetryintranslation.com/PITBR/Spanish/StJohnoftheCross.htm

Na ir muzika- kaip gi be jos.  Puikus Šiaures Trimitininkas Nils Peter Molvaer

https://www.youtube.com/watch?v=nRDCHIwepgk

Ir smagus rimtas iš Sirijos

https://www.youtube.com/watch?v=lVlgMEFu1PI

Geru taikių pavasinių ritmų ir kvepiančio pavasario!

 

 

 

Parfümeeria legendid. Naine väljaspool Aega. Germaine Cellier

Mida edasi, seda rohkem veendun, et kõige suurem piirang elus on Aeg. Aeg, tema voog, rütm ja puudus nagu liiklusreguleerija suunab ja vormib meie soove, võimalusi ja isegi arusaama iseendast. Aeg rõhub meid. Ahistab. Ja teeb meile lõpu. Kuid aeg ajalt ilmub inimesi, kes nagu meteoriitid oma eksistentsiga lõikavad paljudele iseenesest mõistetavaks ja kõigutamatuks tunduvatest Aja piirangutest  läbi ja purustavad hävimatu Aja orbiidi. Inimesed, kes elavad väljaspool Aega. Elavad oma sisemise rütmi ja kella järgi… 

Parfümeeria, nagu kõik muugi, on ainult Aja käes olev mäng. Aeg määras, et parfümeeria, nagu paljud muud oskustööd, oli meeste mängumaa. Muutus tuli siis, kui keemia alustas oma võidukat käigu laboratooriumitest praktiliselt igasse eluvaldkonda. Kuid naisparfüümer ka siis oli haruldus, vaatamata sellele, et naiste haismismeel on kordades tundlikum meeste omast, vaatamata sellele, et lõviosa parfümeeria toodete kasutajaid läbi aega olid naised. Kõik see lihtsalt sellepärast, et lisaks tollal tõena võetavale dogmale, et naine ei sobi töötegemiseks (muidugi, kodutööd on ju ainult lesimine!) mõned taibukamad tegijad mõistsid, et nõnda võimsa loovjõu vabastamine on ohtlik ja võib endaga kaasa tuua ennustamatuid tagajärgi. Kahtlemata see polnud tühi kartus. Sest esmaklassilise tähe  - Germaine Cellier- ilmumisega parfümeerias langes traditsioonilise lõhnategemise müür ja parfümeeria muutus igaveseks.

 

