Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?

 

 

Tähed vaatavad alla

Aknaklaas on peenelt joonestatud sätendavate veepiiskadega- väljas on Eesti suvi tema paremuses. Hall, suikuv aeg, pehme, lõhnav ja unelev- ideaalne raamatute lugemiseks, unistamiseks, lõhnavaks nurmenuku ja kaselehtede teeks ja niisama kulgemiseks. Kuigi kehalisest liikumisest puudust tunda ei ole mitte ühelgi päeval, sees on mõnus tühjus- ei mõtteid, emotsioone, ja isegi unistusi. Vaikne introvertne aeg omaenda olemise kaisus. Täielik eemaldumine välistest stiimulitest. Rahu. Püha rahu.

Selline aeg, kus hing rändab oma teed kuskil kaugetes maailmades. Ja isegi minu nii tihti rahutu mõistus justkui suigub hallis kesksuve niiskuses- ja mõistus, mis muidu nii terav, näljane ja läbilõikav kui nuga muutub aasadest tõusvaks uduks, pehmeks ja õhuliseks hõljuvaks aineks, kes otsib ilu, seiklusi ja imesid.

Müüdid sobivad selleks hästi. Ja jälle mu voodi kõrval virn raamatuid, mis võluvad kummaliste inimeste ja loomataoliste kujudega, salapäraste kritseldustega ja tervele kodanikule kahtlustavalt irratsionaalse tekstiga. Juutide müüdid, indiaanlaste müüdid, põhjamaade müüdid, kreeka müüdid... ja maailm muutub suuremaks ja avaramaks, ja sügavamaks, ja lõpuks ma enam ei saa aru, kas mina loen müüte, või nemad ärkavad mu sees ja hakkavad tasapisi täitma sees valitsevat rahuliku ja jahedat tühjust.

Seekord siis kreeka ja juutide müüdid. Lugesin antiikmütoloogiat ja taipasin, et pole kunagi mõelnud, kuidas võiksid lõhnata Olümpose jumalad ja jumalannad- mis sest et Kreekas olen veetnud nii palju aega, et see koht on vaikselt muutumas minu sisemise geograafia piirkonnaks- piirkonnaks, kus elavad lambad, jässakad mehed ja naised, piiritult rikkas ja ahvatlev keel ja Usk, see täistabamus, mis kord Zeusi maal äratas mind ellu ja näitas lihtsalt ja karmilt, et ükski sirge tee pole väärt kõndimist.

Hallil uneleval suvehommikute ajal, valgetel öödel hea fantaseerida jumalatest- kuidas nad lõhnaksid, näeksid välja, kõneleksid, kuidas nad liiguksid, naeraksid ja mismoodi tunduks nende vahetu olek.

Võtan ette tänumatu ja hull ülesanne ja proovin fantaseerida teemal kuidas võiks lõhnata seitse peamist Olümpose jumalannat: truu ja vankumatu Hestia, võimukas Hera, andev ja emalik Demetra, tütarlapselik ja õrn Persifone, tark Ateena, kaunis Afrodite ja igavesti noor kuu ja jahijumalanna Artemis. Millised lõhnad kehastuksid neid ja kutsuksid neid kohale, kui meile, naistele, on vajalik teatud nende aspektid ja tugi? Milline on nende olemus, mis elab igas meis ja mida kanname oma kehas ja tema lõhnas? Meesjumalaid jätaks järgmiseks korraks, sest on ju nii, et ladies first, ja teisaks ehk see jumaliku septeti, Dzeuse, Hadese, Poseidoni, Hermesi, Appoloni, Ariese, Dionisiuse ja Hefaisti, teemad on küpsemas, ootamas oma õiget aega ja soodsat tuult.

