Kelionių geografija. Didmiesčiai ir parfumerija.

Ar esate matę Julian Schnabel filmą „Le Scaphandre et le Papillon“ („Skafandras ir drugelis“), tikrais faktais pagrįsta istorija apie Elle redaktorių Jean – Dominique Bauby ir jo išgyvenimus, žydinčiame amžiuje patyrus pilnų paralyžių, bet ne sąmonės užtemimą? Ar esate susimąstę, ką jaučia žmogus, negalintis pajudėti, kurio vienintelis tikras judėjimas vyksta tik jo galvoje? O juk tai taip aktualu daugeliui, kuriuos surakinę kasdieniniai rūpesčiai, pareigos, darbai. Kurie negali nevaržomi pasukti norima kryptimi ir nebeatsigręžti atgal.

Man labai patiko pagrindinio herojaus, suparalyžuoto ir judinančio tik vieną akį, vyro, mintis, kad niekas jam negali sutrukdyti keliauti… mintimis. Ištraukti į paviršių pojūčių atsiminimų nuotrupas ir klijuoti iš jų savo naują, trokštamą realybę. Skamba gan autistiškai. Bet tai neišvengiama ir būtina būsena šiuolaikiniam ant aukštos išsivystimo pakopos laviruojančiam hommo sapiens.

Apie toki keliavimo būdą dainavo Jamiroquai, „Travelling without moving“.

 

Dar galima keliauti olfaktoriškai, prisimenant vienos ar kitos vietos sukeltus įspūdžius, garsus, kvapus, pojūčius. Kvepalų kūrėjus, kaip ir viduramžių portugalų jūrininkus, inspiruoja sveti kraštai. Yra sukurta kvapų, pavadintų įvairių pasaulio kampelių vardais ir besistengiančiais perteikti jų sukeltus įspūdžius. Psichologai sako, kad perteikdami įspūdį, mes išsivaduojame iš jo galios.

Olfaktorinei kelionei šiandien pasirinkau miestus, sostines – tris europietiškas, ir vieną slavišką. Taigi, apsilankysime Romoje, Paryžiuje, Londone, Berlyne ir Maskvoje.

Roma. Kokią jūs ją įsivaizduojate ar prisimenate? Man Roma- tai motociklai, dramatiškos itališkos operos, futbolas, Trevi fontanas, balandžiai, ir nuostabūs itališki ledai. Ir dar purvina Tiberio upė. Nedidelis miestas (bent jau ten nesijauti, kad būtum didmiestyje) ir kolosaliai dideli pastatai. Be abejo, Roma- tai pastatai ir gatvelės. Didingumo ir paprastumo kontrastas. Roma- tai klasikinės, įspūdingos itališkos elegancijos sinonimas. Kartu ir pompastiškas, bet ir jaudinantis, kaip ši daina:  

 

O va Laurai Biagotti Roma- tai kartus sultingas greipfrutas ir žalių ilgaspyglių viduržemio pušų sakingumas. „Roma“ puikiai derina kartokas, sprangias, žalias natas (greipfrutas, nesunokę juodieji serbentai) ir dervas- kaip ir pridera šventam miestui, čia juntama mira, ambra ir nemažai švelnių, mikštų prieskonių. Saldumo ir gėlių čia nėra, bet kvapas vienareikšmiškai nėra citrusinis ar akvatinis, labai jau ryškios čia dervos, sakai. Turbūt žinote, kai vaikščiojant karštą vasaros dieną po pušyną uodžiate pušų gaivumą ir tirštą jų sakų aromatą. Arba uodžiate saulėje įkaitusių, šviežių pjuvenų kvapą. Štai apie ka Biagotti „Roma“- ne apie didybę ir pompastiškumą, o apie prie senojo miesto griuvėsių saulės atokaitoje linguojančias švelnias amžinai žalias pušis. Jei ieškote netradicinio gaivaus, citrusinio, bet nepanašaus į WC gaiviklį kvapo, keliaukite į Romą. Nes visi keliai veda į ją.

„Roma“ turi ir keletą flankerių. „Acqua di Roma“ visai kitokia, tai mimoza, primenanti mūsų žydinčias liepas, ir vandeninga bazė. Nėra nei originalo citrusų, nei dervų. Lengvutis gėlinis vanduo, neprastas, bet ir neišskirtinIs. Į purviną Tiberio vandenį taip pat nepanašu.

