Parfumerinės legendos. Moteris, pralenkusi Laiką. Germaine Cellier.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad stipriausi rėmai, į kuriuos esame įspausti, yra laikas. Laikas, jo tėkmė, ritmika ir trūkumas tarsi eismo reguliuotojas kreipia ir formuoja mūsų norus, galimybes ir net supratimą apie save. Laikas mus visus spaudžia. Riboja. Pribaigia. Tik vis atsiranda žmonių, kurie tarsi meteoritai perrėžia laiko ribas, savo egzistencija pramuša nesuardomą Laiko tėkmės orbitą, paneigia tuos rėmus, kurie absoliučiai daugumai atrodo savaime suprantami ir niekaip nepralaužiami. Žmonės, kurie aplenkia Laiką. Gyvena savo vidiniu ritmu ir laikrodžiu…

Parfumerija, kaip ir visa kita, tik žaidimas Laiko rankose. Laikui diktuojant, parfumerija kaip ir daugelis kitų amatų, buvo gan stagnuojanti vyrų žaidimų aikštelė. Ledai pajudėjo prieš  gerus šimtą metų, chemijai pradėjus savo žaibišką pergalingą žygį iš laboratorijų į kone visas mūsų gyvenimo sritis. Vienok, moteris- parfumerė dar ir tada buvo retenybė. O juk tyrimais įrodyta, kad moterų uoslė yra gerokai jautresnė už vyrų, o ir pagrindinės parfumerijos vartotojos ko gero visais laikais buvo moterys. Tiesiog apart vyraujančio šablono, kad moterys nesutvertos darbui, protingesnių visuomenės vienetų buvo nuvokiama,  jog paleisti tokį kūrybinį užtaisą į laisvę yra pavojinga ir tai gali turėti nenumatomų pasekmių. Nuomonė ne iš piršto laužta. Nes kai parfumerijoje pasirodė ir įsitvirtino pirmo ryškumo žvaigždė- Germaine Cellier, griuvo akmeninės tradicinės parfumerijos sienos ir parfumerijos kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė.

 