Ei taha sugugi alustada kronoloogiliselt, kuid nii juhtuski, et südamele väga lähedane jumalanna Hestia on ühtlasi ka Olümpose kõige vanem, kõikvõimsa Zeuse õde, kes ainukesena kõnnib Zeuse ees kandes jumaliku tule ja valguse sümboli, tõrvikut. Valgus ja tuli on see, mis tähistab peajumala ilmumist, ja seda valgust kannab Hestia, jumalanna, kes loobus jumalatele lubatud mõnudest selleks, et miski ei ohustaks tema poolt kandvat tuld. Maised ja praktilised inimesed tõlgendasid Hestiat kodukolde jumalannaks, kuid sügavam selle jumalusse tähendus on liikumatu püsimine enese keskmes, oma sisemise tule ja jumaliku valguse hoidmine puhtana ja muundatuna. Usutakse, et ka kreekakeelne sõna aatom (άτομο), ehk jagamatu, on seotud Hestiaga, kes ühtlasi oli ka terviklikkuse ja ISE sümbol. Hestia (rooma: Vesta) kultust ülistasid vestiaalid, pühad neitsid, kelle ülesandeks oli hoida jumaliku tuld ja kes olid nõnda pühad jumalanna teenijad maises, et üksnes nende puudutamise eest elusana põletati kogu süüdlase suguvõsa. See oli aga lõunamaades. Leedus, kus oli elus vestiaalide, püha tuli, hoidjate kultus, kõikvõimas suurvürst Kęstutis armus püha tule hoidja Birutesse nõnda, et esitas väljakutse jumalatele, röövis teda ära ja võttis naiseks. Nende abielust sündis ehk väljapaistvaim kuju Leedu riigi ajaloos- suurvürst Vytautas, mille valitsemisel kuningriik hävitas germaanide Teutoni ordeni ja saavutas oma võimsuse tipu.

 

Mis võiks paremini kehastada sellist jumalannat, kui viiruki, müüri, põleva lõke ja tuliselt vürtsised, kuivad lõhnad? Kui mõtlen Hestiast ja tulest, millel ta ei lase kustuda, esimesena tuleb ette Shiseido Zen Original, vana versioon mustas flakoonis, mis on aga pöördumatult kadunud. Uskumatu sädeleva lõke, põleva puidu ja suitsuste vaikude aroom. Viiruk võiks olla teine Hestia aromaatne kehastus, ja siin kohe tuleb esile Comme des Garcons Serries 3 Incense: Kyoto, või siis sama sarja Zagorsk. Uskumatult hea ja õilis viiruki lõhn on kohe mu kodumaal: Juozas Statkevičius- meeletult ilus vana puitpõranda, põlevate vahaküünalte, jasmiini ja viiruki aroom, mis meenutab fataalseid vanalinna viirastusi, lumivalget nahka ja küünlavalges joodavat veripunast veini. Ja imelisel kombel Hestia aroomiks arvaksin ka Hermes Rouge’i, sooja puidu, vürtside ja närtsinud okaste rooside aroomi, mis oma nostalgilise oleku taga peidab sirget selgrooga, uhkust ja fülosoofilist ükskõiksust. Seda kõige pehme naiseliku ilu kilbiga kaetuna.

Minu poolt kõige kardetum ja mõistatuslikum jumalanna- Hera. Zeuse õde ja abikaasa, abieluinstitutsiooni ja perekonna kaitsja, kuid armukade, õel ja julm- tema õelust said tunda nii teised jumalannad, nende järeltulijad, kui ka lihtsad surelikud. Hera vankri vedasid paabulinnud, ilmselt viidates selle jumalanna piiramatule uhkusele. Ta ei haletsenud ka oma ja Zeuse last Hefaistost, nähes tema ebardlikust, ja viskas imikut Olümpose mäelt alla. Pime oma vihas ja uhkuses, kuid kindel otsustes oma ja võra vahel, truu abikaasa ja halastamatu karistaja- Hera võis lõhnata klassikalise šipri, mõrkjate ja teravate samblanootide, kiiva bergamoti ja tumeda  lillelisuse järgi. Hera oli tõsine naine, kes ei mõistnud nalja (ning kohati julgem ja julmem kui misiganes meesjumal), ka tema lõhnad võiksid olla sama tõsised, mitmekülgsed, klassikalised, sirged ja vankumatud. Chanel Nr 5 on kindlasti mõeldud Herale. Hermes 24 Faubourg on lõhn, mida kasutaks, kui läheks töövestlusele kuninganna kohale (tabav iseloomustus, mida lugesin kunagi ühes parfüümiteemalises foorumis) ning oleks sobilik tõsisele, paabulindude rakendis sõitvale jumalannale. Frederik Malle Musc Ravageur, tema võisete animalistlike ja korraliku kaitsekesta loovate nootidega. Ka Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ja Sisley Eau du Soir võiksid olla tema väärilised kaaslased ja territooriumi märgujooned.

