Aštuntas Talino stebuklas, Tom Ford ir egzistencialistinis nerimas

Pagaliau baigėsi beprotiška savaitė, pulsuojanti keturiomis įprastomis natomis: darbas- namai- vaikai- vakarinės repeticijos, bet šįkart viskas vyko kaip reta aukštais apsisukimais. O galvoje vis zvimbė įkyri tarsi dantų skausmas mintis „Noriu i mišką. Spanguoliauti“.

 Praleidau ir ypatingos vietinės svarbos įvykį, aštunto miesto stebuklo - H&M, atsiradimą. Manęs, žinia, į masines drabužių išparduotuves nė su žiburiu neprisiviliosi, po skudurėlius besiknisanti minia kelia siaubą, primena iš bado po šiukšlynus besiknaisiojančius Afrikos vaikus. Visu puikumu pasirodo didelis žmonių baubas, apie kurį įspėjo dar Senasis Testamentas. Godumas.  Geram psichologui tokios masinės drabužėlių parduotuvės būtų puiki vieta stebėjimams, bet aš nemėgstu uždarų patalpų ir minios, masines buitines revoliucijas beveilyju stebėti per saugų atstumą.

Bet, aišku, kiekvienai žuviai yra jaukas. Mano jauko trys sudėtinės dalys yra muzika, knygos, kvepalai. Ach, kvepalai… naujajame Debenhams juk yra ir parfumerijos skyrius. Į kurį ir nupėdinau tyliomis ryto valandomis, kol dar nerizikuoju buti sutrypta minios.

Parfumerijos asortimentas nėra išplėstinis, bet bent trečdalį asortimento sudaro aukštos kokybės gamintojų produkcija (pretenduojantys į nišą). Bet ne taip svarbu prekiniai ženklai kaip tai, kad dauguma asortimento yra įdomūs kvapai, į kuriuos verta pasigilinti.

Debenhams prekiauja Estijai naujais Tom Ford kvapais, o taip pat iš Kaubamaja asortimento metų pradžioje išimtais italų nišinės linijos Bois 1920 kvapais, ir dar japoniška Annayake linija.

Pradėjau nuo Tom Ford. Mados žinovai turėtų būti gerai pažįstami su skandalinguoju kūrėju. Ilgai vadovavęs kūrybinei Gucci komandai, 2004 metais jis įsteigė savo vyriškos mados, aksesuarų ir akinių liniją. Jei reiktų lakoniškai apibūdinti Fordo stilių, tai būtų akiplėšiškas, pabrėžtinai stilingas seksualumas. Arba metroseksualumas. Va taip prisistato didysis kūrėjas:

Tomo Fordo madoje yra daug ko, ir visa tai, kas yra, yra right into your face. Nestinga nieko, viskas ryšku ir rėžia akis. Bet tai ne Galliano teatrališkas ryškumas, Fordo paletė turi kažkokį išskirtinį pornografinį fotorealizmą.

 

Didžiausias Tom Ford hitas iki šiol yra „Black Orchid“. Kvapą sunku nusakyti, sudedamųjų dalių yra daug ir visos gerai sumaišytos į vientisą visumą. Vistik galima išskirti pačiulinį foną ir jame besiskleidžiančius pernokusių vaisių, gurmaniško, rinktinio sūrio, triufelių ir šokolado niuansus. Tarsi į brangaus indiško medžio vazą būtų sudėti pernokę, jau pradėję pūti, vaisiai, sūriai, delikatesinis šokoladas, ir visa tai papuošta egzotinių gėlių žiedais. Kartais nosį pakutena lengvi puvimo ar rūgimo niuansai, tokie ant ribos, erzinantys, bet dar neatgrasūs- tai ir suteikia kvapui jo ryškią, įsimintiną, šokiruojančią aurą. Mano nosis fiksuoja ryškią orchidėją ir kartų šokoladą. Pačiulė čia graži, turtinga, tąsi, tarsi tirštos kavos puodelis. Aromatas turtingas tūkstančiais niuansų, jo dėvėjimas- tarsi nesibaigianti teatrališka kaukių naktis. Jo daugiaveidiškumas, seksualumas, net gašlumas (būtent tokias asociacijas sukelia pūvančių vaisių aromatas) neleidžia atsipalaiduoti, pamiršti, kuo esi pasikvėpinusi. Dramatiškas iki panagių, skirtas dėmesį į save atkreipti siekiančiai moteriai.

„Neroli Portofino“ paliko mažiausią įpsūdį. Kartus, pabrėžtinas apelsinžiedžių kvapas, tarsi karčiai- gaivus kokybiškos degtinės kokteilis. Kvapas baltiems marškiniams, ir vistik dėl jo griežtumo, tiesmuko rėžio, labiau tinkantis vyrams. Kokybiškas eau de cologne, va taip užsirašiau savo kvepaliniame dienoraštyje. Labai gražus turkio spalvos buteliukas. Bet jei sugalvočiau tiek piniginių vienetų išleisti apelsinžiedžių kvapui, Neroli Portofino nefiguruotų potencialių pirkinių sąraše.

„White Patchouli“ buvo iki šiol sunkiausiai šifravimui pasidavęs kvapas, jį dėvėjau kelias dienas, kad suprasti kas, kur ir kaip. Kvapas apie pačiulę- pavadinimas neapgauna. Dėl baltos- tai, ko gero, aliuzija į baltas gėles, kurios nurodytos ir natų piramidėje. Pasakysiu tiesą, aš prisibijojau to kvapo dėl piramidėje nurodyto bijūno, jo natos dažniausiai man būna nepakeliamai dukslios. Bet mano parfumeriniuose testavimo užrašuose yra įrašas, kad kvapo nesupratau iki galo, neperkandau, jis įdomus ir savotiškas, ir dar yra kažkas, kas erzina. Atėjo ta diena, kai nusprendžiau išsiaiškinti.

Pradzia labai aštri, kažkas panašaus į seno batų tepalo ir kamparo mišinį. Malonumo nedaug, neišpasakytas aštumas. Bet per tą aštrumą prasimuša ir kažkas, kas traukia, vilioja, nosis dar neužuodžia, bet pasąmonė jau siunčcia signalus, kad ten paslėptas kažkoks uždraustas viliojantis vaisius. Sunku vienu žodžiu apibūdinti, kas tai, bet labiausiai panašu į skystą, stipriai užpipirintą šokoladą. Tas kvapas vis stiprėja, tepalų mišinys nyksta, ne, ne nyksta, o virsta į rinktinių prancūziškų sūrių kvapą (arba neplautų kojinių, kaip sako mano paauglys sūnus). Kvapas transformuojasi į puikaus šokolado ir pelėsinio sūrio fondiu kvapą. Dar viena įdomi savybė- nors pati kvapą pavadinčiau šaltu, jis pulsuoja ( o tai būdinga „šiltiems“ kvapams) ir išryškina jį dėvinčio žmogaus odos šilumos pojūtį. Atsiranda plonutės, gerai išdirbtos, kokybiškos zamšos pojūtis. Tarsi nusiėmus aukščiausios prabos zamšinę pirštinę, šiek tiek paprakaitavusia ranka kabintum stingstantį šokolado su piprais fondiu ir užkąstum rinktiniu sūriu. Toks pojūtis.

Dar pridesiu, kad kvapas labai modernus. Labai savotiškas. Ryškus, kitoks. Stilingas. Kuriantis, pabrėžiantis asmeninę erdvę. Kvapas tarsi sodrūs bosinio saksofono garsai. Bet be ne tie, sukaustantys psichiką padūmavusoje tamsoje, o gan tingūs ir kultūringi, tarsi grotų prestižinės konservatorijos penketukininkas, žinantis, kad jis groja gerai, ir perdaug nepersistengiantis.

Man Baltoji Pačiulė asocijuojasi su gražuole juodaode, nepriekaištingai „susitvarkiusia“, žinančia savo vertę ir dėl to net nesivarginančia pabrėžinėti privalumus. Tai klasikinės, rimtos ir užtikrintos, verslo moters klasika. Man kyla tokios asociacijos:

Mano oda, deja, balta, blyški, sausoka, ir ant jos Baltoji Pačiulė neatsiskleidžia visu grožiu. Užtat ant vyriškos odos (arba tiesiog labiau riebaluotis linkusios odos) skleidžiasi tiesiog pritrenkiančiai. Ir nereikia baimintis tos ypatingos pradžios, be jos viskas nebūtų taip, kaip yra. Tai tik ilga ir paini tingaus stilingo džiazo uvertiūra.