Preili Cellier sündis  26 jaanuaril 1909 a. Bordeaux ja lapsest saadik oli mässumeelse ja ekstsentrilise loomuga. Preili ingellik väljanägemine (pikk sale sirge rühiga sinisilmne blondiin) oli ülimalt petlik- tema sees peituvat püsirohtu oleks jätkunud tervele armeele. Aastal 1930 ta tuli Pariisi õppima keemiat, töötas Roure Bertrand ja Palmolive Colgate ettevõtetes (viimases lõhnastas seepe terved  3 kuud, ja Jumal teab miks  Palmolive turundusinimesed pole siiani välja mõelnud uuesti välja anda Cellier poolt loodud seepe). Germaine elas ekstravagantselt, sõbrustas tolle aja kunstnike ja intellektuaalidega, elas luksuslikult ja ilma valehäbita, ilusale naisele kohaselt. Germaine riietus väga stiilselt, suitsetas nagu korsten ja ropendas nagu igati väärikas hobuste taltsutaja. Tal oli kolm pisikest koera, rääkiv papagoi ja mitmeid suhteid tolle aja kuulsustega.  Sõja ajal tutvus šveitslase Robert Piquet’iga ja ühines tema poolt loodava uue moemajaga (sel ajal, kui raske ka poleks seda uskuda, parfüümerid ja moeloojad ei teinud koostööd ja nendele isegi pähe ei tulnud, et see võiks olla kuidagi kasulik).
Aastal 1944 sündis eriline, kordumatu lõhn, millele sarnast pole ka tänapäeval- lõhn- legend Bandit. Bandit oli esimene šipr, milles domineeris nahanoot, ja mille järgi on nime saanud terve praeguse parfümeeria allklass- naha  šiprid. Bandit’i kooslus ja kompositsioon šokeeris parfümeeria maailma.   Tolleaegse parfümeeria kuldne standart oli harmoonilised, hästi komponeeritud komplekssed aroomid, rõhutud oli aroomi terviklikkus, mitte eraldiseisvad noodid. Preili Cellier aga valis džässi solo stiili- Bandidi sisse ta pani absoluutselt uskumatu kogust, üle 1%, izobutili kinoliini. Tänu oma intensiivsele animalistlikule lõhnale see aroomaine komponent parfümeerias oli kasutusel üliharva ja mikroskoopilistes kogustes, seegi peamiselt meeslõhnade loomisel. Esimene reaktsioon tutvudes Bandidiga- šokk (isegi tänapäeval, kui luuakse enam vähem kõike, mis tuleb pähe).  Terav, intensiivne naha lõhn ja tsitrused. Märg muru ja mulla lõhn. Sigaretti suits. Justkui varahommikul, kastest märjas metsalagendikus jahimees kooriks maha lastud, veel sooja metslooma, ja suitsetaks. Läbilõikavalt karge jahedus ja puuderjad, tolmused naha noodid.  Lõhn on kontrastidest tulvil, kuid kogu aeg on rõhutatult selge, tuntav naha noot. Aroom on loodud naistele, kes kannavad pükse (haruldus ja ultrauus mood tollal) ja suitsetavad. Vabameelsetele, šabloonest ja sotsialsetest standartitest  vabadele naistele. Naistele, kes on, nagu nad on, no regrets. Väljakutsuv, ekstsentriline lõhn, kuid temas puudub hüsteeriline tähelepanu püüd või suurustamine, igasugune valelikkus, pigem on lõhn julge oma aususega iseenda vastu. Juttude järgi luues Bandiidi, Cellier ei häbenenud krabada moeetenduste kulisside taga tiirlevate mannekeenide alusespesu ja nuusutada seda, ikka selleks, et aru saada, kuidas tõeliselt lõhnab üks naine. Ning tõesti- aroom kõige ehtsamal, realistlikul, ausal moel avastab inimloomuse loomaliku poolt. Loomaliku jällegi kõige ehtsamas, realistlikumas mõistes- sest palju me ka ei hingaks sisse religioosse, esoteerilisse  või ateistliku oopiumi,  bioloogiliselt inimene on siiski sarnasem loomaga kui ingliga või aasa lillekesega.  Bandit on see lõhn, millele jäägitult kuulub koht minu südames. Tema ilu, julgus ja originaalsus on nõnda kordumatud, et eksisteerivad väljaspool moodi ega isegi aega. See on lõhn, mis oma mustade tiibadega viib mind oma teistsuguse, paralleelse maailma, milles pole kohta häbile, hirmule ja valedele. Ja see teleport väljaspoole meie reaalsust on kohati absoluutselt hindamatu.

 