 

Emakuju- Demetra, viljakuse, külluse, looduse enda kehastus. Põlisrahvad, kelle elu sõltus otseselt saagi viljakusest ja looduse tujudest, kummardasid Demetrat- tema oli see jumalik värav, läbi mille füüsilisse tuli toit ja küllus. Demetra- andja, Demetra- toitja, Demetra- külluslikuse ja viljakuse tooja. Kuid Demetra ei oleks Demetra ilma oma lapselikult hella tütreta Persefoneta, kelle õrnale kujule sattus keeruline saatus olla allilma Jumala Hadese ja tema surnute kuningriigi kuninganna. Niisiis, Demetra, emalik alge seisab igaveses konfliktis kõikvõimsa allilma jumalaga, Hadesega, meheliku algega. Emalikkuse ja patriarhaalse õiguse, elu ja surma vastasseis. Demetra- see on Emake Maa ise, hoidev, toitev, ja toetav. Mõeldes sellest laiade tuharate jumalannast, kes andis elu kõigile maisele, tulevad meelde „kodused“, gurmee lõhnad- kus on tunda soojaid vanilje, kaneeli, tumedaid patšuli noote. Mitte minu lemmik parfümeeria žanr, ja ometi ei saa mainimata jätta selliseid ülipopulaarseid tänapäeva lõhnu nagu Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Guerlain Insolence, Cartier Delices de Cartier, kuid ka sellist vana head klassikat nagu Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

 

Kuid Demetra eksistents ei oleks võimalik ilma tema õrna, naiivse ja isegi infantiilse tütreta Persefoneta. Sest Demetra on ju ema, ja emaks olemine on võimalik alles siis, kui sul on laps(ed). Persefone müüt, kus teda jalutades õitsvates aasades röövib allilma Jumal Hades- just siis, kui Persefone kummardub, et nuusutada õitsvaid nartsisse, maa avaneb, ilmub Hadese vanker ja vana, tark, kuid halastamatu ja jõuline allilma Issand ise röövib noort ja süütut neiu. Persefone, oma tütarlapselikkuses on aga üks raskemini mõistetavaid jumalannasid- ta on ühtelugu ka Allilma, surnute kuningriigi valitseja. Kuid siin võib olla ka oluline võti- allilma, kõige peidetumad saladused ehk avanevadki just kõige süütumale, rikkumatutele, kohati naiivsetele, külla lollidele, nagu tänapäeval neid küüniliselt nimetatakse. Igatahes Persefonega seonduvaid aroome pole just raske ette kujutada- nad võiksid olla kerged, lendlevad, lummavad, kuid samas külmad, sügavad ja õhulised. Oma halvas aspektis siia sobiksid vist mõttetud vesised lille- ja puuvilja kompotid, žanr, mis nii meeldib tänapäeva mainstream parfümeeria suurtootjatele. Kuna Persefone on duaalne Jumalanna, kes elab pool aastat maa all surnute riigis ja pool aastat maa peal viljakust toova ema juures, siis ideaalne teda peegeldav aroom võiks samuti sisaldada kontraste. Esimene, mis tuleb pähe on Serge Lutens’i l'Orpheline- lendlev, läbipaistev, kuid samas salapäraselt tahmane lõhn. Siin võiksid olla asjakohased nii mõningad iirise juure absoluuti sisaldavad lõhnad, ülikuulus Prada Infussion d’Iris, kuid miks ka mitte õrn ja lummavalt nostalgiline Frederik Malle Eau d’Hiver, oma hapra kaunidusega paeluv Guerlain Apres l’Ondee ning salapärane ning tühjust peegeldav L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (on ju sümboolne, et Põrgu Väravate nimeline aroom võiks kaunistada Allilma Jumalannat). Populaarsema parfümeeria esindajatest siis Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ning nii mitmedki Bvlgari Omniad.

