Sõnad- valelikud ja haruldased

Peale pika vaikust jälle... Viimasel ajal olen muudkui tõdenud, et sõnad on puudulikud, valelikud, nende taga peidetakse siis, kui tõde on liialt ebamugav. Sõnad on tühjad.
Kuid siis... Seekord inspiratsiooni linnuks osutus netis leitud artikel haruldaste sõnade kohta, mis eksisteerivad ainult oma sünnikeeles ega muudes keeltes oma täpseid vastandeid. Väidetavalt tõlkimatud, oma olemusega unikaalsed sõnad enamasti kirjeldavad (hinge)seisundeid, ja kuigi nende vastandid on ligvistilises tühimikus, lugedes artikli tundsindki erinevaid seisundeid ära. Sõnad võivad ju erineda, tunded on universaalsed, nad justkui sild, mis ühendab inimesi (kui muidugi julgetakse selle silla olemasolule näkku vaadata). Mul on enamasti nii, et meeled on esgamini, nende piirid on hägused- värv muutub maitseks, maitse helinaks ja helin lõhnaks. Ehk siis kohe tulid sõnadele vastavad lõhnad- sest mis võiks paremini kirjeldada haruldast hingeseisundi kui aroom, see sõna mis kõlab ebamaiselt peenes keeles.

1.Toska 
(veene keel)
V.Nabokov kirjeldab toska’d kui kõige sügavamat, valulikumat tunnet, millel pole mingit nähtavat või tajuvat põhjust ja mis on läbiimunud hingelisest igavusest ja valust. Vähemalt inglise keeles ei ole vastavat sõna, mis suudaks edasi anda seda tunnetuse sügavust. Eesti keeles?
Toska on selline igatsus, kui igatseta midagi või kedagi konkreetset. See on tunne, kui igatsed kodu olles füüsiliselt kodus. Või kui oled upumas piiratus armastuses või  südamevalus ilma et keegi oleks seda põhjustanud.
Primitiivsemas tähenduses toska võib olla nostalgia, melanhoolia ja kurbuse peegeldus.
Pole üldsegi vaja mõelda, mis aroom see oleks- miski ei peegelda toska seisundi paremini, kui legendaarne ja kordumatu Guerlain L’Heure Bleue- sinine tund- videvik, nostalgia, kurbus, armastus, südamevalu, igatsus kuubis. Ei tahagi siin rääkida nootidest- mõned asjad on lihtsalt liiga südantliigutavad et väänata pead tehnika üle.

2. Mamihlapinatapei
(Tšiili ja Argentiina vahelisest piirkonast Yahan)
See sõna kirjeldab sõnatu, kuid äärmiselt olulise silmakontakti kahe inimese vahel, kes valuni tahavad teineteist, kuid sama valulikult pelgavad esimese sammu tegemist.
Minu jaoks sellist seisundi kõige paremini peegeldab jasmiini ja naha nootide kombinatsioon. Serge Lutens Sarrasins- magus, mesine jasmiini ja naha mäng. Ja kui tunne läheb muudkui intensiivsemaks- siis juba Andy Tauer Lonestar Memories, mis mõjub laastavalt igasuguse terve mõistuse ilmingule ja sotsiaalis kandmiseks on rangelt keelatud (kuhu vaatavad need alkohooli seadusega mänglejad, hoopis see on potentsiaalne üksikisiku tasandil tiksuv pomm!)

3. Jayus
(indoneesia keel)
Jayus on nii halvasti jutustatud nali, mille kohta ei saa muudki teha kui kunstlikult naeratada.
Seda teemat armastab kaasaaegne mainstream parfümeeria väga. Näiteid on hulgaliselt, ja neid toodetakse iga päev juurde. Minu isiklikud jayus on olnud näiteks Calvin Klein Beauty (ja igasugused sarnased vedelikud). Lühidalt- aroomid nothing about nothing, or blah blah blah. Kuigi sõna on haruldane, nähtus ise paraku sugugi mitte.

4. Iktsuarpok
(inuiiti keeles)
Tegevus, kui minnakse välja kontrollima kas keegi tõesti ei tule. Ootusärevus? Ei. Lihtsalt tegevus,

just in case. Ehk üks kompulsiivse käitumise vorme. Ülekantult sinna võiksid kuuluda aroomid, mida proovides randme peal nina lihtsalt peab neid korduvalt nuusutama.
Millegipärast aga (täiesti irratsionaalselt) see kena inuiidikeelne väljend mul assotsieerub Olfactive Studio Lumiere Blanche aroomiga. Ärge küsige miks. See üliharmooniline, kreemjas, veniv ja pehme puidu ja vürtside aroom lihtsalt on iktsuarpok.

5. Litost
(tšehi keeles)
Kirjanik Milan Kundera väitis, et ühtegi keeles ei suutnud leida analoogi sellele sõnale. Samuti „Talumatu olemise kerguse“ autor lisas, et selle sõna tähendust poleks olemas, kui ei oleks hinge. Kõige lähedasem sõna tõlgendus oleks kannatus, mida põhjendab inimese enda sisemine vangla ja sedasordi valu tajumine. See on ka eraldatuse terav, samas pehme ja kurb tunne, läbilõikav oma üksikuse taju.
Üks eriliselt karge, kaunis ja teravalt melanhoolne aroom on Hermes Rouge Delicate. Ta on minetanud oma eelkäia Guerlain Rouge vürtside tugevust ning võluv pehme, magusalt kibeda müüriga ning kergelt närtsinud tumepunaste rooside aroomiga.

6. Kyoikumama
(jaanapi keeles)
Nii nimetatakse ema, kes kompromissitult ja nõudlikult sunnib oma lapsi (akadeemiliste) õpingute ja saavutuste teele. See on kriitiline ema, kellel laps on oluline kui tema „saavutuslik“, sotsiaalselt edukas osa. Ema- kriitik kui vastand armastavale ja arusaajale emale.
Kuigi mõiste on jaapani kultuurist, tundub, et meil toimumas hoogne japaniseerimine ning juba väikesest peast teineteise mõistmist ja hoolivust asendamas upsakas, sotssiaalse viisakuse all peidetud olevuse võitlus. Selline nõudlik daam „munadega“ võiks olla hoopis standartse tänapäevase feminiinsuse alla, mesimagusa kõrgete toonide hääle alla peidetud rangelt kontrolliv käsi, kes alati teab kes ja kuidas peab elama. Sestap aromaatiliseks analoogiks valin hoopis standartse tänapäevase naise lõhna, kellele lillelise kesta all peitub range jäikus ja kalkus- näiteks Versace Bright Crystall.

7.Tartle
(šotti keeles)
Vahest juhtub, et mingil üritusel tuleb tutvustada kahte inimest, kes teineteist ei tea. Tartle on see, kui järsku saadakse aru, et ei mäleta ühte või koguni mõlema tutvustatavate nime.
Minul, kui inimesel, kellel nimed jäävad meelde eriti raskesti, see olukord oh kui tuttav... Paaniline kramp ja samal naljakas, itsitav tunne sees- seda suurepäraselt peegeldav kihisev, värske, mõrkjas, aga säravalt heatujuline Kenzo La Monde Est Beau.

 8. Ilunga
(Tshiluba keel, levinud edela Kongos)
See sõna on kuulus oma resistentsuse tõlgele poolest. Elukutselised tõlgid Ilunga tähendust seletavad nii: see on inimene, kes kogedes vimmu esimest korda on valmis seda andestada ja unustada, kogedes seda teist korda on valmis seda tolereerima, kuid mitte kunagi ei andesta ega lepi kui kogemus kordub kolmandat korda.
Jällegi, sõna on muidugi erakordne, kuid ka meie vanasõna ütleb, et ainult loll astub sama reha peale teist korda (ning ometi enamus paraku seda teeme). Minagi, jälle, ilmselt olen mitmeid eelnevaid elusid veetnud tshulibade keskel, sest endale piir andestuse, tolerantsuse ja igaveseks suletud uste vahel on kristalselt selge.
Sõna iseloomustuseks valin aroomi, mis paistab esile oma püramiidi kihide eraldiseisvuse poolest- näiteks, Paloma Picasso Eau de Parfum.