Aastal 1947 Cellier jälle vapustab oma novaatorlusega ja kordumatu originaalsusega. Pierre Balmain moemaja esitab esimest rohelist šipri Vent Vert (Roheline Tuul). Seekord Cellier on sama julge- galbanfeerula kogus on isegi 8%! Galbanfeerulale (lat. ferula gumosa) on omased selged, mõrkjad, rohelised, puuderjad noodid. Roheline sidrun (laim), hüatsint, jasmiin, iiris, basiilik, salvei, sammal- ja meeletu meri galbanfeerulat. See on  nii roheline aas, et lausa paneb silmi valutama, roheluses õitsevad aasalilled, kõrrelised, terav, lõikav rohi. See on kevad! Aroom on väga elav- temas on tunda liikumist, entusiasmi, dünaamikat. Väga sobilik lõhn nendele, kes alles tutvuvad  šipridega ja alles hakkavad aru saama nende omapärasest ilust. Vent Vert mulle meenutab kevadist nõgest, esimesi hapuoblikaid, kenakesi karikakraid ja käes ära hõõrutud värskete puulehtede lõhna. Sammal, mis mõningatele sarnaneb eelajaloolise aroomistiiliga, siin lisab nii vajaliku vunki- baasnootidel, kui rohelised noodid tasapisi lahkuvad oma meeletust kevadisest peost, lõhn ei jää lamedaks, vaid säilitab teravust ja mõrkjasust. Roheline, liikuv, mittebanaalne- suurepärane šipr kaasaaegsele, kuid vintaažist lugu pidavale naisele. Mina ei vaata temast mööda ühelgi kevadel.  

Aastal 1948 ilmub Fracas. Nagu öeldakse, kuningana visiitkaardi ei vaja. Fracas’t teavad kõik, kes on kasvõi natuke tuttavad parfümeeria maailmaga. Fracas on tänapäevani mõõdupuuks kõikidele tuberoosi lõhnadele, samuti diiva stiilis lõhnadele. Tõenäoliselt Fracas on isegi mõõdupuuks kõikidele dramaatilistele valgete lillede lõhnadele. Kui olete Fracas’t nuusutanud kasvõi ükskord, teda on võimatu edaspidi mitte ära tunda isegi kinnisilmi või nohu küüsis, nii tugev ja omapärane on selle tuberoosi  aroomi lõhn. Fracas oli lemmik Maria Callas, Madonna, Kim Basinger, Courtney Love lõhn- ja see ainult näitab, et meie valikud kõnelevad meist ilmekamalt kui tuhat sõna.

Tuberoosi aroom on ehk kõige meelelisem kõikidest lille lõhnadest. Tema kõrval isegi India Sambac jasmiini aroom on süütus ise. Tuberoosile omased õlised, kirbed säsised rohelised noodid, joovastav valgete õite aroom ning dekadentlikud üleküpsete, peaaegu et roiskuvate puuviljade noodid tekitaksid lihaste rõõmude mõtteid isegi pühakule. Tuberoos oma eeterliku õli intensiivsuse tõttu on parfümeerias kasutatav mõõdukalt ja lausa piinliku ettevaatlusega. Puhas vormis see eeterlik õli on ülimalt indoolse lõhnaga ja võib esile kutsuda lausa okserefleksi, sest lõhn tuletab meelde vagatseva ja intensiivse laguneva laiba lõhna.  Kuid väikestes kogustes lõhn on joovastav, sensuaalne, fataalselt meelitav- otsekui paradiis maa peal. Nii et tuberoosiga parfümeerias ei tehta nalja- see, mis on väikestes kogustes rohi ja kõikehõlmava imetluse objekt, suuremates kogustes võib tappa.  

Nii mõtleks tark, mõistlik nina. Kuid mitte Cellier.  Fracas’es ta kasutas lausa plahvatusliku tuberoosi eeterliku õli kogust. Tõtt öeldes, ta isegi meelega otsis tuberoosi baasõli, mis oleks võimalikult võimsa kontsentratsiooniga. Nagu sellest oleks vähe, niigi silmapimestavale tuberoosi õlile lisas ta
mitte just vähem intentsiivset säravat apelsiniõite eeterliku õli. Tulemus oli intensiivne, särav, kõlav ülikõrgete mezzosoprano nootidega, patune ning animaalne nagu silmatorkav plaatinum blond punaste huultega, kellest mööda vaatamine on võimatu isegi suletud silmadega.  Fracas on diivade diiva, peadpööritav oma seksuaalsusega, ülirõhutatud naiselikkusega ja kõrgelt visatud pilguga. See on naine, kes teab oma hinda, ja teeb kõike, et ka teised seda teaksid. Fracas kohe kindlasti ei jätta ükskõikseks. Kurjad ja kadedad teda keelitaksid, nõrgad minestaksid kohal, moraali kaitsjad ammuli suuga vahiksid hävitavat lihalikkuse käiku … See on lõhn erilistele juhtudele ja, mõistagi, erilistele inimestele. Kuid kui te ihkate kasvõi üheks õhtuks saada maailma nabaks, midagi paremat kui Fracas te ilmselt selleks ei leia.