Nesu blondinė, bet „Violet Blonde“ besąlygiškai užkariavo mano širdį. Visų pirma dėl natų: žibuoklės, irisas, plonyte išdirbta zamša-  būtent tos natos, kurios mane „veža“. Antra- dėl gilumo, kvapas tarsi bedugnė, į kurią lėtai krenti užrištomis akimis, o dugno vis nepasieki. Ir trečia- kvapas iš karto sukėlė spalvines asociacijas, man tai grynų gryniausia violetinė spalva, ir velgi-  mano labai mėgstama. Na ir toliau tokios smulkmenos kaip tai, kad kvapas neįtikėtinai nepastovus, kintantis, grynu gryniausia fantasmorgana. Prasideda žalia gaivia rasota žibuokle, pavasarinės žolės aštriu kartumu, žibuoklių žiedų švelnumu, atmosferiškumu- tarsi pavasarį išsitiestum ant dar šlapios ir šaltos žemės, violetinių žibuoklių pievoje, ir pilnais plaučiais kvėpuotum miško oru. Neužilgo pajuntu sausą, traškų irisą ir intymų plonytės, išdirbtos odos prisilietimą. Žibuokles skinanti trapi moteriška ranka, aptempta ploniausios odos pirštine. Pudrinės natos čia vos juntamos, greičiau nujaučiamos, kvapas alsuoja bundančios pavasarinės žemės gilumu ir skaidria, gaivinančia miško rasa. Lengvas, bet ryškus, santūrus, fordiškai seksualus, bet kartu ir rimtas, netgi šiek tiek liūdnas kvapas. Tarsi graži, išlaikyta, labai french, meniška moteris, jaučanti savo vertę, mėgstanti žavėti ir žinanti savo kerų galią. Ir širdies gilumoje liūdna, perdaug anksti perpratusi visas painias gyvenimo žaidimų taisykles.

Labai laukiu, kada aštuntas Talino stebuklas pristatys ir vyriškus Tom Ford kvapus (žinant, kad jo fokusas yra vyrai, tikiuosi kažko TOKIO) ir Tom Ford Private Collection, kurią esu šiek tiek uostinėjusi ir galiu pasakyti, kad ji pasižymi ir itin aukšta kokybe, ir nesumaišomu iššaukiančiu Fordo braižu.

Tom Ford kvapai įspūdingi, kaip ir jo mada. Bet teko ilgai bręsti, kad sugebėčiau įvardinti tą kažką, kas ir jo kvapuose, ir madoje, ir skandalingose reklamose kelia kažkokį egzistencialistinį nerimą. Fordas tradiciškai, metroseksualiai, sukeitė moteris ir vyrus vietomis. Jo moterys- tai plastikinės lėlės, baltapūkės patelės, šaltos ir agresyvios, pasiruošusios išprievartauti pirmą pasitaikiusį vyruką. Vyrai glebūs, infantiliški, pasyvūs narcizai. Senelis Freud’as manė, kad mus varo du pagrindiniai instinktai- sekso ir mirties. Įtariu, kad pabrėžtinis Fordo hyperseksualumas man sukėlė kažkokią nekrofilinę neurozę, jausmą, tarsi Fordo žmonės butu negyvi ir nebe žmonės. Tik gražūs kūnai. Grožis ir prievarta. Seksas ir mirtis. Kaip ir Fordo kurtame filme „A Single Man“.

Sekmadienį pagaliau pavyko ištrūkti į mišką. Vakare, ramiai verdant spanguolių uogienei, fonotekoje atkasiau tokį priešnuodį Tom Ford sukeltam egzistencialistiniam nerimui.

 

Kol dar norisi į mišką, nesam parasta gražių kūnų ir tuščių širdžių karta.

Mėnesio nata. Rugsėjis. Vetiverija.

Gelsvai žali laukai ir spengianti ankstyvo rudens ramybė atšaldo vasarišką lengvabūdiškumą ir kunkuliuojančias emocijas. Grąžina atgal į žemiškos realybės lygmenį. Ankstyvo rudens ramybė tarsi suteikia naują (arba seniai pamirštą) blaivaus porto dimensiją- ryškios emocingos nuotaikos ruošiasi žiemos miegui, atbunda rami praktiška valstietiška sveiko ir ramaus porto dvasia. Tokie abstraktūs pokyčiai padėjo man išrinkti šio mėnesio natą- vetiveriją.

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį -
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

V. Mykolaitis- Putinas, 1922

Vetiverija, lotyniškai dar vadinama Vetiveria zizanioide, yra 1,5- 2 m. aukščio krūmas, kilęs iš Pietų Indijos, Šri Lankos, neblogai augantis ir kitose panašaus klimato šalyse kuriose yra geriau pažįstamas kaip Khas. Pasak Mažojo Princo, tai kas svarbiausia, yra nematoma akimis. Taip ir su vetiverija- jos vertingiausia ir mus labiausiai dominanti dalis slepiasi po žeme. Iš vetiverijos šaknų išgaunamas vetierijos eterinis aliejus, kurio gaivus, bet kartus, medienos ir dirvos kvapo mišinį primenantis kvapas  pasižymi ir salsvais žolės kvapo niuansais. Vetiverijos aliejaus kvapas yra gan sausas, tačiau kvapui būdingi ir tiršti dirvos niuansai, ir žalios žolės šviežumas. Man vetiverjos kvapas gan panašus į ką  tik nuluptos jaunos medžio žievės kvapą. Olfaktorinis klasifikatorius vetiveriją priskiria prie medienos natų, bet vetiverija savo kvapu yra gimininga ir prieskoninių žolelių grupei. Kvape naudojama vetiverija kvapui suteikia gaivumo ir šiek tiek kartumo bei sausumo. Vetiverijos kvapas turi panašumo ir su burokėlio šakniavaisio ar ką tik iškastos morkos kvapu. Vetiverijos kvapas yra daugiabriaunis, ir būtent nuo kitų kvapo kompozicijoje naudojamų  natų priklauso, kokį vetiverijos niuansą aromatas akcentuos.

Ekologiškos kosmetikos gerbėjų džiaugsmui vetiverijos aliejui iki šiol nėra atrasto gero pigaus cheminio pakaitalo (o jei ir yra atrasta, tai jis nepaplito). Vetiverijos eterinio aliejaus kvapas yra gana stabilus, ilgai laikosi, dėl šios priežasties iki šiol natūralus vetiverijos aliejus parfumerijoje yra plačiai naudojamas (netgi IFRA kolkas nesugalvojo, kad jis sukelia alergija ir yra mirtinai pavojingas, kaip, pavyzdžiui, samanos).

Pasak aromaterapeutų, vetiverijos aliejus pasižymi puikiomis antistresinėmis savybėmis, jis taip pat tonizuoja ir padeda susikaupti. Dėl raminančio poveikio tinka malšinti alergijoms, dermatitams, uždeginiams procesams, taip pat padeda subalansuoti psichinę būklę. Malšina aistras ir protą, kaip sako mistikai. Senovėje tikėta, kad vetiverija turi apsaugančių galių, taip pat padeda pritraukti skalsą ir turtą, iš jos pindavo ritualinius krepšius ir pintines (kur turėjo kauptis perteklius) ir gamindavo apsauginius amuletis.  Pasak ezoterikų, vetiverija balansuoja ir pozityviai veikia pamatinę (pirmąją) ir karūnos (septintąją) čakras, padeda subalansuoti energijų srautus, inspiruoja ir suteikia jėgų įgyvendinti savo tikruosius troškimus.

Mano vaizduotėje vetiverija- gelsvai žalia rugsėjo spalva ir noras susikaupti tikrai būtiniems, esminiams darbams.Vetiverijos muzikinis ekvivalents būtų monumentalios, vingrios ir amžinos J.S. Bacho fugos ir tokatos.

Vetiverijos nata nepagrįstai laikoma vyriška. Nors šiais laikais daugiau džinsuotu nei sijonuotų moterų. Vetiverijos aiškus ir konkretus kvapas tinka ir prie baltų iškrakmolintų marškinių, ir prie odinių batų, nes kvapai, kur dominuoja vetiverija, yra stilingi, konkretūs ir kažkokie tikri, stabilūs. Greičiau jau tai kvapai realistams, arba tiems, kuriems tenka jais būti.