 9. Prozvonit
(tšehi keeles)
Venekeelsest sama kõlaga sõnast see väljend erineb selle poolest, et kirjeldab helistamist, kui kohe peale toru tõstmist pannakse toru ära selleks, et kõne saaja helistaks tagasi. Ilmselt nii märgiline kui majanduslik tegu.
Hispaanlased veel ütlevad Dar un toque, mis otsetõlges on anda puudutust.
Selline kerge puudutus ja kadumine on kurb nähtus parfumeerias, mis juhtub eriti tihti siis, kui pannustatakse algsetele nootidele ja unustatakse investeerida baasnootidesse, mis küll avalduvad alles hiljem, kuid fikseerivad lendlevaid algnoote ja annavad aroomile struktuuri. Selline on näiteks minu hiljutine lemmik L’Occitane en Provence Pamplempousse Rhubarb, kuid ka mitmed üsna kenad Demeter Fragrance lõhnad, mis on küll kohati lõbusad ja inspireerivad, kuid elavad paraku viieminutilist liblika elu.


 10. Cafuné
(portugali keeles)
See imeline hetk, kui langetad pea sõbra/sõbranna õlale või põlvedele ja tunnete, kuidas tema sõrmeotsad õrnalt silitavad su juukseid. Ning see on tunne, nagu puudutaks ta kõige otsemat teed su süda. Seda liigutust (nii liigutuse tegija, kui ka liigutuse tajuja poolest) nimetatakse Cafuné. See on ehk üks põhjustest, miks mulle portugali keel tundub olevat ilusaim keel maailmas.
Kohe päris kindlasti see on Parfums d’Empire Eau Suave, ehtsa armastuse lõhn.

 11. Torschlusspanik
(saksa keeles)
Otsetõlges see on paanika, mida tekkitab suletud värav.  See saksakeelne sõna kirjeldab hirmu vananedes jääda ilma erinevatest elu võimalustest. Ilmselt paljudele väga tervislik tunne, mis paneb vähemalt kord elus end liigutama ja liikuma selle poole, mis on elus tõeliselt tähtis.
Jällegi, mitte keegi ei suuda seda paremini edasi anda, kui seda teeb Guerlain Vol de Nuit.


 12. Wabi-Sabi
(jaapani keeles)
Väga mitmekihiline väljend, mis lause konstruktsioonina võiks tähendada sellist suhtumist elusse, kui suudetake näha ilu ja tähendust igas ebatäiusliku reaalsuse osas, suhtutakse sellesse kui loomulikku elu ja surma vaheldumise tsükli tulemusse. Kipuksin arvama, et ehk üks tähtsamaid oskusi elus ja see, mis avab värava igaviku tunnetusele.
Tänasel hommikul istusin ajas, vaatasin kuidas katuseräästast tilgub sulav jää, jõin õrnamaitselist Milk Oolongi ja elu oli täiuslik. Teadsin, et tunni pärast juba higistan suures stressis black box’is, mu kaela rõhuvad mitmed mulle tähendslikud lahendamata asjad (ja kes teab, kas seal mingisugune lahendus on üleüldse olemas) ja maailm on liikumas hukka- veevarud vähenevad, võnged lähevad järjest madalamaks ja tsivilisatsioon tähendab metsistumist. Ja ometi olin õnnelik seal, tilguva räästa all, kogedes ülima ebatäiusliku pühapäeva hommiku harmoonia.
Bvlgari Eau Parfumee au The Bleu- androgüünne, tundlik iirise ja lavendli kahekõne, millele annab tausta pehme vattitaoline muskus.

 13.Dépaysement
(prantsuse keeles)
Tunne, kui viibid mitte enda kodumaal. Kes seda võiks teada paremini kui mina... Kodumaa minu jaoks on see emakõht, pehme embus ja nostalgiline kokkusulavus, omamoodi pagulus karmist reaalsuset.
Caron Parfum Sacre- müstilise kättesaamatuse tunne, mis on iga emigranti elu läbiv joon.

 14. Schadenfreude
(saksa keeles)
Teise inimese piinliku või tobeda olukorra nautimine.
Paradoksaalne on see, et nähtus on igapäevases elus levinud justkui umbrohi, aga kirjeldav termin muudes kui saksa keeles on puudu.
Kindlasti on see mingi magusalt mürgine parfüüm, näiteks Thiery Muglier Angel.

 15. Tingo
(Lihavõtete saare Pascuense dialekti sõna)n
Loodan, et teie jaoks see sõna on täielikult kasutu. Selle tähendus on võõraste asjade ihaldamine, samal ajal sügavalt kaheldes, et neid asju võiks kunagi tagastada.  
No return back – no Back to Black, ehk siis parfümeerses keeles By Killian Criminal of Love – varastatud armastus roosi ja tubaka nootide esituses.

  16. Hyggelig
(taani keeles)
Pealiskaudselt see on midagi, mingi hubane asi või armas käitumine, mis tekkitab sooju tundeid. Kuid selline hinanguline lähenemine ei anna edasi tegelikku hyggelig tähendust.
See on midagi sellist, mida on vaja kogeda, et tunneksid seda asja ära. Midagi sellist hea sõber, külm valge vein või soe embus. Midagi sellist nagu L’Artisan Parfumeur Havana Vanille.



 17. L’appel du vide
(prantsuse keeles)
Otsesõnaline tõlge oleks tühjuse kutse. Tegelikult see väljend tähendab tungivat soovi hüppata alla- kõrgelt hoonelt või muust kõrgusest. Psüholoogia Isa Freud on palju kirjutanud allateadlikutest instinktidest, mis on (kohati) tugevamad kui meie ise. Tungist paljuneda, luua uut elu ja tema kaksikvennast- surmainstinktist. Klassikaliselt l’appel du vide oleks käsitletav viimasena, kuid mulle meeldib mõelda, et veel alateadlikum põhjus kui enesedestruktiivsus on pidurdamatu soov alustada värskest, uuest lehest- ja seda eriti siis, kui elus kõik justkui normaalne, ehk siis- mittearenev. Hiljuti tuli palju tegeleda Ängi teemaga, ja just see tundub olevat üks nendest drive’idest, mis sünnib soovi vabaneda, iga hinnaga. Parfümeerne selle ekvivalent võiks olla rahutu kui korrapäratult tuksuv süda ja joovastav kui hapnikust tulvil hingetõmme Byredo Baudelaire.

 18. Ya’aburnee
(araabia keeles)
Ühelt poolt haiglane, teiselt poolt õilis seisund.
Otsetõlges see oleks sa matad mind.
See on soov, et armastatu inimene sureks hiljem, sest kaotuse valu oleks väljakannatamatu. Ja mis siis ikka, et seesama armastatu inimene peab sellisel juhul seda väljakannatamatu valu kannatama. Sest nagu maailmas ikka, kõige ilusamate sõnade taga on peidetud kõige brutaalsem, labasem egoism. Kümne küüntega enda poole, peal roosa vaht. Parfümeerne nähtuse ekvivalent, vabandage mind kõik nõnda populaarse lõhna austajad, võiks olla Lancome La Vie est Belle, ja põhjuseid palun nuputage ise.

 19. Duende
 (hispaania keeles)
See on justkui müütiline loodusjõud, mille ees tunneme tohutu aukartust. Kõnekeeles nii nimetatakse salapärast, taltsumatu jõudu, mis toimetab inimese sisimuses, tihti väljendub läbi loomingu ning mis tihti toob ühte tugevamaid energeetilisi nähtusi, katarsist.
Aromaatiliselt nii intensiivse efektiga võlub vastupandamatult meeleline, intensiivne, jõuline ja sensuaalne Nasomatto Duro.