Panelė Cellier gimė 1909 m. sausio 26 d. Bordeaux ir nuo pat vaikystės pasižymėjo maištingumu ir ekscenriškumu.  Būdama angeliškos išvaizdos (liekna elegantiška blondinė mėlynomis akimis), panelė buvo, kaip dabar sakoma, velnių priėdusi.  1930 metais atvyko į Paryžių studijuoti chemijos (nelabai įprastas užsiėmimas to meto jaunoms panelėms), dirbo chemike Roure Bertrand ir Palmolive Colgate įmonėse (pastarojoje kvėpino muilus net 3 mėnesius, ir tik Dievas žino, kodėl Palmolive rinkodarininkai iki šiol nesugalvojo iš naujo į rinką paleisti Cellier kurtus muilus). Germaine gyvenimo stilus buvo ekstravagantiškas, ji pažinojo ir bičiuliavosi su tuometiniais menininkais ir intelektualais, gyveno prašmatniai ir nesikuklindama, kaip ir dera gražiai moteriai. Puikiai rengėsi, rūkė kaip kaminas ir keikėsi ne prasčiau už vežiką. Turėjo tris šuniukus, kalbančią papūgą, aibę gerbėjų ir garsėjo romanais su garsiais vyrais.  Susipažinusi su šveicaru Robert Piquet prisijungė prie jo kuriamų mados namų (tais laikais, net sunku patikėti, parfumerijos ir mados namai egzistavo atskirai ir jiems net į galvą nešaudavo kooperuotis ir eksploatuoti natūralią šių šakų sinergiją), 1944 metais sukūrė ypatingus, nepakartojamus ir iki šiol su niekuo nesumaišomus kvepalus- legendą Bandit. Bandit buvo pirmasis odos šipras, savo kompozicija šokiravęs  parfumerijos pasaulį. To meto parfumerijoje dominavo harmoningi, gerai sukomponuoti, kompleksiniai kvepalai, kuriuose visos natos buvo supintos taip, kad girdėtųsi  harmoninga visuma. Panelė Cellier pasuko džiazo solo keliu- į Banditą ji sudėjo tiesiog neįtikėtiną kiekį, daugiau nei 1%, izobutilo kinolino. Pastarasis aromatinis komponentas iki tol dėl savo intensyvaus animalistinio odos kvapo buvo vartojamas itin saikingai. Pirmoji  reakcija susipažinus su Banditu- šokas (net ir šiais demokratiniais laikais, kai kuriama viskas, kas šauna į galvą).  Aštrus, intensyvus odos kvapas ir citrusai. Drėgna žalia žolė ir žemės kvapas. Salsvos lipnios metalinės natos. Cigaretės dūmas. Tarsi ankstų rytą rasotoje miško laukymėje medžiotojas dirtų  pašauto, dar šilto savo grobio odą, ir rūkytų.  Aštri gaivi vėsa ir pudrinės, dukslios odos natos. Kvapas aižėja kontrastais, bet niekada nepraranda pagrindinės- odos- temos. Kvapas kurtas moterims, kurios dėvi kelnes (retenybė tais laikais) ir rūko. Laisvoms, šablonų ir laiko nesuvaržytoms moterims. Moterims, kurios yra tokios, kokios yra, no regrets. Iššaukiantis, ekscentriškas, bet jame nėra dėmesio siekimo ar isteriško pagyruniškumo, o tik drąsa prieš save patį. Sakoma, kad kuriant Banditą, Cellier nesikuklindavo užkulisiuose čiupti ir uostinėti manekenių apatinius, kad atrasti, kaip iš tikrųjų kvepia moteris. Ir tikrai- tai kvapas, kone atviriausiai, realistiškiausiai ir tikroviškiausiai atskleidžiantis gyvulišką žmogaus prigimtį. Gyvulišką vėlgi pačia tikriausia, realistiškiausia prasme- nes kaip mes bekvėpuotume religiniu, ezoteriniu ar ateistiniu opiumu, bet vistik biologiškai  žmogus yra artimesnis gyvūnui nei angelui ar pievų gėlelei. Banditas yra tas kvapas, kuriam besąlygiškai paskirtas nemažas mano širdies kampelis. Jo grožis, drąsa ir originalumas tokie nepakartojami , kad egzistuoja ne laiko, ir jau tikrai kad ne mados, ribose. Tai kvapas, kuris ant savo juodų sparnų nuneša mane į savo, kitokį, paralelinį pasaulį, kuriame nėra vietos gėdai, baimei ir apsimetinėjimams. Ir ta teleportacija tolyn nuo mūsų realybės kartais yra absoliučiai neįkainuojama.

 

1947 metais Cellier vėl šokiruoja savo novatoriškumu ir beprecedentiniu originalumu. Pierre Balmain mados namai pristato pirmąjį žalią šiprą Vent Vert (Žalias Vėjas). Šįkart Cellier nemažiau drąsi- galbanumo (ferulos) kiekis siekia net 8%! Galbanumas pasižymi ryškiomis karčiomis žaliomis, pudrinėmis natomis. Žalioji citrina (laimas), hiacintas, jazminas, irisas, bazilikas, šalavijas, samanos- ir galbanumas, galbanumas, galbanumas. Tai iki skausmo žalia pieva, žalia kaip žaliausias žirnelis, o joje- ir gėlės, ir smilgos, ir aštri, durianti žolė. Bet tai pavasaris! Kvapas labai gyvas, pulsuoja- jame jaučiasi judėjimas, entuziazmas, dinamika. Labai tinkamas kvapas tiems, kurie bando prisijaukinti šiprus. Vent Vert man primena jaunų dilgėlių, pirmųjų sriubai renkamų rūgštynių, dailučių saulučių ir tarp pirštų sutrintos jaunos lapijos kvapą.  Samanos, kurios kai kuriems asocijuojasi su atgyvenusių kvepalų stiliumi, čia prideda reikiamo cinkelio- išsivėdėdamas, bazėje, kvapas netampa banaliai beveidis, išlaiko savo aštrumą ir aitrumą. Žalias, pulsuojantis, nebanalus- puikus žalias šipras šiuolaikinei, moderniai, bet vintažą vertinančiai moteriai. Aš be jo neapsieinu nė vieną pavasarį.

