Etiudas Nr 10. Saulė stovi, Kauliukai mesti. Jovoy Les Jeux Sont Faits

Štai ir apsisuko metų ratas. Saulė stovi žemiausiame taške ir, jei po teisybei, nebelabai ir prisimenu, kaip yra, kai ji juda, šildo, šviečia ir augina. Ne tik Saulė- gyvenimas taip pat stovi tarsi Saulės ratas, ar pakibęs virš miško nesisklaidantis žiemos ūkas. Skirtingai nuo saulėstovos, mano sąstingis tęsiasi truputį ilgiau. Veikiau tai ne sąstingis- tai metas, kai kauliukai mesti, ir deja, deja... tenka priimti nepernelyg įkvepiantį faktą, kad ne visada viskas būna taip kaip tikimės, kaip viliamės, taip, kaip kvėpuojame ar matome savo vidumi. Kartais gyvenimas pasisuka šonu. Telieka tik konstatuoti, kad ne visada kauliukai iškrenta taip, kad rezultatas turėtų kokią nors prasmę.

The answer to the ultimate question of life, the universe and everything IS 42 (Douglas Adams „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“)

Taigi, what’s the meaning of everything? Kam stengtis ir norėti, viltis ir bekompromiškai, netausojant dėti gyvybinę energiją, jei atsakymas gali tiesiog neturėti jokios prasmės. Teko nemažai pamedituoti ties šiuo klausimu. Vaikščiojant gūdžiais žiemos paryčiais miške ar aklinai tamsiame, vis neišauštančiame ryte gilioje miško glūdumoje kuriant vis neužsidegantį laužą, saugant jo vis į liepsną neįsižiebiančias kibirkštis savo alsavimu, kad neužgestų, na ir kas, kad kauliukai mesti, na ir kas, kad rezultatas netelpa į suvokimo ribas. Triksteris dirba savo darbą, o aš savo- jis griauna ir ištrina, nulina, o aš- kūrenu, neleidžiu užgesti. Ir pagaliau, tamsiame miške, prie žiemos lauželio auštant darganotam rytui, pro traiškanotą, užburkusią dangaus akį prasiskverbus skurdžiai gruodžio ryto šviesai, pamažu pradeda belstis ir prasmė. Galbūt ji yra 42 J (gerai, kad ne nulis). O man asmeniškai mesti kauliukai, liepto galas, padėtis be galimybės pasukti atgal ar pradėti laviruoti yra tai, kad aš turėjau pasiryžimo eiti iki galo. Atiduoti visą save, netausojant, nesiderant, neflirtuojant su likimu. Priimti pasekmes ir niekada nesigailėti dėl to, kas buvo. Nes padariau viską, ką galėjau. Mesti kauliukai reiškia, kad ėjau iki galo, ir jei to nepakako, tai vadinasi, kad nebuvo lemta. Next life maybe. Užtat to pakanka, kad nejausti kaltės ir kas būtų jei būtų buvę uodegų. Kauliukai mesti, ir tam tikra prasme galiu nusiplauti rankas ir lengviau atsikvėpti- dabar jau viskas dievų rankose...

Tokiu išsigryninimo periodu kvapų visai nesinori. Uoslė tokia jautri, kad aplinkiniai kvapai ir ju niuansai tarsi lazerio spindulys fragmentuoja sukoncentruotą dėmesį. Nepaisant savo nepastovios natūros šiuo periodu apsistojau tik ties vienu kvapu, kurio pavadinimas, matyt neatsitiktinai- Les Jeux Sont Faits, statymai baigti. Nors man labiau patinka senamadiška frazė – „kauliukai mesti“. Angliakalbis žodynas sako taip: idiom: when chips are down at critical or difficult time. Jovoy parfumerijos namai nepaprastai gerai įgyvendino šios frazės idėją: tai romo, kartaus tabako ir jaukios šiltos, lengvai žaižaruojančios vanilės bazėje aromatas. Puikus, užtikrintas savimi, bet ne rezultatu, o tuo, kad vidinis stuburas išlaikys (juk sakoma, kad tikra tvirtybė- tai ne sugebėjimas laimėti, o sugebėjimas pralaimėti nesabotuojant savęs ir nepalūžtant), gražus, išlaikytas, bet į save, o ne į išorę orientuotas kvapas. Kauliukai mesti, ir nebėra priežasties žaisti, blefuoti. Yra kaip yra. Kauliukai dabar jau triksterio rankose, o triksteriškos dinamikos prigimties žmoniškai prigimčiai neduota aprėpti- tai ir yra didysis Griovimas, Dieviškas Žaidimas, Visagalis Dualumas ir net Fatališkumas. Užtat ir kvapas- nubrėžiantis žmogiškų galimybių ribas, vertinantis mažus žmogiškus malonumus (nori nenori, o tenka pripažinti, kad pypkės kvapas yra neatremiamai patrauklus), kartokas, šiek tiek aitrus kmynų kvapas, šiame fone primenantis šiltą, šiek tiek prakaituotą žmogišką odą, kartoka šilta vanilė, tarsi kiekviena ląstele juntamas ramus nuovargis, atidavus save visą. Ir dar- ambra čia man uodžiasi kaip žiemos naktyje smilkstančio laužo kvapas, tikras ir natūralus sunkiai, aitriai degančios drėgnos medienos kvapas.

Gėrėjausi šiuo aromatu keletą metų, kol netikėtai atradau, kad jis laikomas išskirtinai vyrišku (kvapu). Švelniai tariant, nustebau. Aš jį sėkmingai dėvėjau nepastebėdama jokio vyriškumo. Juk ir jo kūrėja- moteris- Amelie Bourgeois, labai moteriška, jautri, trapi ir pašėlusi (galbūt moterys žino apie vyrus daugiau negu jie patys?).  Man tai- buvimo savimi kvapas, o kai esi savimi, nesi nei vyras nei moteris, esi tiesiog tas, kas esi.

While making big gambles, enjoy small things. Ačiū, Jovoy, už kvapą, kuris leidžia susitaikyti su tuo, kas netikėta ar neprasminga, priimti tai kaip duotybę.

 Philip Glass, Etude No 16, Maki Namekawa