 
20. Saudade
(portugali keeles)
Raskesti tõlgitav, kuid üks kaunimaid sõnu üldse. See on igatsus selle järgi, mida/keda armastasite ja kaotasite. Seda kirjeldamatu tunnet muusikasse paneb portugali muusika žanr fado, mis on saudade’st lahutamatu. Aromide keeles nii peent, nostalgilist tunnet tekkitab Guerlain Apres l’Ondee, õhkõrn hõljuv lõhn, mida loodi selleks, et kirjeldada peale vihma tärkavat loodust.

... ja kui sõnadest jääb puudu, lõhnad ja muusika aitab alati. Et kõla oleks ehtne.

Kolm Kuningat- soovide kütkes

Lõppes, jõudis paadisilla lõpuni veel üks aasta. Ning tahes tahtmata tuleb viia otsad kokku, lugeda kokku tibusid, tuulutada ja vabastada igasugustest jäänukitest pead, et saaks tulla jälle uus aasta- uute lootustega, soovidega, lainetega ja aroomidega.

Kirjutasin „veel üks aasta) ja hakkas häbi. Sest see ei olnud veel üks aasta. See oli eriline aasta. Imeline, joovastav rallisõit ja samuti täis ootamatuid pöördepunkte. Oli kõike: valget ja musta, naeru ja pisaraid, samuti selliseid hetki, mille nimel üldse tasub elada, ning kuigi aasta lõpp tuli eriliselt ebameeldiv, siiski saatsin aasta ära teatud nostalgiaga (nii juhtub ERITI harva).

Aastat 2015 võtsin vastu jalgupidi meres, kõrval ujumas luigete paar. Saatsin ära ilma kärata ja ilma pimestavate ilutulestikuta, keset laiu härmatisega kaetud põldu, vana jõue orul, tähistaeva all ning esimene pai, mida tegin uuel aastal, oli valgele hobusele. Nii vastuvõtmine kui ärasaatmine olid aastat väärt. Aasta 2015 jääb pikaks ajaks meelde.

See aeg oli nii intensiivne, et puhtalt füüsiliselt ei jäänud kübetki aega kirjutamiseks. Vahest piinas südametunnistus, kuid enamasti siiski ei piinanud, sest lihtsalt ei jõudnud aja tempole järgi. Kui elu toob ühe ülatuse teise järgi, jääb üsna vähe aega reflekteerimiseks

Suurim möödunud aasta teema on Muusika. Muusika minu ellu tuli aknast ja uksest, igast kui väiksemast praost. Ning see tegi mind ütlemata õnnelikuks. Muusikal on mu elus alati olnud eriline koht, see on minu last resort, kõige sügavam elujõu taastamise, terviklikkuse ja salajase ime tunnetuse allikas, millele jääb alla isegi aroomide maailm. Muusika on ühel või teisel kujul mu elus osalenud alati (mitte ainult raadiolainete või CD mängija kaudu). Sellel aastal ootamatult (öelge veel, et imesid pole olemas) õnnestus seda muuta ultimate reality’iks ja igapäevaseks rutiiniks kõige paremas mõistes. Kõige kaunimal kombel- ilma radikaalsete otsusteta, tagasilöökideta, ilma võitluseta, lihtsalt kõige loomulikul moel integreerides seda, mis kunagi elus higi valades õpitud sootuks teistel rinnel.  

Aasta kõige kuulatuim kogumik oli see:  

justku sild järgmisesse suurde aasta teemasse. Hirm. Enda alaväärsuse tunne. See aasta kinkis unikaalse võimaluse sügavalt tundma õpida Hirmu. Sest kui Hirmu tavaliselt kardame ja teda kohates kiiresti pöörame ära ja teeme sääri (vähemalt mina päris kindlasti teen just nii), siis sellel aastal tuli seista Hirmuga silmast silma ja temaga tutvuda. Veel rohkem tuli ette näha kuidas lähedased ja kallid inimesed kohates Teda langetavad käed ja loobuvad ilma võitlust alustamata, oma käedega lüües risti oma kõige ilusamatele ja siiramatele unistustele. Ohhh.... Veendusin, et Saatan on ei miskit muud, kui meie sees elav ja oma võimalust ootav Hirm.  

Ja et maailm on täis duaalsusi ja kõik maailmas on paigutatud paaridesse, siis oli ka palju Head. Palju rohkem kui hirmu.

Minu ellu tuli mitmeid helgeid, kauneid, häid inimesi. Palju rohkem, kui lahkus. Nendega veedetud aeg, isegi kui need hetked ei püsi ja ei kordu- kõige suurem selle aasta kingitus ja vaikne ime.

                                                                                                                                                                                    Aasta reisid olid enamasti lühikest formaadi, sellised pooltöised või pigem kiirpuhkuse moodi. Ei käinud kuskil kaugele ja ei tundnud ka sellest puudust- märksõnadeks olid loodus ja seltskond. Kõige meeldejäävamad- Peipsi järve ääres, Moskva teatride, paraadide ja erinevate Arbati nurgakeste

kiirkontroll. Peipsi tuulte muusika, Jevgeni Onegin Bolshoi Teatris ja tuline Kchatchaturjani Maskeradi valss.

Parfümeeria võtmes kuuldavasti aasta oli vaese võitu. Mis jällegi võib olla ei ole paha, sest pean tunnistama, et lihtsalt nappisin aega, et tiirutada lõhnavate riiulite vahel. Mitmed küllastused parfümeeria osakonda pigem olid nii lootusvaesed, et käsi ei tõusnud isegi kirjutama hakkata- ma lihtsalt ei tunne nii palju negatiivse varjundiga sõnu. Nii et ei hakka kirjutama pettumustest- enam vähem kõik, mis aastal 2015 ilmus mainstream’is, valmistas pettumust.

 Kõige rohkem meelde jäid (ja meeldisid ka): Aedes de Venustas Pallisandre d’Or , Le Labo The Noir 29 ja Byredo Of No Man’s Land. Esimene nendest on lihtsalt läbinisti luuüdini minu isiklik eesteetiline, nootide ja kompositsiooni teritoorium- minimalism, kerge ja laisk suitsusus, karge puit, peen kui ämblikuvõrk ja tugev kui teras avamisraadius. Uskumatu iseloomuga ja aristokraatlik aroom. Le Labo The Noir 29- kummaline vihje roosile, viigimarjale, puidule. Ei mingit magusust. Aroom on kuidagi raskesti mõistetav, enigmaatiline, see ongi tema konks. See on mono aroom ja ta istub naha ulatuses, kuid tunnen ennast temas ülatavalt hästi, justkui ratsutaja end kõrgetes nahksaabastes. See on ilmselt see lõhn, mis oleks mu igapäevane valik, kui seda peaks kitsendama üheks- kaheks lõhnaks. Byredo Of No Man’s Land- jällegi roosist. Mulle meeldivad sellisesd õhulised, lahtised, sügavad, noobli looduse ja kuivade vürtside järgi lõhnavad roosid. Mehe nahal on see lõhn- palderjan. Mees, kellel piisaks taibukust ja fantaasiat kasutada Of No Man’s Land oleks tõsiselt vastupandamatu.

Populaarparfumeeria leerist kõige köitvam uudis oli meeleolukas rabarveri, greipi ja lavendli vesi L’Occitane en Provence Pampelousse Rhubarb, ning kuigi ta kestvus on üsnagi efermiline, ta siiski enda järgi jätab arvestatava endorfiinide doosi.

Kõige rohkem isikliku kasutamist leidnud populaarparfümeeria uudis oli... muidugi Hermes. Jour d’Hermes Gardenia. Ootamatult sain kintiguseks maksimaalkoguses litraaži.

Kuigi ei olnud aroomiga veel tutvunud, olin kuulnud mitte just kõige vaimustatavaid kommentaare aroomi kohta ja selle tõttu suhtusin uudisesse teatud umbusuga. Ilma asjata. Minu naha peal jahedate, märjade valgete lillede bukett avanes just kõige paremal moel. Kergesti

äratuntav mu lemmiku, J.C. Ellena, käekiri- noodid on ideaalselt läbi segatud, neid on pea et võimatu eristada, see on justkui akvarell, kus kõik on ühes, läbiminekud on sujuvad ja virelevad. Aroom on läbinähtava tekstuuriga, naiselik, elegantne ja sensuaalne. Ilmselt kõige rohkem sel aastal kasutusel olnud flakoon.