1948 metais pasirodo Fracas. Karalienei, kaip sakoma, vizitinės kortelės nereikia. Fracas žino visi, kas nors kiek domisi parfumerija. Fracas iki šios dienos yra matuojamoji kartelė tuberozos kvepalams, o taip pat ir divos stiliaus kvepalams. Ko gero, Fracas netgi yra kartelė visiems dramatiškiems baltų gėlių kvepalams. Kartą pauosčius Fracas, jo nesumaišysi su jokiais kitais kvepalais net ir užristomis akimis ar sergant sloga- toks stiprus ir savotiškas yra šio tuberozos aromato charakteris. Fracas yra mėgiami Maria Callas, Madonnos, Kim Basinger, Courtney Love kvepalai- ir tai tik patvirtina jog mūsų pasirinkimai kalba apie mus geriau nei tūkstančiai žodžių.

 

Tuberozos aromatas yra geidulingiausias iš visų gėlinių aromatų. Prieš jį net indiško Sambac jazmino aromatas kvepia neklatybe. Tuberozos aromatas, jo aliejuotos, aitrios mėsingos žalios natos, baltų gėlių svaigumas ir dekadentiškas pernokusių, pradėjusių irti vaisių, kvapas, net ir švetajam sukeltų kūniškų geidulių asociacijas. Tuberoza dėl jos eterinio aliejaus intensyvumo parfumerijoje naudojama saikingai ir su skrupulingu atsargumu- juk grynoje koncentracijoje tai be galo indoliškas kvapas, galintis sukelti nevalingą žiaukčiojimą- kvapas primena salsvą ir intensyvų irstančio kūno kvapą. Bet mažomis dozėmis tuberoza atskleidžia tikriausią pasaką žemėje- svaigią, sensualią ir fatališkai jaudinančią. Taigi su tuberoza parfumerijoje nejuokaujama- kas mažomis dozėmis yra vaistas ir visuotinio susižavėjimo objektas, didesnėmis dozėmis gali tapti masiniu nuodu.

Taip masto protingas, racionalus parfumeris. Tik ne Cellier. Kurdama Fracas ji panaudojo atominę tuberozos eterinio aliejaus dozę. Tiesa pasakius, ji specialiai ieškojo kuo stipresnės koncentracijos eterinio aliejaus.  Negana to, ir taip akinančiam tuberozos aromato grožiui paryškinti pridėjo nemažai stipriausios koncentracijos apelsinžiedžių eterinio aliejaus. Rezultatas buvo tiesiog stulbinamas. Fracas savo intensyvumu, ryškumu, aukštomis vientisomis saldžiomis mezzosporano gaidomis, nuodėmingu animalistiškumu primena ryškią platininę blondinę kraujo raudonumo lūpomis, kurios nepastebėti neįmanoma net užmerkus akis. Fracas- tai divų diva, trenkianti per galvą savo seksualumu, pabrėžtiniu moteriškumu ir iš aukšto mestu žvilgsniu. Tai moteris, kuri žino savo vertę ir padarys viską, kad ir kiti ją žinotų. Fracas tikrai nepaliks abejingų. Pikti ir pavydūs plaks liežuviais, silpnieji alps vietoje, moralistai praradę žadą stebės  kaip kūniškumas tarsi užtvanką pralaužęs vanduo akimirksniu nušluoja jų įsitikinimų normas… Tai kvapas, kuris reikalauja išskirtinės progos- ir išskirtinės asmenybės. Bet jei norite bent vienam vakarui tapti pasaulio bamba- geresnio kvapo nerasite.