Justkui vastand haprale, lapselikule ja süütule Persefonele on ihu ja lusti kuninganna Afrodite. Kuigi Renessansi idealistid, kellele kehalised rõõmud, ja seda veel eriti naiste puhul, oli tabuu, Afroditest on loonud hoopis romantilise naiseliku ilu ideaali, kreeklastele ta oli eelkõige lusti, kehalise ahnuse, kergemeelsuse, kuid ka loomingu ja kunsti Jumalanna. Ka Afrodite sünd viitab just iha ja keha aspektile- sündis ju ta oma isa Uranuse seemnest (merevahust), kui teda kastreeris tema enda poeg Kronos. Seemnest oleme me kõik, nagu väidab tänapäeva teadus, kuid just see, et meheliku võitluse, ja mehelikkuse kaotuse tagajärjel sündis midagi nii naiseliku, sensuaalset ja kõikvõimsat (Afrodite oli kuulus oma ohjeldamatu kehalise isu pärast), on paljutõotav. Seal kus kaks võitlevad, kolmas võidab, ütleb Leedu vanasõna. Seal kus mehed teineteisega ametis, valitsevad naised- ütleb tänapäeva elementaarne tarkus. Kuid mis aroomid sobiksid Afroditele, ja tema igavest naiselikust taotlevale kujundile? Eelkõige tuberoos- ehk kõige avalikumalt sensuaalsem, pilku- ja ninapüüdvam ja fataalsem noot parfümeerias. Ja just eelkõige selline tuberoos nagu Robert Piguet Fracas’es- lihakas, joovastav, väljakutsuv, igasugustest piiridest ja piirangutest väljas. Christian Dior Hypnotic Poison, oma magusas lillelises ja joovastavas laines. Tom Ford Black Orchid oma šokolaadi, orhidee, valgete lilledega, vaniljega- ja kõike muuga- oma ülekülustunud, ülierksa ja over the top stiili pärast. Yves Saint Laurent Cinema- oma sädelevate, magusate, hõrkude lilleliste nootide pärast. Ning kõik muu mis on lilleline, magus ning tagasihoidlikkusest kaugel.

Kui Afrodite on Jumalanna, kes pea asemel kasutab nabast allpool asuvat vaistu, siis selleks tema aspekti vastandiks ülihästi sobiks tarkuse, sõja ja käsitööde Jumalanna Ateena, kes sündis oma isa Zeusi peast- Hefaistos lõi Zeusi pea kirvega pooleks ja sealt ilmuski Ateena, juba täiskasvanuna, kilbiga, mõõgaga ja kiivriga. Tema on ühtlasi ka sõltumatuse, tsiviilse õigluse ja korda Jumalanna- maine kohtunik, kes on võimeline oma mõõgaga lahti sõlmida inimlike eksituste Gordiose sõlmi. Ateena on ka strateeg, ratsionaalne, kaine mõistus ja tsiviilõiguste kaitsja- erapooletu, äkiline ja halastamatu. Tema ei ilmuta naiseliku armu, see, kes rikub Jumalate poolt seatud korda, peab surema. Julgus, ettevõtlikus ja objektiivsus- igale naisele vajalikud