Šiais metais išleista „Essenza di Roma“ vėlgi stipriai skiriasi nuo originalo- pirmuoju smuiku čia groja saldus mandarinas, jį įrėmina sandalmedis ir vanilė. Bazėje čia ne sakingos pušų dervos, o saldi vanilinė pudra- ir pudrinės natos čia labai stiprios. Kvapas laikosi kaip įsikibęs, labai ilgai. Bet, mano manymu, ir jam trūksta originalo savotiškumo ir natūralumo. Romoje pudra nekvepia, tikrai ne.

Norite pudros, važiuokite į Paryžių (gausit maišą ryžių, pasak vaikiškos eiliuotės). Man Paryžiuje teko praleisti nemažai laiko, ir galiu patvirtinti, kad pudros kvapas tam mieste tikrai juntamas. Kaip ir rožių- būtent parkai ir dar žydinčiais krūmeliais pasipuošę Paryžiaus laiptai man ir yra tikrasis šio miesto veidas (ir dar garsusis Paryžiaus metro, nors jo kvapo tikrai nesiilgiu).

Yves Saint Laurent šiam legendiniam miestui, mados, kvepalų ir meilės sostinei, paskyrė kvepalus „Paris“. Kvepalus 1983 metais sukūrė garsi „nosis“ Sophia Grojsman. Paryžius, mūsų žiniai, kvepia kaip pilnas glėbis, dideliausia rožinių rožių puokštė. Pradinėse natose rožės rasotos, gaivios, širdyje pasirodo ryškios žibuoklių natos, pudriškumas vis auga, kol pajuntamas kone kosmetinis efektas. Tai- moteriška, elegantiška pudra pabarstytos gražuolės rožės. Jos kuo toliau, tuo labiau ryškesnės, sklindančios plačiu šleifu, moteriškos iki panagių,tarsi elegantiškosios prancūzaitės. Kvapas įpareigoja moteriškai, suderintai aprangai, prižiūrėtam manikiūrui ir kokybiškiems aksesuarams. Ir visa tai neabejotino žavaus moteriškumo fone.

Ir bendravardės Edith Piaf daina gan gerai iliustruoja šį elegantišką kvapą, kuris tapo parfumerijos klasika.

Beje, „Paris“, kaip itin sėkmingas kvapas, turi aibę flankerių- visus 13. Jie visi yra apie skirtingas rožės rūšis, pradedant dygiuoju erškėtrožių krūmu ir baigiant rinktinėmis grandiflora rožėmis. Rožė kaip bendra tema apjungia, bet niuansai stipriai skiriasi, kokybė taip pat. Garsusis „Paris“ vis dar puikuojasi  mūsų parduotuvių lentynose, nepraleiskite savo šanso pauostyti, kaip Paryžius kvepia Sophie Grojsman nosiai.

Savajį variantą, kaip kvepia Paryžius, pasiūlė ir Balenciaga. Jo „Paris“ kvepia švelniomis, šlapiomis pavasariškomis žibuoklėmis- visu augalu, ir šaknimis, ir lapais, ir žiedais, kurių gėliškumas tikrai nėra dominuojantis akcentas. Yra ir lengvas pudriškumas, bet jis neįpareigojantis, nedusinantis ir nesmaugiantis. Pastelinių pustonių kvapas. Tai aromatas jaunai, nerūpestingai, laisvai ir žavingai paryžietei. Reklaminė nuotrauka šiuo atveju kaip reta gerai iliustruoja aromato esmę.

 

Iš Paryžiaus tik ranka paduoti iki Londono. O Londonas – tai ne tik Tauerio tiltas, Big Benas, Nacionalinė Galerija ir Bekingemo rūmai. Tai pati įvairiausia įmanoma minia, street life, knygos, menas ant kiekvieno kampo, kvapni gatvėje geriama kava ir, žinoma, muzika. Daug pačios nuostabiausios muzikos. Juk būtent Iggy Popp dainavo „I am the passenger“.

Bet Londonas mano ausims skamba kiek kitaip, keisčiau, ir nuo tuo nemažiau nuostabiai- rusiškai. Va taip

 

Nenuostabu, kad TOKIAM miestui taip pat sukurtas ne vienas aromatas. Paul Smith „London“ skleidžiasi skania, saldžia, sultinga, burnoje tirpstančia vyšnia sprangokos pačiulės fone. Arba tirštu, saldžiu vyšnių likeriu. Jaučiami alyvų niuansai. Juntamas konjakas. Puikus, turtingas, saldus, bet nelipnus, tirštas, dekandetiškas kvapas. Idealus šaltam orui.