Žemiau trumpai apršysiu kai kuriuos kvapus, kur vetiverija groja pirmuoju smuiku ir kurie, mano manymu, puikiai tinka ir vyrams, ir moterims.

Vetiverija ofisui

Guerlain „Vetiver“ yra fantastiškai gaivus, konkretus ir aiškus citrusų, vetiverijos ir tabako natų kokteilis. Gaivus, tonizuojantys citrusai ir šviežią nuluptą medžio žievę primenanti vetiverija puikiai subalansuti, primena ryto rasa spindinčią žalią žolę. Yra ir moteriška šio kvapo versija, bet aš vistik rekomenduočiau pradėti pažintį nuo vyriškos- ji yra idealus aksesuaras aiškiems moderniems stilingiems ir šiuolaikiškiems siluetams. 

 Vetiverija optimistui

Atelier Cologne „Vetiver Fatal“. Jei prisibijote šiek tiek vyriškų, stiprių, griežtų natų, pradėkite pažintį nuo „Vetiver Fatal“. Tai vetiverija, kurios neįmanoma uosti nesišypsant. Arba nesijuokiant. Gaivi tarsi ką tik nupjauta žolė flirtuoja su sultinga slyva, dabinasi agarmedžiu, prisidengia vilioklišką šypseną žibuoklių lapais. Kvapas sultingas, gaivus ir vos vos saldus, bet, nors ir lengvas, turi tekstūrą- jaučiasi sultingas tirštas slyvos minkštimas.Kvapas laikosi labai ilgai, ypač turint galvoje jo lengvumą.

Vetiverija aukštajame mene

Kiek panašus, bet gerokai elegantiškesnis ir prabangesnis (ir, be abejo, brangesnis) kvapas yra - Hermessence „Vetiver Tonka“. Šį minimalistinį šedevrą sukūrė maestro Jean- Claude Ellena. Ellena kūriniams būdingas lakoniškumas, grakštumas, idealus natų komponavimas, jo kvapai nors ryškūs, bet tarsi besvoriai. Kaip haiku. Kvapo pradinėse natose juntamas vetiverijos ir citrusų gaivumas pamažu gilėja, sodrėja, tarsi žvilgsnis slystų vetiverijos krūmu nuo jo siaurų aštrių lapų link tankių, stangrių šaknų. Sausos vetiverijos fone pasijunta cukruotų skrudintų lazdyno riešutų aromatas- tai tonka pupelės saldumas. Gražuolis lengvas perregimas kvapas gilėja, tamsėja, jo spalva iš gelsvai žalios nepastebimai virstai rudai geltonu auksu. Tuo pat metu kvapas išlieka nepaprastai lengvas, tarsi plazdenantis ore, tonkos pupelių salsvumas nevirsta sirupu, o tik kvapą ornamentuojančiu niuansu. Ko dar galima tikėtis iš vienos iš mėgstamiausių natų ir vienos iš mėgstamiausių nosių kombinacijos. Meilė iš pirmo įkvėpimo. Ekstazė.

Energijos užtaisas

Pierre Balmain „Vent Vert“(„Žalias vėjas“) nėra vetiverijos kvapas paraidžiui, tai daugelio žalumos natų simfonija. Kvapą 1947 metais sukūrė ekstravagantiškoji Germaine Cellier. Kvapas įkūnija beprasidedantį laikmetį- kai moterys taps laisvos ir drąsios tarsi vėjas. Tai vienas iškvapų, pakeitusių parfumerijos pasaulį ir jo sampratas, konceptualus kvapas, išreiškiantis ateities socialines tendencijas joms dar tik stovint už slenksčio. Apie Žaliąjį Vėją būtinai rašysiu atskirai „Parfumerinėse legendose“.  Žaliojo Vėjo natos taip meistrišai persipina, kad jas sunku įvardinti atskirai. Pirmas įspūdis- žalia! Sekantis- vėjas! Nors dominuojanti čia yra galbaninės ferulos (Ferula rubricaulis ) nata, juntamos ir vetiverijos, hiacinto, laimo ir dar daugelis kitų žalių ir skambių natų. Tai- šipras, o šiprų daugelis šiais laikais baidosi. Ir ne be reikalo. Geras šipras visada yra statement, jis neturi analogų, yra savotiškas, ypatingas ir jį dėvint nėra šansų pasislėpti minioje. Žali šiprai (kaip “Žalias Vėjas”), bent jau man, yra dar ypatingesni. Jų gaivios, karčios natos byloja apie nepažabotą moteriškumą, drąsą ir tikrosios moters prigimties grožį- apie tai, ką sociumas gal žodžiais ir palaiko, netgi giria, bet kasdieniniame banaliame realistiniame gyvenime konkrečios tokios laisvės ir drąsos apraiškos yra smerkiamos ir priimamos tarsi asmeninis įžeidimas.  

Elegantiška vetiverija

Lalique „Encre Noir“. Ir vėl, primygtinai rekomenduoju pradėti pažintį nuo vyriškos versijos. Ypač stilingas, juodas, šiuolaikiškas, minimalistinis kvapas- vetiverijos, kipro, kašmiro medienos ir muskuso kombinacija. Sausas, vos vos kartus, kylantį duonos rauga primenantis kvapas. Tiems, kas dar pamena rašalinius parkerius, primins rašalo kvapą. Jaučiasi ir šlapios, derlingos žemės kvapas. Ir tuo pat metu kvapas yra lengvas ir perregimas tarsi skambiame rudens ore kylantis dūmų apskritimas.  „Encre Noir pour Elle“, deja, nė arti nestovėjęs- tai kvapas apie blyškią anemišką rožę, papuoštą osmanto žiedų abrikosus primenančiomis natelėmis, lašelį bergamotės ir švarų sterilų muskusą. Viskas minkšta ir ramu. Visiškai pradingęs vyrišką versiją puošiantis aštriai tingus, elegantiškas stilingumas. Bet moteris juk turi būti paprasta, darbšti ir švelni, ar ne taip, Lalique?

Etro turi net du labai gerus vetiverijos aromatus: „Vetiver“ ir „Palais Jamais“. 

Vetiverija autoritetams

Etro „Vetiver“ ypač sausas, tamsaus, paslaptingo, valingo charakterio- vetiverijos šaknų, žemės kvapas akcentuotas stipriomis, duksliomis sauso tabako natomis. Tokios galingos vetiverijos fone kipariso, šalavijo natos atrodo lengvos, gaivinančios ir itin kvapnios. Kvapas tirštas, gilus- tai lyderių, pasitikinėjimu savimi ir ramia jėga magnetizuojančių autoritetų kvapas. Neįmanoma nepaklusti taip tikrai, giliai, be jokių pagražinimų kvepiančiam žmogui- kaip karūną pakelia tik tikro karaliaus galva, taip ir šį vetiverijos kvapą sėkmingai dėvės tas ar ta, kuriems nereikia aplinkiniams  nieko įrodinėti. Nes jie patys žino. Nors gali pasirodyti, kad kvapas yra labai vyriškas (dalinai tai tiesa), aš pati jį kuo sėkmingiausiai dėviu. Tomis dienomis, kai reikia didelio pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės ir susikaupimo, jis yra ištikimas mano draugas.

Vetiverija miško fėjai

Etro „Palais Jamais“ taip pat gilus, tamsus ir tikras kvapas. Bet jis- kitoks. “ Palais Jamais“ žaidžia bergamotės natomis, dabinasi samanomis, flirtuoja jazminu, beržo dervos natos suteikia dūmiškumo. Kvapas dinamiškas, kintantis. Man jis primena beržo smilkalus. Arba lietuje peršlapusios griežto kirpimo odinės striukės kvapą. Ar sodriai žalio miško gilumoje užgesusio laužo kvapą. Arba kvapą, kuriuo, ko gero, kvepėjo keltų miškų fėjos ir Etro tiesiog kažkokiu nesuvokiamu būdu gavo to eliksyro receptą. Gilus, balzamiškas, tingus ir nepaprastai elegantiškas. Kvapas, kurį pirmu numeriu renkuosi darganotoms rudens dienoms, kai kvape ieškau intymaus gilumo. Vetiverija, pasivertusi mistiniu beržu- nuo tamsių žemėtų šaknų iki pat švininius debesis siekiančios viršūnės ir grakščių ore tilindžiuojančių žirginėlių.

