Aštuntas Talino stebuklas, Tom Ford ir egzistencialistinis nerimas

Pagaliau baigėsi beprotiška savaitė, pulsuojanti keturiomis įprastomis natomis: darbas- namai- vaikai- vakarinės repeticijos, bet šįkart viskas vyko kaip reta aukštais apsisukimais. O galvoje vis zvimbė įkyri tarsi dantų skausmas mintis „Noriu i mišką. Spanguoliauti“.

 Praleidau ir ypatingos vietinės svarbos įvykį, aštunto miesto stebuklo - H&M, atsiradimą. Manęs, žinia, į masines drabužių išparduotuves nė su žiburiu neprisiviliosi, po skudurėlius besiknisanti minia kelia siaubą, primena iš bado po šiukšlynus besiknaisiojančius Afrikos vaikus. Visu puikumu pasirodo didelis žmonių baubas, apie kurį įspėjo dar Senasis Testamentas. Godumas.  Geram psichologui tokios masinės drabužėlių parduotuvės būtų puiki vieta stebėjimams, bet aš nemėgstu uždarų patalpų ir minios, masines buitines revoliucijas beveilyju stebėti per saugų atstumą.

Bet, aišku, kiekvienai žuviai yra jaukas. Mano jauko trys sudėtinės dalys yra muzika, knygos, kvepalai. Ach, kvepalai… naujajame Debenhams juk yra ir parfumerijos skyrius. Į kurį ir nupėdinau tyliomis ryto valandomis, kol dar nerizikuoju buti sutrypta minios.

Parfumerijos asortimentas nėra išplėstinis, bet bent trečdalį asortimento sudaro aukštos kokybės gamintojų produkcija (pretenduojantys į nišą). Bet ne taip svarbu prekiniai ženklai kaip tai, kad dauguma asortimento yra įdomūs kvapai, į kuriuos verta pasigilinti.

Debenhams prekiauja Estijai naujais Tom Ford kvapais, o taip pat iš Kaubamaja asortimento metų pradžioje išimtais italų nišinės linijos Bois 1920 kvapais, ir dar japoniška Annayake linija.

Pradėjau nuo Tom Ford. Mados žinovai turėtų būti gerai pažįstami su skandalinguoju kūrėju. Ilgai vadovavęs kūrybinei Gucci komandai, 2004 metais jis įsteigė savo vyriškos mados, aksesuarų ir akinių liniją. Jei reiktų lakoniškai apibūdinti Fordo stilių, tai būtų akiplėšiškas, pabrėžtinai stilingas seksualumas. Arba metroseksualumas. Va taip prisistato didysis kūrėjas:

Tomo Fordo madoje yra daug ko, ir visa tai, kas yra, yra right into your face. Nestinga nieko, viskas ryšku ir rėžia akis. Bet tai ne Galliano teatrališkas ryškumas, Fordo paletė turi kažkokį išskirtinį pornografinį fotorealizmą.

 

Didžiausias Tom Ford hitas iki šiol yra „Black Orchid“. Kvapą sunku nusakyti, sudedamųjų dalių yra daug ir visos gerai sumaišytos į vientisą visumą. Vistik galima išskirti pačiulinį foną ir jame besiskleidžiančius pernokusių vaisių, gurmaniško, rinktinio sūrio, triufelių ir šokolado niuansus. Tarsi į brangaus indiško medžio vazą būtų sudėti pernokę, jau pradėję pūti, vaisiai, sūriai, delikatesinis šokoladas, ir visa tai papuošta egzotinių gėlių žiedais. Kartais nosį pakutena lengvi puvimo ar rūgimo niuansai, tokie ant ribos, erzinantys, bet dar neatgrasūs- tai ir suteikia kvapui jo ryškią, įsimintiną, šokiruojančią aurą. Mano nosis fiksuoja ryškią orchidėją ir kartų šokoladą. Pačiulė čia graži, turtinga, tąsi, tarsi tirštos kavos puodelis. Aromatas turtingas tūkstančiais niuansų, jo dėvėjimas- tarsi nesibaigianti teatrališka kaukių naktis. Jo daugiaveidiškumas, seksualumas, net gašlumas (būtent tokias asociacijas sukelia pūvančių vaisių aromatas) neleidžia atsipalaiduoti, pamiršti, kuo esi pasikvėpinusi. Dramatiškas iki panagių, skirtas dėmesį į save atkreipti siekiančiai moteriai.