 

1953 metais Pierre Balmain namams sukurtuose Jolie Madame Cellier pademonstruoja puikiai įvaldytą natų „surišimo“ techniką. Skirtingai nuo šokiruojančių Bandito, Fracas, Vent Vert, kur dominuojanti nata palieka tik nedaug vietos niuansinėms kitų natų ornamentacijons, Jolie Madame supinta iš žalių natų- žibuoklės- odos trijulės, o originalumui ir neįprastumui pabrėžti šįkart Cellier pasirenka kaip tik niuansus, o ne pagrindines natas.  Skirtingai nuo garsiosios Cellier trijulės (Bandit, Vent Vert, Fracas) Jolie Madame kvepia minkšta, jaukia, ramia elegancija,  tik Cellier nebutu Cellier, jos taip mylimi kontrastai yra ir šiame kvape, tiesiog vietoj plačių tarsi milžino potėpių jie paslėpti pustoniuose ir niuansuose. Kvapo pradzia žalia ir aštroka, bet vistik čia nėra rėžiančio Vent Vert aštrumo, tai tiesiog sodrus ir šiek tiek dukslus, tamsiai žalias žalumas, palaipsniui pereinantis į gražų, pudrinį, gėlinį, švelnų ir moterišką našlaičių kvapą, kuris, kuo labiau link bazės, tuo labiau įgauna odos juslingumą, tam tikrą gaižumą ir tylų avangardiškumą. Jolie Madame yra puikus odinis šipras, šiek tiek retro, ramus ir elegantiškas, bet turintis savyje tamsos, užslėptos intrigos ir juslingumo potencialą.

 Tokie patys garsiausi panelės Cellier kvapai. Kontrastingi, ryškūs, bekompromisiniai, į nieką nepanašūs. Parfumerijos kritikai Cellier braižą lygina su fauvizmu tapyboje, jo plačiais abstrakčiais potėpiais. Man Cellier kvapai turi nepakartojamą vidinės laisvės  ir erdvės pojūtį.  Aromatai laisvai moteriai, per kuriuos tarsi varpo dūžiai girdisi laisvos širdies plakimas. Cellier kurtuose kvapuose yra kažkas tokio, ką įkvėpus gerkle pradeda kilti gumulas, kuris grasina prasiveržti laukiniu, neribojamu šūksniu. Tai gaivališkumas, tikrumas, kone gamtinė moteriškumo  galia, kurios per amžių amžius bijojo vyrai ir dauguma moterų, bet kuri neišnyko nei deginama ant laužų, nei įkalinta vienuolynuose, mergaičių pansionuose ar šiuolaikinių ezoterinių tauškalų džiunglėse. Ir nors su garsiaja parfumere turėjau garbės egzistuoti toje pačioje erdvėje ir laike tik 5 mėnesius (Cellier paliko šią ašarų pakalnę 1976 metų birželį), jos aromatai saugo jos nemirtingos dvasios krislus, ir jų nepajėgus ištirpdyti net didysis šios ašarų pakalnės sargas Laikas.

Germaine Cellier kūriniai chronologine tvarka:

·         Robert Piquet „Bandit“ (1944)

·         Nina Ricci „Coeur Joie“ (1946)

·         Pierre Balmain „Vent Vert“ (1947)

·         Robert Piquet „Fracas“ (1948)

·         Cristobal Balenciaga „La Fuite des Heures“ (1949)

·         Pierre Balmain „Jolie Madame“ (1953)

·         Pierre Balmain „Monseur Balmain“ (1964)

·         Pierre Balmain „Miss Balmain“ (1967)

 

Luxe, Calme et Volupté ("Luxury, Calm and Pleasure") by Henri Matisse, 1904