Vetiverija šokolade

Serge Lutens „Oriental Vetiver“ stangri vetiverijos šaknis karčame juodame šokolade. Gilios, tirštos šokolado natos, greičiau karčios nei saldžios, kvapas labai konkretus, monolitiškas, šiek tiek dūminis, šaltas. Ir vėl- kvapas savim pasitikinčiai ryškiai asmenybei. Arba tiems, kurie nori tokie būti. Labai rekomenduotinas noir žanro gerbėjams ir tiems, kuriems patinka žematonės, tirštos tarsi varvantis šokoladas, pačiulės  natos.

Jei tai būtų muzika, tai tokia:    

 

 

Jauki vetiverija

Bois 1920 „Vetiver Ambrato“ vetiverija skiriasi tuo, kad  ji nėra karti, atvirkščiai- kvapo natos balzamiškos, tirštos ir saldokos tarsi tamsus medus. Pavadinimas pasufleruoja, kad pagrindinės čia yra karčios, dirvą primenančios vetiverijos natos ir tiršta, saldi, amaretą primenanti ambra. Ryškios vanilės natos, tik jos čia nėra nei valgomos, nei pyragus primenančios- jos suteikia kvapui šilumos, „pulso“, jaukumo, nugludina kampus ir šildo. Labai kokybiškas, svaiginiantis kvapas, idealus šaltoms dienoms. Kvape yra tam tikros alkoholį, tamsų tirštą likerį primenančios natos. Veikia taip pat panašiai kaip minetas alkoholis- šildo, atpalaiduoja, ramina ir kelia tonusą.  

Meditatyvi vetiverija

L’ Artisan Parfumeur „Timbuktu“  vetiverija yra šalta, padūmavusi ir medatyvi. Ji talpina savyje šaltą rudeninio miško gaivumą, spygliuočių ir šlapios medienios kvapą, bet tuo pačiu ir lenguvmą, oriškumą, miško ramybę. Tarsi tyloje girdėtum kaip dygsta grybai. Ši vetiverija ramina mintis, jausmus, kasdieninę buitį nustumia į antrą planą ir atveda vidine tylą. Kurioje dar tylesnį už tylą išgirsti savo paties balsą. Kvapas nėra nei stilingas, nei madingas, jis nepretenduoja į jokius, net labiausiai auksu blizgančius, rėmus- tai nežemiškos ramybės kvapas. Kvapas toms dienoms, kai pats sau esi geriausias draugas, o pasaulis aplink atrodo (gal ir yra?) tik iliuzija.

Gerų vetiverijos kvapų yra daug. Aš čia aprašiau tuos, kurie užkabino mane asmeniškai ne tik gerai atlikta kompozicija, bet viduje pažadino kažką gražaus ir šiek tiek pasakiško.Vetiverija – puikus augalas, puikiu kvapu, ji primena žmogui, visai nesvarbu ar vyrui, ar moteriai, jo stiprybę, išmintį, vidinę jėgą. Ir visai nesvarbu, kad mes visi tik žemės ir žvaigždžių dulkės.  

 

 

 

Kuu noot. September. Vetiver.

Karge varasügise rahu ja kollaselt rohekad põlud rahustavad lõbusaid suvemeeli, maandavad tagasi asjalikku reaalsusesse.  Varasügis on selguse aeg, emotsioonid vaikselt valmistuvad nägema talveund  ja ärkab rahulik praktiline talupoja meel. Sellest lähtuvalt valisin ka esimese sügiskuu noodi- vetiveri.

 

Aed kiirgab kollasest, maas püramiides

õlgmatil laskub üliküpsi vilju.

Üks naine hõbedaga tikit riides

lehtmaja küünisele astub hilju.

 

Näol kuumad kiired, kuulatab ta: õhust

kui märguanne kajab linnu kriisk.

Ta tunneb, kuidas südasuve rõhust

veel kõgub kehas iga verepiisk,

kui arglikuna elab juba vaimus

tal hangede ja suure rahu aimus.

 

Beti Alver, "Sügis"

Vetiver, tema sünnimaades parem tuntud kui Khas, on Lõuna India ja ümbritsevates piirkondades looduslikult kasvav 1,5- 2 m kõrgune rohi ladinakeelse nimetusega Vetiveria zizanioides. Nagu Väike Prints on öelnud, kõige tähtsam ei ole silmadega nähtav, nii kehtibki see ka vetiveri puhul- tema üliväärtuslik osa, mis meid huvitab, on juured. Nendest saadakse vetiveri eeterliku õli, mis on puise, mullase, kibeda, magusate ja värskete nüanssidega lõhnaga. Vetiveri lõhn on üsna kuiv, samas tal on omased mullased, tihked, kuid samas värsked rohitaolised noodid. Mulle ta meenutab värskelt kooritud, mahlast puukoort. Kuigi olfaktoorses hierarhias ta on klassifitseeritud puu klassile kuuluva noodina, vetiverile on eriliselt omased „rohelised“ noodid. Vetiveri kasutamine aroomis peaaegu alati kindlustab värskuse ja teatud kuivuse aspekti sissetoomist. Samuti olen kuulnud, et mõned võrdlevad vetiveri peedi juure või värskelt välja kaevatud porgandi lõhnaga. Ja juure lõhna nüanss on tal tõesti olemas, seega just teistest kasutavatest nootidest sõltub, mis vetiveri omadust aroomis tuuakse välja.

Loodusliku kosmeetika austajate rõõmuks vetiverile siiani pole leitud head keemiliselt saadavat asendajat (või ta pole üldlevinud), samuti vetiveri lõhn on suhteliselt püsiv, sellel põhjusel parfümeerias loodusliku vetiveri õli kasutatakse palju.

Aroomaterapeudid oskavad rääkida, et vetiveril on suurepärane rahustav toime, kuid samal ajal ta parandab keskendumisvõimet. Rahustava toime tõttu sobib allergia, dermatiitide, põletikuliste protsesside korral, kuid ka üldisemaks seisundi tasakaalustamiseks. Põlisrahvad uskusid vetiveri kaitsvasse ja maise heaolu parandavasse toimesse ja punusid vetiverist korve (kuhu kaitsehinged pidid maist vara koguma aitama), aga ka kaitseamulette. Esoteerikud seostavad teda juur- ja kroontšakratega, võimega tasakaalustada, inspireerida ja viia inspiratsioonist saadut ellu. Minu vaimusilmas aga vetiver võrdub kollakalt roheliste septembri värvitoonidega ja kutsub keskenduda sellele, mis on tõeliselt oluline.
Kui peaksin valima vetiverile muusikalist alternatiivi, siis see oleks J.S.Bachi'i fuugad ja toccaatad.

Vetiveri on ebaõiglaselt liigitatud meeslõhnade noodiks. Tema lõhna aspektid suurepäraselt sobivad nii värske valge kontori särgi kui ka veel värske naha järgi lõhnavate sabaste juurde, domineeriva vetiveri noodiga lõhnad on stiilsed ja alati kuidagi ehtsad, kindlad. Mina pigem ütleksin, et see on noot realistile, või sellele, kes seda omadust parasjagu vajab.

Siin mõned näited universaalsetest lõhnadest, kus vetiver mängib esimest viiulit ja mis minu arvamusel suurepäraselt sobivad nii naistele, kui meestele.

Vetiver kontorile

Guerlain „Vetiver“ on fantastiliselt värske, konkreetne ja karge tsitruseliste, tubaka ja vetiveri nootide kombinatsioon. Tsitruse kargus ja värskelt kooritud puukoore mahlasus on ideaalses tasakaalus, mingil määral see meenutab rabas kasvava hommikuse kastega sädeleva sambla lõhna. On olemas ka versioon naistele, kuid ma tungivalt soovitaksin siiski meeste versiooni- ideaalne aksessuaar karge modernse lõikega stiilsele riietusele.

Optimistlik vetiver

Atelier Cologne „Vetiver Fatal“. Kui teie pelgate kergelt maskuliinseid , tugevaid, rangeid noote, kindlasti alustage „Vetiver Fatale’ist“. See on vetiver, mida on võimatu nuusutada ilma naeratamata. Värske, niidetud muru taoline vetiver flirdib mahlase ploomiga, vürtsitab end agaripuuga, katab oma lõbusat naeru kannike lehtedega. Lõhn on mahlane, värske ja kergelt magus, samas on tal tekstuuri, selgelt tunda ploomiliha mahlast sisu. Kestab kerge ja värske lõhna kohta ülatavalt kaua.