Pea et sama tihti kasutatav oli Max Buxton Black Angel (igaks päevaks ja juhuks, teksaste ja igapäevase sära jaoks) ning Serge Lutens Serge Noir (kontsertide ja muude nooblite õhtude tarvis). Nii lihtsasti sain hakkama oma parfümeerse garderoobiga sel aastal.  Funktsionaalselt ja minimalistlikult.

Möödunud aastal sai palju ja süüdikalt õpida ja süveneda sellesse, millesse alati olen tahtnud süveneda. Aasta lõpuks sooritasin tutvust unetusega. Nii et kõige loetumat ja suurimat muljet avaldanud raamatud olid ikka ja jälle akadeemiline kirjandus (ma olen vist paratamatu). Vägagi loetav, ja selline raamat, mida julgeksin soovitada igaühele (sest kahtlustan, et igaüks meist elab, rõõmustab ja vaevleb inimeste vahel) on see

Taasavastasin O. Henry lühijutte. Teravad, läbinägelikud ja elust enesest lood.

Unetuse ja rahutute mõtete vastu aitas luule, justkui balsam hingele kõlasid Doris Kareva värsid

Kui sõnad aid otsa, kuulasin kosmost (no, peaaegu):

Või igavest klassikat- Simon & Garfunkel.

Kinematograafia möödunud aastal jäi suht unarusse, kuid kõige meeldejäävad filmid olid R. Zemeckis „The Walk“ ja S. Shainberg „Fur: The Imaginary Portrait of Diane Arbus“, film, mis kõneles fotograafia ikoonist ja erilise saatuse naisest Diane Arbusest (aitäh Ruthile ja Hillarile).

Aasta noot oli kahtlemata rabarber. Aasta sattus olema lõbus, rõõmus ja kihisev, kõige

meeleolukamad hetked said märgistatud kõige lõbusama parfümeerse artileeriaga: Comme des Garcons Series 5 Sherbet: Rhubarb, Aedes de Venustas Eau de Parfum, Mark Buxton Devil in Disguise ja varem mainitud Loccitane en Provence uudisega. Niisama sõin ka rabarbereid, et elu ei paistaks liialt magus ja roosa (ning aasta lõpp oli justkui meenutuseks, et asjad võivad tuulde minna ka niisama, ilma rabarberite söömiseta)

Peale nõnda kaootilist resümeed jääb ainult sosistada oma 2016 aasta soovid Kolmele Kuningatele kõrva

-          Jätkata (viljakalt) aastal 2015 alustatuid õpinguid. Mul on eelaimus ja ühtlasi ka kartus, et see võib olla üks kasulikumaid asju praeguses mu elu perioodis.

-          Saada tööasjad ja asjakesed mingisugusse korda. Hetkel, milline ka ei oleks ahvatlev mu uus nišš, seal siiski valitsevad uragaanid, meretormid ja muud ennustamatud, ja kui isegi ennustatavad, siis nüüdseks veel kontrollimata loodusnähtused. Siiski tahaks vähemalt vahete vahel tunda kõva pinda jalgade all...

-          Ära tunda ja õigel ajal minna lasta olukordi, inimesi, nähtuseid ja kõike muud, mis ei tee mind just õnnelikuks. Teisisõnu, teadlikult valida, kus, kuidas ja kellega olla õnnelik. Kuidas seda teha- pole õrna aimugi. Kuid tean, et mul on hea spikker- Süda ja mitte just kõige halvemas tegevuskorras tunnete süsteem. Seegi üsna korralik varustus for a start. „Südametunnistuse hääl- see on valvur, mis karistab, kuid Südame hääl  on Sõber, see on Jumala hääl. Teda kuulame vähe, sest ta on ebamugavalt nõudlik. Kuid kui meiega räägib Süda, seda on võimatu mitte kuulda.“ (meelde sööbinud ühte hiljuti lahkunu väga tähendusliku minu jaoks inimese sõnad).

Ning et taburett ei kõluks kolme jala peal- neljas, baassoov on soov hea,   sügav ja tähenduslik sõbradega veedetud aeg. Et jääksid ja tugevneksid need seosed mis mind ühendavad südamest südamesse uute ja vanade sõpradega, et saaksin õpida nendest kõike, mis on kõige parem inimeses, ja et suudaksin anda edasi seda, mis on minus kõige parem.   

Kaks, võik kaks ja pool soovi on sellised, mida saan ainult sosinal, väga vaikselt ja häbelikult öelda ainult otse Kolmele Kuningale. Kuigi just need soovid on ehk kõige kõige kõigemad, otse mu olemusest tulenevad.  

Ja veel miljon igasuguseid pisemaid asju: reise looduses ja linnades, äikese tormide jälgimist, soojat suvist vihma, jalgratta sõitu metsades, uuesti ellu ärganud blogi, sukeldumist, aroomide ja dying to visit kontsertite nimekirja täitumist. Et ei jääks kasutamata saatuse poolt minule teele pandud võimalused, selleks Kolme Kuninga päeva võtan vastu Cartier Le Panthere:

Eau Legere kütkes (panter ju ei maga maha võimalusi).

Head Aastat 2016! Olgu Kolm Kuningat helded teile saatuse kinkide jagamisel

Trys Karaliai- svajonių tinkluose

Pasibaigė, priėjo liepto galą, dar vieni metai. Ir nori ar nenori- tenka suvesti galus, suskaičiuoti viščiukus, įvesti tvarką galvoje, kad galėtų ateiti nauji--- su visom naujom viltim, troškimais, bangomis ir aromatais.

Parašiau „dar vieni metai“- ir pasidarė gėda. Nes jie nebuvo dar vieni. Jie buvo ypatingi. Nepaprasti, svaigūs it supynės ir pilni netikėčiausių posūkių. Buvo visko, ir juodo ir balto, ir juoko ir ašarų, ir stebuklingų akimirkų, vien dėl kuriė verta gyventi, ir nors metų pabaiga pasitaikė kaip reta bjauri,  metus išleidau su šiokia tokia nostalgija (taip atsitinka BE GALO retai).

Pasitikau 2015uosius braidydama jūroje, kartu su visai netoli beplaukiojančia gulbių pora. Išleidau- be petardų ir triukšmo, laukuose, po žvaigždėtu dangumi, glostydama obuolmušį žirgą. Tiek sutikimas, tiek ir atsisveikinimas buvo verti. 2015 prisiminsiu ilgai.

Metai buvo tokie intensyvus, jog tiesiog buitiškai neliko nė kruopos laiko rašymui. Kartais graužė sąžinė, bet dažniausiai- prisipažinsiu, negraužė, nes tiesiog nespėdavo. Kai gyvenimas pateikia vieną staigmeną po kitos, mazai belieka laiko reflektuoti.

Praėjusių metų leimotyvas- Muzika. Muzika į mano gyvenimą veržėsi per duris, langus ir net mažiausius plyšelius. Ir tai darė mane neapsakomai laiminga. Muzika mano gyvenime visada buvo svarbi- mano last resort, pats giliausias jėgų papildymo, visumos ir nerealaus pojūčio šaltinis, nukonkuruojantis net kvapus. Visada vienaip ar kitaip, ne tik radijo ar CD grotuvo bangomis, muzika dalyvavo mano gyvenime. Šiais metais netikėtai (sakykite dar, kad nebūna stebuklų) pavyko ją paversti ultimate reality ir duona kasdienine. Ir visa tai- be radikalių sprendimų, kirčių ir kančių, integruojant tai, kas išmokta ir išvargta visai kitose srityse.