„Neroli Portofino“ paliko mažiausią įpsūdį. Kartus, pabrėžtinas apelsinžiedžių kvapas, tarsi karčiai- gaivus kokybiškos degtinės kokteilis. Kvapas baltiems marškiniams, ir vistik dėl jo griežtumo, tiesmuko rėžio, labiau tinkantis vyrams. Kokybiškas eau de cologne, va taip užsirašiau savo kvepaliniame dienoraštyje. Labai gražus turkio spalvos buteliukas. Bet jei sugalvočiau tiek piniginių vienetų išleisti apelsinžiedžių kvapui, Neroli Portofino nefiguruotų potencialių pirkinių sąraše.

„White Patchouli“ buvo iki šiol sunkiausiai šifravimui pasidavęs kvapas, jį dėvėjau kelias dienas, kad suprasti kas, kur ir kaip. Kvapas apie pačiulę- pavadinimas neapgauna. Dėl baltos- tai, ko gero, aliuzija į baltas gėles, kurios nurodytos ir natų piramidėje. Pasakysiu tiesą, aš prisibijojau to kvapo dėl piramidėje nurodyto bijūno, jo natos dažniausiai man būna nepakeliamai dukslios. Bet mano parfumeriniuose testavimo užrašuose yra įrašas, kad kvapo nesupratau iki galo, neperkandau, jis įdomus ir savotiškas, ir dar yra kažkas, kas erzina. Atėjo ta diena, kai nusprendžiau išsiaiškinti.

Pradzia labai aštri, kažkas panašaus į seno batų tepalo ir kamparo mišinį. Malonumo nedaug, neišpasakytas aštumas. Bet per tą aštrumą prasimuša ir kažkas, kas traukia, vilioja, nosis dar neužuodžia, bet pasąmonė jau siunčcia signalus, kad ten paslėptas kažkoks uždraustas viliojantis vaisius. Sunku vienu žodžiu apibūdinti, kas tai, bet labiausiai panašu į skystą, stipriai užpipirintą šokoladą. Tas kvapas vis stiprėja, tepalų mišinys nyksta, ne, ne nyksta, o virsta į rinktinių prancūziškų sūrių kvapą (arba neplautų kojinių, kaip sako mano paauglys sūnus). Kvapas transformuojasi į puikaus šokolado ir pelėsinio sūrio fondiu kvapą. Dar viena įdomi savybė- nors pati kvapą pavadinčiau šaltu, jis pulsuoja ( o tai būdinga „šiltiems“ kvapams) ir išryškina jį dėvinčio žmogaus odos šilumos pojūtį. Atsiranda plonutės, gerai išdirbtos, kokybiškos zamšos pojūtis. Tarsi nusiėmus aukščiausios prabos zamšinę pirštinę, šiek tiek paprakaitavusia ranka kabintum stingstantį šokolado su piprais fondiu ir užkąstum rinktiniu sūriu. Toks pojūtis.

Dar pridesiu, kad kvapas labai modernus. Labai savotiškas. Ryškus, kitoks. Stilingas. Kuriantis, pabrėžiantis asmeninę erdvę. Kvapas tarsi sodrūs bosinio saksofono garsai. Bet be ne tie, sukaustantys psichiką padūmavusoje tamsoje, o gan tingūs ir kultūringi, tarsi grotų prestižinės konservatorijos penketukininkas, žinantis, kad jis groja gerai, ir perdaug nepersistengiantis.