Vetiver kõrgkunstis

Sarnane, kuid elegantsem ja kallim variant on Hermessence „Vetiver Tonka“. See minimalistlik šedööver on sündinud maestro Jean- Claude Ellena käe all. Ellena lõhnadele omane lakoonilisus, läbipaistvus, ideaalne nootide läbipõimumine, õhulisus. Nagu haiku. Lõhn algab vetiveri ja tsitruste värskusega ja ajas edasi vetiveri noodid lähevad järjest sügavamaks, nagu vaatleks vetiveri taime tema lehtla puhmakast ja liiguks edasi, juurte juurde. Kuiva vetiveri lõhna paarilisena ilmuvad ilusad suhkrused röstitud sarapuupähklite noodid- nii annavad endast teada tonka oad. Ilus kerge lõhn läheb järjest sügavamaks, tumedamaks, muutes oma varjundi erkrohelisest pruunika kollase poole. Samas lõhn on imelikult kerge ja õhuline, ilma et läheks üle siirupiks. Noh mida veel oodata ühe lemmikuima noodi ja lemmikuima nina kooslusest. Armastus esimesest nuusutusest. Täielik ekstaas.

Energiapomm

Pierre Balmain „Vent Vert“(„Roheline tuul“) ei ole otseselt vetiveri lõhn, ta on mitmete roheliste nootide sümfoonia. Lõhn on loodud aastal 1947 ekstravagantse Germaine Cellier poolt lõhnsümboliseerib uut tulevat ajastut- naist, kes on vaba ja julge nagu tuul. See on üks lõhnadest, mis muutsid parfümeeria maailma ja sellest ma kindlasti veel kirjutan parfümeeria legendide osas. „Rohelise tuule“  noodid on nii hästi segatud, et raske neid eristada, pigem jääb esimene mulje- roheline! Ja siis- tuul! Kuigi peamine tegija on siin kahtlemata galbanum (Ferula rubricaulis), ka vetiveri, hüantsündi ja laimi noodid on siin eriti värsked ja kõlavad. Lõhn kuulub šipride hulka ja šiprid on just need lõhnad, mida paljud tänapäeval kardavad. Mitte ilma asjata. Hea šipr on alati statement, ta ei sarnane millegagi ega jäta tema kandjat märkamata. Roheline šipr (nagu ka “Vent Vert”) on minu jaoks veelgi erilisem, kuna tema värsked ja kibedad noodid kõnelevad piirivabast naiselikkusest, julgusest, loomulikkusest- kõigest sellest, mida ühiskond võib ju sõnades imetleda, kuid praktikas ja igapäevases elus seda tihti võetakse isikliku solvanguna.

Elegantne vetiver

Lalique „Encre Noire“. Jälle, tungivalt soovitan vähemalt alustada meesversioonist. Uskumatult stiilne, must, kaasaegne, minimalistlik lõhn- peaosades on vetiver, küpress, kašmiiri puu ja muskus. Lõhn on kuiv, pisut kibe, veniv, tugevate kerkiva juu

retise nootidega. Mõnedele, kes on piisavalt vanad, et mäletada askeldamist tindipeadega, Encre Noire sarnaneb tindi lõhnaga. Mängus on ka märja rammusa mulla noodid. Samas lõhn on kerge ja justkui läbipaistev, nagu õhuke värskes sügises õhus aeglaselt ujuv suitsuring. „Encre Noire pour Elle“, kahjuks, ei ole ligilähedane- seal on mängus hoopis osmantuse pehme abrikoositaoliste toonidega retušeeritud kahvatu roos, bergamott ja valge muskus, kõik pehmendatud ja rahustatud. Terav stiilsus, laiskus ja elegantsus, mis nii hästi iseloomustavad meesversiooni, on mahakriipsutatud- naine ju peab olema lihtne, töökas ja pehme, eks, Lalique?

Kuna juba kergelt astusime noir žanri piiridesse, väntskematest, tumedamatest ja jõulisematest headest vetiveritest Etro’l on lausa kaks: „Vetiver“ ja „Palais Jamais“. 

Jõuline vetiver

Etro „Vetiver“ on eriliselt kuiv, tal on tugev, tume, salapärane iseloom- vetiveri juure ja mulla lõhn seguneb kuiva tubakaga. Küpressi ja salvei noodid sellise jõulise vetiveri taustas tunduvad kergete, värsketena ja veelgi rohkem aromaatsena. Lõhn on tihe, sügav- see on liidrite, enesekindlate, rahuliku jõuga väljapaistvate inimeste lõhn. Võimatu on mitte kuuletuda inimesele, kes lõhnab nii- ehtsalt, sügavalt, ilma mingisuguse kaunistuseta. Kuigi lõhn võin tunduda maskuliinne (ja kahtlemata ta suurel määral on), mina kannan teda väga edukalt. Just nendel elupäevadel, kui on vaja enesekindlust, keskendumist ja rahu, on ta mu truu sõber.

Vetiver metsahaldjale

Etro „Palais Jamais“ on samuti sügav, tume ja ehtne. Kuid ta on teistsugune.“ Palais Jamais“ mängleb bergamottiga, kaunistab end samblanootidega, tuntav on jasmiin, mis lisavad lõhnale sensuaalsust ja kasekoore noodid- suitsusust. Minu jaoks ta lõhnab nagu kasepuu viiruk. Või vihmas märjaks saanud range lõikega nahktagi. Või sügavas külmas rohelises metsas kustunud lõke. Või see aroom, mille järgi lõhnasid keltide metsahaldjad, ja Etro imekombel oleks sattunud salajase retsepti pihta. Sügav, balsaamne, laisk ja üüratult elegantne. Minu esimene valik sügispäevadel, kui lõhnas otsin mittelabast intiimsust ja sügavust. Vetiver, mis muundab end müstiliseks kaseks- juurtest taevani ülatavast kasepuhmast delikaatsete kaseõiteni.

Vetiver šokolaadis

Serge Lutens „Oriental Vetiver“ sitke vetiveri juur koos tiheda musta šokolaadiga. Sügavad šokolaadi noodid, kuid pigem kibedad kui magusad, aroom on väga konkreetne, monoliitne, kergelt suitsune, külm. Jällegi enesekindlale ja eneseteadlikule persoonile. Või kellegile, kes soovib olla või välja näha selline. Kindlasti soovitatav ka noir žanri austajatele ja nendele, kellele meeldib maandav, kibe, tihe šokolaaditaoline patšuli lõhn.   

Või siis audiaalse kanali kaudu iseloomustuseks selline pala.

 

 

 

Hubane vetiver

Bois 1920 „Vetiver Ambrato“ erineb selle poolest, et ta pole kibe, vastupidi, balsaamne ja sügavate tumeda meetaoliste nootidega. Lõhnas on kombineeritud vetiveri ja ambrat, ambra on magusapoolne ja sügav, vetiver lisab kibedat mullase juure tekstuuri. Äratuntav ka vanill, siin ta pole söödav- pigem soojendab, lisab magusust ja teeb lõhn ümaraks ja hubaseks. Väga kvaliteetne ja joovastav külmade päevade lõhn. Lõhnas on teatud „alkohoolsus“, meenutab head kallist konjakit ja mõjub ka väga sarnaselt- rahustavalt, kuid toonust tõstvalt.   

Meditatiivne vetiver

L’ Artisan Parfumeur „Timbuktu“ on külm, kergelt suitsune, meditatiivne vetiver. Temaski on seda sügismetsa värskust, okaspuude ja märja puidu lõhna, samas kargust, õhulisust, sügismetsa rahu. See vetiver tasakaalustab hinge ja viib eemale maisest mürast. See ei ole stiilne, moodne ega veel kuhugi raamidesse mahtuv lõhn- temast õhkab sellist rahu, mis on lausa ebamaine. See on vetiver päevadeks, kui üksildus on parem sõber.

Häid vetiveri lõhnasid jagub veel ja veel. Kuid ma kirjutasin nendest, mis jäid mulle mitte ainult meelde, vaid ka hinge, nendest, mis puudutasid neid erilisi hingekeeli ja meeli. Vetiver on tugeva ja targa inimese sõber, olgu ta mees või naine. Proovige selle imelise juure lõhna, ja saate aru, miks.