Einamiausias metų diskas buvo šis: 

tarsi tiltas į kitą didelę metų temą. Baimę. Nepasitikėjimą savimi. Šie metai padovanojo unikalias galimybes giliau, iš esmės pažinti Baimę. Jei Baimės paprastai bijome ir tik ją sutikę nusigręžiame ir dedame i kulnus (bent jau aš tai tikrai taip darau), tai šiais metais teko stovėti su ja akis į akį ir ją pažinti. Iš šono stebėti, kaip artimi ir mylimi žmonės, susidurę su ja, nuleidžia rankas ir be kovos savomis rankomis palaidoja pačias gražiausias ir tyriausias savo svajones. Ech... Įsitikinau, kad Šėtonas - tai ne kas kita, kaip mumyje tūnanti ir savo progos laukianti Baimė.

O kad pasaulyje viskas vaikšto poromis, tai buvo ir daug gėrio. Daug daugiau nei baimės.

Į mano gyvenim atėjo nemažai šviesių, gražių, gerų žmonių. Daug daugiau, nei išėjo. Ir su jais praleistas laikas- ta pati didžiausia dovana, tylus stebuklas, kurį padovanojo 2015ieji.

Metai buvo kaip niekada gausūs trumpametražinių kelionių. Įsimintiniausios-  Peipsi ežeras (pas mus žinomas kaip Čiudskoj), Maskvos teatrų, paradų ir įvairiausių Arbato užkaborių revizija. Peipsi vėjų muzika, Jevgeni Onegin Didžiajame Teatre ir siautulingas A. Chačaturjano Maskarado valsas.

Parfumerine prasme, kaip girdėjau iš bendraminčių, metai buvo skurdoki. Kas galbūt net nėra blogai, nes, prisipažinsiu, tiesiog nespėjau sukinėtis tarp kvepiančių naujienų, tai bent guodžiu save mintimi, kad nieko labai daug nepraradau. Nedažni vizitai susipažinti su mainstream’o  naujienomis buvo tokie beviltiški, kad net nekildavo rankos rašyti- mano žodyne nėra tiek daug neigiamo atspalvio žodžių. Tad apie nusivylimus šį kartą nerašysiu- nuvylė daugmaž viskas, kas 2015aisiais pasirodė mainstream’e.

 Įsimintiniausios naujienos: Aedes de Venustas Pallisandre d’Or , Le Labo The Noir 29 ir Byredo Of No Man’s Land. Pirmasis- tiesiog iki kaulų smegenų mano estetinė, natų ir kompozicinė teritorija- minimalizmas, dūmelis,  traški mediena, plonas tarsi voratinklis ir stiprus tarsi plienas šleifas. Nerealiai aristokratiškas aromatas. Le Labo The Noir 29- keista aliuzija į rožę, figą, medieną. Jokio saldumo. Aromatas kažkoks sunkiai suvokiamas, enigmatiškas, tuo ir užkabliuoja. Kvapas mono ir prie kūno, bet su juo jaučiuosi keistai patogiai, tarsi jojikas su auliniais batais. Tai turbūt kvapas, kuriuo kvėpinčiausi kasdien, jei tektų rinktis. Byredo Of No Man’s Land- ir vėl apie rožę. Patinka man tokios rožės- erdvinės,atviros, gilios, kvepiančios kilminga gamta ir sausais prieskoniais. Ant vyriškos odos man- kvapas- valerijonas, vyrą, turintį proto ir fantazijos kvėpintis Of No Man’s Land, laikyčiau neatremiamu.

Iš populiariosios parfumerijos smagiausia naujiena pasirodė L’Occitane en Provence Pampelousse Rhubarb, nuotaikingas rabarbaro, greipfruto ir lavandos vanduo, nors ir greitai nugaruojantis, bet paliekantis nedilstantį geros nuotaikos pėdsaką.

Labiausiai man prilipusi populiariosios parfumerijos naujiena... na žinoma Hermes. Jour d’Hermes Gardenia. Visai netikėtai gavau flakoną dovanų. Tiesą pasakius, aromato uodus dar nebuvau, bet buvau girdėjusi ne susižavėjimo kupinų atsiliepimų, tad pirmoji reakcija buvo skepsis. Bet... ant mano odos šaltų, drėgnų, net vandeningų baltų gėlių puokštė atsiskleidė kuo puikiausiai. Išlaikytas J.C. Ellena braižas- natos tiesiog idealiai suplaktos, sunku išskirti atskiras natas, tai tarsi akvarelė, kurioje viskas persilieja, susipina ir mirga. Kvapas permatomas, moteriškas, elegantiškas ir jausmingas. Ko gero, einamiausias flakonas praėjusiais metais.

Populiarumu su juo rungėsi Max Buxton Black Angel (kasdienai, prie džinsų ir laisvesnio stiliaus) ir Serge Lutens Serge Noir (koncertų ir šiaip tauresnių vakarų aromatas). Va taip paprastai apsiėjau su savo parfumeriniu garderobu šiais metais. Funkcionaliai ir minimalistiškai.

Teko daug ir širdingai mokytis, gilintis į tai, į ką visada norėjau gilintis. Metų pabaigoje susipažinau su nemiga. Tad ir tarp skaitomiausių bei didžiausią įspūdį palikusių knygų ir vėl- akademinė literatūra (aš matyt nepataisoma). Labai įdomus skaitalas visiems (nes įtariu, kad visi mes gyvenam, džiaugiamės ir liūdim tarp žmonių)
Iš naujo atradau O. Henry noveles. Aštrios, įžvalgios ir gyvenimiškai paprastos.

Apnikus nemigai ir atšipus gyvybinėms jėgoms gaivinausi poezija. Tarsi balzamas žaizdai skambėjo estų poetės Doris Kareva, kuri jausmo gyliu ir stilistika gal artimiausia musiškiui Sigitui Gedai, posmai.

O kai žodžiai pasibaigdavo, klausydavausi kosmoso (na, beveik):

Arba amžinos klasikos- Simon & Garfunkel.

Kinematografija laikinai apleidau, bet labiausiai įsiminę filmai buvo R. Zemeckis „The Walk“ ir S. Shainberg „Fur: The Imaginary Portrait of Diane Arbus“, filmas apie fotografijos ikoną ir nepaprasto likimo moteri Diane Arbus.

Metų nata, be jokios abejonės, buvo rabarbaras. Metai buvo linksmi ir kibirkščiuojantys, smagiausiom akimirkom taip pat leisdavau į ataką smagiąją artileriją: Comme des Garcons Series 5 Sherbet: Rhubarb, Aedes de Venustas Eau de Parfum, Mark Buxton Devil in Disguise ir jau

minėtąją Loccitane en Provence naujieną. Ir šiaip valgiau rabarbarus, kad gyvenimas neatrodytų per daug saldus ir rožinis (o likimas link metų galo pasistengė man įrodyti, jog jis tikrai toks nėra).

Taip chaotiškai reziumavus, laikas šnabždėti 2016 metų norus į ausį Trims Karaliams.

• -          Pratęsti (vaisingai) 2015 pradėtus mokslus. Turiu nuojautą ir įtarimą, kad tai galbūt gali būti vienas iš naudingiausių dalykų šiame mano gyvenimo periode.
• -          Apšilti kojas ir susidėlioti (bent apytikriai) į lentynėles darbinius reikalus. Kolkas, kokia bebūtų puiki mano nauja darbo sritis, joje vyrauja uraganai, štormai ir kiti neprogozuojami, o jei ir prognozuojami, tai kolkas nevaldomi gamtiniai reiškiniai. O norėtųsi bent retkarčiais pajusti ir žemę po kojomis...
• -          Pajausti ir laiku paleisti situacijas, žmones, įvykius, reiškinius ir visa kita, kas nedaro mane laiminga. Kitaip sakant, sąmoningai rinktis, kur, kaip ir su kuo būti laiminga. Kaip tai padaryti- kolkas nelabai žinau. Bet žinau, kad turiu suflerę Širdį ir neblogai funcionuojančią jausminę sistemą, o tai jau yra neblogas bagažas for a start.
• "Sąžinės balsas- tai prižiūrėtojas, kuris baudžia, o Širdies balsas- Draugas, tai Dievo balsas. Jo mažai klausome, nes jis yra nepatogiai reiklus. Bet kai mums kalba Širdis, neišgirsti neįmanoma.“

Ir kad taburetė nesvyruotų tik and trijų kojų- ketvirtasis, pamatinis noras tebus geras, gilus laikas su draugais. Kad išliktų ir sutvirtėtų gijos su naujai atrastais ir senais draugais, kad dar daugiau semčiausi visko, kas geriausia, iš žmogiško bendravimo, kad sugebėčiau ir mokėčiau duoti tai, kas manyje yra geriausia.