omadused, et kaitsta oma piire ja viia ellu seda, mida ihkab süda (ja paraku on nadu omadused, mille eest on naisi sajandeid karistatud). Mis võiks paremini sobida konkreetsele ja ettevõtlikule Ateenale, kui klassikalised šiprid- Hermes Caleche (vanker on kohustuslik sõjajumalanna atribuut), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Kaasaaegne parfümeeria on valinud barbiliku teed ning otsustanud, et üks naiselik aroom on magus, vesine, puuvilja- ja lilledekompott- eesmärkiga meeldida teisele, unustades oma isiksuse ja sisemise tasakaalu. Kõik see, mis kriitilisele ja kainele Ateenale tekitaks ainult muiget. Kui juba midagi populaarset, siis see tuleks Hermes seeriast- mahlane ja roheline Hermes Jour d’Hermes, tsitruseline ja varjatult tõsine Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  väljapeetud ja konkreetne Carven  Le Parfum või energiast pakatav Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ning viimane ja minu hingele kõige lähedasem jahi, kuu- ja ööjumalanna Artemis. Artemis oli päikesejumala Apollose kaksikõde- nõnda korrates kõikides rahvamüütides esinevat Päikese/Kuu telje teemat. Artemis, hiljem roomlaste poolt ümbernimetatud Dianaks, oli neitsi vibuga, kes kaitses loomi ja noori tüdrukuid. Ühtlasi ta sümboliseeris naiseliku solidaarsust, alias naiseliku vendlust, ning eesmärgi puhtust- vaatamata sellele, et ta kaitses loomi, oma vibuga sihis ja tapis ta metsloomi, kes olid haiged, põdurad või oma aja lihtsalt ära elanud, nõnda esindades naiseliku väe valida, eraldada head halvast, vajaliku ebavajalikust, edasiviivat takistustest. Artemis, nagu tema vendki Apollo, oli „armastuse poolt puutumata“, sellega ülistades objektiivsuse ja puhtuse, sõltumatust isikliku subjektiivsest emotsionaalsest hinnangust. Tema vibu on justkui võime näha kaugemale, looride taha, sinna, kuhu ei ulatu subjektiivse maailma takerdunud pilk. Pole siis ju ime, et transtsendentaalses mõistes on just Artemis on okulti müsteeriumite jumalanna (koos Hestiaga), keda saadavad valged hundid, kelle nahk on valge ja sädelev nagu kuuvalgus ja kelle lemmiktegevus on öösiti mööda metsade liikumine ja

suplemine öisetes tumedates jõgedes. Rahutu nagu kevadine tuul, tema kannabki roheliste nootide mõrkjasust ning karskust- ka tema aroomid võiksid olla äkilised kui välgunooled, karged, rohelised, muudkui konventsionaalsed ja pisut müstilised, nagu pime mets ja öine taevas. Martin Margiela Untitled, oma roheliste galbaanumi nootidega ja kerge viiruki hõnguga oleks ideaalne. Samuti jaheda kaevu kuumal suvisel päeval lõhn- Serge Lutens L’eau Froide. Ka Chanel Crystalle või No 19 Poudre ja enamus Diptyque aroomidest võiksid olla väärilised aksesuaaarid rändavale, vabale ja igavesti noorele Jumalannale.
 

Huvitav on selles valguses uurida oma lõhnariiulit- mis Olümpose aspektid kajastavad minu vägagi maises isikus. Lemmiklõhnade järgi liigun kolmikteljel Artemis- Hestia- Persefone. Ja pean tunnistama- arhetüüpsed nende taevaste olendite jooned kummavad küll läbi ka minu enda igapäevases olekus... Heas ja halvas. Argises ja igaveses.

Kuidas teil? Kes Olümpose jumalannadest külastavad teid vihmastel suvistel päevadel?

Mėnesio nata. Kaip žydėjimas vyšnios...

Kartais mus nutrenkia žaibas. Kartais paslystame, ir krentame į bedugnę- ir to visai neplanuoto skrydžio metu suprantame, kad vienintelis dalykas, ka tuomet galime daryti- mėgautis kritimu. Kartais kritimas žemyn yra nuostabesnis nei skrydis aukštyn. Nes kas sakė, kad Rojus yra ten, debesyse...

 

Pavasaris. Tuo viskas ir pasakyta. Gelsvai žalia, akis rėžianti žaluma, stogą raunantys vakarai ir netylantis paukščių čiulbėjimas. Ir dar- vyšnių žydėjimas.

Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, –
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs – nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! –
Vai, prabėgs – nebegrįš jos!
Mūsų dienos – kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.

Mėnesio nata- vyšnių žiedai. Ne pati mylimiausia ar mėgstamiausia nata, obettačiau niekada ne per vėlu atrasti kažką naujo. Juk pavasarį gyvenimas tik prasideda.