 

Parfümeeria uudised – peatükk 2.

Peale Nidas veedetud nädalavahetust tekkis olfaktoorne stagnatsioon. Paljudele see oleks lihtsalt reis Leedu mererannikule, mulle, põhjaranniku elanikule, see aga võrdub retkele

avakosmosesse. See, mida ma kogen SEAL, kannan endas veel mõnda aega ja ei taha sellest lahti lasta. See ei ole mälestus- see on tõesti elus seisund, milles igapäevane olme tundub teisejärgulisena, kõrvad püüavad mitte linnaliikluse müra, vaid merelainete kohinat, liiva kriuksumist ja tasast tuulelaulu.. Lahutamatu mälestuste Nidast saatja minu jaoks on  Annick Goutal „Sables“, tema ranniku taimede mesine lõhn, kuuma liiva, päikese ja vaikse melanhoolia järgi lõhnav aroom. Nagu vaataks meresina kuni temast väsivad silmad. Nii see on, et SEALT tagasi tulles veel mitmeid päevi lõhnastan end „Sables’iga“, unistan ja armastan kogu maailma- et see taevalik tunne ei kaoks, säiliks veel veidi…  

Kuid täna siiski läksin parfümeeria uudiseid avastama. Ja pean ütlema- tulemus pole paha!

Calvin Klein „Downtown“.Tootjad väidavad, et selle aroomiga nad loodavad korrata   „Euphoria“ edu. Unistada võib, ütleb vanasõna. Esiteks, lõhn , mis ei kesta kauem kui pool tundi, ei ole võimeline midagi korrata. Teiseks, väga neutraalne on see potentsiaalne hitt, näotu, ilmetu ja iseloomutu. Monotoonne. Natuke valgeid lilli, natuke tsitrust, natuke kannikese lehte- kõik on hingevaluni äratuntav. Isegi minu lemmik ploominoot ei aita, ta on vaevu tuntav- nagu morssi sees. Ja lõpetan isiklikumalt- jälle lõhnas on pirn! Mis toimub, selle suve lõhnades on lausa mingi pirnimaania. Pirninoot lõhnas minu jaoks on võimeline palju ära rikkuma, aga pirninoot mitte eriti kvaliteetses lõhnas ta on võimeline lõhna peale kriipsu tõmmata (minu perspektiivist). Head küljed: neutraalsus, ei tüüta. Roosa vee värv üsna hästi edastab sõnumi tema sisust, aga reklaamvideot küll nimetaksin petlikuks- noh milline küll kiirustav, piirideta linna tüdruk seal on, kui ta lõhnab nii, nagu lai publik küla tantsuüritusel.

Elizabeth Arden „Untold“. Nagu Elizabeth Arden’ilt saab loota- hästi kokku segatud, nurkadeta, pehme, korralik, hästi kasvatatud lilleline lõhn. Kuid jälle- see on uskumatu- domineerib pirninoot! Varsti ma langen parfümeerse paranoia ohvriks ja pirnilõhn hakkab kummitama mind ka unes. Lõhnas on tunda õrnad, siidsed valged lilled (jasmiin, gardeenia), sellel aastal eriti populaarne sõstralehe noot ja patšuli. Kooslus on soe, õrn, rahulik ja natuke igav. Ideaalne lõhn kontori jaoks- hästi tehtud, kuid malbe, rahulik ja isikupäratu.

Guerlain „Acqua Allegoria Nerolia Bianca“. Kuigi Thierry Wasser on Guerlain maja nina ja tema on paljude parfümeeria hittide looja, mina ei ole tema loomingust vaimustuses. Tema lõhnad minule on liiga söödavad, liiga kleepuvad, liiga moosised ja samal ajal lamedad (iseloomuomadus „lame“ on minu parfümeeria sõnastikus on üks negatiivsemaid). Ja tema lõhnad ei avane minu nahal, minu keha ei võta neid vastu. Kuid see Allegoria on midagi muud! See on suurepärane, kõlav, optimistlik, magusalt kibe, väga roheline neroli  ja apelsiniõite duett. Kibe apelsinikoore valge osa ja magus värske apelsiniõite optimism. Lõhn on suurepäraselt komponeeritud, kestab kaua, mängulise vaheastumisega tantsivad kaks peanoodi. Kauakestvad, loomulikud ja orgaanilised on ka baasnoodid, nad on loomulik jätk apelsini teemale. See on lõhn, mille järgi ulatuksin, kui vajaksin jõuvaru, optimismi ja oskust vaadata asjadesse värske pilguga. Või minnes esimesele kohtumisele tüübiga, kes kergelt ajab segadusse- et säilitada selgust ja head tuju. Suurepärane lõhn, mille väikest kogust tahaksin isegi ja kasutaksin rohuna sügismelanhoolia vastu.

Estee Lauder „Sensuous Nude“- uskumatult magus, pehme lõhn, nagu avasilmi vajuksin läbi reaalsuse magusatesse unistustesse. Kookospähkel, mesi, vanill, heliotroop…  mulle  lausa

talumatult magus. Silmatorkav (või ninatorkav) kookose noot meenutab päevituskreemi lõhna, minu nahal kookosenoot avaneb lisaks veel kerge soolasusega, mis antud juhul on ainult teretulnud, kuna on väikeseks tasakaalustamiseks liigsele magususele. Baasnoodid samuti pehmed ja rahulikud. Magusate, intiimse raadiusega avanevate lõhnade austajad võiksid kindlasti „Sensuous Nude“ proovida. Mina isiklikult kasutaksin intiimsel pühapäeva hommikul kašmiir kampsuniga koos. Või õhtul, kui, peale vannil käimist, tugitoolis pehme pleedi kaisus juues kakaod loen raamatut. Selline olfaktoorne taust sobib ka lähenevatele pimedatele, niisketele, süngetele sügispäevadele- et luua isikliku ruumi intiimset soojust.

Carolina Herrera „CH Sublime Eau de Parfum“  kuulub hetkel väga moodsale  patšuli- puuviljade- lillede lõhnakategooriale, mida veel nimetatakse modernseks lilleliseks šipriks. Mulle tundub, et lõhna pudel päris hästi peegeldab lõhna sisu-  üsna õhulist, lendleva, kuid silmatorkava orhidee aroomi, mida saadab selge ploomi noot (mitte ploomi moos, vaid pigem ploomi naha velvetitaoline tekstuur) ja kerge, kuiv, „neutraliseeritud“ patšuli, mis on siin jäänud ilma oma mullaste, viskoossete nüanssideta. Lõhnal pole selgelt tajutavat baasi, ta just nagu ripuks õhus, läbipaistev ja kiiresti leviv. Kestvus on üsna lühike (muud ei saakski loota nii ilmetu baasi puhul). Kuid lõhn omab teatud „lilla“ võlu- „Sublime Eau de Parfum“ võiks köita neid, kellele meeldib magusavõitu, salapärane, sensuaalne orhidee lõhn ja sügavamad, tekstuuririkkad puuviljade noodid.

Kenzo „Flower in the Air“. Sarnasusi originaalse Kenzo Mooniga on vähe ja mulle on see eelis, kuna minule ei meeldi puuderjad „Flower“ noodid, nad liigselt meenutavad riisi pudingu.  „Flower in the Air“ on teravatipuline, raskevõitu roos ilma traditsiooniliste roosi nüanssideta. Täpsemini- see on rooside mets. Roosid on siin rustikaalsed, ei mingit kroonlehtede tundelisust ja aroomi värskust, roos on siin erg ja väljakutsuv. Tuletab meelde Alla Pugatšiovat ja tema „Miljon punaseid roose“. Ergpunane pakendi värv meenutab nõukoguaegset sümboolikat ja lõhn teatud mõttes samuti- ta on terav, kergelt agressiivne, dünaamiline, roosapipar lisab roosile „okalisust“, muud noodid on aga kerged, õhulised ja üsna märkamatud. Ei mingit romantikat ja varjatuid tähendusi. Lõhn konkreetsele, energilisele, töökale ärinaisele. Väga modernne. Huvitav, kas nina Alberto Morrillas on käinud NSVs?