Du, ar du su puse noro tradiciškai tokie, kuriuos galiu tyliai tyliai, ir droviai, pasakyti tik patiems Trim Karaliams. Nors jie ir yra patys pačiausi, iš būties gilumų.

Ir dar milijonas smulkmenėlių kaip kelionės, gamtoje ir miestose, žaibo stebėjimas, dviratis, atgijęs tinklaraštis, nardymas, kvepalų dying to visit koncertų sąrašėlis. Kad nepraleisčiau likimo siunčiamų progų, Trijų Karalių dieną kvepiu Cartier Le Panthere: Eau Legere (pantera juk progų nepraleidžia).

Su 2016aisiais! Tebūna Trys Karaliai jums dosnūs likimo dovanomis! 

Žvaigždės žiūri žemyn (ŽŽŽ)

Vasara pagaliau prasidėjo (na ir kas, kad baigiasi :) ), orai atšilo ir mintys kaip stebuklingas džinas išgaravo iš galvos. Lietingasis periodas atnešė tiek permainų, kad dabar belieka sėdėti prie ežero, žarstyti kojų pirštais smėlį ir tuščia galva spoksoti į raibuliuojantį vandenį. Po tokio veiksmo periodo visai neblogai, for a change... Dar neblogiau žinant kad tų change artimoje ateityje dar nemažai nusimato. O kolkas... Parašysiu apie tyliąją, balansuojančią permainingojo lietingo periodo pusę. Kad nuraminti bezyziančias galvoje mintis, visą įmanomą laisvą laiką užpildžiau skaitymu. Šį kartą mitais.

Šalia lovos sukrauta nemaža stirta knygų su keistais gyvūnus ir žmones vaizduojančiais piešiniais, dar keistesniais ornamentais ir sveikam piliečiui sunkiai suvokiamais iracionaliais tekstais. Žydų mitai, indėnų mitai, šiaurės tautų mitai, graikų mitai... Mama, čia pasakos? Kodėl jos tokios žiaurios? Klausia pats mažiausias. Ne sūniuk, tai pasaulis aplink žiauriai keistas, čia, pasakose jis toks, kokį Dievulis sukūrė Pamažu, beskaitant, ir pasaulis aplink tampa didesniu ir atviresniu, ir gilesniu, ir aš nebesuprantu, ar tai aš skaitau mitus, o galbūt jie tiesiog bunda mano viduje ir pamažu pildo nerimastingai zujančių minčių spiečiaus įelektrintą vidų tyliu, giliu ir harmoningai banguojančiu ramybės ir harmonijos jausmu.

Skaitydama graikų mitus bandžiau įsivaizduoti, kokie buvo, kaip atrodė, kaip kalbėjo, judėjo, kaip kvepėjo Olimpo kalno gyventojai. Tuo labiau, kad Graikijoje likimui panorėjus teko praleisti šiek tiek laiko, ir dėl mano asmeninei istorijai gyvybiškai svarbių įvykių spėjau savo vidumi pajausti šią labai poetišką šalį, ir ypač salą, kurioje gimė Olimpo valdovas Dzeusas. Ten ne protu- širdimi- išmokau, kad nė vienas tiesus kelias nėra vertas kelionės. Ką ir bando mums pasakyti mitai.

Paleidau vaizduotę šuoliuoti ir rinkti kvapus septynioms pagrindinėms Olimpo Deivėms: ištikimai ir nepalenkiamai Hestijai, įsakmiąjai Herai, motiniškai maitintojai Demetrai, švelniai mergiškai Persefonei, išmintingajai Atėnei, gražiajai Afroditei ir amžinai jaunai mėnesienos ir medžioklės deivei Artemidei. Kokie kvapai jas įkūnytų ir padėtų prisišaukti tada, kai mums, moterims, labai reikia tam tikrų jų dieviškų aspektų ir palaikymo? Kokia jų esmė, vidus, kuris gyvena kiekvienoje iš mūsų, kuriuos nešiojame savo būdo vingiuose ir kūno kvapuose? Vyriškąją Olimpo pusę paliksiu kitam kartui, nes juk vistik  ladies first, ir vyriškojo septeto, Dzeuso, Hado, Poseidono, Hermio, Apolono, Arėjo, Dionizo ir Hefaisto temos dar tik bręsta, laukia savo laiko ir palankaus vėjo.  

 

Neplanavau pradėti chronologiškai, bet pirmoji prieš akis iškilo pati vyriausia graikų panteono Deivė- Hestija. Ji- vyresnė visagalio Olimpo valdovo Dzeuso sesuo, vienintelė turinti teisę žengti pirmesnė nei visagalis jos brolis, nešina amžinos ugnies simboliu- fakelu. Idant galėtų tinkamai, be dėmės, saugoti skaisčiąją amžinąją ugnį, Hestija atsisakė visų dievams skirtų malonumų ir privalumų. Žemiški ir praktiški tolimieji mūsų gentainiai Hestiją garbino kaip šeimos ir namų židinio (o tais laikais mažai, jei išvis buvo dalykų, svarbesnių už židinį) Deivę, bet gilesnė, abstraktesnė, filosofinė Hestijos reikšmė buvo vienybė su pačiu savimi, mirtingame kūne rusenančia dieviškaja ugnimi, nedalomumas, gebėjimas savyje išsaugoti tyrą ir pirmapradę dievišką kibirkštį.  Manoma, kad graikiškas žodis atomas (άτομο), t.y. nedalomas, taip pat susijęs su Hestija, kuri taip pat buvo ir išbaigtumo, vientisumo ir SAVASTIES simbolis. Olimpo papėdėje Hestijos (lot. Vesta) kultą tęsė ir saugojo vestalijos, įšventintos,

skaistybės įžadu (kuris galiojo iki 30 m. sukakties, kas tais laikais turbūt jau buvo beviltiška senatvė) paženklintos mergelės. Jų šventa pareiga buvo saugoti amžinąją ugnį. Paprastam mirtingajam vestalės buvo neliečiamos, už tokią nuodėmę buvo sudeginamas visas kaltininko kaimas. Lietuvoje vestalijų atitikmuo buvo vaidilutės. Ir tik karališkos kilmės ir drąsos vyras, koks buvo Kęstutis, galėjo ryžtis apeiti tokį draudimą ir pasigrobti sau į žmones Hestijos pavidalą. Kaip galima spręsti iš tolimesnės Lietuvos valstybės istorijos, Hestija palaimino tokį akiplėšiškai drąsų jo pasirinkimą.

Kokios parfumerinės natos geriausiai atspindėtų Hestijos esmę? Galvoje sukasi- smilkalai, mira,

smilkstančio laužo ir karšti, deginantys, sausi prieskonių kvapai. Pirmasis į galvą atėjęs artomatas yra senasis gerasis (ir sunkiai berandamas) Shiseido Zen Original, juodajame flakone. Nepamirštamas kibirkščiuojančio laužo, smilkstančios medienos ir padūmavusių dervų aromatas. Smilkalai tikrai galėtų būti Hestijos olfaktorinis įsikūnijimas, kaip ir puiki Comme des Garcons Serries 3 Incense serija, o ypač Kyoto arba Zagorsk aromatai. Dar vienas puikus ir gerulis smilkalų kvapas- lietuviškas Juozas Statkevičius- nepaprastai gražus seno parketo, vaškinių žvakių, jazmino ir smilkalų kvapas, kurį uodžiant nori nenori vaizduotėje iškyla fatališki senamiesčio vaiduokliai, pamėkliškai balta oda ir žvakių šviesoje taurėse teliuškuojantis raudonas vynas. Ir dar Hestijai tiktų Hermes Rouge, šiltas medienos, prieskonių ir vystančių raudonų dygliuotų rožių aromatas, po kurio nostalgišku švelnumu slepiasi tiesi tarsi styga nugara, išdidumas ir filosofiškas abejingumas. Ir visa tai- po šilkiniu moteriško grožio skydu.

