Metallica Through The Never. Kaip kvepia siaubas?

Vieną ramų trečiadienio vakarą nusprendžiau, kad visko gana. Noriu džiazo. Pasityrinėjau miesto siūlomą programą tam vakarui- vienintelis užkabinęs džiazas buvo kine. Taip ir nuėjau žiūrėti „Metallica: Through The Never“.

Su sunkia muzika mano santykiai tokie… savotiški. Man ji būtina, kaip kad ir klasika. Kai asmeninis energijos skaitliukas sukasi net ir pagal Estijos standartus lėtais apsisukimais, sunki muzika gerai pakrauna. Gerai pakrauna ir iš ryto, kai, mieguista kaip musė, judu link darbų kasdieninių. Pakrauna, kai fiziologijos nebemotyvuoja nei karšta kava, nei mylimas darbas ir net, atleiskite, mieli skaitytojai, kvepalai. Angliškai tokias dienas vadina bad hair day, ir aš puikiai suprantu rokerių šukuosenų konceptualiają prasmę

Esu išgąsdinusi ne vieną bendradarbį, kai, paskubom jam įšokus į mano mašinėlę ir man pasukus raktelį, užriaumodavo Black Sabbath ar Sepultura. Trapi sužvėrėjusi moterėlė.

Iš tikrųjų viskas ne taip paprasta. Toje muzikoje daug tokių emocijų, kurių nepriimta išgyventi- jas reikia užgniaužti, sociumas taip reikalauja. Pyktis, neviltis, egzistencija ant ribos, agresija, mirties baisumai, sugyvulėjimas kaip natūraliausia išeitis, masių pishcologija, individo nužmoginimas- sunkioji muzika neša daug opių, sociumas prieš inidividą, temų. Gal užtat rokeriai ir nėra pati labiausiai integruota sociumo dalis- destruktyvi mūsų paties gyvenimo nešama išraiška ir tamsusis mūsų pačių veidas gąsdina.

Kaip visada, susimąsčiau, kaip tas reikalas galėtų kvepėti. Kokių kvapų padedamas turėtų Metallica vokalistas Lars Ulrich šokdinti savo pakvaišusią publiką. Šokdinti taip, kad toji pamirštų savo gimimo metus, vardą ir pavardę, ir amžiną varguolį- kūną. Ir man tapo aišku, kad Etat Libre d’Orange (ELDO) kūrinukas „Secretions Magnifiques“ („Nuostabios išskyros“) čia tiktų kaip niekas kita. Skandalingai pavadintas kūrinys sukurtas 2006 metais Antoine Lie, kurio braižą labai nesunku atpažinti- ekscentriškasis parfumeris yra sukūręs net 8 kvapus ne mažiau ekscentriškam Etat Libre d’Orange ženklui, nemažai kvapų originaliesiems parfumerijos pionieriams Commes des Garcons. Iš plačiajai publikai žinomų kvapų sukūręs Versace „Bright Crystal“, Burberry „Brit Gold“.  Jis puikiai žongliruoja ekstravagantiškomis, aštriomis, neįprastomis natomis, jo kvapuose visko daug ir tas viskas kažkaip ekstravagantiškai išmėtyta, tarsi nė nebandyta komponuoti, harmonizuoti ar pagražinti. Dar vienas išskirtinis bruožas- naudoja „sūrias“ natas, taigi klasikinės švelnutės moteriškos gėlinės kompozicijos iš pono Lie tikėtis būtų sunku.

„Secretions Magnifiques“ kūrinio idėja, vienok, neįprasta- parfumeris norėjo perteikti mūsų didžiausio turto- kūno, jo veiklos produktų- išskyrų, kvapus: kraujas, prakaitas, sperma, seilės- va kokius kvapus bandyta pagauti ir uždaryti į buteliuką- tam panaudojant pieno, opoponakso, jūros dumblių, vilkdagio, kokoso, sandalmedžio natas.

Kvapas labai įdomus tuo, kad jis, ko gero, geriau juntamas fiziškai, nei nosimi. Į jį instinktyviai reaguoja visas kūnas. Pradžia yra tokia, tarsi būtum gavusi stiprų ir netikėtą smūgį kumščiu į nosį- burnoje fiziškai juntamas kraujo skonis. Iš pradžių švelnokos metalinės natos įkyriai stiprėja ir aštrėja, kol pasidaro juntamos tarsi pulsuojantys smilkiniai. O dar paskiau aštrus metališkumas pradeda maišytis su šiltu pienu ir šleikščiai saldžiu kokoso kvapu. Tarsi kokteilis būtų dar nepakankamai beprotiškas, jame atsiranda ir jūrų dumbliai- jie čia suteikia kažkokio sūraus šviežumo. Tarsi šviežios žuvies kvapas, kurį perrėžia pieninis kokoso saldumas, ir visa ta masė tampa lipni, gliti, tiršta… kaip tam tikros rūšies kūno sultys. Ir čia, gal kad išgelbėtų nuo visiško kultūrinio ir olfaktorinio šoko, pasirodo kažin kokios nekaltos pievų gėlytės, kurios, kvapui jau atskleidus savo stulbinančius efektus, čia galutinai pribaigia- sukelia kone siaubo filmo efektą,  tokios jos čia nekaltos ir vaikiškos, kad suabejoji realybės tikrumu. Realybės testui kvapas tikrai tinka, nes ir pats be atvangos mainosi, ir tiesiog neįmanoma suprasti, kuo tu čia dabar kvepi- psichika dirginama kone kiekvieną minutę. Ir lyg to būtų dar maža- kvapas labai patvartus. Pati pabaiga sublizga švelnia vaikiška pudrele ir šiltu pienuku su keliom sūriom natom- tarsi švelnūs balti pūkuoti vaikystės prisiminimai.

Reikia pastebėti, kad kvapo sklaida ypač priklauso nuo odos- kai kurie jaučia pienišką sūrumą, kiti- metalines kraujo natas. Na, o man pasisekė- ant mano odos kvapas skleidžiasi pilna puokšte ir puikiausiai tinka nuokautuoti visus pasitaikiusius po ranka.

Sakysit, kam toks kvapas reikalingas? Metallicai, visu pirma J Nes tai konceptualus kvapas, ir jis kuo puikiausiai olfaktoriškai įgyvendina tai, apie ka Metallica groja ir riaumoja.  Puikiai būtų tikęs viduramžiais masėms teigiant prigimtinį kūno nuodėmingumą.

Ir negaliu nepridėti, kad dėvint „Secretions Magnifiques“ žmonės mane vistik uostinėjo (kad ir paslapčia). Sakykit, ką norit, o nuodėmė traukia…