Ginenchy „Ange Ou Demon Secret Eau de Toilette“, veel üks „Ange Ou Demon“ flanker. Alguses, nagu ka originaallõhn, väga väga magus- suhkur, suhkur, palju suhkrut. Üks minu kolleegidest kohvi sisse paneb 12 tükki suhkrut (kuigi muidu jälgib dieeti ja magusat ei söö)- see on midagi samalaadset. Magusus tasapisi taandub ja tuleb meeldiv üllatus- süda avaneb selgete, kargete, mahlaste õunanootidega, taustaks on tunda tasakaalustavad teenoodid. Üldine mulje- nagu jooksin väga magusat türgi õunateed. Väga positiivne on see, et õunanoodid on loomulikud, mahlakas- harmoneerivad varasügistesse tujudega.

Summa summarum- palju positiivseid uudiseid. „Nerolia Bianca“ meeldis niivõrd, et sooviksin väiksemat kogust isiklikuks kasutamiseks, „Flower in the Air“ ja „Ange Ou Demon Secret de Toilette“ proovin veelkord, et saaksin nendesse süveneda. Ja ainult „Downtown’i“ klassifitseeriksin kandmiseks mõttekõlblikuna.

Mina ja minu edevuse riiul oleme ootamas omapärast pärli, Serge Lutens „Tubereuse Criminelle“, ülevaade varsti ilmub blogis.

Parfumerinės naujienos –2 dalis

Po savaitgalio, praleisto Nidoje, ištiko olfaktorinis sąstingis. Daugumai tai būtų tiesiog maloni kelionė į lietuvišką pajūrį, o man, gyvenančiai šiaurės pakrantėje, apsilankymas Nidoje prilygsta išėjimui į atvirą kosmosą. Tai, ką TEN patiriu, nešiojuosi savyje dar kurį laiką, nenoriu paleisti. Ir tai ne prisiminimai- tai gyva būsena, kai kasdienė buitis atrodo ne tokia svarbi, antraplanė, o ausys fiksuoja ne monotonišką miesto automobilių ūžesį, o šniokščiančias bangas, girgždantį smėlį ir tyliai švilpaujantį vėją. Neatskiriamas prisiminimų apie Nidą palydovas man yra Annick Goutal „Sables“, kvepiantis medingais pajūrio augalais, įkaitusiu smėliu, saule, ir ramia melancholija. Tarsi žiūrėtum į jūros mėlį  kol nuo jo paskausta akys. Taip jau yra, grįžusi iš TEN keletą dienų iš eilės kvepiu „Sables“, svajoju, ir myliu visą pasaulį- kad neišnyktų tas efermiškas jausmas, pabūtų dar…




Nida

Bet šiandien vistik išsiruošiau parfumerinių naujienų uostyti. Ir turiu pasakyti- įspūdžiai neblogi!

Calvin Klein „Downtown“. Pasak gamintojų, jie šiuo aromatu tiksi pakartoti bent jau „Euphoria“ sekmę. Svajoti neuždausta, sakoma liaudyje. Visų pirma- su kvapu, kuris laikosi tik pusvalandį, nieko nepakartosi. Antra, labai jau neutralus kvapas, nieko savotiško ar charakteringo. Monotoniškas. Šiek tiek baltų gėlių, šiek tiek citrusų, šiek tiek žibučių lapų- viskas iki dantų skausmo pažįstama. Negelbėja net mano mylima slyva, kuri čia vos vos jaučiasi- kaip kompote. Ir baigsiu asmeniškumais- ir vėl kriaušė kvepaluose! Kas čia darosi, šią vasarą kažkokia kriaušių manija tiesiog. Kriaušė kvepaluose man labai daug ką gadina, o kriaušė ne itin kokybiškuose kvepaluose yra tiesiog viską užbraukiantis faktorius (man). Pliusai: neutralumas, neįkyrumas. Vandenėlio ružava spalva gan neblogai perteikia jo esmę, o va kvepalų reklaaminį klipą pavadinčiau apgaulingu- kokia jau ten lekianti be ribų didmiesčio mergina, kai ji kvepia taip, kaip ir dauguma kaimo šokiuose.

Elizabeth Arden „Untold“. Kaip ir galima tikėtis iš Elizabeth Arden- gerai sumaišytas, be kampų, minkštas, tvarkingas, kultūringas gėlinis kvapas. Bet- kažkas neįtikėtino-  ir vėl dominuoja kriaušė!  Greitai mane ištiks parfumerinė paranoja ir kriaušės kvapas pradės man sapnuotis. O šiaip gerai juntamos švelnios, šilkinės baltos gėlės (jazminas, gardenija), šiais metais itin išpopuliarėjusi serbento lapo nata, pačiulė. Viskas šilta, švelnu, ramu ir šiek tiek nuobodu. Idealus kvapas ofisui- gerai atliktas, bet neryškus, neerzinantis, beasmeniškas.

Guerlain „Acqua Allegoria Nerolia Bianca“. Thierry Wasser, nors ir Guerlain nosis, nors ir sukūręs begalę hitų, nėra mano mėgstama nosis. Jo kvapai man per daug valgomi, per lipnūs, per tiršti ir tuo pat metu plokšti (apibūdinimas „plokščias“ mano parfumeriniame leksikone yra vienas iš

negatyviausių). Ir ant mano odos neišsiskleidžia. Bet šita Alegorija- visai kas kita! Tai puikus neroli (eterinis aliejus, gaunamas is apelsinmedžių lapų ir šakelių) ir apelsinmedžių žiedų duetas- skambus, optimistiškas, saldžiai kartus, labai žalias… karti apelsino žievelės baltoji dalis ir apelsino žiedų salsvas gaivus optimizmas. Kvapas puikiai sukomponuotas, puikiai laikosi, žaismingai persipindamos, su atskirais išstojimais šoka dvi pagrindinės natos.  Laikosi labai ilgai ir bazė natūrali, organiška- plėtojanti tą pačią apelsinmedžio temą. Tokiu kvapu kvėpinčiausi, kai reikia jėgų antplūdžio, optimizmo ir sugebėjimo į viską pažvelgti iš naujo. Arba eidama į pirmą pasimatymą su nelabai aiškiu tipeliu- dėlei aiškumo ir geros nuotaikos. Puikus kvapas, kurio bent mažo kiekio norėčiau kaip priešnuodžio rudeniškai melancholijai.

Estee Lauder „Sensuous Nude“- neįtikėtinai saldus, minkštas kvapas, tarsi atvirom akim smigtum į saldžias svajas. Kokosas, medus, vanilė, heliotropas …… man tiesiog nepakeliamai saldu. Del ryškios kokoso natos primena kremo nuo įdegio kvapą, ant mano odos kokosas dar išskiria ir lengvu sūrumu, kuris čia itin saikingas ir nė kiek nemaišo, atvirkščiai, atsveria šiaip jau sunkiai pakeliamą saldumą. Bazė taip pat minkšta ir rami. Saldžių, nešleifinių kvapų mėgėjoms rekomenduoju pabandyti. Aš asmeniškai jei kvėpinčiausi intymų sekmadienio rytą, prie minkštučio kašmirinio megztuko;  ar vakarui, kai susisupusi į šiltą pledą, po vonios gerdama kakavą skaitau knygą.  Tinkamas olfaktorinis fonas ir besiartinančioms drėgnoms, tamsioms, niūrioms rudenio dienoms- intymios asmeninės erdvės šilumai kurti.

Carolina Herrera „CH Sublime Eau de Parfum“  priklauso dabar itin populiariai pačiulės- vaisių- gėlių kvapų kategorijai, taip vadinamiems moderniems gėliniams šiprams. Mano manymu, kvapo tara neblogai perteikia kvapo dvasią- gan efermiškas, netirštas, bet ryškus orchidėjos kvapas, papildytas labai ryškia slyvos nata (ne uogiene, o greičiau slyvos odelės aksominiu pojūčiu) ir lengva, „neutralizuota“, pačiule, kuri čia nebeturi savo žemiškų, klampių niuansų, o tik sausumą. Kvapas neturi ryškios bazės, visą laiką tarsi kabo ore, labai šleifinis. Greitai nugaruoja (o ko kito galima tikėtis, kai bazė tokia neryški). Bet tam tikro „fioletinio“ šarmo turi- kas mėgsta salsvą, gundantį, paslaptingą orchidėjos kvapą, turėtų nepraleisti „Sublime Eau de Parfum“.