Labiausiai bauginanti ir nesuprantama, neįmenama Deivė- Hera. Dzeuso sesuo ir žmona (taip, šeimos santykius ribojančius tabu nubrėžė žmonės, ne dievai), šeimos kaip institucijos ir civilizacijos židinio Deivė. Jos pykti ir pavyda yra patyrę tiek kitos deivės bei jų palikuonys, tiek ir paprasti mirtingieji. Heros vežimas buvo kinkytas povais, atspindinčiais jos neribotą puikybę. Ji nepasigailėjo ir savo bei Dzeuso sūnaus Hefaisto, pastebėjusi kūdikio bjaurumą ar net apsigimimą nusviedė jį  nuo Olimpo kalno. Akla savo pyktyje ir puikybėje, užtikrinta savo sprendimuose ir pasirinkime tarp to, kas sava ir svetima, ištikima žmona ir negailestinga keršytoja- Herai be galo tiktų pats tikriausias

klasikinis šipras, jo karčios, aštrios ir aitrios samanų, bergamotės ir tamsios animalinės gėlių natos. Hera buvo rimta moteris, nesuprantanti juokų (ir, galima sakyti, kartais gerokai drąsesnė ir žiauresnė nei bet koks vyriškąją giminę atstovaujantis dievas), taigi ir jos kvapai vyriškai rimti, klasikiniai, tiesiabriauniai. Herai puikiai tiktų Chanel Nr 5. Kažkada parfumeriniame forume perskaičiau komentarą jog  Hermes 24 Faubourg tai aromatas, kurį reiktų rinktis, kandiduojant į karalienės arba bent jau prezidentės vietą- taigi neblogas pasirinkimas ir valdingai, povais kinkytu vežimu atriedančiai Deivei. Taip pat ir Frederik Malle Musc Ravageur bei slidžios, tirštos šio animalistinio aromato natos. O dar Gres Cabochard, Paloma Picasso Mon Parfum ir Sisley Eau du Soir puikiai žymėtų griežtai apibrėžtą Heros teritoriją.

Motina maitintoja, vaisingumo, gausos, pačios gamtos įsikūnijimas- Deivė Demetra. Mūsų protėviai gyveno iš to, ką jiems duodavo gamta, ne tik gerbūvis, bet ir jų gyvybė priklausė nuo derliaus gausos ir gamtos nuotaikų, besąlygiškai garbino Demtrą „ir duok mums duonos kasdieninės“- tas posakis jiems turėjo visai kitokią, gyvybyšką reikšmę. Demetra jiems buvo dieviški vartai, gausybės ragas, per kurį liejosi maistas ir sveikata. Demetra- davėja, Demetra- maitintoja, Demetra- gausos, derliaus ir vaisingumo nešėja. Bet Demetra nebūtų motina, nebūtų maitintoja be savo mergiškai švelnios dukters Persefonės, kurios trapiems pečiams išpuolė nelengva požemio ir mirusiujų karalystės valdovo Hado žmonos dalia. Taigi Demetra, jos įkūnytas moteriškasis pradas tarsi

uždarame rate priešpastatytas vyriškąjį pradą atstovaujančiam mirusiųjų karalystės valdovui Hadui. Moteriško, motiniško prado ir patriarchalinės teisės, gyvybės ir mirties priešprieša. Demetra- tai pati Žemė Motina, kuri žmones, savo vaikus, tausoja, maitina ir palaiko. Su šia plačiastrėne visam kas gyva gyvybę davusia Deive siejasi „naminiai“, gurmaniški, „valgomi“ šiltos vanilės, cinamono, kavos, tamsios pačiulės natos. Ne ypatingai mėgstu šį parfumerinį žanrą, bet laikmečio trendai ir publika jį tiesiog myli! Čia negalima nepaminėti tokių šiuolaikinių parfumerinių hitų kaip Lancome La Vie Est Belle, Estee Lauder Sensuous, Thierry Muglier Alien Liquer de Parfum, Gueralin Insolence, Cartier Delices de Cartier, ir amžinos klasikos, kaip antai Joop! All About Eve, Dior Addict, Lancome Tresor, Lalique Le Parfum.

Demetros egzistencija ir prasmė  nebūtų įmanoma be jos švelnios, naivios, net infantilios dukros Persefonės. Nes Demetra- tai motina, o motina tampi tik tada, kai turi vaiką (vaikus). Persefonės istorija nepaprasta- jai beklaidžiojant po pavasarines žydinčias pievas, pasilenkus pauostyti ką tik prasiskleidusių narcizų, atsiveria žemė, pasirodo požemių valdovo Hado vežimas, ir šis senas, išmintingas, bet negailestingas ir valdingas senis pagrobia jauną nekaltą gražuolę Demetros dukterį. Persefonės paslaptis ir esmė- jos dualumas. Ji ir naivi, jauna, kone vaikiška Deivė, dukra, ir tuo pat- požeminės mirusiujų karalystės valdovė, galia prilygstanti savo valdingajam vyrui Hadui. Ko gero čia ir slepiasi mito simbolika, jo raktas- požeminės, pačios slapčiausios, tamsiausios, baugiausios

paslaptys atsiveria tik patiems nekalčiausiems, nesugadintiems, net naiviems, tretiems broliams kvailiams, kaip juos dabar kartais vadiname. Bet kokiu atveju Persefonei tinkančius aromatus nesunku įsivaizduoti- jie turėtų būti lengvi, plazdantys, žaismingi, bet tuo pačiu ir šalti, gilūs, atmosferiniai. Iš „blogosios“ pusės čia tiktų ir beprasmiai vandeningi gėliniai ir vaisių kompotėliai, itin populiarus nūdienos žanras. Persefonės dualumą atspindi ir tai, kad ji pusmetį gyvena požeminėje karalystėje su savo rūsčiuoju vyru Hadu, o pusę metų svečiuojasi pas savo motiną Demetrą- atgaivindama motinos širdį, o taip pat ir visą gamtą. Taigi ir jos aromatai galėtų būti kontrastingi. Kaip antai Serge Lutens’i Orpheline-orinis, permatomas, bet tuo pačiu ir paslaptingai miglotas, niūrokas kvapas. Jai puikiai tiktų ir šaltos, gilios vilkdagio šaknies absoliuto natos, pavyzdžiui garsusis Prada Infussion d’Iris, taip pat švelnus ir nostalgiškas Frederic Malle Eau d’Hiver, savo trapiu grožiu prikaustantis Guerlain Apres l’Ondee arba paslaptingas tuštumos veidrodis - L’Artisan Parfumeur Passage d’Enfer (juk simboliška, kad Pragaro Vartais pavadintas kvapas puoštų požemių valdovę, arne?). Populiariosios parfumerijos kūriniai: Chanel Chance’id, L’Occitane en Provence Cherry Blossom, Balenciaga Paris ja Florabotanica Ralph Laurent Romance ir daugelis Bvlgari Omnijų.