Burberry „London“, vėlgi, geriau skleidžiasi šiltu oru- juk čia pirmu smuiku groja baltos gėlės, ypač gardenija, bazę tirština, įtvirtina sandalmedis. Man Burberry „London“ kvepia žemuogėmis ir

žemuoginiu limonadu. Tai kvapas tarsi šilkas, priglunda prie odos, skleidžiasi svaiginančiu, bet santūrumą išlaikančiu šleifu. Ne toks bohemiškas kaip Paul Smith bendravardis, labiau tinkamas prie klasikinės aprangos ir batelių su kulniukais.

Norėčiau dar vieno Londono aromato, kuris atspindėtų jo bohemiškumą, jaukius užkampius, crazy dvasią- visa tai, kas man, apgailėtinai provincialei is Talino Nõmme pušynų, suteikia sparnus. Laukiu!

Niūrusis Berlynas, arba tiksliau jo griuvėsiai, pasibaigus antrajam pasauliniam karui… pilki, beviltiški griuvėsiai, aptaškyti krauju ir pramušti kulkų, o aplink- kvatojantis, žydintis pavasaris. Mirtis ir gyvybė susimaišę kartu. Pavasaris be vilties. Ryškios raudonos moteriškos lūpos, kruopščiai slepiamos ašaros ir neviltis, pačioje jaunystėje, pačiame žydėjime. Tai jauna berlynietė, žydinti, graži tarp visų tų beprasmiškų žiaurybių liudininkų- griuvėsių. Tai rožė, auganti iš pilko betono. Tai Serge Lutens „La Fille de Berlin“. Prisipažinsiu, as beviltiškai džiūstu del šio kvapo. Del jo kontrastų- šiltos, sensualios, kraujo spalvos rožės ir pikto, aštraus, juodojo pipiro, karčių, metalinių, įtariu- miros, natų. Tai kvapas, kai žinai, kad niekada niekas nebebus taip, kaip buoe, bus kitaip- ir susiėmus, su pleištu širdyje ir šypsena lūpse žengi toliau. Į gyvenimą.

Turbūt apie tai grojo Art of Noise, parafrazuodami ir atiduodami duoklę praėjusių amžių prancūzų impresionistinės muzikos klasikui Claude Debussy.

Paskutinė šiandienos stotelė- Maskva. Raudonoji mistiškosios Rusijos sostinė. Miestas, kur kaip ir New York’e, viskas įmanoma. Margas, ryškus, kontrastų kupinas miestas. Maskva intensyvi, ne kiekvieno piniginei, stuburui ir nervų sistemai, gyvenimas čia verda be kompromisų, be taisyklių ir moralų. Kažkas artimo įsikūnijusiam pragarui- ir įdomu, ir baisu.  Ir kaip manote, kaip galėtų kvepėti Maskva? Nuostabu, tačiau mados industrija iki šiol nedriso supilti šio šiurpinančio ir traukiančio miesto esencijos į buteliuką. Tai padarė tik rusų gamintojas Novaya Zarya, spėjamai 1913 metais išleidęs aromatą „Krasnaja Moskva“. Net ir aromato pasirodymo metai, kaip ir daug kas Rusijoje, apipinti legendomis- tai tik numanoma data. O va Maskva, pasirodo, kvepia raudonais gvarzdikais. Aštriais, šiek tiek duksliais, papipirintais, su aštriomis bergamotės natomis. Pats tikriausias klasikinis gėlinis šipras, paįmantrinas medienos natomis, stiliumi primenantis  senuosius Chanel kūrinius, Nina Ricci L’Air du Temps. Rimtas, klasikinis, turtingas aromatas tokiai pačiai moteriai. Jį dėvėdama nepakikensi ir nepaspoksosi į debesis. Jis įpareigoja. Kaip ir įpareigoja Maskva- būti budriam ir sekti sio beprotiško miesto žaidimo taisyklėmis.

Kokia muzika parinktumėte Maskvai iliustruoti?

Kaip jums kvepia,  atrodo ir skamba minėti miestai? Kokie kvepalai juos geriausiai atspindėtų?

Lauksiu komentarų,man  jie neįkainuojami