Aastal 1953 Pierre Balmain moemajale loodud Jolie Madame’is  Cellier näitab suurepäraselt omandatud nootide „sidumise“ tehnikat. Erinevalt kurikuulsast kolmikust, Bandit, Fracas, Vent Vert, kus on üks domineeriv noot ja teised mängivad alles väikseid rolle,  Jolie Madame  on kolme nootide, roheliste nootide- kannikese- naha, mäng. Oma originaalse käekirja Cellier seekord toob välja eriskummalistes nüanssides. Kui tema eelnevad kuulsad tööd olid esmase säravusega ülidramaatilised isiksused,  Jolie Madame lõhnab pehme, hubase ja rahuliku elegantsi järgi. Cellier eksperimenteerib - laiade, võimsate joonte asemel  ta seekord keskendub nüanssidele ja pooltoonidele. Lõhna algus on roheline ja kergel kõrkjas, kuid siin siiski puudub läbilõikav Vent Vert rohelisuse teravus. Järk järgult lõhn avaneb ilusa, puuderja, lillelise, hapra ja naiseliku kannikese lõhnaga. Mida edasi baasnootide poole, seda rohkem annavad endast teada õlised, võimukad, tolmused, sensuaalsed,  kergelt rääsised naha noodid. Jolie Madame on suurepärane naha šipr, kergelt retro, rahulik ja elegantne, kuid ka ära tajutava tumeduse, varjatud intriigi ja sensuaalsuse potentsiaaliga.

 

 Sellised on kõige kuulsamad preili Cellier lõhnad. Kontrastsed, eredad, kompromissitud, nendele sarnaseid ei leidu. Parfümeeria kriitikud  võrdlevad Cellier käekirja fauvismiga maalikunstis ning fauvismile iseloomulikude laiade abstraktsete joontega. Minu jaoks Cellier lõhnad kannavad kordumatu sisemise vabaduse ja kõikehõlmava ruumilisuse tunne. Need on lõhnad vabale naisele, nendest on läbilõikavalt, nagu kellade löögid, on  kuulda vaba süda laulu. Cellier lõhnades on midagi sellist, mida sisse hingates kurgus hakkab liikuma klomp, mis ähvardab välja pursata metsiku karjena. See on elujõud, ehtsus, pea et loomalik naiselikkuse jõud, mida sajandite saatel kartsid mehed ja isegi paljud naised, kuid mis ei kadunud ei tuleriitade peal, ei kloostrite, tüdrukute pensionide ukse taga ega kaasaaegses sootsiumi peapesu džunglis. Ja kuigi kuulus nina lahkus meie seast  juunis, aastal 1976, tema loodud lõhnad säilitasid tema surematu hinge kristalle, ja neid ei ole võimeline ära sulatama isegi selle maailma kõikvõimas valvur Aeg.

Germaine Cellier looming kronoloogilises järjekorras:

·         Robert Piquet „Bandit“ (1944)

·         Nina Ricci „Coeur Joie“ (1946)

·         Pierre Balmain „Vent Vert“ (1947)

·         Robert Piquet „Fracas“ (1948)

·         Cristobal Balenciaga „La Fuite des Heures“ (1949)

·         Pierre Balmain „Jolie Madame“ (1953)

·         Pierre Balmain „Monseur Balmain“ (1964)

·         Pierre Balmain „Miss Balmain“ (1967)