 

Priešingybė trapiai, vaikiškai, švelniai Persefonei- geismo, linksmybių ir malonumų Deivė Afroditė. Renesanso idealistai, kuriems malonumai, o ypač kūniški, ir ypač jei kalba ėjo apie moterį (nors ir Deivę), buvo tabu, Afroditei priskyrė meilės ir grožio idealo karūną, bet senovės graikai kur kas geriau skyrė meilę nuo geismo, o pastarajį- nuo idealų. Jiems Afroditė įkūnijo geismą, nežabotą kūnišką apetitą, lengvabūdiškumą, bet taip pat ir meno bei kūrybos dvasią. Jau pats Afroditės gimimas persmelktas kūniškumo temos- ji gimė iš jūros putos, o dar kitaip- savo tėvo Urano spermos,  ištryškusios, kai Urano genitalijas nurėžė jo sūnus Kronas. Ir vėl mitologinis paradoksas- vyriškos žūtbūtinės kovos, vyriškumo praradimo pasekmėje gimsta kažkas ypatingai moteriško, sensualaus ir nepakartojamai gražaus. Ten kur du pešasi, trečias laimi. Ten, kur vyrai kovoja, laimi moterys. Ir jei visi karai baigtųsi taip, tai gal pasaulis nebūtų toks keistai rūstus.  Kokie kvapai tiktų Afroditei, arba jos žemiškajai dukrai, trokštančiai nuginkluojančio, paralyžuojančio moteriškumo? Visu pirma- tuberoza, pati sensualiausia, gundanti, viliojanti, prikaustanti nosį ir paralyžuojanti protą nata. Ir būtent tokia tuberoza, kokia ji yra  Robert Piquet Fracas- mėsinga, svaigi, iššaukianti, nepaklustanti jokiam etiketui, moraliniams ir proto standartams. Christian Dior Hypnotic Poison, jos saldi gėline svaiginanti banga. Tom Ford Black Orchid ir jo šokoladinės, triufelių, orchidėjos, vanilės ir kitų dekadentiškų gėrybių natos, kur visko nepadoriai, nesaikingai daug- dėl savo over the top stiliaus.  Yves Saint Laurent Cinema- kibirkščiuojantis kaip šampanas saldus, žaismingas gėlių ir flirto kvapas. Ir visa kiti saldūs, gėliniai ir rafinuotu saiku nepasižymintys kvapai.

 

Jei Afroditės išmintis, intuicija ir moteriška galia slypi žemiau bambos, tai viršutinės kūno dalies, ypač galvos, sveiko proto, išminties, logikos, karingumo galią įkūnija drąsioji Atėnė, gimusi jau suaugusi ir su šalmu, skydu ir kardu iš savo tėvo, visagalio Dzeuso galvos, pribuvėjos vaidmenį atliekant šlubajam dievui- kalviui Hefaistui. Ji taip pat ir civilinės tvarkos, teisingumo ir išminties deivė- žemiška teisėja, kuri savo kardu pajėgi nukirsti žmogiškų paklydimų užveržtą Gordijaus mazgą.

Atėnės toliaregiskumas, karingumas ir aktyvumas reikalingi kiekvienai moteriai, kad išlaikytų ir apgintų savo ribas ir įgyvendintų tai, ko trokšta širdis (kaip tik už šitas savybes šimtmečiais moteris smerkė ir naikino). Drąsiai, rimtai, aktyviai Atėnei puikiai tiktų klasikiniai šiprai- Hermes Caleche (vežimas kaip privalomas karo Deivės atributas), Christian Dior Mis Dior, Guerlain Mitsouko, Clinique Aromatic Elixir, Nina Ricci l’Air du Temps, Jean Patou Joy. Šiuolaikinė parfumerija nusprendė moterį paversti barbe, iškvėpinti ją saldžiais, vandeningais vaisių kompotėliais, atimti iš jos parfumerinę asmenybę ir individualų braižą. Kritiška, blaivaus proto Atėnė tik šyptelėtų- kokia nesąmonė. Iš šiuolaikinės parfumerjos stebuklų karingąją Deivę puikiai papuoštų žalias, gyvybingas augalų syvų kvapas Hermes Jour d’Hermes, lengvas, bet rimtas citrusų aromatas Hermes Le Jardin de Monsieur Li,  santūrus ir konkretus Carven Ma Griffe arba energijos užtaisas- Guerlain Acqua Allegoria Mandarine Basilic.

Ir paskutinė iš septintuko, mano dūšiai artimiausia- Artemidė. Artemidė (romėnų Diana), Mėnulio Deivė, dvynė Saulės Dievo Apolono sesuo, padėjusi savo motinai Leto priimti užgimstantį dvynį brolį, tarsi atkartoja daugumos tautų mitologijoje minimą Saulės/Mėnulio temą bei archainį įsitikinimą, kad visų pirma buvo tamsa, o pasaulis radosi iš moteriško prado (juk Adomo sukūrimo mitas atsirado gerokai vėliau, patriarchalinei santvarkai pakeitus archainį matriarchatą. Artemidė, skaitsi mergelė, ginkluota lanku ir strėlėmis buvo laukinių žvėrių, mergaičių, jaunų moterų ir gimdyvių gynėja, moteriško solidarumo sargė (taip, graikai nebuvo biheivioristai, tikėjo, kad jis egzistuoja!).  Ji taip pat simbolizavo ir tikslo tyrumą- būdama laukinių žvėrių patronė ji nedvejodama tiksliai paleisdavo strėlę į ligotus, savo amžių atgyvenusius žvėris- tai, kas atgyventa, turi išeiti, užleisti vietą naujam, tokia yra dievų valia. Artemidės dovana- moteriškas gebėjimas akimirksniu susivokti kas yra gyvybinga, reikalinga, kas auga, o ka atgyvenę, šlubuoja, kliudo mums eiti į priekį. Atsirinkti, atskirti gėrį nuo blogio, reikalingą nuo nebūtino, gyvybę nuo sąstingio- moteriškos neklystančios intuicijos dovana, stipresnė nei evoliucijos eigoje išsiugdyta maskulatūra ar įmantrios genų kombinacijos. Artemidė, kaip ir jos gražuolis brolis dvynis Apolonas, buvo „nepaliesta meilės“, išlaikiusi objektyvumą, tyrumą, nepriklausomybę nuo savo pačios emocijų ir subjektyvių vertinimų.  Artemidės lankas ir strėlės- jos gebėjimas matyti toli ir aiškiai tai, kas kitiems paslėpta po iliuzijų ir vilčių rūku, regėti tolumas, kurių nepasiekia subjektyvaus pasaulio labirintuose pasiklydęs žvilgsnis. Juk Artemidė- dar ir okultinių misterijų, Mėnulio paslapčių, saugotoja, kurią jos naktinėse klajonėse po miškus lydi balti vilkai, ir kurios oda naktį besimaudant tamsiame upės vandenyje švyti it sidabras.  Nerami tarsi pavasarinis vėjas Artemidė galėtų kvepėti miškais, kartoka jauna žaluma, jos aromatas galėtų būti aštrus tarsi lanko strėlė, tyras kaip šaltinio vanduo ir užburiančiai mistiškas kaip tamsus miškas ir naktinis dangus.  Martin Marguela L’eau, jo žalios galbaninės ferulos, vingrios smilkalų, bešališkos muskos natos tiktų tieisiog idealiai. Taip pat ir vėsaus seno kaimo šulinio karštą vasaros dieną kvapas - Serge Lutens L’eau Froide. Taip Chanel Crystalle ir Nr 19 Poudre bei daugelis Diptyque aromatų savo esybe tiktų šiai klajojančiai, laisvai, amžinai jaunai Deivei.

Įdomu tokiu kampu apmesti akimis savo kvapų lentynėlę- ir pamąstyti, kokie Olimpo deivių aspektai susipynę mano labai žemiškoje asmenybėje. Sprendžiant pagal lentynėlės aromatus, neaplenkiamai pirmauja Artemidė ir Hestija. Pažvelgus tiesai į akis- taip ir yra, šie archetipai man labai artimi, pulsuojantys po mano oda tarsi nematomas mitinis kraujas. Kasdienybėje ir sapnuose. Liūdesy ir laimėje. Pirmadieniais ir sekmadieniais. Buityje ir amžinybėje.

Kaip jūs? Kokius dieviškus aspektus slepia jūsų kvapų lentynėlė?