Guerlain Acqua Allegoria Cherry Blossom- kvapas- beveik vanduo. Žaliosios arbatos, vyšnių žiedų ir lengvos citrusinės natos. Piramidėje nurodyta ir migdolų nata, kuri teoriškai galėtų stipriai paįvairinti kvapą, bet, deja, as jos nejaučiu. Šaltas, vandeningas, gaivus, šiek tiek lipnus ir labai lengvas žiedų kvapas neturi bazės ir labai greitai (pusvalandžio bėgyje) nugaruoja. Kvapas, kuriuo neužgautum net musės. Ir tikrai nekelia tokių emocijų ir galvos svaigimo kaip žydinčios vyšnios.

L’Occitane en Provence Cherry Blossom. Ir vėl- lengvas vandeninis gėlinis aromatas, tarsi vasarinė suknelė plevenantis vėjyje. Šįkart vaisiinių ir uogų natų dėka jis apčiuopiamesnis, saldesnis, emocingesnis. Primena vyšsnių kompotą, tokį, kaip vaikystėje. Viskas smagu ir gan žaisminga iki to momento, kai pasirodo (ir viską sugadina) muskuso natos- bukos, bespalvės ir nereikšmingos, tokios tarp kitko, nes juki reikia kažkaip „įpaišyti“ bazę. Eee-ech.... Na, bet taip jau yra- investicija į bazines natas ir ne pačias pigiausias jų žaliavas, kurios juntamos vėliausiose aromato skleidimosi stadijose ir labiausiai rezonuoja su pačio kūno kvapu, šiais pigios ir paviršutiniskos mados laikais neapsimoka. Nors galbūt taip ir turi būti- Provanse yra ir kitų, egzotiškesnių, pavasarį skelbiančių medžių. Vyšnia, šiaurinių platumų pavasario šauklys, mėgsta šaltus kraštus ir drėgmę- mūsiškes pavasario kaip tyro vandens išsiilgusias platumas.

Kenzo Amour Indian Holi ryžių pudra ir sakurų ziedlapiai. Saldus, tirštas, pudrinis- tikras rytietiškas aromatas. Kvapo tekstū tiršta tarsi pudingo, per jį neprasibrausi- tikras gelbėjimo arba apsauginis ratas. Mano nosiai tiesiog nepakeliama valgomos vanilės bazė (bet ji nors jau yra!), o vat gurmaninių saldėsių mėgėjams turbūt būtų pats tas- juntamos ir raudonos uogos, ir pudrinis bijūnas, ir frangipani, ir nemaža dozė vanilės- muskuso- sandalmedžio mišinio, papuosto saikingomis smilkalų natomis. Vyšnios žiedai rimtų saldėsių mėgėjoms.

Bond Nr9 Chinatown- vyšnių žiedai, gardenijos, tuberoza, apelsinžiedžiai- svaigi, kreminė, daili, šilkinė baltų žiedų puokštė- šiltame, minkštame, vientisame, jaukiame vanilės, sandalmedžio, guajako medienos fone- ir visa tai pagardinta gera doze mano mylimo kardemono. Gražus, besiliejantis tarsi pienas, ryškiai baltas su rožiniais intarpais kvapas. Ryškūs žydintys Centrinio Parko sodai, margaspalvis dailus Manhatanas- kvapas kaip saldainiukas, kaip urbanistio casual pavasario svajonė. Pavasaris mieste, kur verda gyvenimas, skuba žmonės, krykštauja vaikai ir rėkauja prekeiviai, signalizuoja automobiliai ir burzgia mopedai, plepa senukai ir bučiuojasi įsimylėjėliai.  Tuo pačiu aromatas yra gan realistiškas ir „prie žemės“, tai ne akvarelė, o vaškinėmis kreidelėmis pieštas paveikslas. , jis labiau primena minkštą šiltų spalvų pledą nei efermišką plazdenančią ore europietišką svajonę. Amerika- racionalių pasiekimų kraštas, ir vyšnios ten žydi kitaip.

Kadangi vyšnių žiedų, o ypač bent šio to vertų vyšnios žiedų parfumerijoje yra labai mažai (tai labiau šampūnų ir kūno kremų sfera), tai verta patyrinėti ir kitus žydinčius vaismedžius.