Kenzo „Flower in the Air“. Su originalia Kenzo Aguona panašumo beveik neturi, ir man tai yra pliusas, nes nemėgstu „Flower“ pudrinių natų, kurios man pernelyg primena ryžių pudingą. „Flower in the Air“- tai aštri, sunkoka, rožė be tradiciniu rožės niuansų. Tiksliau, tai rožių miškas. Čia rožės grubokos, be žiedlapių švelnumo , aromatas greičiau pabrėžia ryškias, o ne gaivias rožės natas. Primena Allą Pugačiovą ir jos „Milijoną raudonų rožių“. Ryškiai raudona spalva pakuotėje taip pat primena tarybinių laikų simboliką, ir, tam tikra prasme, kvapas taip pat- jis aštrus, agresyvokas, dinamiškas, rožinis pipiras prideda rožei „dygliuotumo“, o visos kitos natos lengvos, orines ir nepastebimos. Jokios romantikos ir paslėptų motyvų. Kvapas verslo moteriai, konkrečiai, energingai, darbingai. Labai modernus. Įdomu, parfumeris Alberto Morrillas yra buvęs TSRS?

Ginenchy „Ange Ou Demon Secret Eau de Toilette“,dar vienas „Ange Ou Demon“ flankeris. Iš pradžių, kaip ir originalas, sunkiai pakeliamai saldus- cukrus, cukrus, daug cukraus. Vienas mano kolega į kavos puodelį deda 12 cukraus gabaliukų (nors šiaip laikosi dietos ir saldumynu nevalgo)- čia kažkas panašaus. Bet blėstant tokiai neįmanomai saldžiai pradžiai kvapas maloniai nustebina- širdis skleidžiasi ryškiomis, gaiviomis, sultingomis obuolio natomis, saldumas traukiasi į šoną ir fone jaučiasi balasuojančios arbatos natos. Bendras įspūdis- tarsi gertum turkišką stipriai pasaldintą obuolių arbatą. Labai pozityvu ir tai, kad obuolys čia natūralus, sultingas- puikiai dera su ankstyvo rudens nuotaikomis.

Summa summarum- nemažai pozityvių naujienų. „Nerolia Bianca“ patiko taip, kad norėčiau bent nedidelio kiekio asmeniniam naudojimui, „Flower in the Air“ ir „Ange Ou Demon Secret de Toilette“ testuosiu dar kartą- kad labiau įsigilinčiau į kvapus. Iš visų naujienų tik „Downtown“ nurašyčiau, kaip netinkantį naudojimui.

O tuo tarpu laukiu į savo tuštybės lentynelę atkeliaujant perlo, ypač savotiško ir ryškaus kvapo, Serge Lutens „Tubereuse Criminelle“, kurį greitu laiku apžvelgsiu ir tinklaraštyje.

Parfümeeria legendid.Guerlain „Vol de Nuit“.

Mulle meeletult meeldib lennata. Lapsepõlves üks lemmiklugudest mul oli Ikarusest. Mõeldes tema  peapööritavale julgusele ja kartmatusele, ihale minna oma unistuse järgi, tõusid ihukarvad. Aeg möödus ning tõmme lennata aitas võita kaasasündinud hirmu kõrguste ees

Lend minu vaimusilmas on lahutamatu teatud pingest, närvilisusest, „kaifi“ tunnetusest ning lõpmatu vabadusest ja inspiratsioonist. Minu jaoks lend on vaba kartmatu südame laul. Just seda tunnet ülihästi kirjeldab üks poeetilisemaid, tundlikumaid ja inimlikumaid kirjanike, Antoine de Saint- Exupery oma novellis „Öine lend“ („Vol de Nuit“). See on jutustus lendurist, kes, asjaolude saatel, lendab öösel, tormiga, üle Patagonia kõrbe. Lennudispetšer, kes on lenduriga pidevalt ühenduses, aimab halba ja teda inimlikult piinab südametunnistus. Lenduriga Fabieniga ühenduses, kuid juba ainult läbi mõtete ja südame, on ka tema naine, kes ootab teda.

Novell on justkui loodud nendele, kes süvenevad keerulisse inimsuhete võrgustikku, otsivad igavest ajutises- kuigi novelli tegevus ja lõpppunkt on algusest peale eelaimatavad, just inimeste vahelised suhted ja nende peennüansid  on kirjeldatud erilise sügavusega, taibukusega, tundlikkusega. Öine lend- see on inimvaimu lend üle piiravaid asjaolusid ja elu kuristikku. Kui on vaja leida tuge ja inspiratsiooni raskel momendil- see on Öises Lendus, nii lihtsas oma süžeega ja erakordses oma sisuga.

Novell inspireeris Jacques Guerlain’i ja aastal 1933 ta lõi samanimelise aroomi. Kunstnikud aimasid ette tuleva destruktiivsuse, julmuse ja meeletuse ajastu. Aroom ütlemata hästi annab edasi romantika ja läheneva katastroofi eelaimuse eelaimust. Algnootides külm, tüükaline, metalne, just nagu silitaksid külma metallist lennukitiiba ja tõmbaksid kopsudesse rasket, kirbet lennuki kütuse lõhna. Tehniliselt see on bergamoti, galbanumi ja petitgraini (apelsinipuu lehtedest ja värsketest okstest saadetav õli) kompositsioon, aga inimlikult, emotsionaalselt- ängistusest tekkiv järsus, ärrituvus, nurgelised närvilised liigutused. Ja edasi- lopsakas nartsissi igatsus, jasmiini sügavus, roosi uhkus, kannikese õrnus- ehtne vältimatu katastroofi eelaimus, noa sööstmine otse südamesse, uhke leppimise vältimatusega tunne. Lillede ja vürtside segu. Läbipõimuv, mitmekihiline. Igavene oma iluga, hiilgusega, sügavusega ja väljendusrikkusega. Klassikalised Guerlaini baasnootid, pehme soe vanill. Ja ometi on ta kuivem, rangem teistest Guerlaini klassikale kuuluvatest aroomidest. Sandlipuu, muskus, iiris, sammal- baas on pehme, ta ei mängle, vaid kinnitab, et surm ei küündi üle igaviku piire, tema on vaid üks mitmetest Absoluudi tütardest.

 Aroom on klassikaline, mitmekülgne, tehtud parimate parfümeeria reeglite ja traditsioonide järgi. Kuid siiski ületab traditsioone ja tavasid. See, mis algnootides on isiklik emotsionaalne koostis, südames lõikub üldinimlikuks mõisteks ja baasis- millessegi igavesse ja ajatusse. Nii kaunis ja filosoofiline on see lõhn, oma üllusega ta tõstab olukorrast üle ja lubab vaadelda elu linnulennult.  

Terav, lõikav rohelus lillede voodis. Tundes lahustuv emotsioon. Rabe hävitamatu inimvaim.

Lõhnasse on sisse kodeeritud paras doos kurbust, tõsidust, pinget, õrnust, leppimist- kõike, mis on vajalik, et saavutada katarsist. Kahtlemata selle lõhna pole kerge kanda. See ei ole lõhn, mis rõhutaks tema kandja häid ja parimaid külgi (ja ümarusi). Vastupidi, ta justkui teeb nahatuks, teeb paljaks enda kandja hinge ja valgustab teda justkui kõrgemalt. Ja see liigutab sügavalt, paneb süda tuksuma kiiremini ja need parimad küljed- nad ei ole enam olulised. Sest ees seisab elus inimene.  

Kui Sa oled kunagi seisnud silmast silma raske valikuga, väljapääsmatu olukorraga, ja samal ajal tundnud piiramatu vabadust, Sa tunned selle lõhna ära. See on valikute selja taga, igavikku silmade ees ja tähistaeva pea kohal lõhn.

Üks kuivavõitu ekstöökaaslane, vägagi praktilise elukutse esindaja, on kunagi teinud komplimendi minu tookord kantud lõhnale, Vol de Nuit’ile. Muidu tõsine ja sõnasäästlik mees ütles, et see lõhn on midagi sellist, nagu kõu märtsi kuus (ja teadagi, märts meie kandis on veel sügav talv). Alles hiljem sain teada, et see kuivavõitu ja praktiline inimene harrastab paraplaani piloteerimist. Sarnane tundis sarnast ära. Lendur tundis Öist Lendu ära. 

 

 

„We do not pray for immortality, but only not to see our acts and all things stripped suddenly of all their meaning; for then it is the utter emptiness of everything reveals itself.” Antoine de Saint-Exupery.