Man Baltoji Pačiulė asocijuojasi su gražuole juodaode, nepriekaištingai „susitvarkiusia“, žinančia savo vertę ir dėl to net nesivarginančia pabrėžinėti privalumus. Tai klasikinės, rimtos ir užtikrintos, verslo moters klasika. Man kyla tokios asociacijos:

Mano oda, deja, balta, blyški, sausoka, ir ant jos Baltoji Pačiulė neatsiskleidžia visu grožiu. Užtat ant vyriškos odos (arba tiesiog labiau riebaluotis linkusios odos) skleidžiasi tiesiog pritrenkiančiai. Ir nereikia baimintis tos ypatingos pradžios, be jos viskas nebūtų taip, kaip yra. Tai tik ilga ir paini tingaus stilingo džiazo uvertiūra.

Nesu blondinė, bet „Violet Blonde“ besąlygiškai užkariavo mano širdį. Visų pirma dėl natų: žibuoklės, irisas, plonyte išdirbta zamša-  būtent tos natos, kurios mane „veža“. Antra- dėl gilumo, kvapas tarsi bedugnė, į kurią lėtai krenti užrištomis akimis, o dugno vis nepasieki. Ir trečia- kvapas iš karto sukėlė spalvines asociacijas, man tai grynų gryniausia violetinė spalva, ir velgi-  mano labai mėgstama. Na ir toliau tokios smulkmenos kaip tai, kad kvapas neįtikėtinai nepastovus, kintantis, grynu gryniausia fantasmorgana. Prasideda žalia gaivia rasota žibuokle, pavasarinės žolės aštriu kartumu, žibuoklių žiedų švelnumu, atmosferiškumu- tarsi pavasarį išsitiestum ant dar šlapios ir šaltos žemės, violetinių žibuoklių pievoje, ir pilnais plaučiais kvėpuotum miško oru. Neužilgo pajuntu sausą, traškų irisą ir intymų plonytės, išdirbtos odos prisilietimą. Žibuokles skinanti trapi moteriška ranka, aptempta ploniausios odos pirštine. Pudrinės natos čia vos juntamos, greičiau nujaučiamos, kvapas alsuoja bundančios pavasarinės žemės gilumu ir skaidria, gaivinančia miško rasa. Lengvas, bet ryškus, santūrus, fordiškai seksualus, bet kartu ir rimtas, netgi šiek tiek liūdnas kvapas. Tarsi graži, išlaikyta, labai french, meniška moteris, jaučanti savo vertę, mėgstanti žavėti ir žinanti savo kerų galią. Ir širdies gilumoje liūdna, perdaug anksti perpratusi visas painias gyvenimo žaidimų taisykles.

Labai laukiu, kada aštuntas Talino stebuklas pristatys ir vyriškus Tom Ford kvapus (žinant, kad jo fokusas yra vyrai, tikiuosi kažko TOKIO) ir Tom Ford Private Collection, kurią esu šiek tiek uostinėjusi ir galiu pasakyti, kad ji pasižymi ir itin aukšta kokybe, ir nesumaišomu iššaukiančiu Fordo braižu.

Tom Ford kvapai įspūdingi, kaip ir jo mada. Bet teko ilgai bręsti, kad sugebėčiau įvardinti tą kažką, kas ir jo kvapuose, ir madoje, ir skandalingose reklamose kelia kažkokį egzistencialistinį nerimą. Fordas tradiciškai, metroseksualiai, sukeitė moteris ir vyrus vietomis. Jo moterys- tai plastikinės lėlės, baltapūkės patelės, šaltos ir agresyvios, pasiruošusios išprievartauti pirmą pasitaikiusį vyruką. Vyrai glebūs, infantiliški, pasyvūs narcizai. Senelis Freud’as manė, kad mus varo du pagrindiniai instinktai- sekso ir mirties. Įtariu, kad pabrėžtinis Fordo hyperseksualumas man sukėlė kažkokią nekrofilinę neurozę, jausmą, tarsi Fordo žmonės butu negyvi ir nebe žmonės. Tik gražūs kūnai. Grožis ir prievarta. Seksas ir mirtis. Kaip ir Fordo kurtame filme „A Single Man“.

Sekmadienį pagaliau pavyko ištrūkti į mišką. Vakare, ramiai verdant spanguolių uogienei, fonotekoje atkasiau tokį priešnuodį Tom Ford sukeltam egzistencialistiniam nerimui.

 

Kol dar norisi į mišką, nesam parasta gražių kūnų ir tuščių širdžių karta.