Obelys

Chloe See by Chloe- jei reikėtų šį aromatą apibūdinti trumpai, tai sakyčiau jog tai galėtų būti patys pirmieji kvepalai ką tik į paauglystę įžengusiai merginai. Labai neutralus, labai švelnus, labai atsargus obelų žiedų ir super lengvo muskuso aromatas. Beveik bekvapis, kaip vėjas. Žali obuoliai, žiedai, muskusas, vos luntamas sandalmedis, ir gal tai būtų net neblogai, jei ne cheminis, į skalbimo miltelių švarą mutuojantis muskusas. Į paauglystę besistiebiančios vaikystės kvapas.

Slyvos

Kenzo Les Eaux de Fleur De Prunier – vandenyje paskendę slyvų žiedlapiai ir migdolų pudriškumas. Slyva vandeninga, neprinokusi, tarsi limonadas. Migdolo saldumas įžeminantis ir pudrinis. Man kvape trūksta harmonijos- perėjimo nuo vandeningų prie tirštesnių ir standesnių natų, perėjimo nuo šaltoko metališkumo į beveik valgomą saldumą. Bet turiu pripažinti- Kenzo kvapai man išlieka mįsle, aš nesugebu išjausti ir įvertinti jų minimalistinės estetikos ir keisto, pustoniais paremto, kontrastiškumo.

Migdolai

YSL Cinema EdT

Ryškus, auksinis, kibirkščiuojantis, žėrintis aromatas. Oranžinių mandarinų ir rožinių, svaiginančių ir saldžių migdolo žiedų kvapas. Pakeri aromato gyvumas, dinamiškumas- jis nenustygsta vietoje, žaidžia, flirtuoja, vilioja. Tai kupinas gyvybės migdolų medis, po kuriuo geria šampaną ir gyvai šnekučiuojasi, gal net šoka, poros, po puikios, pakylėjančios, didingos šventės. Tai linksmumas ir gyvybingumas, moteriškumas ir viliokliškumas, įvilkti į saldų viliojantį pieitietiškos nakties vanilės, ambros ir benzoino dervos šydą. Laimės aromatas. Aromatas vilioklis. Nes gyvenimas- tai šventė, tad skubėkime džiaugtis...

Turiu pripažinti, kad buvo nelengva rasti tikrai geru pavasarinių medžių žiedų aromatų. Galbūt dėl to, kad jų kvapo neįmanoma išgauti gamtiniu būdu- nei distiliuojant, nei enfleurage’u- kvapas lakus, lankstus ir nepagaunamas, tenka jį sintezuoti cheminiu būdu. Galbūt tai netgi gerai- vadinasi, ne viskas dar parfumerijoje atrasta, dar yra erdvės augti ir siekti naujų aukštumų. Juk tinkamai fokusuotas žydinčių pavasarinių vyšnių kvapas turi potencialą savo trapumu ir efermiškumu pakelti į nepasiekiamas aukštumas, sviesti į giliausią bedugnę, pakerėti švleniu pralekiančios akimirkos grožiu.

 

 

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

 

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

 

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

 

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

 

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

Taip nepaparastai taikliai aprašė pavasinį medžių žydėjimą ir nenusakomą pavasarinę vidinę būseną Radauskas. Štai ką radau bevartydama savo senus senus dienoraščius:

Krisdami į beribes vidines erdves, mes prarandame dalį savęs.

Visų pirma savo veidą. Ir jį saugančias ar dengiančias kaukes. Nes ką gi domina domina tavo veido bruožai, kai tu krenti? Domina tik tavo emocijos ir reakcijos- žiūrovai bando įsivaizduoti save tavo vietoje. Matuojasi tavo reakcijas tarsi parduotuvėje parduodamus rūbus. Galvoja, lygina, nevalingai kalkuliuoja...

O tu vis krenti. Ir pamatai, kad dugne žaliuoja slėniai, žydi vyšnios. Teka gyvenimas. Ir pajunti, kad tau išdygo, išsiskleidė sparnai. Kai prarandi veidą, įgyji sparnus.

 

Kokie Jūsų mėgiami pavasarinių žydinčių vaismedžių kvapai? Kokie kvapai Jūsų manymu geriausiai pagauna pavasarinį svaigulį?